Rusijos spauda giria Jehovos Liudytojus

JEHOVOS LIUDYTOJŲ filialas Rusijoje buvo atidarytas 1997-ųjų birželio 21-ąją. Kompleksą sudaro septyni gyvenamieji pastatai, erdvi Karalystės salė, valgomasis bei didžiulis administracinis pastatas ir sandėlis. Filialas įsikūręs maždaug už 40 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Sankt Peterburgo, Solnečnojė kaime.

Apie jo atidarymą plačiai paskelbė žurnalistai, pakviesti į programą. Vienas iš jų į Maskvos laikraštį Literaturnaja gazeta, leidžiamą didesniu nei ketvirčio milijono tiražu, parašė: „Pirmas įspūdis žvelgiant į filialo pastatus toks: štai kaip reikia daryti!“ (Žiūrėk nuotraukas 16 ir 17 puslapiuose.)

Rašytojas Sergejus Sergijenka paaiškino: „Viskas čia buvo daroma pačių tikinčiųjų rankomis. Daugiausia statė suomiai, švedai, danai, norvegai bei vokiečiai. Tvarkingi plytomis grįsti keliukai, nupjautos vejos, pastatai su čerpių, tarsi žaisliniais, stogais, didžiuliai langai bei stiklinės durys — tai Rusijos regiono Jehovos Liudytojų religinės organizacijos administracinis centras.“

Į atidarymą buvo pakviesti žurnalistai iš Maskvos, esančios toliau kaip už 650 kilometrų į pietryčius nuo filialo, ir jiems buvo parūpintas transportas. Po pastatus juos apvedžiojo gidas, o vėliau, patiekus užkandžių bei gaiviųjų gėrimų, buvo atsakyta į jų klausimus. Remdamasis savo stebėjimais, p. Sergijenka rašė:

„Liudytojai, taip sakant, yra kuklūs ir paprasti... Perfrazuojant žinomą rusų posakį, ‛Liudytojai gyvena [savo namuose] kaip Jehovos užantyje’. Visuomet malonūs kiekvienam žmogui, Liudytojai, žinoma, ypač rūpinasi savo broliais.“

Dienraštyje Moskovskaja Pravda, kurio tiražas beveik 400000 egzempliorių, pasirodė S. Dmitrijevo straipsnis. Savo rašinyje „Susikurti pasaulį galima tik savomis rankomis“ rašytojas aiškino:

„Įteisinus Rusijoje Liudytojų organizaciją [1991 metais], iškilo klausimas dėl jų pagrindinio biuro statybos. Beieškant vietos netoli Maskvos, atėjo nelauktas pranešimas, kad parduodama buvusios jaunimo stovyklos teritorija netoli Sankt Peterburgo. Žemė buvo nupirkta, ir jie pradėjo statyti...

Prieš pusantrų metų, 1996-ųjų sausio 1 dieną, centras Solnečnojė kaime tapo oficialiu tos religinės organizacijos filialu. Birželio viduryje Maskvos žurnalistai praleido nemažai laiko Sankt Peterburge ir mėgino išsiaiškinti: kas yra tie Jehovos Liudytojai?“

Ką atsakė p. Dmitrijevas? „Tokie pat žmonės, kaip visi.“ Tačiau, kaip jis pažymėjo savo straipsnio pabaigoje, jie yra kitokie: „Tarp jų vyrauja taika, visiška santarvė. Ar tai svajonė? Taip. Bet kartu ir tikrovė.“

Kitas Maskvos žurnalistas, Maksimas Jerofejevas, rašydamas į laikraštį Sobesednik, spausdinamą per 300000 egzempliorių tiražu, pastebėjo: „Visi ryšiai toje mažoje bendruomenėje yra pagrįsti tokiu principu: niekas nėra verčiamas dirbti, tačiau visi dirba.“

Aprašęs filialo komiteto koordinatoriaus Vasilijaus Kalino gyvenamąsias patalpas, p. Jerofejevas pastebėjo: „Mūsų nepatiklūs reporteriai norėjo apsilankyti ir kituose kambariuose, pasirinkdami juos savo nuožiūra. Kitų gyventojų patalpų dydis bei apstatymas iš esmės nesiskyrė nuo kuklaus Vasilijaus Kalino kambario.“

Kita reporterė, Anastazija Nemec, parašė straipsnį „Gyventi santarvėje su savimi“. Šio pavadinimo paantraštė laikraštyje Večerniaja Moskva buvo: „Būtent to žmonės mokosi nepaprastame kaime už Sankt Peterburgo.“

Apibūdindama vietovę bei filialo pastatus, ji rašė: „Aplinkui — miškai ir pievos. Netoliese — Suomijos įlanka. Čia tvarkingi nameliai, pastatyti europietišku stiliumi, švariai nušluoti plytų keliukai ir spalvingi gėlynai.

Komercinės firmos stato tokius miestelius ‛naujiesiems rusams’. Tačiau šiame kaime žmonės nelabai pasiturintys... Jie gyvena patogiai ir, visų svarbiausia, — draugiškai. Čia yra tik apie 350 žmonių iš visų žemės kampelių; galima išgirsti kalbant visokiausiomis kalbomis — nuo ispanų ir portugalų iki suomių bei švedų.

Iš esmės tai maža, uždara bendruomenė: kaime yra sãvos gamybos bei remonto dirbtuvės, kur galima padaryti viską, ko reikia įvairiakalbei šeimai; yra net nuosava gydymo įstaiga.“

Tikrai, filialo atidarymas Solnečnojė buvo džiaugsminga šventė 1492 dalyviams iš 42 šalių. Daugelis jų buvo vyresnio amžiaus, ištarnavę dešimtmečius, kai skelbimo darbas buvo uždraustas. Ar gali įsivaizduoti, kaip didžiai stebėjosi ir džiaugėsi šie veteranai apžiūrinėdami gražius pastatus, įsikūrusius tame sodą primenančiame 6,9 hektaro sklype? Galima jiems atleisti, jeigu jie manė, kad sapnuoja.

[Iliustracijos 18 puslapyje]

Žurnalistai apžiūrinėja filialą

Atsakinėjama į klausimus