Antrasis Petro laiškas

1 Simonas Petras, Jėzaus Kristaus vergas ir apaštalas — tiems, kurie, kaip ir mes, yra įgiję lygiai vertingą tikėjimą dėl mūsų Dievo ir dėl Gelbėtojo Jėzaus Kristaus teisumo.

2 Tedaugėja jums malonės ir ramybės* per Dievo ir Jėzaus, mūsų Viešpaties, aiškų pažinimą, 3 nes visa, kas reikšminga dėl gyvenimo ir dievotumo, jo dieviškoji galia padovanojo mums per aiškų pažinimą to, kuris pašaukė mus šlove ir dorybe. 4 Per šituos dalykus jis padovanojo mums brangiuosius ir didinguosius pažadus, kad per juos, pabėgę nuo sugedimo, išplitusio pasaulyje dėl geidulystės, taptumėte dieviškos prigimties dalininkais.

5 Todėl jūs savo ruožtu kuo uoliausiai stenkitės praturtinti savo tikėjimą dorybe, dorybę — pažinimu, 6 pažinimą — susivaldymu, susivaldymą — ištverme, ištvermę — dievotumu, 7 dievotumą — broliškumu, broliškumą — meile. 8 Juk jeigu šių dalykų turite, esate jų kupini, jie neleis jums likti neveikliems ar bevaisiams mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus aiškiame pažinime.

9 O kas jų neturi, yra aklas, užmerkęs akis, kad nematytų šviesos, pamiršęs, kad buvo apvalytas nuo savo senųjų nuodėmių. 10 Todėl, broliai, kuo labiausiai stenkitės sutvirtinti savo pašaukimą ir išrinkimą; jei tai darote, tikrai nenupulsite. 11 Šitaip jums plačiai atsivers durys į amžinąją mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus karalystę.

12 Todėl aš visada būsiu pasirengęs priminti jums šiuos dalykus, nors žinote juos ir esate tvirti tiesoje, kurią turite. 13 Manau, jog teisingai darau žadindamas jus priminimais, kol dar esu šioje palapinėje*, 14 nes žinau, kad jau greitai mano palapinė bus nugriauta, kaip man leido suprasti ir mūsų Viešpats Jėzus Kristus. 15 Tad aš kaskart darysiu visa, ką galiu, kad man išėjus jūs galėtumėte patys sau priminti šiuos dalykus.

16 Mes pasakojome jums apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus galybę ir apie jo buvimą čia* ne remdamiesi gudriai išgalvotomis pasakomis, bet kaip savo akimis regėję jo didybę. 17 Mat jis gavo iš Dievo Tėvo garbę ir šlovę, kai jam iš didingosios šlovės nuskambėjo žodžiai: „Šitas yra mano mylimasis sūnus; aš juo patenkintas.“ 18 Taip, mes girdėjome šiuos žodžius iš dangaus būdami su juo ant šventojo kalno.

19 Taigi pranašiškas žodis tapo mums dar patikimesnis, ir jūs gerai darote žvelgdami į jį tarsi į žiburį, šviečiantį tamsioje vietoje (kol ims aušti diena ir patekės priešaušrio žvaigždė) — jūsų širdyse. 20 Visų pirma, jūs gi žinote, kad jokia Rašto pranašystė nėra kilusi iš kieno nors asmeninių aiškinimų, 21 nes pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet žmonės kalbėjo tai, kas nuo Dievo, vedami šventosios dvasios.

2 O juk tautoje buvo ir netikrų pranašų, kaip ir tarp jūsų bus netikrų mokytojų. Jie slapčia įves pražūtingų atskalūnysčių ir netgi išsižadės juos nupirkusio šeimininko, taip užsitraukdami greitą pražūtį. 2 Be to, daug kas paseks jų įžūliu elgesiu ir dėl jų bus niekinamas tiesos kelias. 3 Iš gobšumo jie išnaudos jus suvedžiodami klastingais žodžiais. Bet nuosprendis, skirtas jiems nuo seno, negaišuoja ir jų pražūtis nesnaudžia.

4 Juk jeigu Dievas nepagailėjo nusidėjusių angelų ir nubloškė į tartarą* — atidavė giliausioms tamsybėms, kur laiko juos teismui; 5 jeigu nepagailėjo senojo pasaulio ir išsaugojo vien teisumo skelbėją Nojų ir dar septynetą, kai siuntė bedievių pasauliui tvaną; 6 jeigu paversdamas pelenais pasmerkė Sodomos ir Gomoros miestus, taip parodydamas bedieviams pavyzdį, kas bus ateityje, 7 ir išvadavo teisųjį Lotą, kurį labai vargino savavaliautojų įžūlus elgesys 8 (juk tas teisusis, gyvendamas tarp jų ir diena iš dienos viską matydamas bei girdėdamas, turėjo kankinti savo teisią sielą dėl jų savavališkų darbų), 9 tai Jehova* žino, kaip išgelbėti dievotus žmones iš mėginimo ir išlaikyti neteisiuosius teismo dienai, kai bus atkirsti šalin, 10 ypač tuos, kurie sekioja paskui kūną geisdami jį suteršti ir niekina viešpatystę.

Tie akiplėšos savavaliai nedrebėdami užgauliai kalba apie šlovinguosius. 11 O štai angelai, nors yra didesni jėga bei galia, nemeta jiems užgaulaus kaltinimo, nes gerbia Jehovą. 12 Tačiau tie, kaip nemąstantys gyvūnai, vien įgimtų skatulių vedami ir skirti būti sugauti ir užmušti, užgauliai kalba apie tai, ko neišmano, ir dėl to pražus eidami pražūties keliu, 13 užsitrauks pikta kaip atpildą už savo piktadarystes.

Jie mėgsta ištaigauti vidury dienos. Jie — tikros dėmės ir ydos — jaučia didžiausią malonumą skleisdami apgaules, kai vaišinasi drauge su jumis. 14 Jų akys pilnos svetimavimo ir nesugeba atsispirti nuodėmei; jie vilioja svyruojančias sielas. Jų širdys išlavintos gobšauti. Jie prakeikimo vaikai. 15 Palikę tiesų taką jie nuklydo, pasuko keliu Beoro sūnaus Bileamo, kuris pamilo piktadarystės atlygį 16 ir už savo nusižengimą buvo sudrausmintas; nebylus nešulinis gyvulys, prabilęs žmogaus balsu, sutrukdė pranašo beprotystę.

17 Jie — šaltiniai be vandens ir debesys, smarkios vėtros genami; jiems skirta juodžiausia tamsybė. 18 Jie kalba tuščias, išpūstas kalbas, kūno geismais bei įžūliu elgesiu vilioja vos pasprukusius nuo einančių klystkeliais 19 ir žada jiems laisvę, patys būdami sugedimo vergai. Juk nugalėtasis tampa nugalėjusiojo vergu. 20 Ir jeigu įgiję Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus aiškų pažinimą jie pabėga nuo pasaulio nešvarybių, bet paskui vėl į jas įsivelia ir yra nugalimi, jiems pasidaro blogiau negu pirma. 21 Jiems gi būtų buvę geriau nepažinti teisumo kelio, negu įgijus aiškų pažinimą nusisukti nuo jiems duoto šventojo įsakymo. 22 Tokiems nutiko, kaip teisingai sako patarlė: „Šuo sugrįžo prie savo vėmalų, išmaudyta kiaulė — voliotis purvyne.“

3 Mylimieji, tai jau antras laiškas, kurį jums rašau. Abiejuose priminimais žadinu jūsų aiškų mąstymą, 2 kad atsimintumėte šventųjų pranašų seniau sakytus žodžius ir jūsų apaštalų perduotą Viešpaties ir Gelbėtojo įsakymą. 3 Visų pirma žinokite, kad paskutinėmis dienomis atsiras šaipūnų, kurie šaipysis, gyvens savo geismais 4 ir kalbės: „Tai kaip ten tas pažadas, neva jis bus čia*? Juk nuo tada, kai užmigo mūsų protėviai, visa pasilieka taip, kaip buvo nuo pat kūrinijos atsiradimo.“

5 Mat jie tyčia nekreipia dėmesio, kad nuo seno buvo dangūs ir žemė, pagal Dievo žodį tvirtai iškilusi iš vandens ir apgaubta vandens, 6 ir kad taip ano meto pasaulis buvo pražudytas — užtvindytas vandeniu. 7 O dabartiniai dangūs ir žemė pagal tą patį žodį laikomi ugniai, saugomi teismo ir bedievių žmonių pražūties dienai.

8 Tik tegul nelieka, mylimieji, jūsų nepastebėta štai kas: viena diena Jehovai yra lyg tūkstantis metų ir tūkstantis metų — lyg viena diena. 9 Jehova nedelsia tesėti pažado, nors kai kurie tai laiko delsimu, bet yra jums kantrus, — jis nenori, kad kuris nors pražūtų, bet kad visi turėtų galimybę atgailauti. 10 O Jehovos diena ateis kaip vagis, kai dangūs išnyks su švilpesiu, elementai nuo karščio suirs ir žemė bei jos darbai bus atskleisti.

11 Jeigu visa tai turi šitaip suirti, kokie žmonės jūs turite būti, kaip pasižymėti šventais poelgiais ir dievotumo darbais, 12 laukdami ir aiškiai turėdami omenyje būsiant* Jehovos dieną, kai dangūs suirs ugnyje ir elementai ištirps nuo karščio! 13 Juk mes pagal jo pažadą laukiame naujo dangaus ir naujos žemės, kuriuose gyvena teisumas.

14 Todėl, mylimieji, šito laukdami dėkite visas pastangas, kad galiausiai jis rastų jus be dėmės, be ydos ir esančius taikoje. 15 Be to, mūsų Viešpaties kantrybę laikykite išgelbėjimu, kaip jums rašė ir mūsų mylimas brolis Paulius pagal jam duotą išmintį; 16 jis kalba apie šiuos dalykus visuose savo laiškuose. Tačiau juose esama ir sunkiai suprantamų dalykų, kuriuos neišmanėliai ir svyruojantieji iškraipo, kaip ir kitus Raštus, savo pačių pražūčiai.

17 Tad jūs, mylimieji, iš anksto tai žinodami, saugokitės, kad savavaliautojai, patys būdami paklydę, drauge nenusivestų ir jūsų ir jūs nenupultumėte nuo savo tvirtybės. 18 Vis aukite mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus malone ir jo pažinimu. Jam tebūnie šlovė dabar ir iki amžinybės dienos.