Kai kas geresnio negu pasaulinis pripažinimas

Praėjus daug metų po to, kai tapau garsiu Europos skulptoriumi, vienas mano pažįstamas menininkas kaltinamu tonu pasakė man: „Tu išdavei meną!“ Prieš papasakodamas, kodėl jis metė tokį kaltinimą, noriu paaiškinti, kaip aš tapau skulptoriumi.

AURISINOS kaime, kuriame gimiau, dauguma vyrų dirbo senoje akmens skaldykloje. Aurisina yra šiaurės Italijoje, šalia Triesto, netoli buvusios Jugoslavijos. Sulaukęs 15 metų, aš irgi pradėjau dirbti toje kaimo akmens skaldykloje. Tai buvo 1939 metais, kai kilo Antrasis pasaulinis karas. Dirbdamas su akmeniu, ėmiau puoselėti troškimą tapti garsiu skulptoriumi. Aš taip pat troškau niekada nemirti. Šie abu norai atrodė neįgyvendinami.

1945 metais pasibaigus karui aš išvykau gyventi į Romą pas savo vyresniąją seserį. Ten tikėjausi įstoti į meno akademiją. Koks buvau sujaudintas, kai mano troškimas išsipildė ir aš buvau priimtas trejų metų studijoms! Mano studijas rėmė įvairios labdaringos organizacijos.

Dvasinis alkis

Aš taip pat stengiausi patenkinti savo dvasinį alkį dalyvaudamas religinėse pamaldose, pavyzdžiui, tose, kurias rengė Gelbėjimo armija ir valdensai. Lankiau netgi kursus Jėzuitų universitete, o kartą dalyvavau trijų dienų seminare, kurį vedė vienas vyskupas. Per šiuos kursus mums nebuvo leidžiama kalbėtis tarpusavyje, — mes atsidėdavome maldai, apmąstymams, išpažinčiai ir vyskupo pamokslams.

Paskui aš suvokiau, kad mano tikėjimas nesustiprėjo. „Kodėl aš neišsiugdžiau tvirto tikėjimo?“ — paklausiau vyskupo.

„Tikėjimas yra Dievo dovana, — atsakė vyskupas, — ir jis duoda jį, kam nori.“ Jo atsakymas taip nuvylė mane, kad nustojau ieškoti Dievo ir visiškai atsidėjau meno studijoms.

Įgyju tarptautinį pripažinimą

1948 metais baigęs mokslus Romoje, gavau stipendiją vienerius metus studijuoti Austrijoje, Vienos meno akademijoje. Baigęs ją kitais metais, gavau stipendiją vienerius metus tęsti studijas Slovėnijos (buvusi Jugoslavijos dalis) mieste Liublianoje. Mano tikslas buvo keliauti į Paryžių (Prancūzija), vaizduojamojo meno centrą.

Tačiau 1951 metais man buvo suteikta galimybė dirbti Stokholme (Švedija). Ten vykau norėdamas susitaupyti pinigų, kad galėčiau siekti menininko karjeros Paryžiuje. Bet tada sutikau Miki; 1952 metais mes susituokėme ir apsigyvenome Stokholme. Aš gavau darbą nedidelėje dirbtuvėje ir dariau skulptūras iš akmens, marmuro bei granito. Kai kurios iš jų eksponuojamos Milesgordene, Lidingo miesto parke-muziejuje netoli Stokholmo.

Romoje buvau išmokęs seno bronzos liejimo metodo naudojant vašką, tad mokiau bronzos liejimo profesinėje meno mokykloje bei Stokholmo meno akademijoje. Vėliau man buvo suteikta teisė lieti iš bronzos Stokholmo Skanseno muziejuje po atviru dangumi. Ten, dažnai stebint žiūrovams, darydavau skulptūras iš bronzos arba švino. Taip pat buvau pasamdytas atnaujinti antikines skulptūras, priklausiusias tuometiniam Švedijos karaliui Gustavui VI. Jos yra išstatytos Stokholmo karališkuosiuose rūmuose ir Drotningholmo pilyje.

1954—1960 metais mano darbus gyrė spauda ir meno kritikai. Daugelis mano padarytų skulptūrų buvo rodomos didžiuosiuose Europos miestuose — pavyzdžiui, Stokholme, Romoje, Liublianoje, Vienoje, Zagrebe ir Belgrade. Belgrade maršalas Tito nusipirko kai kurias skulptūras savo asmeninei kolekcijai. Mano sukurta didžiulė granitinė skulptūra — moters torsas — eksponuojama Šiuolaikinio meno galerijoje Romoje; mano kūrinių yra Albertinos muziejuje Vienoje. Šiuolaikinio meno muziejuje Stokholme yra viena iš mano sukurtų bronzinių ir švininių skulptūrų, o Šiuolaikinio meno galerija Liublianoje turi mano padarytą skulptūrą iš bronzos.

Vėl domiuosi religija

Kai jau keletą metų buvome vedę, Miki pastebėjo vėl atbudusį mano susidomėjimą religija. Aš norėjau žinoti, ‛Kur yra tikėjimas, už kurį buvo pasiryžę mirti pirmieji krikščionys?’ Vėl pradėjau lankyti religines pamaldas, rengiamas sekmininkų ir adventistų. Aš netgi studijavau islamą ir budizmą.

1959 metais, prieš vykdamas į meno parodą Milane (Italija), keletui dienų apsilankiau gimtajame Aurisinos kaime. Kaimo gyventojai man papasakojo apie vieną vyrą, kuris, jų žodžiais, daug žinojo apie Bibliją. Jis buvo Jehovos Liudytojas. Kai turėjau progą pasikalbėti su juo, jis parodė man Biblijoje tokius dalykus, kurių iki tol nebuvau matęs. Aš sužinojau, kad žmogus yra siela, tai yra jis neturi atskiros nuo savo kūno sielos, kad jo siela miršta, o nėra nemirtinga, kaip kad mokė kitos religijos (Pradžios 2:7, Brb red.; Ezechielio 18:4).

Paskui tas vyras man parodė, jog Dievas kurdamas Adomą ir Ievą nebuvo numatęs, kad jie mirtų, bet kad gyventų amžinai laimingi žemėje. Pirmųjų žmonių pora mirė todėl, kad tapo nepaklusni (Pradžios 1:28; 2:15-17). Aš sužinojau, kad, atiduodamas savo Sūnų kaip auką, Dievas suteikė žmonijai perspektyvą džiaugtis amžinuoju gyvenimu, kuris buvo prarastas dėl Adomo nepaklusnumo (Jono 3:16). Labai džiaugiausi sužinojęs tuos dalykus (Psalmių 36:29; Apreiškimas 21:3, 4).

Posūkis

Netrukus po to aš grįžau į Švediją ir mudu su Miki pamėginome rasti Jehovos Liudytojus. Bet negalėjome gauti nė vieno jų adreso. Tačiau po kelių dienų suskambo durų skambutis ir jie buvo prie mūsų durų! Aš ėmiau skaityti jų paliktą literatūrą ir greitai įsitikinau, kad joje yra tiesa. Bet kad sutvirtinčiau savo nuomonę, norėjau pakalbėti su senu draugu, katalikų arkivyskupu, su kuriuo buvau susipažinęs studijuodamas Romoje penktojo dešimtmečio pabaigoje. Taigi 1961 metų sausį nuvykau jo aplankyti.

Mano draugas tuomet vadovavo pasaulinei katalikų misionierių veiklai. Kokia staigmena laukė manęs! Aš nustebau sužinojęs, kad arkivyskupas neturi netgi elementarių Biblijos žinių. Mums kalbantis apie tai, kas įvyksta mirštant, jis pasakė: „Ką mes dabar tikime, gali pasirodyti visiškai priešinga.“ O kalbant apie Petro paminėtą Biblijos pažadą dėl „naujo dangaus ir naujos žemės“, jis negalėjo pasakyti, ką reiškia tas pažadas (2 Petro 3:13; Izaijo 65:17-25).

Grįžęs į Stokholmą, pradėjau reguliariai studijuoti Bibliją su vienu Liudytoju, su kuriuo aš ir mano žmona susipažinome. Man buvo malonu matyti, kad Miki vis labiau domisi studijomis. Galiausiai 1961 metų vasario 26 dieną aš simbolizavau savo pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu, o Miki pasikrikštijo kitais metais.

Keičiu darbą

1956 metais mums gimė mergaitė, o 1961-aisiais — berniukas. Kadangi dabar turėjome išlaikyti šeimą, man reikėjo turėti pastovų darbą. Aš džiaugiausi gavęs kvietimą statyti didžiulį monumentą kaime, kuriame gimiau. Jis turėjo būti skirtas atminti partizanams, žuvusiems per Antrąjį pasaulinį karą. Tas monumentas man būtų buvęs pelningas projektas. Bet apsvarstęs įvairius veiksnius, — kad mėnesiais būsiu toli nuo šeimos bei krikščionių susirinkimo, kad gyvensiu šalyje, kur klesti komunizmas ir kur nebus lengva siekti dvasinių tikslų, — pasiūlymo atsisakiau.

Kitas darbas man sukėlė sąžinės sunkumų. Manęs paprašė padaryti didžiulį ornamentą naujam krematoriumui Švedijoje. Baigęs jį, buvau pakviestas į iškilmingą atidarymą. Bet sužinojęs, kad mano darbą turi atidengti Stokholmo vyskupas, nusprendžiau nedalyvauti ceremonijoje su žmonėmis, kurių mokymai ir papročiai prieštarauja Dievo Žodžiui (2 Korintiečiams 6:14-18).

Kadangi nelengva gauti pastovų darbą kaip skulptoriui, man pasidarė sunku pakankamai aprūpinti šeimą materialiai (1 Timotiejui 5:8). Su malda apsvarsčiau, kaip galėčiau pasirūpinti pragyvenimu. Po kiek laiko pas mane atėjo vienas architektas su jam paskirto statinio maketu. Jis paprašė manęs nufotografuoti jį. Kadangi su fotografija buvau gerai susipažinęs, nes turėjau patirties fotografuodamas savo skulptūras, mielai ėmiausi to darbo. Per tuos metus Švedijoje vyko daug statybų, todėl reikėjo fotografuoti maketus. Tad daugelis architektų man davė pakankamai darbo ir aš galėjau gerai aprūpinti savo šeimą.

Tuo metu apsilankiau Italų kultūros institute Stokholme, kad pasidalyčiau gerąja naujiena apie Dievo Karalystę (Mato 24:14). Aš pažinojau instituto direktorių ir susitariau pakalbėti su juo. Kaip tik tada, sužinojęs, kad nebedirbu skulptoriumi, jis sušuko: „Tu išdavei meną!“ Aš paaiškinau, kad turiu svarbesnių įsipareigojimų Dievui ir savo šeimai.

Turiu prisipažinti, kad kurį laiką menas buvo svarbiausias dalykas mano gyvenime. Tačiau aš supratau, kad tolesnis karjeros siekimas būtų tolygus norui tarnauti dviem šeimininkams (Mato 6:24). Aš įsitikinau, kad svarbiausia, ką turiu daryti, tai skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Taigi pats nusprendžiau palikti skulptoriaus darbą ir Jehova Dievas didžiai palaimino mano sprendimą (Malachijo 3:10).

Krikščioniškos tarnybos privilegijos

Aštuntojo dešimtmečio pradžioje daugelis Švedijos imigrantų iš pietų ir rytų Europos pradėjo domėtis Biblijos tiesa. Tad nuo 1973 metų turėjau privilegiją studijuoti Bibliją su imigrantais, kalbančiais italų, ispanų ir serbų bei kroatų kalbomis, ir galėjau padėti įkurti naujus tomis kalbomis kalbančiųjų susirinkimus bei studijų grupes. Buvau paskirtas rengti krikščionių kongresus italų kalba ir vadovauti juose rodomoms biblinėms dramoms. Vienu metu turėjau privilegiją tarnauti susirinkimams Švedijoje kaip keliaujantysis prižiūrėtojas.

Padėdamas rengti italų kongresus Švedijoje, turėjau progos bendrauti su Sargybos bokšto bendrijos filialu Romoje. Broliai italai man pasakė, kad trūksta susirinkimo vyresniųjų, nes Italijoje labai plečiasi skelbimo darbas. Todėl 1987 metais mudu su Miki persikėlėme į Ligūriją, netoli Genujos (Italija). Mūsų vaikai jau buvo suaugę ir patys rūpinosi pragyvenimu. Italijoje mes praleidome dvejus nuostabius metus ir padėjome įkurti naują susirinkimą Ligūrijoje. Mes tikrai patyrėme, kokie teisingi Patarlių 10:22 žodžiai: „Viešpaties palaiminimas daro turtingus.“

Mudu su Miki kartais bandome susumuoti Jehovos palaimas, nes jų iš tikrųjų labai daug. Be naujų susirinkimų įkūrimo, mes galėjome padėti keletui žmonių, tarp jų ir savo vaikams, pasiaukoti ir krikštytis bei tapti subrendusiais krikščionimis. Aš nesigailiu dėl savo sprendimo nebebūti garsiu skulptoriumi, nes pasirinkau daug geriau atlyginamą karjerą — tarnauti mūsų mylinčiam Dievui Jehovai. Mano šeima ir aš Jehovos dėka įgijome tikrą amžinojo gyvenimo viltį. (Papasakojo Čelo Perto.)

[Iliustracija 13 puslapyje]

Dirbu prie skulptūros 1955 metais

[Iliustracija 15 puslapyje]

Su savo žmona