Ar iš tikrųjų svarbu, kokiais drabužiais vilkime?
„NEŽINAU, kuo vilkėti!“ Ar girdėtas šis pagalbos šauksmas? Šiuolaikiniai modelių namai savo naujausiais modeliais, žinoma, visada pasiruošę tau padėti — arba sukelti dar didesnę sumaištį.
Tačiau apsispręsti dar sunkiau — šiais laikais gali būti paskatintas ne pasipuošti, o rengtis nerūpestingai. Apie tokią atvirkščią šio dešimtmečio tendenciją viename vedamajame madų tema sakoma: „Mums ramiau, kai žinome, jog ne tik priimtina, bet ir pageidautina vilkėti šiek tiek susiglamžiusius, padėvėtus, nusitrynusius ir, apskritai, išblukusius drabužius.“
Iš tikrųjų pastaraisiais metais įtaigi reklama, TV „žvaigždės“, bendraamžiai, savęs aukštinimas bei troškimas išsiskirti iš kitų tarsi magiška jėga pakeitė žmonių, ypač jaunimo, aprangą. Kai kurie iš jų, norėdami atrodyti madingi, netgi vagia.
Daugelis populiarių šio dešimtmečio madų kilo iš tokių dar nesenų kraštutinių kultūrinių grupių, kaip hipių judėjimas septintojo dešimtmečio Vakarų visuomenėje. Barzdos, ilgi, netvarkingi plaukai, suglamžyti ir nešvarūs rūbai bylojo apie tai, kad atmetamos tradicinės vertybės. Be to, maištingą dvasią atspindinti apranga vertė pasiduoti bendraamžių įtakai.
Apranga darosi vis išraiškingesnė priemonė asmenybei atskleisti. Drabužiai, ypač sportiniai marškinėliai, — tai skelbimų lenta, kurioje nebyliai reklamuojamos populiarios sporto šakos bei garsūs sportininkai, kalbama apie humorą, išsklaidytas iliuzijas, agresyvumą, moralę ar jos stoką bei prekes. Jie gali ir priblokšti. Pamąstyk apie neseniai žurnalo Newsweek numeryje pasirodžiusią antraštę: „Paauglių mados atspindi žiaurumą“. Straipsnyje cituojama, ką 21 metų jaunuolis kalba apie savo sportinius marškinėlius: „Aš nešioju juos, nes jie pasako žmonėms, kokia mano dvasinė būsena. Nepriimu niekieno nurodinėjimų ir noriu, kad mane paliktų ramybėje.“
Piešiniai ant krūtinės ar nugaros gali būti įvairūs. Tačiau priklausomybė kokiai nors grupei ar vyraujanti maišto dvasia, savanaudiškumas, palaidumas bei siautėjimas — akivaizdūs. Vienas modeliuotojas savo klientams daro drabužiuose skyles. „Jie gali pasirinkti skyles, padarytas pistoletu, šautuvu ar kulkosvaidžiu, — sako jis. — Tai tik mados reikalas.“
Ką išreiškia mada?
„Paprastai apranga yra būdas parodyti, kuriai visuomenės grupei tu priklausai, — sako Džeinė de Teliga, Sidnėjaus (Australija) Jėgainės muziejaus madų konsultantė. — Tu pasirenki grupę, kuriai nori būti priskiriamas, ir atitinkamai rengiesi“, — priduria ji. Dr. Diana Keni, Sidnėjaus universiteto psichologijos dėstytoja, pareiškė, jog apranga klasifikuojant žmones yra svarbi tiek pat kiek religija, turtas, užsiėmimas, tautybė, išsilavinimas bei namų adresas. Anot žurnalo Jet, Jungtinėse Valstijose vienoje mokykloje, kurioje mokosi tik baltieji, rasinė įtampa „išsiliejo ant baltaodžių mokyklos mergaičių, nešiojančių kasas, laisvus rūbus bei hip-hop stiliaus drabužius, nes taip jos susitapatino su juodaodžiais“.
Skirstymasis į grupes akivaizdus ir kai kuriose subkultūrose, kaip antai muzikos pasaulyje: „Daugeliu atvejų, — sakoma žurnale Maclean’s, — apranga atitinka muzikinį skonį: regio muzikos mėgėjai dėvi ryškių spalvų drabužius ir Jamaikos kepures, o grandž roko šalininkai — megztas slidininkų kepuraites ir languotus marškinius.“ Tačiau bet kuris variantas — nerūpestingo žmogaus, apskurusio benamio ar grandžo įvaizdis — gali kainuoti krūvą pinigų.
Kaip kinta požiūris į aprangą?
„Viskas labai neįprasta, — sako apžvalgininkas Vudis Hoksvenderis. — Vyrų mada, anksčiau buvusi griežta, darosi vis netvarkingesnė... Atrodo, rengiamasi, kaip pakliuvo.“ Tačiau ši tendencija kai kuriais atvejais atskleidžia nerūpestingą požiūrį. Ji gali parodyti ir savigarbos ar pagarbos kitiems stygių.
Žurnalo Perceptual and Motor Skills straipsnyje apie tai, kaip moksleiviai vertina mokytojus, aiškinama, kad „nors į mokytoją, mūvintį džinsais, buvo žiūrima kaip į teikiantį klasei džiaugsmo, jo nuomonės būdavo mažiausiai paisoma ir jis dažnai būdavo laikomas mokytoju, kuris vargu ar ką nors išmano“. Tame pačiame žurnale sakoma, jog „mokytoja, vilkinti džinsais, laikoma linksma, prieinama, ne itin išprususia, nelabai gerbiama, nepanašia į mokytoją ir paprastai mėgiama“.
Verslo pasaulyje yra kita mados apraiška — efektinga apranga. Pastaraisiais metais vis daugiau moterų kopia karjeros laiptais. „Aš rengiuosi taip, kad priblokščiau, — sako Meri, leidyklos vadovė. — Noriu kristi į akis. Noriu atrodyti nuostabiai“, — priduria ji. Meri atvirai parodo, kad ji pernelyg rūpinasi savimi.
Populiarios mados neišvengiamai skinasi kelią ir į bažnyčias. Kai kas iš madingesniųjų netgi pasinaudoja bažnyčia, kad pasipuikuotų savo naujausia apranga. Tačiau, nors šių dienų dvasininkai yra apsirengę puošniais apdarais, jie dažnai iš sakyklos žiūri į susirinkusius žmones, mūvinčius džinsais ir avinčius sportiniais bateliais ar apsirengusius keistais drabužiais.
Kodėl tiek dėmesio sau?
Psichologai teigia, kad madingi rūbai, ypač tarp jaunuolių, rodo egocentrizmą, kuriuo išreiškiamas noras patraukti dėmesį. Jie tai apibūdina kaip „jaunuoliams būdingą chronišką tendenciją laikyti save kitų dėmesio objektu“. Iš esmės jis arba ji sako: „Manau, jog tu be perstojo galvoji apie mane, kaip ir aš pats apie save“ (American Journal of Orthopsychiatry).
Filosofijos, kurios iškelia žmogų ir ignoruoja Dievą kaip nereikšmingą, irgi palaiko nuomonę (dažnai peršamą prekybos sferose), kad būtent tu esi pats svarbiausias asmuo visatoje. Liūdniausia tai, kad dabar šių „pačių svarbiausių“ asmenų yra jau beveik šeši milijardai. Milijonai žmonių, priklausančių krikščionijos religijoms, irgi leidžiasi užvaldomi šios įnirtingos materializmo atakos ir siekia „aukšto gyvenimo lygio“ būtent dabar. (Palygink 2 Timotiejui 3:1-5.) Be to, ỹra šeimos ir trūksta tikrosios meilės, todėl nenuostabu, kad daugelis, ypač jaunuoliai, stengiasi žūtbūt pasijusti asmenybėmis ir būti saugūs.
Tačiau tiems, kurie rūpinasi savo apranga bei padėtimi Dievo akyse, natūralu paklausti: ‛Kiek turėčiau taikytis prie besikeičiančios mados?’ Kaip aš galiu žinoti, ar mano apranga tinkama? Ar dėl jos apie mane gali susidaryti klaidinga ar net nepalanki nuomonė?
Ar aš tinkamai apsirengęs?
Tai, ką dėvime, iš esmės yra asmeninio pasirinkimo dalykas. Tiek skoniai, tiek mūsų finansinės galimybės nevienodos. Papročiai irgi skiriasi, nelygu vietovė, šalis bei klimato zona. Tačiau kad ir kokios būtų tavo aplinkybės, turėk omenyje šį principą: „Viskam yra laikas, metas kiekvienam įvykiui po dangumi“ (Ekleziasto 3:1, Brb red.). Kitaip tariant, renkis pagal aplinkybes. Ir dar — ‛nuolankiai vaikščiok su Dievu’ (Michėjo 6:8, Brb red.).
Tai nereiškia rengtis pernelyg skrupulingai, bet veikiau „padoriai“ ir „santūriai“ (1 Timotiejui 2:9, 10). Dažnai tai tiesiog reiškia parodyti santūrumą — savybę, kuri žurnale Working Woman siejama su geru skoniu bei elegancija. Gera nuovoka niekada neleis rengtis taip, kad, tau įėjus į kambarį, visiems į akis kristų tavo apranga. Tame pačiame žurnale sakoma: „Renkis... taip, kad žmonės galėtų pastebėti tavo, kaip asmenybės, vertę, o ne rūbus.“
Žurnale Perceptual and Motor Skills sakoma: „Gausybėje leidinių, kuriuose tyrinėjamas aprangos vaidmuo įspūdžiui sudaryti ir nebyliai informacijai perduoti, nurodoma, jog apranga yra svarbus rodiklis, pagal kurį pirmiausia sprendžiama apie žmones.“ Viena į penktą dešimtį įkopusi moteris, kuri anksčiau mėgaudavosi sugebėjimu patraukti dėmesį savo apranga, sako: „Tai man sukėlė didžiulių sunkumų, nes neliko ribos tarp mano profesinio ir asmeninio gyvenimo. Visuomet atsirasdavo verslininkų, norinčių pakviesti mane pietų.“ Apibūdindama priešingą stilių, viena apskaitininkė pasakoja: „Stebėdavau, kaip vyrai elgiasi su nerūpestingai ar labai griežtais vyriško stiliaus rūbais apsirengusiomis moterimis. Jos laikomos agresyviomis, pasiruošusiomis atakuoti silpniausią vietą, ir verslo reikaluose iš vyrų sulaukia mažesnio dėmesio.“
Jauna mergina, vardu Džefi, nusikirpusi plaukus keistu stiliumi, suprato, jog trikdo kitus. „Maniau, kad ta šukuosena atrodė tik ‛kitokia’, — prisimena ji. — Tačiau žmonės pradėjo klausinėti manęs, ‛ar tu iš tiesų Jehovos Liudytoja?’, ir tai buvo nemalonu.“ Džefi turėjo užduoti sau keletą svarbių klausimų. Ar ne tiesa, kad ne tik mūsų burna, bet ir apranga bei išvaizda iš tikrųjų kalba apie tai, „ko pertekusi širdis“? (Mato 12:34) Ką parodo tavo apranga: širdies siekį kreipti dėmesį į Kūrėją, ar į save?
Rengtis „santūriai“
Be to, pasvarstyk, kokį poveikį tavo apranga daro tau. Efektingi ir pernelyg puošnūs rūbai gali sužadinti tavo egoizmą, netvarkinga apranga gali sustiprinti neigiamą nuomonę apie save, o sportiniai marškinėliai, reklamuojantys tavo mėgstamą kino ar sporto žvaigždę arba kokį kitą didvyrį, gali pastūmėti tave prie asmens garbinimo — stabmeldystės. Taip, tavo apranga kalba kitiems apie tave.
Ką ji sako apie tave, jei rengiesi labai kerinčiai arba gundančiai? Gal pabrėži asmenybės bruožus, kuriuos iš tikrųjų turėtumei visomis jėgomis stengtis nugalėti? Be to, kokius asmenis tu mėgini patraukti? Patarimas, užrašytas Laiške romiečiams 12:3 gali mums padėti atsikratyti egocentriškumo, tuštybės bei neigiamo mąstymo. Čia apaštalas Paulius pataria mums „nemanyti apie save geriau, negu dera manyti, bet manyti apie save blaiviai“. Būti ‛santūriam’ reiškia būti supratingam.
Tai ypač svarbu turintiesiems tarnybos privilegijų. Jų pavyzdys daro didžiulę įtaką kitiems. Žinoma, vyrai, siekiantys tarnybos privilegijų krikščionių susirinkime, bei jų krikščionės žmonos savo apranga bei išvaizda irgi turėtų parodyti nuosaikų ir pagarbų požiūrį. Niekada nenorėtume būti panašūs į žmogų, paminėtą Jėzaus palyginime apie vestuves: „Karalius atėjo pasižiūrėti svečių ir pamatė ten žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužių.“ Išsiaiškinęs, kad šis vyras neturėjo pagrįstos priežasties vilkėti tokiais nepagarbiai atrodančiais rūbais, „karalius paliepė savo tarnams: ‛Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite jį laukan’“ (Mato 22:11-13).
Todėl svarbu, kad tėvai žodžiu bei pavyzdžiu ugdytų sveiką savo vaikų požiūrį į aprangą ir gerą skonį. Tai gali reikšti, kad kartais tėvai, įtikinėdami savo sūnų ar dukrą, turi būti tvirti. Bet koks būna padrąsinimas, kai netikėtai susilaukiame pagyrimo už mūsų vaikų bei mūsų pačių aukštas aprangos bei elgesio normas!
Taip, Jehovos tarnai laisvi nuo tuštybės, brangių užgaidų ir perdėto dėmesio sau. Jie vadovaujasi dieviškaisiais, o ne šio pasaulio principais (1 Korintiečiams 2:12). Jei tu gyveni pagal šiuos principus, pasirinkti aprangą neturėtų būti per daug sunku. Be to, drabužiai, panašiai kaip ir tinkamai parinkti paveikslo rėmai, nenustelbs ir nepažemins tavo asmenybės. Kuo daugiau stengsies būti panašus į Dievą, tuo labiau ugdysies dvasinį grožį, kuris tikrai nepriklauso nuo tavo garderobo.