Ar turėtume atsiminti praeitį?

„AR GALI žydai užmiršti genocidą?“ Šį klausimą iškėlė San Antonijaus miesto (Teksasas) Amerikos ir Meksikos Kultūros centro prezidentas Virgilijus Elisondas. Tai primena mums, kad šio šimtmečio žiaurumai palieka neišdildomą įspūdį visos žmonijos atmintyje. Armėnų genocidas (1915—1923) bei masinės žudynės Kambodžoje (1975—1979) irgi turi būti priskaitytos prie XX amžiaus žiaurumų. Tačiau tai tik keli pavyzdžiai.

Skatindami aukas susitaikyti su savo kankintojais, religiniai bei politiniai vadovai ne kartą prašė žmones užmiršti patirtus žiaurumus. Pavyzdžiui, taip įvyko 403 metais p. m. e. Atėnuose (Graikija). Miestas ką tik regėjo galą išnaudotojiškos Trisdešimties tironų diktatūros — ta oligarchija netgi fiziškai buvo likvidavusi beveik visus savo priešininkus. Naujieji valdovai pilietinę darną stengėsi atkurti paskelbdami amnestiją (graikų kalba šis žodis reiškia „užmaršumas“) ankstesnės tironijos rėmėjams.

Užmiršti pagal dekretą?

Mėginti dekretu ištrinti nekaltiesiems padarytų žiaurumų atsiminimą palyginti nesunku. Valdovai kartais nusprendžia tai padaryti politiniais tikslais, kaip kad atsitiko senovės Graikijoje ir įvairiose Europos šalyse pasibaigus II pasauliniam karui. Pavyzdžiui, Italijoje 1946-aisiais amnestija dekretu buvo paskelbta daugiau kaip 200000 piliečių, „kaltų aktyvesniu ar ne tokiu aktyviu dalyvavimu fašistinio režimo nusikaltimuose“, — sakoma laikraštyje La Repubblica.

Tačiau viena yra vyriausybių arba visuomeninių organizacijų sprendimai. Visai kas kita — atskirų visuomenės narių jausmai. Neįmanoma dekretu priversti atskirus piliečius — galbūt beginkles žiaurių susirėmimų, žudynių arba kitokių baisenybių aukas užmiršti praeities kančias.

Vien per šį šimtmetį karuose žuvo daugiau kaip šimtas milijonų žmonių, daugelis — neapsakomose kančiose. Jei įtrauktume visus, žuvusius per skerdynes taikiu metu, žvėriškumai būtų nesuskaičiuojami. Daugybė žmonių stengiasi, kad visa tai nebūtų užmiršta.

Tie, kurie norėtų ištrinti prisiminimus

Tie, kurie įtikinėja žiaurumų aukas arba jų palikuonis atleisti ir užmiršti, dažnai tvirtina, kad praeities prisiminimai yra tiktai nesutarimų šaltinis, ypač jei praėjo dešimtmečiai. Anot jų, užmarštis suvienija, o prisiminimai negali pasukti istorijos rato atgal, kad ir kokios baisingos buvo kančios.

Tačiau versdami žmones užmiršti, kai kurie net neigia siaubingiausių žmonijai padarytų nusikaltimų tikroviškumą. Pavyzdžiui, tokie asmenys, palaikomi pseudoistorikų revizionistų, tvirtina, kad genocido niekada nebuvo.a Jie net rengia keliones į buvusias naikinimo stovyklas, tokias kaip Osvencimas bei Treblinka, ir pasakoja lankytojams, jog tose vietose niekada nebuvo dujų kamerų, — ir visa tai daroma esant daugybei liudininkų, šūsnims kaltinamųjų įrodymų bei dokumentų.

Kaip tokios melagingos revizionistinės idėjos sulaukia pasisekimo tam tikruose sluoksniuose? Kai kam labai paranku pamiršti savo pačių bei savo tautos atsakomybę. Kodėl? Ogi dėl nacionalizmo, savos ideologijos, antisemitinių arba kitų panašių jausmų. Revizionistai mano, kad pamiršus žiaurumus nelieka atsakomybės. Tačiau daugelis žmonių smarkiai priešinasi šiems neatsakingiems revizionistams, vieno prancūzų istoriko pavadintiems „atminties žudikais“.

Jie neužmiršta

Aišku, išlikusiesiems labai sunku pamiršti mylimus žmones, prarastus per karą ar šiaip kokius žiaurumus. Tačiau dauguma noriai prisimena žudynes bei genocidą su viltimi, kad pasimokę iš savo bei artimųjų kančių lengviau išvengs panašių žiaurenybių ateityje.

Todėl Vokietijos vyriausybė nusprendė pažymėti siaubingų nusikaltimų, nacių padarytų Osvencimo koncentracijos stovykloje, atskleidimo metines. Pasak Vokietijos prezidento, intencija tokia, kad „atsiminimas perspėtų ateities kartas“.

Panašiai tvirtino popiežius Jonas Paulius II 50-ųjų II pasaulinio karo pabaigos metinių proga: „Metams bėgant karo atsiminimai neturi nublankti; atvirkščiai, jie turėtų tapti rūsčia pamoka mūsų kartai bei būsimoms kartoms.“ Nepaisant to, reikėtų pasakyti, kad Katalikų Bažnyčia ne visada nuosekliai prisimena žiaurumus bei to meto aukas.

Kad naujos kartos irgi pasimokytų iš šio bei kitų šimtmečių genocido ir būtų įspėtos, įkurta keletas muziejų, tokių kaip Genocido memorialinis muziejus Vašingtone (Kolumbijos apygarda) ir Beit Hašoa Tolerancijos muziejus Los Andžele. Tuo pačiu tikslu šia tema kuriami jaudinantys dokumentiniai bei kitokie filmai. Visa tai yra mėginimas neleisti pasauliui užmiršti, ką žmonės iškentėjo vieni nuo kitų.

Kodėl turime atsiminti?

Ispanų kilmės amerikiečių filosofas Džordžas Santajana rašė: „Tie, kurie neatsimena praeities, yra pasmerkti ją pakartoti.“ Deja, atrodo, jog bėgant tūkstantmečiams žmonija greitai užmiršta savo praeitį ir taip pasmerkia save daryti tas pačias karčias klaidas.

Ilga siaubingų masinių žudynių virtinė aiškiai parodo, kad žmogus valdo visiškai nesėkmingai. Kodėl taip yra? Dėl to, kad žmonija nuolatos kartoja tą pačią esminę klaidą: atmeta Dievą bei jo įstatymus (Pradžios 3:1-6; Ekleziasto 8:9). Šiandien, kaip išpranašauta Biblijoje, „iškrypusi karta“ lygiai taip klysta ir pjauna, ką pasėjusi (Filipiečiams 2:15; Psalmių 92:7, Brb red.; 2 Timotiejui 3:1-5, 13).

Kadangi į savo diskusiją jau esame įtraukę Kūrėją, Jehovą, koks jo požiūris? Ką jis pamiršta ir ką atsimena? Ar kada nors nebeslėgs mūsų našta — žiaurių žmogaus nusikaltimų skausmingas paveldas? Ar ‛liausis bedievių nedorumas’? (Psalmių 7:10)

[Išnaša]

[Anotacija/iliustracijos 7 puslapyje]

„Tie, kurie neatsimena praeities, yra pasmerkti ją pakartoti“ (Džordžas Santajana).

Krematoriumas ir krosnis Osvencimo koncentracijos stovykloje

[Šaltinio nuoroda]

Oświęcim Museum