Sujungti Danijos Didžiojo Belto krantai

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO DANIJOJE

ŽVELGDAMI į Danijos žemėlapį nesunkiai galime suprasti, kodėl danai nuo seno yra jūrininkai ir tiltų tiesėjai. Danija — tai 483 salos ir iš Europos žemyno išsikišęs į jūrą pusiasalis. Todėl, keliaujant po Daniją, visada tenka keltis per vandenį.

Vikingai, danų protėviai, visuomet mokėjo statyti laivus, gerai atlaikančius audras. Atrodo, jog nuo amžių kiekvienas nedidelis Danijos pakrantės miestelis turėjo keltą, perkeliantį į kitą miestą kaimyninėje saloje.

Per Didįjį Beltą

Tačiau keliauti laivu visada rizikinga. Taip pat rizikinga ir plaukti per vandens platybes tarp dviejų didžiausių Danijos salų — Zelandijos ir Fiūno. Šis sąsiauris tęsiasi iš šiaurės į pietus tarsi plati vandens juosta; dažniausiai jis yra vadinamas Didžiuoju Beltu.

Keliaujant iš vakarinės Danijos į Zelandijos salą, kurioje yra šalies sostinė Kopenhaga, reikia persikelti per Didįjį Beltą. Senovėje tai reiškė dienų dienas laukti, kol vėjai pakeis kryptį, kol nurims audros ar kol suaižės ledas. Persikėlimas galėdavo trukti ilgai ir būti rizikingas. XVI amžiuje karališkoji palyda dėl ledo turėjo praleisti savaitę nedidelėje Sproės saloje — pusiaukelėje tarp dviejų krantų.

Taigi nenuostabu, kad idėja apie tiltą šioje vietoje ilgai masino danus. Bet ar galėtų žmogus sukurti statinį, aprėpiantį tokią vandens platybę kaip Didysis Beltas? Įskaitant atkarpą Sproės saloje, jis turėtų būti mažiausiai 18 kilometrų ilgio. Tiltas būtų ilgesnis, negu žmogus gali matyti plika akimi esant normaliam orui, ir eitų per atvirą jūrą. Štai San Francisko Aukso Vartų tiltas trumpesnis nei 3 kilometrai.

Galvosūkis projektuotojams

Danijos parlamente apie tokį tiltą imta diskutuoti jau XIX amžiuje. Metų metais projektuotojai svarstė: kas būtų geriau — tiltas ar tunelis? kaip būtų susisiekiama — traukiniais ar automobiliais, o gal tuo ir tuo? kuo blogai naudotis tik keltais?

Buvo atlikta tūkstančiai apskaičiavimų ir prikalbėta milijonai žodžių. Posakis „diskusija apie Didįjį Beltą“ Danijoje tapo niekuomet nesibaigiančio ginčo sinonimu. Tačiau 1987 metais pagaliau buvo susitarta. Tarp dviejų salų siauriausioje vietoje bus traukinių ir automobilių susisiekimo kelias. Objektą sudarys du tiltai ir tunelis — 18 kilometrų ilgio derinys, pavadintas Didžiojo Belto grandimi.

Vakarų tiltas

Pirmąją statinio dalį sudarė gelžbetoninis tiltas su geležinkelio ir automobilių eismo juostomis, nutiestas iš danų pasakininko Hanso Kristiano Anderseno gimtinės — Fiūno salos; jis užbaigtas 1994-ųjų sausį. Šis tiltas sudaro vakarinę grandies pusę. Šiuo metu tai ilgiausias kombinuotas geležinkelio ir plento tiltas Europoje. Jis iškeltas 18 metrų viršum jūros ir tęsiasi daugiau kaip 6 kilometrus į rytus nuo Fiūno iki Sproės.

Šis vakarų tiltas, nutiestas ant jūroje stūksančių betoninių kolonų, susideda iš daugybės atskirų dalių, kurių dauguma yra po 110 metrų ilgio. Tos betoninės dalys buvo išlietos ir apdailintos ant kranto. Tačiau kaip visos jos buvo nugabentos į jūrą ir prijungtos prie pirmesniosios? Tam buvo panaudotas vienas didžiausių pasaulyje plaukiojančiųjų kranų. Šis masyvus keliamasis mechanizmas yra daugiau kaip 90 metrų ilgio ir gali pakelti bei nugabenti į jūrą 7100 tonų krovinį — daugiau negu sveria didžiulis automobilių keltas su 1000 automobilių!

Tačiau nutiesti dvigubą geležinkelį ir keturių juostų plentą į mažytę Sproės salelę su švyturiu — tai dar ne viskas. Čia, pagal projektą, tiltas turėjo jungtis su kitomis dviem šakomis. Vakarų tilto gale plentas atsiskiria nuo geležinkelio ir kitu tiltu tęsiasi toliau į rytus. O geležinkelis neria į dvigubą tunelį ir užbaigia kelionę po jūra.

Dvigubas tunelis

Tunelis — antrasis projekto etapas — jau pats savaime yra didelis laimėjimas. Traukiniams įrengti du tuneliai, kiekvienas 8 metrų skersmens. Jie buvo gręžiami per 7,4 kilometro molio, uolienos bei jūrinių nuosėdų ruožą. Tunelio tiesėjai, prieš pradėdami gręžti, negalėjo tiksliai nustatyti, kokia uoliena yra po žeme.

Tunelis nutiestas 10—40 metrų gylyje po jūros dugnu, priklausomai nuo povandeninio grunto; giliausia vieta siekia 75 metrus žemiau vandens lygio. Tuneliams gręžti buvo panaudoti įrenginiai, kurių kiekvieno ilgis, įskaitant pagalbinį sąstatą, sudarė apie 200 metrų. Išgręžti tuneliai sutvirtinti 60000 betoninių puslankių, kurių kiekvienas sveria beveik po aštuonias tonas.

Pradėję kasti tunelį vienu metu iš abiejų galų, jo tiesėjai meistriškai pasiekė tikslą — susitiko tiksliai viduryje ir nukrypo tik 4 centimetrus. 1994-ųjų spalio 15-ąją — tą nepaprastą, ilgai lauktą dieną — Danijos princas Joakimas peržengė iš vienos gręžimo mašinos į priešais prisikasusiąją, tuo oficialiai sujungdamas dvi tunelio puses. Dabar nuo Sproės Didžiojo Belto viduryje rytų link iki Zelandijos pakrantės driekėsi du užbaigti tuneliai. Nuo 1997-ųjų vidurio reguliariai kursuojantys traukiniai Didįjį Beltą pervažiuoja labai greitai.

Susidurta su sunkumais

Gręžti dvigubą tunelį po jūros dugnu sekėsi puikiai, bet staiga visus tunelio darbininkus apėmė siaubas — tuneliuose pradėjo kilti vanduo. Tunelio tiesėjai vos per plauką išvengė žūties. Tačiau abu tuneliai visiškai prisipildė jūros vandens, tad buvo prarasta nemažai įrangos. Kas atsitiko? Gręžimo mašinos pataikė į nenumatytą jūros dugno įdubą. Žinoma, šis slogus atsitikimas sukliudė visą projektą; reikėjo sukurti naują technologiją.

Kitą kartą įvyko sprogimas ir vienas tunelis tuoj pat prisipildė dūmų. Pasak meistro, „dūmai buvo tokie tiršti, kad Buratinas nebūtų galėjęs matyti savo nosies“. Statybvietė buvo ištuštinta, gaisras užgesintas, o darbas sustabdytas, kol bus nustatyta gaisro priežastis; pasirodo, užsidegė hidraulinė alyva. Šie bei kiti rūpesčiai privertė kaskart atidėlioti visą statybą.

Kabantysis kabelinis tiltas

Trečioji ir baigiamoji Didžiojo Belto grandies atkarpa yra gražus 6,8 kilometro ilgio kabantysis kabelinis tiltas automobiliams. Vienas tilto tarpatramis yra maždaug 1,5 kilometro ilgio, — dėl to jis yra vienas ilgiausių kabančiųjų kabelinių tiltų pasaulyje. Šios rytinės Didžiojo Belto grandies plentas yra pakibęs 67 metrų aukštyje virš jūros. Toks aukštis yra būtinas, nes Didysis Beltas — vienas judriausių tarptautinių vandens kelių — turi būti atviras vandenynų laivams.

Du didžiuliai bokštai, arba pilonai, turintys maždaug po 254 metrus aukščio, šiuo metu yra patys aukščiausi statiniai Danijoje. Laisvės statula Niujorko uoste, neskaitant jos pagrindo, palyginti žemesnė — 46 metrų aukščio. Žinoma, šiems milžiniškiems jūroje stovintiems bokštams reikia tvirto pamato. Dėl to jūros dugnas buvo rūpestingai išlygintas ir užklotas akmenine „pagalve“, — tai pamatas kesonams, milžiniškoms betoninėms dėžėms, ant kurių stovi bokštai. Kiekvienas kesonas yra 78 metrų ilgio, 35 metrų pločio, 19 metrų aukščio ir sveria 35000 tonų.

Statant pilonus buvo naudojama speciali pakeliama forma. Betonas buvo pilamas vertikaliai dalimis po 4 metrus. Sustingus vienai daliai, forma būdavo keliama aukštyn ir dar 4 metrus pilama ant viršaus. Vienam bokštui išlieti formą reikėjo kelti 58 kartus.

Kabančiojo kabelinio tilto konstrukcijai žavesio teikia stiprūs tiltą laikantys trosai. Šie trosai yra rūpestingai suvyti iš 169 plonesnių lynų, kurių kiekvienas susideda iš 127 plieninių 5 milimetrų skersmens laidų. Kaip tokia sunkybė buvo pakelta į orą? Ji nebuvo keliama! Kitaip sakant, trosus sumontavo vietoje. Kiekvienas atskiras laidas buvo tvirtinamas prie specialaus vagonėlio, kuris užtempdavo jį į bokšto viršūnę, per kitą pusę nuleisdavo žemyn, tada pakeldavo į kitą bokštą ir galiausiai nuleisdavo prie pamato. Kiekviena vežimėlio kelionė tik dalelyte pastorindavo trosą. Po vienerių metų ir maždaug 20000 tokių vagonėlio pasivažinėjimų trosas galiausiai buvo užbaigtas.

Atidarymas

Galiausiai 1998-ųjų birželį visos grandies dalys buvo paruoštos oficialiam atidarymui. Mažai šaliai Didžiojo Belto grandis buvo drąsus ir brangiai kainavęs sumanymas, tad danai žavėdamiesi stebėjo statybą. Todėl atidarymas buvo planuojamas kaip iškilmės visiems, kas tik norėjo jose dalyvauti.

Prieš perduodant tiltą automobilių eismui, pėstieji bei dviratininkai turėjo niekuomet nebepasikartosiančią galimybę pereiti ar pervažiuoti juo. Saulėtą birželio dieną daugiau kaip 250000 žmonių, įskaitant pėsčiuosius, riedlentininkus, ratukinių pačiūžų mėgėjus bei dviratininkus, perėjo spalvingą ‛atidarymo kaimelį’, kuriame buvo dešrainių kioskai, orkestro estrados bei suvenyrų parduotuvės, ir užplūdo tiltą, kad pasidžiaugtų žavingu jūros bei kranto linijos vaizdu.

Šventės metu Danijos karalienė savo kalboje nurodė, jog terminas „tiltų tiesėjas“ yra vienas gražiausių posakių, kurį galima pavartoti kalbant apie kokį nors asmenį. Virš tilto dangų raižė vilkstinė reaktyvinių lėktuvų. Buvo sugrota specialiai sukurta „Tilto kantata“. Į jos muzikinę kompoziciją įėjo atsisveikinimo saliutas nuo vieno iš senųjų keltų. Kai dirigentas nukreipė savo lazdelę į TV kamerą, keltui, laukiančiam už kilometro jūroje, tai buvo ženklas įsiterpti į muzikinį kūrinį ir, visiems girdint, nuaidėjo jo garsi rūko pavojaus sirena.

Vakare po atidarymo dabar jau nereikalingi keltai plaukė po kabančiuoju kabeliniu tiltu ir graudžiai signalizuodami raudojo, kad jie — mirštančios giminės nariai.

Kokia grandies reikšmė

Kokie buvo tūkstančių projektuotojų bei darbininkų pastangų vaisiai? Be abejo, Danija įgijo dar vieną patrauklų lankytojams objektą, nes tiltai iš tiesų yra gražus reginys tiek iš žemės, tiek iš jūros. Nuostabus pojūtis riedėti automobiliu per tiltą, nes jis yra toks ilgas, kad dažnai nesimato vieno ar net abiejų galų! Žinoma, persikėlimo laikas iš tikrųjų sutrumpėjo. Jei persikelti keltu reikėdavo daugiau kaip valandos, traukinys dabar praskrieja per septynetą minučių!

Grandis jau keičia kai kuriuos nuolatinių gyventojų įpročius. Vis daugiau danų lanko draugus, užsiima verslo reikalais ar ieško pramogų anapus sąsiaurio. Tai daro poveikį urbanizacijai bei verslo plėtrai, nes dabar įmanoma vienoje sąsiaurio pusėje dirbti, o kitoje gyventi. Be to, šalyje greičiau nei pirma gali būti pervežami kroviniai.

Bet kartu kažko netenkama. Keltai, kursuodavę šiuose vandenyse, buvo šimtmečių senumo tradicija ir daugelis keliautojų veikiau mėgo kelionės keltu teikiamą atokvėpį. „Aš pasigesiu keltų, — apgailestavo vienas verslininkas. — Vanduo ir dideli laivai keri. Man patinka jausti vėjo gūsius denyje.“ Tačiau nėra abejonės, kad naujoji grandis labiau priartins vieną prie kitos Danijos salų karalystės dalis ir palengvins kelionę į šiaurės Europą ir iš jos.

[Žemėlapiai 25 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

DANIJA

FIŪNAS

ZELANDIJA

FIŪNAS

VAKARŲ TILTAS

SPROĖ

TUNELIS

KABANTYSIS KABELINIS TILTAS

ZELANDIJA

GELEŽINKELIS

PLENTAS AUTOMOBILIAMS

[Iliustracija 26 puslapyje]

Užbaigto kabančiojo kabelinio tilto atidarymo vakaras

[Šaltinio nuoroda]

Nordfoto, Liselotte Sabroe