Atleisti ir užmiršti — ar tai įmanoma?
NUO II pasaulinio karo pabaigos, 1945 metų, praėjo daugiau kaip pusė šimtmečio. Tai buvo pats žiauriausias bei daugiausiai kainavęs globalinis karas žmonijos istorijoje.
Jis truko šešerius metus ir nusinešė, įskaitant civilius gyventojus, apie 50 milijonų žmonių gyvybių. Nesuskaičiuojama daugybė kitų buvo suluošinta fiziškai, psichiškai bei emociškai. Daugeliui pergyvenusiųjų tuos pražūtingus karo metus iki šiol neužgyja baisenybių bei mylimų žmonių netekties skaudūs atsiminimai.
Neblėsta iš atminties nacių nusikaltimų baisumai, kai per genocidą buvo išžudyti milijonai nekaltų žmonių. Ir Europoje, ir Azijoje daug žiaurenybių pridarė užpuolikų armijos; jos žudė, prievartavo, plėšė bei terorizavo civilius gyventojus. Oro antpuoliai palikdavo nuniokotas vietoves ir nesuskaičiuojamą daugybę sužalotų bei negyvų vyrų, moterų ir vaikų. Kokie sunkūs buvo milijonų kovotojų išgyvenimai visame pasaulyje, daugelyje mūšio laukų!
Psichinės bei emocinės žaizdos
Aibė psichinių bei emocinių žaizdų, atsivėrusių per siaubingus II pasaulinio karo metus, neišgydomai pasilieka daugelio anais laikais gyvenusių ir tebegyvenančių žmonių atmintyje. Jie norėtų ištrinti visus šiuos baisius, karčius prisiminimus, tačiau negali. Kai kuriems tokie siaubingi, kamuojantys vaizdiniai vis iškyla prieš akis kaip įkyrus slogutis.
Tačiau kiti nenori pamiršti, nes jie arba siekia keršto, arba trokšta pagerbti kritusiųjų atminimą. Be to, plačiai yra paplitęs požiūris, jog praeities žiaurumai turėtų pasilikti visos žmonijos atmintyje su viltimi, kad jie niekada nebepasikartos.
Prieš kelis metus, 1994—1995-aisiais, „Normandijos operacijos“ (kai sąjungininkai išsilaipino Normandijoje 1944-ųjų birželį) bei Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje (1945-ųjų gegužę) 50-ųjų metinių minėjimo nuotaika parodė, kad daugeliui tiesioginių tų įvykių liudytojų atleisti ir užmiršti yra labai sunku. Dažnai buvę priešai užkerta kelią bet kokiam susitaikymo gestui. Taip britų veteranai atsisakė pakviesti vokiečių atstovus į sąjungininkų išsilaipinimo Normandijoje minėjimą.
Apie II pasauliniame kare nacių įvykdytus žiaurumus ir apie sunkų uždavinį — atleisti bei užmiršti rašytojas Vladimiras Žankelevičius pasakė: „Tokių pasibjaurėtinų nusikaltimų akivaizdoje natūralu... būti pasipiktinusiam bei aistringai kovoti su užmarštimi ir persekioti nusikaltėlius iki žemės pakraščių, kaip pažadėjo Niurnbergo Tarptautinio tribunolo teisėjai.“ Tas pats rašytojas tęsė: „Perfrazuodami Jėzaus žodžius, kuriais jis kreipėsi į Dievą, pagal šventojo Luko evangeliją, mielai pasakytume: ‛Viešpatie, neatleisk jiems, nes jie žino, ką darą.’“ (Palygink Luko 23:34.)
Deja, nuo 1945-ųjų iki pat šių dienų daromos kitos nesuskaičiuojamos žiaurenybės; štai vos kelios: Kambodžoje, Ruandoje, Bosnijoje žemė ir toliau laistoma krauju. Toks žvėriškumas milijonus pasmerkia mirčiai, sudaužo gyvenimus, daugybę padaro našlėmis bei našlaičiais ir palieka siaubingų atsiminimų.
Be abejonės, šis XX amžius yra negirdėtų žiaurumų metas. Kaip tik taip apie šią epochą nuo seno buvo tiksliai išpranašauta Biblijoje — žmonės pasirodo esą „storžieviai“ bei „nekenčiantys to, kas gera“ (2 Timotiejui 3:1-5; Apreiškimas 6:4-8).
Ką turėtume daryti?
Susidūrę akis į akį su tokiu beširdiškumu, žmonės reaguoja skirtingai. O kaip turėtume elgtis mes? Ar atsiminti? Ar užmiršti? Ar atsiminti reiškia giežti piktavališką kartėlį savo buvusiems priešams ir neatleisti? Kita vertus, ar atleisti reiškia užmiršti, visiškai ištrinti blogus atsiminimus?
Ką apie baisius mūsų laikų bei praeities nusikaltimus mano žmonijos Kūrėjas, Jehova Dievas? Ar jis atleis nusikaltėliams? Ar ne per vėlai Dievas atlygins skriaudas žuvusiesiems žiaurenybių metu? Ar yra kokia nors pagrįsta viltis, kad ateis galas žiaurumams — juk jie tebesitęsia tūkstančius metų? Kaip pagaliau Visagalis Dievas ištaisys šią painiavą?
[Iliustracija 4 puslapyje]
Žudynių aukų vaikai pabėgėlių stovykloje
[Šaltinio nuoroda]
UN PHOTO 186797/J. Isaac
[Iliustracijos šaltinio nuoroda 3 puslapyje]
U.S. Navy photo