Šeimos ištikimybė Dievui paskatino mane
PAPASAKOJO HORSTAS HENŠELIS
„Džiaukis, jei gausi šį laišką, nes aš ištvėriau ligi galo. Po dviejų valandų man bus įvykdyta mirties bausmė.“ Tokiais žodžiais prasidėjo paskutinis tėčio laiškas, parašytas man. Už atsisakymą tarnauti Hitlerio kariuomenėje 1944-ųjų gegužės 10-ąją jį nubaudė mirtimi. Jo ir mamos bei sesers Elfridos ištikimybė Dievui labai paveikė mano gyvenimą.
MAŽDAUG tuo laiku, kai gimiau, 1932-aisiais, tėtis ėmė skaityti Jehovos Liudytojų leidinius. Be kita ko, jis matė dvasininkijos veidmainystę. Todėl nebesidomėjo bažnyčiomis.
1939-aisiais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tėtis tuojau buvo pašauktas į Vokietijos kariuomenę. „Pagal Bibliją, aš neturėčiau eiti, — jis sakė mamai. — Žudyti negerai.“
„Jie nužudys tave, jeigu neisi, — atsiliepė mama. — Kaip tada bus su tavo šeima?“ Taigi tėtis tapo kareiviu.
Vėliau mama, dar nestudijavusi Biblijos, stengėsi susisiekti su Jehovos Liudytojais — tuo laiku tai buvo labai pavojingas užmojis. Ji susiieškojo Dorą, kurios vyras dėl tikėjimo buvo koncentracijos stovykloje. Dora davė jai Sargybos bokštą, tačiau pabrėžtinai pasakė: „Atsimink, aš galiu būti nužudyta, jei Gestapas (slaptoji policija) sužinos, kad tau jį daviau.“
Pagaliau mama gavo daugiau Jehovos Liudytojų leidinių ir ėmė vertinti juose išdėstytas Biblijos tiesas. Po kiek laiko Maksas Rubsamas iš kaimyninio Dresdeno pradėjo lankytis mūsų namuose Meisene. Jis studijavo Bibliją su mumis labai rizikuodamas savo saugumu. Iš tikrųjų netrukus jį suėmė.
Studijuodama Bibliją, mama įtikėjo Jehovą ir paaukojo jam savo gyvenimą — 1943-ųjų gegužę pažymėjo tai vandens krikštu. Mes su tėčiu buvome pakrikštyti po keleto mėnesių. Mano dvidešimtmetė sesuo Elfrida, dirbusi Dresdene, irgi buvo pakrikštyta maždaug tuo laiku. Taip pačiame Antrojo pasaulinio karo sūkuryje visas mūsų ketvertas paskyrė savo gyvenimą Jehovai. 1943-aisiais mama pagimdė mums sesutę Renatą.
Persekiojami dėl savojo tikėjimo
Prieš krikštą aš pasitraukiau iš Hitlerio jaunimo judėjimo. Kai atsisakydavau sveikinti Hitlerį — o tai mokykloje reikėjo daryti kasdien, — gaudavau pylos nuo mokytojų. Vis dėlto džiaugiausi, kad tėvų stiprinamas lieku ištikimas.
Bet kartais, būdavo, dėl fizinės bausmės ar iš baimės imu ir pasakau: „Heil Hitler!“ Tada eidavau namo pilnomis akimis ašarų, o tėvai melsdavosi su manimi, kad kitą sykį įsidrąsinčiau ir atsispirčiau priešo puolimams. Ne kartą iš baimės lioviausi daryti kas teisinga, bet Jehova niekada nepaliko manęs.
Vieną dieną atėjo Gestapas ir apieškojo mūsų namus. „Ar jūs esate Jehovos Liudytoja?“ — Gestapo agentas paklausė mamos. Man vis dar stovi akyse, kaip ji atsirėmusi į durų staktą tvirtai ištaria „taip“, nors žino, kad dėl to galiausiai bus suimta.
Po dviejų savaičių mamai rūpinantis Renata, kuriai tada dar nebuvo nė metų, Gestapas atėjo suimti jos. Mama protestavo: „Juk aš maitinu vaiką!“ Tačiau moteris, atlydėjusi policininką, paėmė kūdikį iš jos rankų ir paliepė: „Ruoškis! Turėsi išeiti.“ Tikrai, mamai nebuvo lengva.
Kadangi tėčio dar nesuėmė, mes su jaunėle sesute likome jo globoje. Vieną rytą, maždaug po dviejų savaičių nuo mamos išvedimo, prieš išeidamas į mokyklą stipriai apkabinau tėtį. Tądien tėvelį suėmė, nes jis atsisakė vėl tarnauti kariuomenėje. Tad kai tą popietę parėjau namo, jo nebebuvo ir aš jo daugiau nemačiau.
Mano seneliai bei kiti giminaičiai — visi priešiški Jehovos Liudytojams, o kai kurie ir nacių partijos nariai — gavo teisę globoti mane ir mano jauniausią sesutę. Jie neleido man skaityti Biblijos. Bet slaptai gavęs ją iš vienos kaimynės skaitydavau. Aš netgi atsiklaupdavau priešais savo mažosios sesutės lovelę ir pasimelsdavau.
Tuo tarpu buvo išbandomas mano sesers Elfridos tikėjimas. Ji atsisakė toliau dirbti viename Dresdeno fabrike, gaminusiame ginklus, bet jai pavyko įsidarbinti Meiseno parkų ir sodų prižiūrėtoja. Atėjusi į kontorą atsiimti algos, ji nesisveikindavo „Heil Hitler!“ Po kurio laiko ją suėmė ir uždarė į kalėjimą.
Deja, Elfrida susirgo difterija bei skarlatina ir, kelias savaites prasėdėjusi kalėjime, mirė. Jai tebuvo 21-eri. Viename iš savo paskutinių laiškų, ji pacitavo Luko 17:10: „Taip ir jūs, atlikę visa, kas buvo pavesta, sakykite: ‛Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti.’“ Jos ištikimybė Dievui tebėra man paguoda (Kolosiečiams 4:11).
Tėčio išbandymas
Tėčiui būnant kalėjime, mano senelis — mamos tėvas — aplankė jį ir mėgino perkalbėti. Surakintomis rankomis ir kojomis tėtį atvedė pas jį. Tėtis tvirtai atmetė pasiūlymą stoti karo tarnybon dėl savo vaikų. Vienas kalėjimo sargas pasakė seneliui: „Jei šis vyras turėtų ir dešimt vaikų, vis tiek nesielgtų kitaip.“
Senelis grįžo namo baisiai įpykęs. „Tas nusikaltėlis! — šaukė jis. — Tas netikša! Kaip jis gali palikti savo vaikus?“ Nors senelis krimtosi, aš džiaugiausi sužinojęs, kad tėtis laikosi tvirtai.
Galiausiai tėtį nuteisė mirti ir nukirto galvą. Po kurio laiko aš gavau paskutinį jo laišką. Kadangi jis nežinojo, kur kalinama mama, parašė man. Užlipęs palėpėn į savo miegamąjį perskaičiau pirmuosius žodžius, pacituotus šio straipsnio įžangoje. Pasidarė liūdna, verkiau, bet smagu buvo žinoti, kad jis liko ištikimas Jehovai.
Mamos sielvartas
Laukti teismo mamą pasiuntė į vieną pietų Vokietijos kalėjimą. Kartą sargybinis atėjęs į jos vienutę draugiškai pasakė, kad verčiau jai nesistoti. Bet mama atsistojo ir pareiškė: „Aš žinau, kad mano vyras nužudytas.“ Vėliau jai atsiuntė kraujuotus jo drabužius — priešmirtinių kankinimų nebylų liudijimą.
Kitą sykį mamą pakvietė į kalėjimo raštinę ir šiurkščiai tarė: „Tavo dukra mirė kalėjime. Kaip norėtumei, kad ją palaidotų?“ Pranešimas buvo toks staigus ir netikėtas, kad mama iš pradžių nežinojo, ką atsakyti. Bet tvirtas tikėjimas Jehova palaikė ją.
Apskritai giminės buvo rūpestingi man ir mano sesutei. Jie elgėsi su mumis labai maloniai. Vienas giminaitis net kreipėsi į mano mokytojus ir paprašė jų būti kantrių su manimi. Tad mokytojai irgi pasidarė labai draugiški ir nebausdavo manęs, kai nepasveikindavau jų „Heil Hitler!“ Bet visas tas gerumas buvo skirtas atitraukti mane nuo biblinių įsitikinimų. Ir, deja, iš dalies tai pavyko.
Telikus keliems mėnesiams ligi karo pabaigos 1945-ųjų gegužę, aš savanoriškai dalyvavau keliuose Nacių jaunimo organizacijos užsiėmimuose. Apie tai parašiau mamai, o iš mano laiškų jai susidarė įspūdis, kad aš atsisakiau tikslo tarnauti Jehovai. Paskui ji pasakė, kad tie laiškai gniuždė ją labiau nei žinia apie tėčio ir Elfridos mirtį.
Netrukus karas baigėsi ir mama sugrįžo iš kalėjimo. Jos padedamas, aš atgavau dvasinę pusiausvyrą.
Pradedu visalaikę tarnybą
1949-ųjų gale, ketveriems metams praėjus nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos, vienas keliaujantysis prižiūrėtojas aptarė Biblijos citatą iš Malachijo 3:10: „Įneškite visas dešimtines į sandėlius, ir tebūna maisto mano namuose; po to mėginkite mane, sako Viešpats.“ Tai paskatino mane užpildyti pareiškimą dėl visalaikio skelbimo darbo. Taigi 1950-ųjų sausio 1-ąją tapau pionieriumi — taip vadinami visalaikiai tarnai. Vėliau persikėliau į Šprembergą, kur pionierių reikėjo labiau.
Tų metų rugpjūtį gavau kvietimą tarnauti Jehovos Liudytojų filiale Magdeburge, Rytų Vokietijoje. Tačiau rugpjūčio 31-ąją, dviem dienoms tepraėjus nuo mano atvykimo, į mūsų patalpas įsiveržė policininkai; jie tvirtino, jog čia slepiasi nusikaltėliai. Daugumą Liudytojų suėmė ir nugabeno kalėjiman, bet man pavyko pasprukti ir nukeliauti į Vakarų Berlyną, kur buvo įsikūręs Sargybos bokšto bendrijos biuras. Ten aš papasakojau, kas nutiko Magdeburge. Tada man pasakė, jog visoje Rytų Vokietijoje suimta daug Liudytojų. Iš tiesų aš sužinojau, kad Špremberge manęs ieško policija!
Suimtas ir įkalintas
Mane paskyrė dirbti pionieriumi Rytų Berlyne. Po kelių mėnesių gabendamas biblinę literatūrą iš Vakarų Berlyno į Rytų Vokietiją kaip kurjeris, buvau suimtas ir nuvežtas į Kotbaus miestą; ten mane nuteisė 12 metų kalėti.
Be viso kito, mane apkaltino ir karo kurstymu. Teisme aš tariau paskutinį žodį: „Kaip mane, Jehovos Liudytoją, galima smerkti, neva kurstau karą, jei mano tėvas atsisakė dalyvauti kare, nes buvo Jehovos Liudytojas, ir už tai jį nukirsdino?“ Bet, aišku, tie žmonės nesidomėjo tiesa.
Man, tuo laiku 19-mečiui, nebuvo lengva taikytis su mintimi, kad kalėsiu 12 metų. Tačiau žinojau, jog daugelis kitų irgi gavo panašius nuosprendžius. Kartais vadovybė atskirdavo Liudytojus vienus nuo kitų; tada kalbėdavome apie Biblijos tiesas su kitais kaliniais ir kai kurie tapo Liudytojais.
Kitais kartais Liudytojus laikydavo viename korpuse. Tada stengdavomės geriau pažinti Bibliją. Ištisus Biblijos skyrius išmokdavome atmintinai ir net stengėmės įsiminti Biblijos knygas. Nusistatydavome sau tam tikrus tikslus, ką daryti ir ko išmokti kiekvieną dieną. Kartais būdavome tokie užsiėmę, kad sakydavome vienas kitam: „Neturime laiko“, nors visą dieną praleisdavome savo kamerose be jokio paskirto darbo!
Slaptosios policijos tardymai buvo varginantys. Lydimi visokių grasinimų, kartais jie trukdavo dieną naktį. Kartą aš baisiai pavargau ir nusiminiau, net melstis buvo sunku. Po dviejų trijų dienų be jokios priežasties nusikabinau nuo kameros sienos kartono lakštą su kalėjimo taisyklėmis. Antroje pusėje išvydau rašmenis. Blausioje šviesoje perskaičiau: „Kūną žudantys nebaisūs“ ir „Kaip akies aš vyzdį savo, taip jus saugosiu visus“. Dabar šie žodžiai priklauso 27-ajai giesmei iš Jehovos Liudytojų giesmyno!
Aišku, kitas brolis panašiomis aplinkybėmis buvo šioje kameroje ir Jehova Dievas sustiprino jį. Aš tuoj pat atgavau dvasinę stiprybę ir padėkojau Jehovai už šį padrąsinimą. Niekada nenoriu pamiršti tos pamokos: nors savo jėgomis neįstengčiau pasiekti tikslo, su Jehovos Dievo pagalba viskas įmanoma.
Kadangi mama jau buvo persikėlusi į Vakarų Vokietiją, tuo laiku neturėjo jokio ryšio su manimi. Bet čia buvo Hana, užaugusi tame susirinkime kaip ir aš, labai artima mūsų šeimai. Ji lankė mane visais tais kalėjimo metais, be to, rašė man padrąsinančius laiškus ir siuntė vertingus maisto siuntinius. Atsėdėjęs 6 metus iš 12 priteistų ir 1957-aisiais išėjęs iš kalėjimo, aš ją vedžiau.
Hana, mano brangi žmona, ištikimai tarnavo su manimi visokiose paskyrimo vietose ir visada labai palaikė mane. Už tai, ką ji padarė mano labui, kai drauge darbavomės visalaikėje tarnyboje, tik Jehova Dievas gali jai atlyginti.
Tarnauju išėjęs iš kalėjimo
Mes su Hana kartu pradėjome visalaikę tarnybą anuometiniame Sargybos bokšto bendrijos biure Vakarų Berlyne. Man paskyrė dirbti dailidės darbą. Vėliau mes pradėjome drauge tarnauti pionieriais Vakarų Berlyne.
Vilis Polis, tais laikais prižiūrėjęs mūsų darbą Vakarų Berlyne, paskatino mane ir toliau mokytis anglų kalbos. „Aš neturiu laiko“, — atsakiau. Bet koks esu laimingas, kad paklusniai studijavau ją! Dėl to 1962-aisiais buvau pakviestas į 37-ąją Gileado mokyklos klasę — dešimties mėnesių kursą Brukline (Niujorkas). Nuo tada, kai 1962-ųjų gruodžio 2-ąją sugrįžau į Vokietiją, mes su Hana 16 metų dirbome keliaujamąjį darbą, lankėme susirinkimus visoje Vokietijoje. Paskui 1978-aisiais mus pakvietė tarnauti Vysbadeno filiale. Kai devintojo dešimtmečio viduryje filialas persikėlė į dideles naujas patalpas Zelterse, keletą metų ištarnavome toje gražioje vietoje.
Brangi tarnybos privilegija
1989-aisiais atsitiko kai kas visai netikėta — krito Berlyno siena ir Liudytojai Rytų Europos šalyse atgavo garbinimo laisvę. 1992-aisiais mes su Hana buvome pakviesti į Lvovą (Ukraina) palaikyti to krašto skelbėjų, kurių sparčiai daugėja.
Kitais metais mūsų paprašė vykti į Rusiją, kad padėtume ten suorganizuoti Karalystės darbą. Solnečnojė kaime, maždaug už 40 kilometrų nuo Sankt Peterburgo, tada buvo steigiamas biuras vadovauti skelbimo darbui visoje Rusijoje ir daugumoje kitų buvusios Tarybų Sąjungos respublikų. Kai atvykome, jau buvo pradėta statyti gyvenamuosius namus, didelį administracinį pastatą ir sandėlius.
Be galo džiaugėmės, kai 1997-ųjų birželio 21-ąją mūsų naujasis filialas buvo atidarytas. Išklausyti specialios programos į Solnečnojė susirinko 1492 žmonės iš 42 šalių. Rytojaus dieną Sankt Peterburge, „Petrovskij“ stadione, išgirsti atidarymo programos apžvalgą bei svečių iš kitų šalių drąsinančius pranešimus susibūrė 8400 dalyvių minia.
Kaip nuostabiai gausėja mūsų gretos 15-oje buvusios Tarybų Sąjungos respublikų! 1946-aisiais šioje teritorijoje darbavosi apie 4800 Karalystės skelbėjų. Beveik po 40 metų, 1985-aisiais, jų buvo jau 26905. Šiandien dešimtyje buvusios Tarybų Sąjungos respublikų, kurias prižiūri mūsų filialas Solnečnojė, yra per 125000 Karalystės skelbėjų, o kitose penkiose buvusiose tarybinėse respublikose skelbia daugiau nei 100000! Kaip mus sujaudino žinia, kad 15-oje buvusių tarybinių respublikų praėjusį kovą Kristaus mirties Minėjime dalyvavo per 600000 žmonių!
Aš žaviuosi matydamas, kaip didingai Jehova Dievas vadovauja savo tautos surinkimui bei organizavimui šiomis „paskutinėmis dienomis“ (2 Timotiejui 3:1). Pasak Biblijos psalmininko, Jehova pamoko savo tarnus, parodo kelią, kuriuo jie turi eiti, pataria lydėdamas juos savo akimis (Psalmių 32:8, Brb red.). Aš laikau privilegija priklausyti tarptautinei Jehovos tautos organizacijai!
[Iliustracija 13 puslapyje]
Su savo dviem seserimis 1943-aisiais
[Iliustracija 14 puslapyje]
Tėčiui buvo nukirsta galva
[Iliustracija 14 puslapyje]
Mama padėjo man atgauti dvasinę pusiausvyrą
[Iliustracija 15 puslapyje]
Su savo žmona Hana
[Iliustracija 16 puslapyje]
Per atidarymo kalbą Rusijos filialo Karalystės salėje
[Iliustracijos 17 puslapyje]
Mūsų naujojo Rusijos filialo kiemas ir valgomojo langai