Biblijos požiūris
Ar Dievui rūpi tavo apranga bei išvaizda?
„Kaip iš turinio matosi, apie ką knyga, ... lygiai taip vyro ar moters išvaizda bei drabužiai leidžia spręsti apie vidų“ (anglų dramaturgas Filipas Masindžeris).
TREČIAJAME m. e. amžiuje rašytojas bažnytininkas Titas Klemensas sudarė ilgą sąrašą taisyklių dėl aprangos bei išvaizdos. Buvo uždrausti papuošalai bei prašmatnūs arba spalvingi audiniai. Moterys negalėjo dažytis plaukų ar „teptis veido pikantišku patrauklumu viliojančiomis priemonėmis“, tai yra „dažytis veido“. Vyrams buvo nurodyta nusiskusti galvas, nes „trumpai apkirpta galva... rodo vyrą esant garbingą“, tačiau plaukai ant smakro neturi būti liečiami, nes jie „suteikia veidui kilnumo bei tėviško griežtumo“.a
Po kelių šimtmečių protestantų vadovas Jonas Kalvinas įvedė įstatymus, tiksliai apibrėžiančius, kokios spalvos bei stiliaus drabužius gali dėvėti jo pasekėjai. Papuošalai ir nėriniai buvo pasmerkti, o moteris dėl „nepadoriai aukštos šukuosenos“ galėjo būti uždaryta į kalėjimą.
Tokios radikalios pažiūros, metų metais palaikomos religinių vadovų, privertė daug nuoširdžių žmonių pasidomėti: ar tikrai Dievui svarbu, ką aš dėviu? ar jis žiūri nepalankiai į tam tikras madas arba kosmetiką? ko moko Biblija?
Asmeninis dalykas
Įdomu, jog Jono 8:31, 32 Jėzus pasakė savo mokiniams: „Jei laikysitės mano mokslo, ... jūs pažinsite tiesą, ir tiesa padarys jus laisvus.“ Taip, tiesos, kurių mokė Jėzus, buvo skirtos išvaduoti žmones nuo slegiančių tradicijų bei klaidingo mokymo naštos. Jos buvo skirtos atgaivinti tuos, kurie ‛vargsta ir yra prislėgti’ (Mato 11:28). Nei Jėzus, nei jo Tėvas, Jehova Dievas, netrokšta taip kontroliuoti žmonių gyvenimo, kad jie nebegalėtų imtis iniciatyvos ar apsispręsti dėl asmeninių dalykų. Jehova nori juos matyti subrendusiais žmonėmis, kurie „pratybomis išlavino savo pojūčius ir sugeba atskirti gera nuo blogo“ (Žydams 5:14).
Taigi Biblijoje nėra pateikta smulkmeniškų aprangos, šukuosenos arba kosmetikos taisyklių, išskyrus kai kuriuos žydams iškeltus Mozės įstatymo konkrečius reikalavimus dėl drabužių — pagalbą jiems atsiriboti nuo aplinkinių tautų bei jų amoralios įtakos (Skaičių 15:38-41; Pakartoto Įstatymo 22:5). Krikščionims apranga bei šukuosena iš esmės yra asmeninio skonio dalykas.
Tačiau tuo nenorima pasakyti, jog Dievui yra vis tiek, ką vilkime, arba kad ‛priimtina bet kas’. Priešingai, Biblijoje yra nuosaikių patarimų, atspindinčių Dievo požiūrį į aprangą bei išvaizdą.
„Droviai ir santūriai“
Apaštalas Paulius rašė, kad krikščionės „vilkėtų padoriai, puoštųsi droviai ir santūriai, ne išgarbiniuotais plaukais, be aukso, be perlų ir be prabangių drabužių“. Panašiai ir Petras pataria puoštis ne ‛išore — šukuosena, aukso gražmenomis ar ištaigingais drabužiais’ (1 Timotiejui 2:9; 1 Petro 3:3).
Ar Petras ir Paulius nurodo, kad krikščionės bei krikščionys neturėtų gražintis? Visiškai ne! Iš tiesų Biblijoje užsimenama apie ištikimus vyrus bei moteris, kurie nešiojo papuošalus arba vartojo kosmetinį aliejų bei kvepalus. Estera kruopščiai ruošėsi priėmimui pas karalių Ahasverą: pravertė net kvapnūs aliejai bei masažas. Juozapas irgi buvo apsirengęs ploniausios drobės apdaru, su auksine grandinėle ant kaklo (Pradžios 41:42; Išėjimo 32:2, 3; Esteros 2:7, 12, 15).
Minėtąjį raginimą mums padeda suprasti Pauliaus pavartotas žodis „santūrumas“. Originalo — graikų kalboje šis žodis reiškia nuosaikumą bei susitvardymą. Kitaip tariant, blaivią nuomonę apie save, priešingybę išsišokėliškumui. Kituose Biblijos vertimuose šis žodis verčiamas kaip „diskretiškumas“, „protingumas“, „kilnumas“ arba „santūrumas“. Šios savybės labai reikalaujama iš krikščionių vyresniųjų (1 Timotiejui 3:2).
Taigi nurodydamas, kad mūsų apranga bei išvaizda turėtų būti kukli ir tvarkinga, Raštas skatina vengti bet kokių mados kraštutinumų, kurie erzintų kitus ir pakenktų mūsų, o kartu ir krikščionių susirinkimo reputacijai. Užuot traukę aplinkinių dėmesį papuošalais, tie žmonės, kurie sakosi garbiną Dievą, turėtų būti santūrūs ir ypatingą reikšmę skirti „žmogaus širdies slaptumai: nesugadintai, švelniai ir taikingai dvasiai“, kuri, Petro žodžiais tariant, — „brangi Dievo akyse“ (1 Petro 3:4).
Krikščionys — „reginys pasauliui“. Jie turi suprasti, kokį įspūdį daro kitiems, — ypač atmindami paliepimą skelbti gerąją naujieną (1 Korintiečiams 4:9; Mato 24:14). Todėl jie težiūri, kad niekas, net jų išvaizda, netrukdytų kitiems klausytis tos gyvybiškai svarbios žinios (2 Korintiečiams 4:2).
Nors vieno krašto mados labai skiriasi nuo kito, Biblija žmonėms aiškiai, nuosaikiai pataria, padeda išmintingai pasirinkti. Jei tik žmonės nepažeidžia šių principų, Dievas noriai ir meilingai palieka aprangą bei išvaizdą asmeniniam skoniui.
[Išnaša]
a Šiuos draudimus buvo mėginta paremti iškraipant Raštą. Nors Biblijoje to nėra sakoma, įtakingas teologas Tertulianas mokė: kadangi moteris buvo „pirmosios nuodėmės bei gėdos... žmogaus prakeikimo“ priežastis, moterys turi vaikščioti „gedėdamos ir atgailaudamos kaip Ieva“. Iš tikrųjų jis primygtinai reikalavo, kad net iš prigimties graži moteris slėptų savo grožį. (Palygink Romiečiams 5:12-14; 1 Timotiejui 2:13, 14.)