Apaštalų darbai

1 Pirmajame pasakojime, o Teofili, aprašiau visa, ką Jėzus pradėjo daryti ir mokyti, — 2 iki tos dienos, kai buvo paimtas į dangų, pirmiau per šventąją dvasią davęs savo išsirinktiems apaštalams įsakymų. 3 Po savo kančios jis su daugeliu aiškių įrodymų pasirodė jiems gyvas — per keturiasdešimt dienų jie ne sykį jį matė ir jis kalbėjo apie Dievo karalystę. 4 Susitikęs su jais, Jėzus prisakė: „Nesitraukite iš Jeruzalės, bet laukite to, ką Tėvas yra pažadėjęs, kaip iš manęs girdėjote; 5 mat Jonas krikštijo vandenyje, o jūs praėjus nedaugeliui dienų būsite pakrikštyti šventojoje dvasioje.“

6 Susirinkę jie klausė jį: „Viešpatie, ar tu šiuo laiku grąžinsi Izraeliui karalystę?“ 7 Jėzus jiems tarė: „Ne jums žinoti laikus ar laikotarpius, kuriuos Tėvas pasiliko savo paties žinioje*. 8 Jūs, kai ant jūsų nusileis šventoji dvasia, gausite galios ir būsite mano liudytojai ir Jeruzalėje, ir visoje Judėjoje, ir Samarijoje, ir iki žemės pakraščių.“ 9 Tai pasakęs, Jėzus jiems bežiūrint buvo pakeltas aukštyn ir debesis jį paslėpė nuo jų akių. 10 Jėzui kylant ir jiems įdėmiai žiūrint į dangų, staiga greta jų atsirado du vyrai baltais drabužiais 11 ir tarė: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite ir žiūrite dangun? Tasai Jėzus, kuris buvo iš jūsų tarpo paimtas į dangų, ir ateis tokiu būdu, kokiu matėte jį einant į dangų.“

12 Tada nuo vadinamojo Alyvų kalno, esančio netoli Jeruzalės, šabo kelionės atstumu, jie sugrįžo į Jeruzalę. 13 Parėję užlipo į aukštutinį kambarį, kur buvo apsistoję, — Petras, Jonas, Jokūbas, Andriejus, Pilypas ir Tomas, Baltramiejus ir Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Simonas Uolusis, ir Jokūbo sūnus Judas. 14 Visi jie, kartu su moterimis, su Jėzaus motina Marija ir jo broliais, vieningai atsidėjo maldai.

15 Vieną iš tų dienų Petras atsistojo tarp brolių (iš viso buvo susibūrę maždaug šimtas dvidešimt žmonių) ir pasakė: 16 „Vyrai, broliai, turėjo išsipildyti Rašto žodžiai, kuriuos šventoji dvasia Dovydo lūpomis pranašiškai ištarė apie Judą, tapusį Jėzaus suėmėjų vedliu. 17 Jis juk buvo priskaičiuotas prie mūsų ir gavęs dalį šioje tarnystėje. 18 (Tasai įsigijo sklypą už neteisumo užmokestį; kritęs galva žemyn, iš vidaus su garsu perplyšo ir visi jo viduriai išvirto. 19 Tai tapo žinoma visiems Jeruzalės gyventojams, o anas sklypas jų kalba buvo pavadintas „Hakeldamach“, tai yra „Kraujo sklypu“.) 20 Juk Psalmių knygoje parašyta: ‘Tebus jo buveinė apleista, tegul niekas joje negyvena’ ir: ‘Jo priežiūros pareigas teperima kitas’. 21 Todėl reikia, kad vienas iš tų vyrų, kurie vaikščiojo su mumis visą tą laiką, kai Viešpats Jėzus buvo* tarp mūsų — 22 nuo tada, kai Jonas jį pakrikštijo, iki dienos, kai jis buvo iš mūsų tarpo paimtas aukštyn, — kad vienas iš jų kartu su mumis taptų jo prisikėlimo liudytoju.“

23 Ir jie pasiūlė du: Juozapą, vadinamą Barsabu, pravarde Justas, ir Motiejų. 24 Paskui meldėsi sakydami: „Tu, Jehova*, pažįsti visų širdis, tad parodyk, katrą iš šių dviejų išsirinkai, 25 kad užimtų šios tarnystės bei apaštalystės vietą, iš kurios Judas pasitraukė ir nuėjo savo keliu.“ 26 Taigi jie metė dėl jų burtą, ir burtas krito Motiejui, tad šis buvo priskaičiuotas prie vienuolikos apaštalų.

2 Atėjus Sekminių dienai, visi drauge buvo vienoje vietoje. 2 Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, lyg pučiančio smarkaus vėjo. Jo prisipildė visas namas, kur jie sėdėjo. 3 Jie išvydo tarsi ugnies liežuvius ir tie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. 4 Visi tapo kupini šventosios dvasios ir ėmė kalbėti kitomis kalbomis, kaip dvasia jiems davė prabilti.

5 Jeruzalėje buvo apsigyvenę žydų iš visų tautų po dangumi, dievobaimingų vyrų. 6 Tam garsui pasigirdus, susirinko daugybė žmonių. Jie buvo suglumę, nes girdėjo juos kalbant kiekvienas savo kalba. 7 Apstulbinti ir stebėdamiesi, jie sakė: „Argi štai visi šitie, kurie kalba, nėra galilėjiečiai? 8 Tai kaipgi mes girdime juos kiekvienas savo gimtąja kalba? 9 Partai, medai, elamitai, Mesopotamijos, Judėjos, Kapadokijos, Ponto, Azijos*, 10 Frygijos, Pamfilijos, Egipto, Libijos sričių ties Kirėne gyventojai, atvykėliai iš Romos, tiek žydai, tiek prozelitai*, 11 kretiečiai ir arabai — girdime juos kalbant apie didingus Dievo darbus mūsų kalbomis!“ 12 Tad visi apstulbę ir sumišę vienas kito klausinėjo: „Ką gi tai galėtų reikšti?“ 13 O kiti šaipydamiesi sakė: „Jie prisigėrę jauno vyno.“

14 Petras su vienuolika atsistojęs prabilo į juos pakeltu balsu: „Judėjos vyrai ir visi Jeruzalės gyventojai! Tebūna jums tai žinoma, — įsiklausykite į mano žodžius! 15 Šie žmonės nėra, kaip jums atrodo, pasigėrę — juk dar tik trečia* dienos valanda. 16 Anaiptol, vyksta tai, kas buvo pasakyta per pranašą Joelį: 17 ‘Paskutinėmis dienomis, — sako Dievas, — aš išliesiu savosios dvasios ant visų žmonių: jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, jūsų jaunuoliai matys regėjimus ir jūsų senoliai sapnuos sapnus. 18 O ir ant savo vergų bei vergių tomis dienomis išliesiu savosios dvasios, ir jie pranašaus. 19 Duosiu stebuklų aukštai danguje, taip pat ženklų žemai žemėje: kraujo, ugnies ir dūmų rūksmo. 20 Saulė pavirs tamsa, o mėnulis — krauju prieš ateinant didžiajai ir įstabiajai Jehovos dienai. 21 Ir kiekvienas, kas tik šauktųsi Jehovos vardo, bus išgelbėtas.’

22 Izraelio vyrai, paklausykite šitų žodžių: Jėzų Nazarietį — vyrą, Dievo jums viešai pristatytą galingais darbais, stebuklais ir ženklais — juos Dievas per jį padarė tarp jūsų, kaip jūs ir patys žinote, — 23 šį vyrą, Dievo apibrėžtąja valia ir numatymu atiduotą, savavaliautojų rankomis nužudėte prikaldami prie stulpo. 24 Bet Dievas jį prikėlė, išvaduodamas iš mirties kankynės, nes nebuvo galima, kad ji laikytų jį savo gniaužtuose. 25 Juk Dovydas apie jį kalba: ‘Visuomet turėjau Jehovą sau prieš akis; jis yra mano dešinėje, kad nesudrebėčiau. 26 Todėl pralinksmėjo manoji širdis, džiūgavo liežuvis mano. O ir kūnas mano apsigyvens viltyje, 27 nes tu mano sielos hade* nepaliksi ir neleisi savo ištikimajam matyti supuvimo. 28 Tu davei man pažinti gyvenimo kelius ir savo artumu* pripildysi mane džiaugsmo.’

29 Vyrai, broliai, leiskite atvirai kalbėti jums apie patriarchą Dovydą. Jis juk mirė, buvo palaidotas ir jo kapas yra pas mus iki šios dienos. 30 Taigi, būdamas pranašas ir žinodamas, kad Dievas jam siekte prisiekė pasodinsiąs vieną iš jo palikuonių* jo soste, 31 Dovydas numatė į priekį ir kalbėjo apie Kristaus prisikėlimą, — kad jis nebus paliktas hade ir kad jo kūnas nematys supuvimo. 32 Tą Jėzų Dievas prikėlė, ir mes visi esame šito liudytojai. 33 Tad išaukštintas iki Dievo dešinės, gavęs iš Tėvo pažadėtą šventąją dvasią, jis ją išliejo, ir jūs tai matote ir girdite. 34 Dovydas juk nepakilo į dangų, — jis pats sako: ‘Jehova tarė mano Viešpačiui: „Sėdėk mano dešinėje, 35 kol padėsiu tavo priešus tarsi suolelį tau po kojomis.“’ 36 Tad tebūna iš tikro žinoma visiems Izraelio namams, kad jį — tą Jėzų, kurį jūs prikalėte prie stulpo, — Dievas padarė ir Viešpačiu, ir Kristumi.“

37 Tie žodžiai vėrė jiems širdį ir jie klausinėjo Petrą bei kitus apaštalus: „Vyrai, broliai, ką mums daryti?“ 38 Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad jums būtų atleistos nuodėmės, ir gausite šventosios dvasios dovaną. 39 Juk tas pažadas skirtas jums ir jūsų vaikams bei visiems toli esantiems, kuriuos tik pasikvies Jehova, mūsų Dievas.“ 40 Dar daugeliu kitų žodžių jis gerai paliudijo ir ragino juos sakydamas: „Gelbėkitės iš šitos iškrypusios kartos!“ 41 Taigi tie, kurie noriai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, — taip tą dieną prisidėjo apie trys tūkstančiai sielų*. 42 Ir jie atsidėję laikėsi apaštalų mokymo, dalijosi visa kuo, vaišinosi, meldėsi.

43 Visas sielas ėmė baimė ir per apaštalus buvo daroma daug stebuklų bei ženklų. 44 Visi įtikėjusieji laikėsi drauge ir visa turėjo bendra. 45 Jie pardavinėjo savo nuosavybę bei turtą ir dalijo visiems, kiek kam reikėjo. 46 Diena iš dienos jie sutartinai rinkosi šventykloje, ir lauždami duoną tai vienuose, tai kituose namuose drauge vaišinosi su džiugesiu ir atvira širdimi, 47 liaupsino Dievą, ir visi žmonės buvo jiems palankūs. O Jehova kasdien gausino jų gretas tais, kurie buvo gelbėjami.

3 Kartą, artėjant maldos valandai, tai yra devintajai, Petras ir Jonas ėjo aukštyn į šventyklą; 2 ten nešė ir vieną nuo gimimo luošą vyrą. Jį kasdien palikdavo prie šventyklos vartų, vadinamų Gražiaisiais, kad einančiųjų į šventyklą prašytų sušelpti. 3 Pamatęs Petrą ir Joną beįeinančius į šventyklą, jis ėmė prašyti išmaldos. 4 Petras drauge su Jonu įdėmiai pažiūrėjo į jį ir tarė: „Pažvelk į mus.“ 5 Šis įbedė į juos akis tikėdamasis ką nors iš jų gauti. 6 Tačiau Petras pasakė: „Sidabro ir aukso neturiu, bet ką turiu, tau duosiu: Jėzaus Kristaus, Nazariečio, vardu — vaikščiok!“ 7 Tuomet paėmęs už dešinės rankos jį pakėlė. Jo pėdos ir čiurnos bemat sutvirtėjo, 8 stryktelėjęs jis atsistojo ir ėmė vaikščioti. Drauge su jais įėjęs į šventyklą, vaikščiojo pasišokinėdamas ir liaupsino Dievą. 9 Visi žmonės pamatė tą vyrą vaikščiojantį ir liaupsinantį Dievą. 10 Atpažinę, kad čia tas, kuris sėdėdavo prie šventyklos Gražiųjų vartų ir prašydavo išmaldos, jie nustėro iš nuostabos ir apstulbo dėl to, kas jam atsitiko.

11 Jis laikėsi įsitvėręs Petro ir Jono, ir visi žmonės be galo nustebę subėgo prie jų į vadinamąją Saliamono kolonadą. 12 Tai matydamas, Petras kreipėsi į žmones: „Izraelio vyrai, kodėl tuo stebitės ir ko taip žiūrite į mus, tarsi mes savo pačių galia ar dievotumu būtume padarę, kad jis vaikščiotų? 13 Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas, mūsų protėvių Dievas, pašlovino savo Tarną Jėzų, kurį jūs patys išdavėte ir kurio išsižadėjote Piloto akivaizdoje, kai tas buvo nusprendęs jį paleisti. 14 Jūs išsižadėjote šventojo ir teisiojo, — pareikalavote, kad iš malonės jums paleistų žudiką, 15 o didįjį gyvenimo Vedlį nužudėte. Bet Dievas prikėlė jį iš mirusiųjų, ir mes esame to liudytojai. 16 Taigi, šį vyrą, kurį jūs matote ir pažįstate, stiprų padarė Jėzaus vardas, — mūsų tikėjimas jo vardu; iš Jėzaus kylantis tikėjimas visiškai išgydė šį vyrą jūsų visų akivaizdoje. 17 Tačiau aš žinau, broliai, kad padarėte tai iš nežinojimo, kaip ir jūsų vyresnybė. 18 Taip Dievas išpildė, ką iš anksto paskelbė visų pranašų lūpomis, — kad jo Kristus kentėsiąs.

19 Tad atgailaukite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės, kad nuo Jehovos veido ateitų atgaivos laikai 20 ir kad jis atsiųstų jums skirtąjį Kristų — Jėzų, 21 kurį dangus, tiesa, turi suturėti iki laikų, kai bus atkurta visa, apie ką Dievas kalbėjo savo šventųjų senovės pranašų lūpomis. 22 Mozė juk pasakė: ‘Jehova Dievas iš jūsų brolių pakels jums pranašą, tokį kaip aš. Klausykite jo — visko, ką tik jis jums sakys. 23 Kiekviena siela, kuri to Pranašo neklausys, bus išrauta iš tautos.’ 24 Ir visi pranašai, kiek tik jų yra kalbėję — nuo Samuelio ir paskesni, — skelbė šias dienas. 25 Jūs esate sūnūs pranašų ir sandoros, kurią Dievas sudarė su jūsų protėviais tardamas Abraomui: ‘Per tavo palikuonį* bus palaimintos visos žemės giminės.’ 26 Dievas, pakėlęs savo Tarną, atsiuntė jį pirmiausia jums, kad jus palaimintų — nugręžtų kiekvieną nuo jūsų piktų darbų.“

4 Juodviem kalbant žmonėms, prisistatė aukštieji kunigai, šventyklos sargybos viršininkas ir sadukiejai, 2 pasipiktinę, kad jie moko liaudį ir skelbia apie Jėzaus prisikėlimą iš mirusiųjų*. 3 Jie suėmė juos ir uždarė iki kitos dienos, mat jau buvo vakaras. 4 Tačiau daugelis tos kalbos klausiusių įtikėjo, ir tikinčiųjų padaugėjo iki maždaug penkių tūkstančių vyrų.

5 Kitą dieną Jeruzalėje susirinko jų vadovai, vyresnieji ir Raštų žinovai, 6 įskaitant aukštąjį kunigą Aną, taip pat Kajafą, Joną, Aleksandrą ir visus iš aukštojo kunigo giminės. 7 Pasistatę apaštalus viduryje, jie paklausė: „Kokia galia arba kieno vardu tai padarėte?“ 8 Tada Petras, kupinas šventosios dvasios, į juos prabilo:

„Tautos vadovai ir vyresnieji! 9 Jei šiandien dėl geradarystės sergančiam žmogui esame tardomi ir norite žinoti, kieno dėka jis pagijo, 10 tebūna visiems jums ir visai Izraelio liaudžiai žinoma, kad tai padaryta Jėzaus Kristaus, Nazariečio, vardu. Jūs prikalėte jį prie stulpo, bet Dievas jį iš mirusiųjų prikėlė. Tai jo dėka šis žmogus stovi jūsų akivaizdoje sveikas. 11 Jis yra ‘akmuo, kurį jūs, statytojai, paniekinote ir kuris tapo viršutiniu kertiniu akmeniu’. 12 Ir nė viename kitame nėra išgelbėjimo, nes neduota žmonėms po dangumi kito vardo, — tik per jį turime būti išgelbėti.“

13 Matydami Petrą ir Joną taip drąsiai kalbančius ir supratę, kad jie tėra nemokyti, paprasti žmonės, jie stebėjosi; be to, atpažino juodu buvus kartu su Jėzumi. 14 Regėdami su jais stovintį pagydytą žmogų, jie neturėjo kaip paprieštarauti. 15 Tad įsakė jiems išeiti iš sinedriono salės ir ėmė tarpusavyje tartis: 16 „Ką darysime su šiais žmonėmis? Juk per juos išties buvo padarytas akivaizdus ženklas ir tai pagarsėjo tarp visų Jeruzalės gyventojų. Mes negalime jo paneigti. 17 Bet kad tai liaudyje nepasklistų dar plačiau, prigrasinkime juos niekam šituo vardu nebekalbėti.“

18 Tuomet jie juodu pasišaukė ir paliepė niekur Jėzaus vardu nekalbėti ir nemokyti. 19 Bet Petras ir Jonas jiems atsakė: „Ar teisinga Dievo akivaizdoje klausyti jūsų, o ne Dievo, patys spręskite. 20 O mes negalime liautis kalbėję apie tai, ką matėme ir girdėjome.“ 21 Taigi, dar sykį prigrasinę, jie paleido juos, nes nerado dingsties nubausti, taip pat dėl žmonių, mat visi šlovino Dievą už tai, kas buvo įvykę; 22 žmogui, patyrusiam tą išgydymo ženklą, buvo daugiau negu keturiasdešimt metų.

23 Paleisti juodu nuėjo pas saviškius ir papasakojo, ką jiems sakė aukštieji kunigai ir vyresnieji. 24 Kai anie tai išklausė, visi kaip vienas pakėlė balsus kreiptis į Dievą:

„Visavaldi, tu esi tas, kuris padarei dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose, 25 ir kuris per šventąją dvasią ištarei mūsų protėvio Dovydo, savo tarno, lūpomis: ‘Ko įsišėlo tautos, ko žmonės tuštybes rezga? 26 Žemės karaliai išsirikiavo ir valdovai visi kaip vienas susibūrė prieš Jehovą ir jo pateptąjį*.’ 27 Išties, ir Erodas*, ir Poncijus Pilotas su kitataučiais ir Izraelio žmonėmis susibūrė šiame mieste prieš tavo šventąjį tarną Jėzų, kurį patepei, 28 kad padarytų, kas tavo ranka ir valia buvo iš anksto skirta įvykti. 29 Todėl dabar, Jehova, pažvelk į jų grasinimus ir suteik savo vergams visą drąsą skelbti tavo žodį, 30 kai tu ištiesta ranka gydysi ir tavo šventojo tarno Jėzaus vardu bus daromi ženklai bei stebuklai.“

31 Jiems karštai pasimeldus, vieta, kur jie buvo susirinkę, sudrebėjo. Visi iki vieno prisipildė šventosios dvasios ir ėmė drąsiai skelbti Dievo žodį.

32 Įtikėjusiųjų daugybė buvo vienos širdies ir vienos sielos. Nė vienas nesakė, jog tai, ką tùri, yra jo, — visa jiems buvo bendra. 33 Apaštalai su didžia galia liudijo apie Viešpaties Jėzaus prisikėlimą; ir su jais visais buvo didi malonė. 34 Nė vienas iš jų nestokojo, nes visi, kuriems priklausė žemės sklypai ar namai, tuos parduodavo ir, ką pardavę gaudavo, atnešę 35 padėdavo apaštalams prie kojų. Tada būdavo padalijama kiekvienam, kiek kam reikėjo. 36 Juozapas, apaštalų pramintas Barnabu (išvertus — „paguodos sūnus“), iš Kipro kilęs levitas, 37 turėjo žemės. Ją pardavė ir atnešęs pinigus padėjo apaštalams prie kojų.

5 O vienas vyras, vardu Ananijas, su savo žmona Sapfyra pardavęs sklypą, 2 dalį gautų pinigų nuslėpė, ir jo žmona apie tai žinojo. Kitą dalį jis atnešė ir padėjo apaštalams prie kojų. 3 Bet Petras pasakė: „Ananijau, kodėl buvai Šėtono sukurstytas pameluoti šventajai dvasiai ir nuslėpti dalį už sklypą gautų pinigų? 4 Argi ne tavo buvo tai, ką turėjai? O ir ką gavai pardavęs, argi nepriklausė tau? Kodėl savo širdyje sumanei tokį dalyką? Tu pamelavai ne žmonėms, bet Dievui!“ 5 Išgirdęs tuos žodžius, Ananijas susmuko ir mirė. Visus, kurie apie tai išgirdo, apėmė didelė baimė. 6 Jaunesni vyrai pakilę susupo jį ir išnešę palaidojo.

7 O po kokių trijų valandų atėjo ir jo žmona; ji nežinojo, kas nutiko. 8 Petras jos paklausė: „Sakyk man, ar už tiek judu pardavėte sklypą?“ Ji atsakė: „Taip, už tiek.“ 9 Tada Petras jai tarė: „Kodėl judu susimokėte mėginti Jehovos dvasią? Štai jau prie durų žengia tie, kurie palaidojo tavo vyrą. Jie ir tave išneš.“ 10 Ši bemat krito jam prie kojų ir mirė. Anie jauni vyrai, įėję vidun ir radę ją negyvą, išnešė ir palaidojo šalia vyro. 11 Visą bendruomenę ir visus apie tai išgirdusius apėmė didelė baimė.

12 Apaštalų rankomis tarp žmonių buvo daroma daug ženklų ir stebuklų; jie visi sutartinai rinkdavosi Saliamono kolonadoje. 13 Iš kitų nė vienas nedrįso prie jų prisidėti, bet apskritai liaudis juos labai gyrė 14 ir tikinčių Viešpatį vis gausėjo — jų būrį papildė daugybė vyrų ir moterų. 15 Žmonės netgi išnešdavo į didžiąsias gatves ligonius ir guldydavo juos ant nedidelių gultų ir neštuvų, kad, Petrui einant pro šalį, bent jo šešėlis kristų ant kurio nors iš jų. 16 Į Jeruzalę ėjo ir daugybė aplinkinių miestų gyventojų gabendami sergančius ir netyrų dvasių varginamus, ir tie visi būdavo išgydomi.

17 O vyriausiasis kunigas ir visi, kurie buvo su juo, iš sadukiejų atšakos, apimti pavydo sujudo 18 ir suėmę apaštalus uždarė į viešąjį kalėjimą. 19 Bet naktį Jehovos angelas atidarė kalėjimo duris, išvedė juos ir pasakė: 20 „Eikite ir atsistoję šventykloje kalbėkite žmonėms visus šio gyvenimo žodžius.“ 21 Tai išgirdę, jie auštant nuėjo į šventyklą ir ėmė mokyti.

Tuo metu atėjo vyriausiasis kunigas su saviškiais. Jie sušaukė sinedrioną bei visą Izraelio sūnų vyresnybę ir pasiuntė į kalėjimą pareigūnus atvesti apaštalų. 22 Bet pareigūnai nuėję į kalėjimą jų nerado, tad grįžę pranešė: 23 „Kalėjimas buvo kuo saugiausiai užrakintas ir sargybiniai stovėjo prie durų, tačiau jas atidarę nieko viduje neradome.“ 24 Išgirdę šiuos žodžius, šventyklos sargybos viršininkas ir aukštieji kunigai suglumo ir svarstė, kas dabar bus. 25 Bet kažkoks žmogus atėjęs jiems pranešė: „Tie vyrai, kuriuos buvote uždarę kalėjime, stovi štai šventykloje ir moko žmones!“ 26 Tada sargybos viršininkas su savo pareigūnais nuėjo ten ir juos išsivedė, bet be prievartos, mat bijojo būti žmonių užmėtyti akmenimis.

27 Atvedę pastatė juos sinedriono salėje. Juos apklausdamas, vyriausiasis kunigas 28 tarė: „Mes jums liepte paliepėme nebemokyti tuo vardu, o jūs štai savo mokymu užtvindėte Jeruzalę ir norite užtraukti ant mūsų to žmogaus kraują!“ 29 Petras ir kiti apaštalai atsakė: „Privalu klausyti Dievo, o ne žmonių. 30 Mūsų protėvių Dievas prikėlė Jėzų, kurį jūs nužudėte — pakabinote ant stulpo*. 31 Jį, didįjį Vedlį ir Gelbėtoją, Dievas išaukštino iki savo dešinės, kad suteiktų atgailą Izraeliui ir nuodėmių atleidimą. 32 Mes esame šių dalykų liudytojai, kaip ir šventoji dvasia, kurią Dievas davė jo klausantiems.“

33 Tai išgirdę, šie užsidegė pykčiu ir jau norėjo su jais susidoroti. 34 Bet tada atsistojo sinedrione vienas fariziejus, vardu Gamalielis, visų žmonių gerbiamas Įstatymo mokytojas. Jis paliepė apaštalus trumpam išvesti 35 ir prabilo: „Izraelio vyrai, gerai pagalvokite, ką ketinate daryti su šiais žmonėmis. 36 Antai prieš kurį laiką buvo iškilęs Teudas. Jis laikė save kažin kuo, ir prie jo prisidėjo kokie keturi šimtai vyrų. Bet kai buvo nužudytas, visi, kurie jo klaũsė, buvo išsklaidyti ir nieko jiems neišėjo. 37 Po jo, surašymo dienomis, iškilo Judas Galilėjietis ir patraukė liaudį paskui save. Tačiau jis irgi žuvo, ir visi, kurie jo klaũsė, buvo išblaškyti. 38 Todėl aš jums sakau: neprasidėkite su šitais žmonėmis, palikite juos; jeigu tas sumanymas ar tas darbas iš žmonių, jis žlugs, 39 bet jeigu iš Dievo, jūs nepajėgsite jų sužlugdyti. Žiūrėk, dar pasirodys, kad kovojate prieš patį Dievą.“ 40 Ir jie paklaũsė jo. Pasikvietė apaštalus, nuplakdino ir, įsakę nebekalbėti Jėzaus vardu, paleido.

41 O tie eidami iš sinedriono džiaugėsi, kad buvo palaikyti vertais patirti pažeminimą dėl jo vardo. 42 Ir kasdien šventykloje ir po namus jie nepaliaudami mokė ir skelbė gerąją naujieną apie Kristų — Jėzų.

6 Tomis dienomis, mokinių skaičiui augant, graikakalbiai žydai ėmė murmėti prieš žydus, kalbančius hebrajiškai, nes kasdien skirstant maistą būdavo pamirštamos jų našlės. 2 Todėl dvylika sukvietė visą mokinių daugybę ir pasakė: „Nedera mums palikus Dievo žodį patarnauti prie stalų. 3 Taigi, broliai, parinkite iš savo tarpo septynis vyrus, turinčius gerą vardą, kupinus dvasios ir išminties. Mes paskirsime juos tvarkyti šių reikalų, 4 o patys atsidėsime maldai ir žodžio tarnystei.“ 5 Šie žodžiai patiko visai mokinių daugybei ir jie pasirinko Steponą — tikėjimo ir šventosios dvasios kupiną vyrą, Pilypą, Prochorą, Nikanorą, Timoną, Parmeną ir prozelitą iš Antiochijos Mikalojų. 6 Jie atvedė juos pas apaštalus, ir tie pasimeldę uždėjo ant jų rankas.

7 Taigi Dievo žodis toliau plito ir mokinių skaičius Jeruzalėje sparčiai augo. Tikėjimui pakluso ir didelis būrys kunigų.

8 Steponas, kupinas malonės ir galios, darė tarp žmonių didžių stebuklų ir ženklų. 9 Bet pakilo kai kurie iš vadinamosios atleistinių sinagogos, kai kurie iš kirėniečių, aleksandriečių, taip pat iš Kilikijos ir Azijos ir ėmė su Steponu ginčytis. 10 Tačiau jie nepajėgė atsilaikyti prieš jo išmintį ir dvasią, kurios vedamas jis kalbėjo. 11 Tuomet jie slapta pakurstė kai kuriuos vyrus sakyti: „Mes girdėjome jį šnekant piktžodiškus dalykus apie Mozę ir Dievą.“ 12 Sukėlę liaudį, vyresniuosius ir Raštų žinovus, jie užpuolė Steponą ir sučiupę nuvedė į sinedrioną. 13 Tada pastatė melagingus liudytojus ir tie tvirtino: „Tas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš šią šventą vietą ir prieš Įstatymą. 14 Antai mes girdėjome jį sakant, kad tas Jėzus Nazarietis sugriaus šią vietą ir pakeis Mozės mums perduotus papročius.“

15 Visi sėdintys sinedrione įbedę akis žiūrėjo į jį ir matė, kad jo veidas — tarsi angelo.

7 Vyriausiasis kunigas paklausė: „Ar visa tai tiesa?“ 2 Steponas prabilo: „Vyrai! Broliai ir tėvai! Paklausykite! Šlovės Dievas pasirodė mūsų protėviui Abraomui, šiam dar esant Mesopotamijoje, dar prieš apsigyvenant Harane, 3 ir tarė jam: ‘Išeik iš savo krašto, palik savo gimines ir keliauk į kraštą, kurį tau parodysiu.’ 4 Tada jis iškeliavo iš chaldėjų žemės ir apsigyveno Harane. Jo tėvui mirus, Dievas jį iš ten iškeldino į šį kraštą, kur jūs dabar gyvenate. 5 Tačiau nedavė Abraomui jame veldinio — nė pėdos žemės, tik pažadėjo atiduoti jį kaip nuosavybę jam ir jo palikuonims po jo, nors tuomet vaikų jis dar neturėjo. 6 Be to, Dievas pasakė, kad jo palikuonys gyvens kaip ateiviai svetimame krašte, vergaus ir bus engiami keturis šimtus metų. 7 ‘Tautą, kuriai jie vergaus, aš tei̇̃siu, — tarė Dievas. — Paskui jie iškeliaus ir eis man dievatarnystę šitoje vietoje.’

8 Ir Dievas davė Abraomui apipjaustymo sandorą. Taigi Abraomui gimė Izaokas ir jis apipjaustė jį aštuntąją dieną. Izaokui gimė Jokūbas, o Jokūbui — dvylika patriarchų. 9 Patriarchai ėmė pavydėti Juozapui ir pardavė jį į Egiptą. Bet Dievas buvo su juo, 10 išvadavo jį iš visų jo suspaudimų, davė susilaukti palankumo ir suteikė išminties faraono, Egipto karaliaus, akivaizdoje. Šis paskyrė Juozapą Egipto ir visų savo namų valdytoju. 11 Paskui visame Egipte ir Kanaane užėjo badas — didelis suspaudimas, ir mūsų protėviai negalėjo rasti sau maisto. 12 Išgirdęs, kad Egipte yra javų, Jokūbas išsiuntė mūsų protėvius pirmą kartą. 13 Antrąjį kartą Juozapas savo broliams pasisakė, kas esąs, ir faraonui paaiškėjo Juozapo kilmė. 14 Tada Juozapas išsiuntęs parsikvietė savo tėvą Jokūbą ir visą giminę — septyniasdešimt penkias sielas. 15 Jokūbas atvyko į Egiptą. Ten jis mirė, mirė ir mūsų protėviai. 16 Jie buvo pargabenti į Sichemą ir palaidoti kape, kurį Abraomas, sumokėjęs sidabru, nupirko Sicheme iš Hamoro sūnų.

17 Artinantis laikui, kai turėjo išsipildyti pažadas, kurį Dievas buvo davęs Abraomui, tauta Egipte išaugo, tapo gausi. 18 Tada Egipte iškilo visai kitoks karalius; jis nežinojo apie Juozapą. 19 Griebęsis klastos prieš mūsų giminę, jis spaudė tėvus, kad pamestų savo kūdikius ir tie neliktų gyvi. 20 Tuo metu gimė Mozė; jis buvo dieviškai gražus*. Tris mėnesius juo rūpinosi tėvo namuose, 21 o kai buvo paliktas, faraono duktė jį pasiėmė ir užaugino kaip savo sūnų. 22 Taip Mozė buvo išmokytas visos egiptiečių išminties ir buvo galingas žodžiais bei darbais.

23 Kai Mozei suėjo keturiasdešimt, širdyje jam kilo noras pažiūrėti, kaip gyvena jo broliai, Izraelio sūnūs. 24 Pamatęs vieną iš jų skriaudžiamą, stojo ginti jo ir už jį atkeršijo — egiptietį užmušė. 25 Jis manė, kad broliai supras, jog Dievas siunčia jiems išgelbėjimą jo ranka, bet tie nesuprato. 26 Kitą dieną, pamatęs juos besimušant, Mozė priėjo ir mėgino juos sutaikyti sakydamas: ‘Vyrai, jūs esate broliai! Kodėl skriaudžiate vienas kitą?!’ 27 Tačiau tas, kuris skriaudė artimą, atstūmė jį tardamas: ‘Kas paskyrė tave mūsų vadu ir teisėju? 28 Bene ir su manimi nori taip susidoroti, kaip vakar susidorojai su egiptiečiu?’ 29 Tai išgirdęs, Mozė pabėgo ir apsigyveno kaip ateivis Midjano krašte; ten jam gimė du sūnūs.

30 Praėjus keturiasdešimčiai metų, Sinajaus kalno dykumoje, degančio dygiakrūmio liepsnoje jam pasirodė angelas. 31 Matydamas tą reginį, Mozė stebėjosi. Jam besiartinant pasižiūrėti, pasigirdo Jehovos balsas: 32 ‘Aš esu tavo protėvių Dievas — Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas.’ Drebulio apimtas, Mozė žiūrėti nebedrįso. 33 Jehova jam tarė: ‘Nusiauk nuo kojų sandalus, nes vieta, kur stovi, yra šventa žemė. 34 Aš regėte regėjau, kaip Egipte engiama mano tauta, išgirdau jų vaitojimą ir nusileidau jų išvaduoti. Dabar eikš, pasiųsiu tave į Egiptą.’ 35 Tą patį Mozę, kurio jie išsižadėjo sakydami: ‘Kas paskyrė tave vadu ir teisėju?’, Dievas ir siuntė kaip vadą ir išvaduotoją — per angelą, pasirodžiusį jam dygiakrūmyje. 36 Šitas vyras išvedė juos, per keturiasdešimt metų darydamas stebuklus bei ženklus Egipte, prie Raudonosios jūros ir dykumoje.

37 Tas pats Mozė Izraelio sūnums pasakė: ‘Dievas iš jūsų brolių pakels jums pranašą, tokį kaip aš.’ 38 Tai jis bendruomenei esant dykumoje buvo su angelu, ir šis kalbėjo jam ant Sinajaus kalno; tai jis buvo su mūsų protėviais. Jis gavo gyvus apreikštuosius žodžius, kad perduotų jums. 39 Mūsų protėviai nenorėjo jam paklusti, jį atstūmė ir, širdyse gręždamiesi atgal į Egiptą, 40 sakė Aaronui: ‘Padaryk mums dievų, kad eitų pirma mūsų, nes mes nežinome, kas nutiko tam Mozei, išvedusiam mus iš Egipto žemės.’ 41 Taigi jie anomis dienomis pasidarė veršį, atvedė tam stabui auką ir linksminosi, patenkinti savo rankų darbais. 42 Todėl Dievas nuo jų nusigręžė ir paliko juos eiti dievatarnystę dangaus kareivijai, kaip pranašų knygoje parašyta: ‘Argi man per keturiasdešimt metų dykumoje jūs aukojote papjautus gyvulius bei aukas, Izraelio namai? 43 Ne, jūs pasiėmėte Molocho palapinę ir dievo Refano žvaigždę — atvaizdus, kuriuos pasidarėte garbinti. Todėl ištremsiu jus anapus Babilono.’

44 Dykumoje mūsų protėviai turėjo liudijimo palapinę, kokią Mozei pagal jo regėtą pavyzdį įsakė padaryti tas, kuris su juo kalbėjo. 45 Mūsų protėviai, ją perėmę, atsigabeno su Jozue į kraštą, priklausiusį tautoms, kurias mūsų protėvių akyse Dievas išvijo. Čia ji liko iki Dovydo dienų. 46 Dovydas rado malonę Dievo akyse ir paprašė, kad jam būtų leista surasti Jokūbo Dievui buveinę. 47 Tačiau tuos namus jam pastatė Saliamonas. 48 Vis dėlto Aukščiausiasis negyvena rankų darbo namuose, kaip sako pranašas: 49 ‘Dangus mano sostas, o žemė — mano pakoja. Kokius namus man statysite, — sako Jehova, — arba kur mano poilsio vieta? 50 Argi ne mano ranka visa tai padarė?’

51 Kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs visada priešinatės šventajai dvasiai — kaip jūsų protėviai, taip ir jūs. 52 Kurio iš pranašų jūsų protėviai nepersekiojo? Jie žudė tuos, kurie iš anksto skelbė apie Teisiojo atėjimą. Jo išdavėjais ir žudikais dabar tapote jūs — 53 jūs, kurie gavote Įstatymą, perduotą per angelus, bet jo nesilaikėte!“

54 Tie žodžiai rėžė jiems širdį ir jie ėmė griežti dantimis, niršdami ant jo. 55 O jis, būdamas kupinas šventosios dvasios, pažvelgęs į dangų išvydo Dievo šlovę ir Jėzų, stovintį Dievo dešinėje, 56 ir tarė: „Štai! Regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje.“ 57 Surikę nesavais balsais, tie užsidengė ausis ir puolė jį visi kaip vienas. 58 Išsivarę už miesto, pradėjo mesti į jį akmenis. Liudytojai savo apsiaustus pasidėjo prie kojų jauno vyro, vardu Saulius. 59 Mėtomas akmenimis, Steponas prašė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ 60 Tada, suklupęs, garsiu balsu sušuko: „Jehova, nekaltink jų dėl šitos nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo.

8 Saulius pritarė Stepono nužudymui.

Tą dieną kilo smarkus Jeruzalės bendruomenės persekiojimas ir visi, išskyrus apaštalus, buvo išblaškyti po Judėjos ir Samarijos sritis. 2 Dievobaimingi vyrai palaidojo Steponą ir labai dėl jo raudojo. 3 O Saulius ėmė nuožmiai pulti bendruomenę. Jis brovėsi į namus, tempė laukan tiek vyrus, tiek moteris ir perduodavo juos įkalinti.

4 Išblaškytieji keliavo per šalį skelbdami gerąją naujieną, skleisdami žodį. 5 Antai Pilypas nuvyko į Samarijos miestą ir ėmė skelbti apie Kristų tenykščiams. 6 Minios susirinkusiųjų visi iki vieno dėmesingai klausėsi Pilypo žodžių ir matė jo daromus ženklus. 7 Daug žmonių buvo apsėsti netyrųjų dvasių, ir tos garsiu balsu šaukdamos išeidavo. Buvo išgydyta daug paralyžiuotų ir luošų. 8 Išties, tam miestui buvo daug džiaugsmo.

9 Mieste buvo toks vyras, vardu Simonas. Jis užsiiminėjo magija, tuo stulbindamas samariečių tautą, ir tvirtino esąs didis. 10 Jie visi, nuo mažiausio iki didžiausio, jo atidžiai klausydavosi ir sakydavo: „Jis yra Dievo Galybė, Didžiąja vadinama.“ 11 Taigi jie Simono įdėmiai klausydavosi, nes jis jau kurį laiką stebino juos savo magiškomis galiomis. 12 Bet patikėję Pilypu, skelbiančiu gerąją naujieną apie Dievo karalystę ir Jėzaus Kristaus vardą, tiek vyrai, tiek moterys ėmė krikštytis. 13 Simonas ir pats įtikėjo. Po to, kai buvo pakrikštytas, jis nesitraukė nuo Pilypo ir labai stebėjosi, matydamas daromus ženklus ir didžiai galingus darbus.

14 Apaštalai Jeruzalėje, išgirdę, kad Samarija priėmė Dievo žodį, nusiuntė ten Petrą ir Joną. 15 Tie nuvykę meldėsi už tenykščius, kad jie gautų šventąją dvasią. 16 Mat ji dar nebuvo nusileidusi nė ant vieno iš jų, — jie tebuvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu. 17 Tuomet juodu dėjo ant jų rankas ir jie gavo šventąją dvasią.

18 Pamatęs, kad apaštalų rankų uždėjimu suteikiama dvasia, Simonas pasiūlė jiems pinigų 19 sakydamas: „Suteikite ir man tokią valdžią, — kad kiekvienas, ant kurio tik uždėčiau rankas, gautų šventąją dvasią.“ 20 Bet Petras jam tarė: „Tepražūva tavo sidabras ir tu pats su juo, nes manei už pinigus įsigysiąs Dievo dovaną! 21 Tu neturi šiame dalyke nė menkiausios dalies, nes tavo širdis nėra dora Dievo akivaizdoje. 22 Tad atgailauk dėl šitos savo niekšybės ir maldauk Jehovą — gal tavo širdies užmačia ir bus tau atleista. 23 Kaip matau, esi nuodinga tulžis ir neteisumo supančiotas*.“ 24 Simonas atsakė: „Maldaukite dėl manęs Jehovą, kad manęs neištiktų nė vienas iš dalykų, apie kuriuos kalbėjote.“

25 Gerai paliudiję ir apsakę Jehovos žodį, jie leidosi atgal į Jeruzalę ir eidami skelbė gerąją naujieną daugelyje samariečių kaimų.

26 O Pilypui Jehovos angelas pasakė: „Kelkis ir eik į pietus prie kelio, kuris leidžiasi iš Jeruzalės į Gazą.“ (Tai kelias per dykumą.) 27 Šis pakilęs nuėjo, ir štai — važiuoja eunuchas iš Etiopijos, aukštas etiopų karalienės, kandakės, valdininkas, atsakingas už visą jos iždą. Jis buvo nuvykęs į Jeruzalę pagarbinti Dievo, 28 o dabar važiavo atgal ir sėdėdamas vežime balsu skaitė pranašą Izaiją. 29 Dvasia tarė Pilypui: „Prieik ir laikykis šalia to vežimo.“ 30 Pilypas pribėgęs išgirdo jį skaitant pranašą Izaiją ir paklausė: „O ar tu supranti, ką skaitai?“ 31 Šis atsakė: „Kaip galėčiau? Nebent kas nors man paaiškintų.“ Ir jis labai prašė Pilypą lipti į vežimą ir sėstis greta. 32 Rašto ištrauka, kurią jis skaitė, buvo ši: „Kaip avis jis buvo vedamas pjauti; kaip avinėlis tyli jį kerpančio akivaizdoje, taip ir jis neatveria burnos. 33 Pažemintas jis nesulaukė teisingo nuosprendžio. Kas nupasakos jo kilmę? Juk jo gyvenimas žemėje nutrauktas.“

34 Taigi eunuchas Pilypo paklausė: „Prašau tavęs, pasakyk, apie ką čia pranašas kalba: apie save ar apie ką kitą?“ 35 Tad, pravėręs lūpas, Pilypas pradėjo nuo tos Rašto vietos ir paskelbė jam gerąją naujieną apie Jėzų. 36 Bevažiuodami keliu, jie privažiavo vandenį ir eunuchas tarė: „Štai vanduo! Kas gi kliudo man pasikrikštyti?“ 37 —— * 38 Ir jis paliepė sustabdyti vežimą. Pilypas ir eunuchas abudu įbrido į vandenį ir Pilypas jį pakrikštijo. 39 Jiems išbridus iš vandens, Jehovos dvasia tuojau paskatino Pilypą keliauti ir eunuchas jo daugiau nebematė, nes džiaugdamasis patraukė savo keliu. 40 O Pilypas atsirado Ašdode. Eidamas per kraštą jis skelbė gerąją naujieną visuose miestuose, kol atėjo į Cezarėją.

9 Saulius, tebealsuodamas grasinimais ir žudynėmis prieš Viešpaties mokinius, nuėjo pas vyriausiąjį kunigą 2 ir paprašė jį laiškų Damasko sinagogoms, kad galėtų surišęs atvesdinti į Jeruzalę visus, ką tik rastų priklausančius Keliui, — tiek vyrus, tiek moteris.

3 Bekeliaujant ir jau esant netoli Damasko, staiga jį nutvieskė iš dangaus šviesa. 4 Saulius krito ant žemės ir išgirdo balsą, jam sakantį: „Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?“ 5 Šis tarė: „Kas tu, Viešpatie?“ ir išgirdo: „Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. 6 O dabar kelkis, eik į miestą ir tau bus pasakyta, ką turi daryti.“ 7 Su juo keliaujantys vyrai stovėjo netekę žado — jie girdėjo balso aidesį, bet nematė jokio žmogaus. 8 Saulius atsikėlė nuo žemės, ir, nors akys buvo atmerktos, nebegalėjo nieko matyti. Todėl jie paėmė jį už rankos ir atvedė į Damaską. 9 Tris dienas jis buvo neregintis, ir nei valgė, nei gėrė.

10 Damaske buvo toks mokinys, vardu Ananijas. Viešpats tarė jam regėjime: „Ananijau!“ Šis atsiliepė: „Aš čia, Viešpatie.“ 11 Viešpats jam pasakė: „Kelkis, eik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Saulius. Štai dabar jis meldžiasi. 12 Regėjime jis matė, kaip vyras, vardu Ananijas, ateina ir uždeda ant jo rankas, kad atgautų regą.“ 13 Ananijas atsakė: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie šitą vyrą, — kiek bloga jis padarė tavo šventiesiems Jeruzalėje. 14 Jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus ir čia suiminėti visus, kurie šaukiasi tavojo vardo.“ 15 Bet Viešpats jam tarė: „Eik, nes tas žmogus yra mano rinktinis indas, — jis neš mano vardą tautoms, karaliams ir Izraelio sūnums. 16 Aš jam parodysiu, kiek daug jis turės iškentėti dėl mano vardo.“

17 Taigi Ananijas nuėjo, įžengė į tuos namus ir, uždėjęs ant jo rankas, pasakė: „Broli Sauliau! Viešpats — tas Jėzus, kuris pasirodė tau kelyje, kai vykai čionai, — atsiuntė mane, kad atgautum regą ir taptum kupinas šventosios dvasios.“ 18 Bemat jam nuo akių nukrito tarsi kokie žvynai ir jis praregėjo. Tada atsikėlė, buvo pakrikštytas, 19 paskui pavalgė ir sustiprėjo.

Saulius kelias dienas Damaske praleido su mokiniais 20 ir tuojau pradėjo skelbti sinagogose apie Jėzų, — kad jis yra Dievo Sūnus. 21 Visi jo klausantys didžiai stebėjosi ir sakė: „Argi ne šitas Jeruzalėje aršiai persekiojo tuos, kurie šaukiasi to vardo, o dabar ir čia yra atvykęs to paties, — suiminėti jų ir gabenti pas aukštuosius kunigus?“ 22 O Saulius vis labiau stiprėjo ir glumino Damaske gyvenančius žydus nuosekliai įrodinėdamas, kad Jėzus yra Kristus.

23 Daugeliui dienų praėjus, žydai susimokė susidoroti su juo, 24 tačiau Saulius apie jų sąmokslą sužinojo. Norėdami jį nužudyti, jie dieną naktį tykojo prie vartų, 25 todėl nakčia jo mokiniai jį paėmę nuleido krepšyje pro sienos angą.

26 Atvykęs į Jeruzalę, Saulius mėgino prisidėti prie mokinių, bet visi jo bijojo, nes netikėjo jį irgi esant mokinį. 27 Tada jam pagelbėjo Barnabas: nusivedė pas apaštalus ir smulkiai jiems papasakojo, kaip Saulius kelyje regėjo Viešpatį ir kad šis jam kalbėjo, ir kaip drąsiai jis skelbė Damaske Jėzaus vardu. 28 Saulius pasiliko su jais, laisvai vaikščiojo po Jeruzalę* ir drąsiai kalbėjo Viešpaties vardu. 29 Jis kalbėdavosi ir ginčydavosi su graikakalbiais žydais, ir tie jau ketino su juo susidoroti. 30 Tačiau broliai tai sužinojo ir, nuvedę jį į Cezarėją, išsiuntė į Tarsą.

31 Tada bendruomenei visoje Judėjoje, Galilėjoje ir Samarijoje atėjo ramybės laikotarpis. Ji tvirtėjo ir, vaikščiodama Jehovos baimėje ir su šventosios dvasios paguoda, vis augo.

32 Visur kur keliaudamas, Petras atvyko ir pas šventuosius, gyvenančius Lydoje. 33 Ten rado tokį žmogų, vardu Enėjas; jis jau aštuonerius metus gulėjo ant gulto paralyžiuotas. 34 Petras jam tarė: „Enėjau, Jėzus Kristus tave išgydo! Kelkis ir pasiklok patalą.“ Šis tuojau atsikėlė. 35 Jį matė visi Lydos bei Šarono lygumos gyventojai, ir jie atsigręžė į Viešpatį.

36 O Jopėje buvo tokia mokinė, vardu Tabita, vadinama ir Dorkade.* Ji darė daug gerų darbų ir nešykštėjo gailestingumo dovanų. 37 Bet atsitiko taip, kad tomis dienomis ji susirgo ir numirė. Apiprausę ją paguldė aukštutiniame kambaryje. 38 Lyda buvo netoli Jopės, todėl išgirdę, kad tame mieste yra Petras, mokiniai pasiuntė pas jį du vyrus paprašyti: „Ateik nedelsdamas pas mus.“ 39 Petras pakilo ir nuėjo su jais. Kai atvyko, jį nuvedė į tą aukštutinį kambarį. Visos našlės jį apstojo ir verkdamos rodė palaidines bei viršutinius drabužius, kuriuos Dorkadė siūdavo, kol dar buvo su jomis. 40 Petras išprašė visus laukan, atsiklaupęs pasimeldė, atsigręžė į mirusiąją ir tarė: „Tabita, kelkis!“ Ši atmerkė akis ir išvydusi Petrą atsisėdo. 41 Padavęs ranką, jis pakėlė ją ir, pakvietęs šventuosius bei našles, parodė ją gyvą. 42 Tai tapo žinoma visoje Jopėje, ir daugelis įtikėjo Viešpatį. 43 Petras kurį laiką pasiliko Jopėje pas vieną odininką, Simoną.

10 Cezarėjoje buvo toks vyras, vardu Kornelijus, vadinamojo italikų dalinio šimtininkas*. 2 Kornelijus buvo dievotas žmogus, drauge su visais savo namiškiais bijojo Dievo. Jis dosniai šelpdavo* žmones ir Dievui nuolat karštai melsdavosi. 3 Apie devintą valandą dienos jis regėjime aiškiai išvydo: pas jį ateina Dievo angelas ir taria: „Kornelijau!“ 4 Įsmeigęs į jį akis ir išsigandęs šis ištarė: „Ką, Viešpatie?“ Angelas pasakė: „Tavo maldos ir gailestingumo dovanos pakilo Dievo akivaizdon kaip priminimas. 5 Taigi nusiųsk dabar vyrus į Jopę ir pakviesk tokį Simoną, pramintą Petru. 6 Jis svečiuojasi pas vieną odininką, Simoną, kurio namas prie jūros.“ 7 Kai angelas baigė su juo kalbėti ir pasitraukė, Kornelijus pasišaukė du savo namų tarnus ir dievotą kareivį iš nuolatinių savo parankinių, 8 viską jiems papasakojo ir išsiuntė į Jopę.

9 Kitą dieną, jiems keliaujant ir artinantis prie miesto, apie šeštą valandą Petras užlipo ant plokščiastogio melstis. 10 Jis pasijuto labai alkanas ir panoro užvalgyti. Kol valgis buvo ruošiamas, Petras patyrė nežemišką būseną: 11 išvydo atsivėrusį dangų ir kažkokį padėklą, tarsi didelę lino drobulę, už keturių kampų nuleidžiamą ant žemės. 12 Jame buvo visokiausių žemės keturkojų ir roplių bei dangaus paukščių. 13 Jam pasigirdo balsas: „Kelkis, Petrai, pjauk juos ir valgyk!“ 14 Bet Petras atsakė: „Jokiu būdu, Viešpatie, aš juk niekuomet nesu valgęs nieko suteršto ir nešvaraus.“ 15 Ir vėl, antrą kartą, balsas į jį prabilo: „To, ką Dievas apvalė, tu nebevadink suterštu.“ 16 Tai įvyko ir trečią kartą, ir padėklas buvo bemat paimtas į dangų.

17 Kol Petras suglumęs svarstė savyje, ką jo matytasis regėjimas galėtų reikšti, štai Kornelijaus siųsti vyrai, išsiteiravę, kur Simono namai, sustojo prie vartų. 18 Jie šūktelėję paklausė, ar ten svečiuojąsis Simonas, pramintas Petru. 19 Petrui tebemąstant apie regėjimą, dvasia pasakė: „Štai tavęs ieško trys vyrai. 20 Stokis, lipk žemyn ir nė nedvejodamas eik su jais, nes tai aš juos siunčiau.“ 21 Tad Petras nulipo pas tuos vyrus ir tarė: „Štai aš ir esu tas, kurio ieškote. Kokiu reikalu jūs čia?“ 22 Tie atsakė: „Šimtininkas Kornelijus, teisus ir Dievo bijantis vyras, apie kurį visa žydų tauta gerai atsiliepia, per šventąjį angelą gavo dieviškąjį nurodymą pasikviesti tave į savo namus ir išklausyti, ką tu pasakysi.“ 23 Tad jis pakvietė juos vidun ir priėmė pasisvečiuoti.

Kitą dieną pakilęs iškeliavo su jais. Jį lydėjo ir keli broliai iš Jopės. 24 Dar kitą dieną atėjo į Cezarėją. Kornelijus jų laukė, susikvietęs savo giminaičius ir artimiausius draugus. 25 Petrui įėjus, Kornelijus jį pasitiko ir parpuolęs po kojų išreiškė jam pagarbą. 26 Bet Petras jį pakėlė sakydamas: „Kelkis, juk ir aš tesu žmogus.“ 27 Kalbėdamasis su juo Petras įžengė vidun ir išvydęs daug susirinkusių žmonių 28 jiems tarė: „Jūs gerai žinote, kad žydui neleidžiama bičiuliautis su svetimtaučiu ar prie jo artintis. Tačiau Dievas man parodė, kad jokio žmogaus neturiu vadinti suterštu ar nešvariu. 29 Štai kodėl pakviestas aš neprieštaraudamas atėjau. Dabar tad klausiu, kokiu reikalu manęs siuntėte.“

30 Kornelijus atsakė: „Prieš keturias dienas meldžiausi savo namuose devintą valandą — tą pačią kaip dabar, ir štai: priešais mane stovi vyras spindinčiu apdaru 31 ir sako: ‘Kornelijau, tavo malda išklausyta ir tavo gailestingumo dovanos prisimintos Dievo akivaizdoje. 32 Tad pasiųsk į Jopę pakviesti Simono, praminto Petru. Jis svečiuojasi odininko Simono namuose, prie jūros.’ 33 Taigi aš iš karto tavęs pasiunčiau, ir tu labai malonus, kad čia atvykai. Dabar mes visi štai esame Dievo akivaizdoje, kad išklausytume visa, ką Jehova tau liepė pasakyti.“

34 Tada Petras atvėręs lūpas pasakė: „Dabar aš tikrai suprantu, kad Dievas nėra šališkas, — 35 jam priimtinas bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir daro, kas teisu. 36 Jis pasiuntė žodį Izraelio sūnums ir paskelbė jiems gerąją naujieną apie taiką* per Jėzų Kristų; šis yra visų Viešpats. 37 Jūs žinote, apie ką po krikšto, kurį skelbė Jonas, buvo kalbama visoje Judėjoje, pradedant nuo Galilėjos, — 38 būtent apie Jėzų iš Nazareto: kaip Dievas patepė jį šventąja dvasia ir galia, kaip jis vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas visus Velnio engiamuosius; mat Dievas buvo su juo. 39 Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs tiek žydų krašte, tiek Jeruzalėje; o jie su juo susidorojo, pakabindami ant stulpo*. 40 Trečią dieną Dievas jį prikėlė ir leido pasirodyti, 41 beje, ne visiems žmonėms, o mums, Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams, — mes su juo valgėme ir gėrėme po jo prisikėlimo iš mirusiųjų. 42 Jis mums liepė paskelbti žmonėms ir gerai paliudyti, jog jis yra Dievo paskirtasis gyvųjų ir mirusiųjų teisėjas. 43 Visi pranašai apie jį liudija, — kad kiekvienas jį tikintis gauna jo vardu nuodėmių atleidimą.“

44 Petrui apie visa tai tebekalbant, ant visų, kurie klausėsi žodžio, nusileido šventoji dvasia. 45 Su Petru atėję tikintieji, būdami iš apipjaustytųjų, labai stebėjosi, kad šventosios dvasios dovana išliejama ir ant kitataučių. 46 Mat jie girdėjo juos kalbant kalbomis ir aukštinant Dievą. Petras į tai atsiliepė: 47 „Argi gali kas nors uždrausti krikštytis vandenyje tiems, kurie kaip ir mes gavo šventąją dvasią?“ 48 Ir jis liepė pakrikštyti juos Jėzaus Kristaus vardu. Tada jie paprašė jį keletą dienų pas juos pasilikti.

11 Apaštalai ir broliai, esantys Judėjoje, išgirdo, kad ir kitataučiai priėmė Dievo žodį. 2 Taigi, Petrui atėjus į Jeruzalę, apipjaustymo šalininkai ėmė jam priekaištauti, 3 kam jis nuėjo į namus pas neapipjaustytus vyrus ir su jais valgė. 4 Petras pradėjo jiems nuosekliai aiškinti:

5 „Kai buvau Jopės mieste ir meldžiausi, patyriau nežemišką būseną ir mačiau regėjimą: iš dangaus prie manęs nusileido kažkoks padėklas, tarsi didelė lino drobulė, leidžiama žemyn už keturių kampų. 6 Įbedęs akis žiūrėjau į jį ir pamačiau žemės keturkojų, žvėrių, roplių ir dangaus paukščių. 7 Ir išgirdau balsą, man sakantį: ‘Kelkis, Petrai, pjauk juos ir valgyk!’ 8 Bet aš atsakiau: ‘Jokiu būdu, Viešpatie, juk mano burnoje niekad nėra buvę nieko suteršto ar nešvaraus.’ 9 Balsas iš dangaus atsiliepė antrą kartą: ‘To, ką Dievas apvalė, ir tu nebevadink suterštu.’ 10 Taip atsitiko ir trečią kartą, paskui viskas buvo pakelta atgal į dangų. 11 Ir štai tą pačią akimirką prie namų, kuriuose buvome, sustojo trys vyrai, siųsti pas mane iš Cezarėjos. 12 Dvasia man pasakė, kad nė nedvejodamas keliaučiau su jais. Su manimi ėjo ir šitie šeši broliai, ir mes atėjome pas tą vyrą į namus.

13 Jis mums papasakojo, kad savo namuose matė stovint angelą ir kad tas pasakė: ‘Siųsk vyrus į Jopę pakviesti Simono, praminto Petru. 14 Jis paaiškins, kaip tu ir visi tavo namiškiai galite būti išgelbėti.’ 15 Man pradėjus kalbėti, ant jų nusileido šventoji dvasia, — kaip ir pradžioje ant mūsų. 16 Tada aš prisiminiau Viešpaties žodžius, kaip jis ne kartą sakė: ‘Jonas, tiesa, krikštijo vandenyje, o jūs būsite pakrikštyti šventojoje dvasioje.’ 17 Tad jeigu Dievas jiems suteikė tokią pat dovaną kaip ir mums, įtikėjusiems Viešpatį Jėzų Kristų, tai kas aš toks, kad galėčiau Dievui trukdyti?“

18 Tai išgirdę, jie nusiramino ir šlovino Dievą sakydami: „Vadinasi, Dievas ir kitataučiams davė galimybę atgailauti, kad jie gyventų.“

19 O tie, kurie buvo išblaškyti per suspaudimą, kilusį dėl Stepono, nukeliavo iki Finikijos, Kipro ir Antiochijos. Niekam, išskyrus žydus, jie žodžio neskelbė. 20 Tačiau kai kurie iš jų, būtent vyrai iš Kipro ir Kirėnės, atvykę į Antiochiją ėmė kalbėti ir graikakalbiams, skelbti jiems gerąją naujieną apie Viešpatį Jėzų. 21 Jehovos ranka buvo su jais — didelis skaičius įtikėjo ir atsigręžė į Viešpatį.

22 Žinia apie juos pasiekė bendruomenę Jeruzalėje ir ši pasiuntė į Antiochiją Barnabą. 23 Atvykęs ir pamatęs šitokią Dievo malonę, jis apsidžiaugė ir ragino juos visus ryžtinga širdimi laikytis Viešpatyje, 24 mat buvo geras vyras, kupinas šventosios dvasios ir tikėjimo. Ir nemažas žmonių būrys prisidėjo prie Viešpaties. 25 Tada jis nuvyko į Tarsą susiieškoti Sauliaus 26 ir suradęs atsivedė į Antiochiją. Taip jau susiklostė, kad jie visus metus pasiliko toje bendruomenėje ir mokė nemažą būrį. Ir pirmiausia Antiochijoje mokinius Dievo apvaizda imta vadinti krikščionimis.

27 Tomis dienomis iš Jeruzalės į Antiochiją atėjo pranašų. 28 Vienas jų, vardu Agabas, dvasios paskatintas atsistojo ir nusakė, kad visą gyvenamą žemę ištiks didelis badas. Ir jis užėjo valdant Klaudijui. 29 Mokiniai nusprendė nusiųsti Judėjoje gyvenantiems broliams paramą, kiekvienas pagal savo išgales, ir taip jiems pasitarnauti. 30 Taip jie ir padarė — išsiuntė ją vyresniesiems per Barnabą ir Saulių.

12 Maždaug tuo metu karalius Erodas* užsimojo padaryti pikta kai kuriems iš bendruomenės. 2 Jis nužudė kalaviju Jokūbą, Jono brolį. 3 Pamatęs, kad žydams tai patinka, Erodas įsakė suimti ir Petrą. (Tai buvo Neraugintos duonos dienos.) 4 Sučiupęs uždarė jį kalėjime ir liepė keturiems kareivių ketvertams pakaitomis jį saugoti; po Paschos ketino išvesti žmonėms. 5 Taigi Petrą laikė kalėjime, o bendruomenė dėl jo karštai meldėsi Dievui.

6 Paskutinę naktį prieš Erodui Petrą išvedant, šis surakintas dviem grandinėmis miegojo tarp dviejų kareivių, o sargybiniai prie durų saugojo kalėjimą. 7 Staiga ten atsirado Jehovos angelas ir kamerą nutvieskė šviesa. Sudavęs Petrui į šoną, jis pažadino jį ir pasakė: „Greičiau kelkis!“ Ir šiam nuo rankų nukrito grandinės. 8 Angelas jam tarė: „Susijuosk ir užsirišk sandalus.“ Petras taip ir padarė. Angelas vėl tarė: „Užsimesk apsiaustą ir sek paskui mane.“ 9 Petras išėjo ir sekė iš paskos, bet nesuprato, kad tai, ką daro angelas, yra tikra. Jis manė matąs regėjimą. 10 Praėję pro pirmą ir antrą sargybą, jie priėjo geležinius vartus į miestą, ir tie jiems patys atsivėrė. Išėję jie patraukė viena gatve, ir staiga angelas nuo jo pasišalino. 11 Petras atsitokėjęs tarė: „Dabar tikrai žinau, kad Jehova atsiuntė savo angelą ir išvadavo mane iš Erodo rankų ir nuo viso to, ko žydų liaudis tikėjosi.“

12 Kai susivokė, jis nuėjo į Marijos — Jono, praminto Morkumi, motinos — namus. Ten nemažai žmonių susirinkę meldėsi. 13 Jam pasibeldus į vartų duris, tarnaitė, vardu Rodė, atėjo paklausti, kas ten. 14 Atpažinusi Petro balsą, ji iš to džiaugsmo pamiršo atidaryti vartus ir nubėgusi vidun pranešė, kad prie vartų stovi Petras. 15 Jie sakė jai: „Tu pakvaišai!“ Bet ši toliau tai tvirtino. Tada jie kalbėjo: „Tai jo angelas.“ 16 Tuo tarpu Petras vis beldėsi. Atidarę ir jį pamatę, jie apstulbo. 17 Ranka davęs ženklą laikytis tylos, Petras jiems smulkiai papasakojo, kaip Jehova išvedė jį iš kalėjimo. Paskui tarė: „Praneškite tai Jokūbui ir broliams.“ Tada išėjo ir iškeliavo į kitą vietą.

18 Dienai išaušus, tarp kareivių kilo nemenkas sąmyšis dėl to, kas atsitiko su Petru. 19 Visur jo išieškojęs ir neradęs, Erodas iškvotė sargybinius ir įsakė išvesti juos nubausti. Pats iš Judėjos išvyko į Cezarėją ir ten pasiliko kuriam laikui.

20 Erodas niršo ant tyriečių ir sidoniečių. Todėl tie sutarę prisistatė pas jį ir įtikinę Blastą, kuris rūpinosi karaliaus rūmais*, ėmė tartis dėl taikos, mat iš karaliaus valdų jų kraštas gaudavo maistą. 21 Paskirtą dieną Erodas, apsivilkęs karališkuoju apdaru, atsisėdo teismo pakyloje ir sakė jiems prakalbą. 22 Susirinkusieji ėmė šaukti: „Tai dievo, o ne žmogaus balsas!“ 23 Bemat Jehovos angelas jį ištiko, nes jis neatidavė šlovės Dievui; ir jis mirė kirminų suėstas.

24 O Jehovos žodis augo ir plito.

25 Barnabas ir Saulius, sutvarkę paramos reikalus Jeruzalėje, pasiėmė su savimi Joną, pramintąjį Morkumi, ir grįžo atgal.

13 Antiochijos bendruomenėje buvo pranašų ir mokytojų: Barnabas, Simeonas, vadinamas Juoduoju, Liucijus Kirėnietis, Manaenas, kuris mokėsi kartu su tetrarchu Erodu*, ir Saulius. 2 Jiems beeinant viešą tarnybą Jehovai ir bepasninkaujant, šventoji dvasia tarė: „Išskirkite man Barnabą ir Saulių darbui, kuriam juos pašaukiau.“ 3 Tada, papasninkavę ir pasimeldę, jie uždėjo ant jų rankas ir išleido.

4 Taigi, šventosios dvasios išsiųsti, jie nukeliavo į Seleukiją ir iš ten išplaukė į Kiprą. 5 Atvykę į Salaminą, pradėjo skelbti Dievo žodį žydų sinagogose. Jie buvo pasiėmę ir Joną, — kaip padėjėją.

6 Perėję visą salą iki pat Pafo, jie sutiko vieną žydą, vardu Barjėzus, — magą ir netikrą pranašą. 7 Jis buvo su prokonsulu Sergijumi Pauliumi, protingu vyru. Šis pasikvietė Barnabą ir Saulių, mat labai norėjo pasiklausyti Dievo žodžio. 8 Bet tasai Elimas, magas (toks yra jo vardo vertimas), ėmė jiems priešintis, stengdamasis atitraukti prokonsulą nuo tikėjimo. 9 Tada Saulius, dar vadinamas Pauliumi, tapęs kupinas šventosios dvasios, įdėmiai į jį pažvelgė 10 ir tarė: „Ak tu, visokių apgavysčių ir visokių niekšybių pilnas Velnio sūnau, prieše visko, kas teisu! Ar nesiliausi kraipęs tiesių Jehovos kelių? 11 Dabar štai Jehovos ranka ant tavęs: tapsi aklas ir kurį laiką neregėsi saulės!“ Bemat jį užgulė tirštas rūkas ir tamsa, ir jis ėmė aplink vaikščiodamas ieškoti, kas vestų jį už rankos. 12 Pamatęs, kas įvyko, prokonsulas įtikėjo, — jis buvo apstulbintas Jehovos mokslo.

13 Išplaukę iš Pafo, Paulius ir esantys su juo atvyko į Pergę Pamfilijoje. Jonas nuo jų pasitraukė ir sugrįžo į Jeruzalę, 14 o jie iš Pergės leidosi toliau ir atkeliavo į Pisidijos Antiochiją. Šabo dieną nuėjo į sinagogą ir ten atsisėdo. 15 Po Įstatymo ir Pranašų skaitymo sinagogos vadovai perdavė jiems žinutę: „Vyrai, broliai, jei turite žmonėms kokį padrąsinimo žodį, sakykite.“ 16 Paulius atsistojo ir ranka davęs ženklą prabilo:

„Vyrai! Izraelitai ir dievobaimingi žmonės, paklausykite! 17 Šios tautos, Izraelio, Dievas išsirinko mūsų protėvius, juos išaukštino, kai jie gyveno kaip ateiviai Egipto žemėje, ir išvedė iš ten pakelta ranka. 18 Apie keturiasdešimt metų jis pakentė jų elgesį dykumoje. 19 Sunaikinęs Kanaano žemėje septynias tautas, padalijo jiems burtu jų žemę, — 20 visa tai įvyko maždaug per keturis šimtus penkiasdešimt metų.

Paskui jis davė jiems teisėjus iki pranašo Samuelio. 21 Anuomet jie pareikalavo karaliaus, ir Dievas jiems davė Kišo sūnų Saulių, vyrą iš Benjamino giminės, keturiasdešimčiai metų. 22 Tą pašalinęs, Dievas jiems iškėlė karaliumi Dovydą, apie kurį paliudijo sakydamas: ‘Radau Dovydą, Jesės sūnų, vyrą pagal savo širdį. Jis vykdys visa, ko noriu.’ 23 Iš jo palikuonių, kaip buvo žadėjęs, Dievas atvedė Izraeliui gelbėtoją, Jėzų. 24 Prieš šiam ateinant, Jonas visai Izraelio tautai buvo paskelbęs krikštą kaip atgailos ženklą. 25 Į savo tarnystės pabaigą Jonas sakydavo: ‘Kas, jūsų manymu, aš esu? Aš nesu tas. Tas ateina po manęs — jam nesu vertas sandalų nuo kojų nurišti.’

26 Vyrai, broliai, Abraomo giminės sūnūs ir čia esantys dievobaimingi žmonės! Žinia apie šitą išgelbėjimą buvo atsiųsta mums. 27 Jeruzalės gyventojai ir jų vyresnybė jo neatpažino ir jį nuteisė, taip išpildydami, ką buvo kalbėję Pranašai — kas skaitoma kiekvieną šabą. 28 Nors nerado nieko, už ką galima bausti mirtimi, jie iš Piloto pareikalavo, kad jis būtų nužudytas. 29 Įvykdę visa, kas apie jį parašyta, jie nuėmė jį nuo stulpo* ir paguldė kape. 30 Bet Dievas prikėlė jį iš mirusiųjų, 31 ir jis daugelį dienų pasirodydavo tiems, kurie buvo su juo atėję iš Galilėjos į Jeruzalę ir kurie dabar yra jo liudytojai žmonėms.

32 Taigi mes skelbiame jums gerąją naujieną apie protėviams duotąjį pažadą. 33 Mums, jų vaikams, Dievas jį iki galo ištesėjo prikeldamas Jėzų; kaip ir antrojoje psalmėje parašyta: ‘Tu esi mano sūnus, šiandien aš tapau tavo Tėvu.’ 34 O tai, kad jį, nebegrįšiantį į gendamybę, prikėlė iš mirusiųjų, Dievas buvo šitaip nusakęs: ‘Aš jums suteiksiu Dovydui pažadėtas ištikimosios meilės malones, jos patikimos.’ 35 Todėl ir kitoje psalmėje jis sako: ‘Tu neleisi savo ištikimajam matyti supuvimo.’ 36 Dovydas, įvykdęs savo kartoje Dievo valią, juk užmigo, buvo palaidotas su savo protėviais ir supuvo. 37 O tasai, kurį Dievas prikėlė, nesupuvo.

38 Tad tebūna jums, broliai, žinoma, kad jums skelbiamas nuodėmių atleidimas per jį 39 ir kad kiekvienas, kuris tiki, per jį išteisinamas nuo viso to, nuo ko negalėjote būti išteisinti per Mozės įstatymą. 40 Todėl saugokitės, kad jums nenutiktų, kas pasakyta Pranašuose: 41 ‘Žiūrėkite, niekintojai, stebėkitės ir pranykite, nes darau jūsų dienomis darbą — darbą, kuriuo nė iš tolo nepatikėsite, net jeigu jį kas nors jums smulkiai nupasakotų.’“

42 Jiems išeinant, žmonės labai prašė, kad jie ir kitą šabą jiems kalbėtų apie tuos dalykus. 43 Sinagogos susirinkimą paleidus, daug žydų ir Dievą garbinančių prozelitų nusekė paskui Paulių ir Barnabą, o šie savo kalbomis juos įtikinėjo pasilikti Dievo malonėje.

44 Kitą šabą pasiklausyti Jehovos žodžio susirinko kone visas miestas. 45 Išvydę tokias minias, žydai buvo apimti pavydo ir ėmė piktžodžiaudami prieštarauti tam, ką Paulius kalbėjo. 46 Todėl Paulius ir Barnabas drąsiai pareiškė: „Dievo žodį reikėjo pranešti pirmiausia jums. Kadangi jūs jį atmetate ir nelaikote savęs vertais amžinojo gyvenimo, štai mes kreipiamės į kitataučius. 47 Juk Jehova mums taip ir įsakė: ‘Paskyriau tave būti šviesa tautoms ir išgelbėjimu iki žemės pakraščių.’“

48 Kitataučiai tai girdėdami džiaugėsi ir šlovino Jehovos žodį; ir įtikėjo visi, kurių nuostata tinkama amžinam gyvenimui. 49 Ir Jehovos žodis ėmė plisti po visą tą kraštą. 50 Bet žydai sukurstė Dievą garbinančias gerbiamas moteris ir miesto įtakinguosius. Šie sukėlė Pauliaus ir Barnabo persekiojimą ir išvijo juos iš savo žemių. 51 Tie nusipurtė prieš juos dulkes nuo kojų ir atkeliavo į Ikonijų. 52 O mokiniai buvo kupini džiaugsmo ir šventosios dvasios.

14 Ikonijuje juodu nuėjo į žydų sinagogą ir kalbėjo taip, kad įtikėjo didelė daugybė — tiek žydų, tiek graikų. 2 Bet tikėjimui nepaklusę žydai sukurstė kitataučius ir nuteikė jų sielas prieš brolius. 3 Todėl juodu pasiliko ten gan ilgą laiką, drąsiai kalbėjo Jehovos vardu, ir jis liudijo savo malonės žodį leisdamas, kad jų rankomis būtų daromi ženklai ir stebuklai. 4 Miesto gyventojai pasidalijo: vieni ėjo už žydus, kiti — už apaštalus. 5 Kai kitataučiai ir žydai su savo vyresnybe sujudo, norėdami iš jų išsityčioti ir užmėtyti akmenimis, 6 šie, apie tai sužinoję, bėgo į Likaonijos miestus Listrą ir Derbę bei jų apylinkes 7 ir skelbė gerąją naujieną tenai.

8 Listroje buvo vienas vyras nesveikomis kojomis — luošas nuo gimimo ir niekada nevaikščiojęs. 9 Sėdėdamas jis klausėsi Pauliaus kalbos. Šis įdėmiai į jį pažvelgė ir pamatęs jį turint tikėjimą, kad būtų pagydytas, 10 garsiu balsu pasakė: „Stokis ant savo kojų ir išsitiesk!“ Tas pašoko ir ėmė vaikščioti. 11 Išvydusi, ką Paulius padarė, minia ėmė garsiai šaukti likaoniečių kalba: „Dievai, pasivertę žmonėmis, nusileido pas mus!“ 12 Barnabą jie ėmė vadinti Dzeusu, o Paulių — Hermiu, mat šis vadovavo kalbai. 13 Dzeuso šventyklos, esančios priešais miestą, kunigas prie vartų atvarė jaučių ir atnešė vainikų, ketindamas su minia aukoti aukas.

14 Išgirdę apie tai, apaštalai Barnabas ir Paulius persiplėšė drabužius ir puolė į minią šaukdami: 15 „Vyrai, kodėl šitaip darote?! Mes juk tokie pat silpni žmonės kaip ir jūs. Mes skelbiame jums gerąją naujieną, kad nuo šitų tuštybių gręžtumėtės į gyvąjį Dievą, kuris padarė dangų, žemę, jūrą ir visa, kas juose. 16 Praėjusiais laikais jis leido visoms tautoms eiti savais keliais; 17 vis dėlto nepaliko savęs nepaliudyto darydamas gera: duodamas jums lietaus iš dangaus ir vaisingų metų laikų, apsčiai teikdamas jums* maisto ir džiaugsmo.“ 18 Taip kalbėdami juodu šiaip ne taip sulaikė minią, kad jiems neaukotų.

19 Tačiau iš Antiochijos ir Ikonijaus atvyko žydų. Perkalbėję minią, jie apmėtė Paulių akmenimis ir išvilko už miesto manydami, kad jau miręs. 20 Mokinių apsuptas, Paulius atsikėlė ir grįžo į miestą, o rytojaus dieną su Barnabu išvyko į Derbę. 21 Paskelbę tame mieste gerąją naujieną ir nemažai žmonių padarę mokiniais, jie leidosi atgal į Listrą, Ikonijų ir Antiochiją, 22 stiprindami mokinių sielas, ragindami juos pasilikti tikėjime ir sakydami: „Į Dievo karalystę turime įeiti per daugelį suspaudimų.“ 23 Be to, jie kiekvienoje bendruomenėje paskyrė jiems vyresniuosius ir, pasimeldę, papasninkavę, patikėjo juos Jehovai, kurį šie buvo įtikėję.

24 Perėję Pisidiją, jie atėjo į Pamfiliją 25 ir, paskelbę žodį Pergėje, leidosi žemyn į Ataliją. 26 Iš ten išplaukė į Antiochiją — iš jos, patikėti Dievo malonei, buvo išvykę dirbti darbo, kurį dabar ir pabaigė.

27 Parvykę jie sukvietė bendruomenę ir papasakojo, kiek daug Dievas per juos nuveikęs ir kaip atvėręs kitataučiams tikėjimo duris. 28 Ir jie išbuvo su mokiniais nemažai laiko.

15 Kai kurie, atvykę iš Judėjos, ėmė brolius mokyti: „Jei pagal Mozės paprotį nebūsite apipjaustyti, negalėsite būti išgelbėti.“ 2 Kilus nemenkam nesutarimui ir ginčui tarp jų ir Pauliaus su Barnabu, buvo nutarta, kad Paulius, Barnabas ir kai kurie kiti iš jų dėl šio klausimo nueis į Jeruzalę pas apaštalus ir vyresniuosius.

3 Bendruomenės palydėti, jie keliavo per Finikiją ir Samariją smulkiai pasakodami apie kitataučių atsivertimą, ir tuo suteikė didelį džiaugsmą visiems broliams. 4 Atvykę į Jeruzalę, jie buvo bendruomenės, apaštalų bei vyresniųjų maloniai priimti ir apsakė visa, ką Dievas per juos buvo padaręs. 5 Tačiau kai kurie įtikėjusieji iš fariziejų atšakos atsistojo ir pareiškė: „Būtina juos apipjaustyti ir liepti, kad laikytųsi Mozės įstatymo.“

6 Apaštalai ir vyresnieji susirinko to klausimo apsvarstyti. 7 Po ilgų diskusijų* pakilo Petras ir į juos kreipėsi: „Vyrai, broliai, jūs gerai žinote, jog Dievas jau nuo pirmų dienų išsirinko mane iš jūsų, kad kitataučiai iš mano lūpų išgirstų gerosios naujienos žodį ir įtikėtų. 8 Dievas, kuris pažįsta širdis, ir pats paliudijo, suteikdamas jiems šventąją dvasią kaip ir mums. 9 Tarp mūsų ir jų jis nepadarė jokio skirtumo ir išgrynino jų širdis tikėjimu. 10 Tad kodėl dabar mėginate Dievą, dėdami mokiniams ant sprando jungą, kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys nepajėgėme panešti? 11 Mes juk tikime, kad Viešpaties Jėzaus malone būsime išgelbėti taip pat kaip ir jie.“

12 Tuomet visi susirinkusieji nutilo ir ėmė klausytis Barnabo ir Pauliaus pasakojimo apie daugelį ženklų bei stebuklų, kuriuos Dievas per juos padarė tarp kitataučių. 13 Jiems baigus kalbėti, prabilo Jokūbas: „Vyrai, broliai, paklausykite manęs. 14 Simeonas* papasakojo, kaip Dievas pirmą sykį pažvelgė į kitataučius, kad suburtų iš jų tautą savo vardui. 15 Su tuo derinasi ir Pranašų žodžiai. Parašyta: 16 ‘„Paskui aš sugrįšiu ir atstatysiu sugriuvusius Dovydo namus*; aš atstatysiu jų griuvėsius, juos prikelsiu, 17 kad likutis šitų žmonių uoliai ieškotų Jehovos drauge su tais iš visų tautų, kurie vadinami mano vardu“, — sako Jehova, darantis tuos dalykus, 18 žinomus nuo seno.’ 19 Todėl mano sprendimas būtų neapsunkinti kitataučių, kurie gręžiasi į Dievą, 20 tik parašyti jiems, kad susilaikytų nuo dalykų, suterštų stabmeldyste, nuo ištvirkavimo, nuo pasmaugtų gyvūnų mėsos ir nuo kraujo. 21 Juk Mozė jau nuo senų laikų kiekviename mieste turi savo skelbėjų ir yra skaitomas sinagogose kiekvieną šabą.“

22 Tada apaštalai ir vyresnieji drauge su visa bendruomene nutarė į Antiochiją kartu su Pauliumi ir Barnabu pasiųsti iš savo tarpo išrinktus vyrus: Judą, vadinamą Barsabu, ir Silą — vyrus, vadovaujančius tarp brolių. 23 Ir jie savo ranka parašė:

„Apaštalai ir vyresnieji, jūsų broliai, kitataučiams broliams Antiochijoje, Sirijoje ir Kilikijoje: būkite sveiki! 24 Kadangi mes išgirdome, jog kai kurie iš mūsų savo kalbomis sudrumstė jums ramybę, keldami jūsų sielose sumaištį, nors mes nedavėme jiems jokių nurodymų, 25 vieningai nutarėme išrinkę vyrus pasiųsti pas jus drauge su mūsų mylimais Barnabu ir Pauliumi — 26 žmonėmis, guldžiusiais savo sielas dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vardo. 27 Taigi siunčiame Judą ir Silą, kad jie tuos pačius dalykus perduotų ir žodžiu. 28 Mat šventajai dvasiai ir mums pasirodė tinkama neužkrauti jums daugiau naštų, išskyrus tai, kas būtina: 29 susilaikyti nuo to, kas paaukota stabams, nuo kraujo, nuo pasmaugtų gyvūnų mėsos ir nuo ištvirkavimo. Jums gerai klosis, jeigu saugositės šitų dalykų. Likite sveiki!“

30 Išleisti jie parkeliavo į Antiochiją, sukvietė mokinių daugybę ir įteikė laišką. 31 Šie jį perskaitė ir džiaugėsi tokiu padrąsinimu. 32 Tiek Judas, tiek Silas, irgi būdami pranašai, daugeliu žodžių drąsino brolius ir juos stiprino. 33 Kurį laiką ten pabuvusius, broliai išleido juos ramybėje pas tuos, kurie juos atsiuntė. 34 —— * 35 O Paulius ir Barnabas pasiliko Antiochijoje ir su daugeliu kitų mokė ir skelbė Jehovos žodžio gerąją naujieną.

36 Po kiek laiko Paulius tarė Barnabui: „Grįžkime, būtina aplankyti brolius visuose miestuose, kuriuose skelbėme Jehovos žodį, ir pažiūrėti, kaip jiems sekasi.“ 37 Barnabas norėjo pasiimti ir Joną, vadinamą Morkumi. 38 Bet Paulius nebuvo linkęs jo imti, mat Pamfilijoje jis nuo jų pasitraukė, užuot ėjęs kartu darbuotis. 39 Kilo aštrus barnis ir juodu vienas nuo kito atsiskyrė. Barnabas pasiėmė Morkų ir išplaukė į Kiprą. 40 Paulius pasirinko Silą ir iškeliavo, brolių patikėtas Jehovos malonei. 41 Jis ėjo per Siriją ir Kilikiją, stiprindamas bendruomenes.

16 Jis atvyko į Derbę ir Listrą. Ir štai ten buvo vienas mokinys, vardu Timotiejus, tikinčios žydės sūnus; jo tėvas buvo graikas. 2 Listros ir Ikonijaus broliai apie jį gerai atsiliepė. 3 Paulius išreiškė norą, kad Timotiejus keliautų su juo. Paėmęs apipjaustė jį dėl tose vietose gyvenančių žydų, mat visi žinojo, kad jo tėvas buvo graikas. 4 Keliaudami per miestus, jie perduodavo Jeruzalės apaštalų ir vyresniųjų priimtus potvarkius, kurių turėjo būti laikomasi. 5 Taip bendruomenės stiprėjo tikėjimu ir kasdien augo skaičiumi.

6 Jie ėjo per Frygiją ir Galatijos kraštą, nes šventoji dvasia uždraudė jiems skelbti žodį Azijoje*. 7 Nuėję iki Myzijos, jie mėgino pasukti į Bitiniją, bet Jėzaus dvasia jų neleido, 8 todėl eidami palei Myziją nusileido į Troadę. 9 Naktį Paulius išvydo regėjimą: kažkoks makedonas stovi ir jį maldauja: „Persikelk į Makedoniją ir padėk mums!“ 10 Po to, kai jis matė tą regėjimą, mes tuoj pat susiruošėme vykti į Makedoniją, padarę išvadą, kad Dievas pašaukė mus skelbti gerąją naujieną tenykščiams.

11 Taigi, leidęsi iš Troadės, tiesia eiga atplaukėme į Samotrakę, o kitą dieną — į Neapolį. 12 Iš ten nuėjome į Filipus. Tai buvo kolonija ir svarbiausias šitos Makedonijos srities miestas. Pabuvę tame mieste keletą dienų, 13 šabo dieną išėjome pro vartus prie upės, kur tikėjomės rasti maldos vietą. Ten atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims. 14 Viena Dievą garbinanti moteris iš Tiatyrų miesto, vardu Lidija, prekiautoja purpuru, klausėsi ir Jehova atvėrė jos širdį priimti tai, ką Paulius kalbėjo. 15 Kai Lidija ir jos šeimyna buvo pakrikštyti, ji maldavo: „Jeigu nusprendėte, kad esu ištikima Jehovai, užeikite ir apsistokite mano namuose.“ Ji mus tiesiog privertė.

16 Kartą, einančius į maldos vietą, mus pasitiko viena tarnaitė, turinti dvasią — žyniavimo demoną. Spėdama ateitį, ji savo šeimininkams daug uždirbdavo. 17 Ji sekė Pauliui ir mums iš paskos šaukdama: „Šitie žmonės yra Aukščiausiojo Dievo vergai ir skelbia jums išgelbėjimo kelią!“ 18 Taip ji darė daugelį dienų. Galiausiai Paulius nebeapsikęsdamas atsigręžė ir tarė dvasiai: „Jėzaus Kristaus vardu tau įsakau iš jos išeiti!“ Ir dvasia tą pačią valandą išėjo.

19 Pamatę, kad jų pasipelnymo viltis žlugo, jos šeimininkai sugriebė Paulių ir Silą ir nutempė į turgaus aikštę pas vyresnybę. 20 Nuvedę juos pas miesto magistratus, pareiškė: „Šitie žmonės kelia mūsų mieste didelę sumaištį. Jie yra žydai 21 ir skelbia papročius, kurių mums nevalia priimti ar laikytis, juk esame romėnai.“ 22 Tada sukilo prieš juos minia, ir magistratai, nuplėšę jiems drabužius, įsakė nuplakti rykštėmis. 23 Sudavę daug kirčių, įmetė juos į kalėjimą ir liepė kalėjimo prižiūrėtojui akylai saugoti. 24 Šis, gavęs tokį įsakymą, įgrūdo juos į vidinį kalėjimą ir įtvėrė jų kojas į šiekštą.

25 Apie vidurnaktį Paulius su Silu meldėsi ir giedojo Dievui himnus; kaliniai jų klausėsi. 26 Staiga kilo didelis žemės drebėjimas — net kalėjimo pamatus išjudino. Visos durys iškart atsivėrė ir visų pančiai atsipalaidavo. 27 Pabudęs ir pamatęs kalėjimo duris atviras, kalėjimo prižiūrėtojas išsitraukė kalaviją ir jau ketino nusižudyti, manydamas, kad kaliniai pabėgo. 28 Bet Paulius garsiu balsu sušuko: „Nedaryk sau nieko bloga — mes visi esame čia!“ 29 Tas, paprašęs šviesos, šoko vidun ir parpuolė priešais Paulių ir Silą, visas drebėdamas. 30 Paskui išvedė juos į lauką ir paklausė: „Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ 31 Šie tarė: „Tikėk Viešpatį Jėzų ir būsi išgelbėtas — tu pats ir tavo namiškiai.“ 32 Ir juodu paskelbė Jehovos žodį jam ir visiems iš jo namų. 33 Tą nakties valandą pasiėmęs juos su savimi, kalėjimo prižiūrėtojas apiplovė jiems žaizdas; ir su visais saviškiais buvo nedelsiant pakrikštytas. 34 Atsivedęs juos į namus, padengė jiems stalą ir džiūgavo su visais namiškiais, kad įtikėjo Dievą.

35 Dienai išaušus magistratai pasiuntė liktorius* pasakyti: „Paleisk tuos žmones.“ 36 Taigi kalėjimo prižiūrėtojas perdavė jų žodžius Pauliui: „Magistratai atsiuntė nurodymą judu paleisti. Dabar tad išeikite ir ramiai keliaukite.“ 37 Bet Paulius jiems atsakė: „Mus, Romos piliečius, viešai nuplakė nenuteistus ir įmetė į kalėjimą, o dabar nori atsikratyti mumis slapčia? Na jau ne! Tegul ateina ir patys mus išveda.“ 38 Liktoriai perdavė tuos žodžius magistratams. Išgirdę, kad šitie žmonės yra Romos piliečiai, anie išsigando. 39 Todėl atėję ėmė atsiprašinėti, išvedė juos ir prašė palikti miestą. 40 Išėję iš kalėjimo, juodu užsuko į Lidijos namus. Pasimatę su broliais ir juos padrąsinę, išvyko.

17 Perėję Amfipolį ir Apoloniją, jie atkeliavo į Tesaloniką. Ten buvo žydų sinagoga. 2 Taigi Paulius, kaip buvo pratęs, nuėjo pas juos ir tris šabus su jais diskutavo remdamasis Raštais, 3 aiškino ir Raštų žodžiais įrodinėjo, kad Kristus turėjo kentėti ir prisikelti iš mirusiųjų, ir sakė: „Kristus — tai tas Jėzus, apie kurį aš jums skelbiu.“ 4 Kai kurie iš jų, taip pat didelė daugybė Dievą garbinančių graikų ir nemažai žymių moterų įtikėjo ir prisidėjo prie Pauliaus ir Silo.

5 Bet žydai, apimti pavydo, pasikvietė nedorų vyrų, dykinėjančių turgavietėje, ir subūrę minią ėmė kelti mieste sąmyšį. Jie įsiveržė į Jasono namus ir jų ten ieškojo, norėdami išvesti liaudžiai. 6 Neradę nutempė Jasoną ir kai kuriuos kitus brolius pas miesto vadovus* šaukdami: „Tie žmonės, kurie sukėlė suirutę tarp visos žemės gyventojų, atėjo ir čia, 7 ir Jasonas juos svetingai priėmė! Jie visi eina prieš Cezario potvarkius, tvirtindami esant kitą karalių — Jėzų.“ 8 Tokiomis kalbomis jie privertė minią ir miesto vadovus sunerimti. 9 Šie paėmė iš Jasono ir kitų atitinkamą užstatą ir juos paleido.

10 Broliai tuoj pat nakčia išsiuntė Paulių ir Silą į Berėją. Ten atvykę, juodu nuėjo į žydų sinagogą. 11 Tenykščiai buvo kilnesni už tesalonikiečius — jie labai mielai priėmė žodį ir kasdien atidžiai tyrinėjo Raštus, ar taip esą iš tikrųjų. 12 Todėl daugelis iš jų įtikėjo, taip pat nemažai graikų — gerbiamų moterų ir vyrų. 13 Tesalonikos žydai, sužinoję, kad Paulius skelbia Dievo žodį ir Berėjoje, nuvyko ir tenai audrinti bei kurstyti liaudies. 14 Tada broliai skubiai išsiuntė Paulių prie jūros, o Silas ir Timotiejus pasiliko ten. 15 Pauliaus palydovai padėjo jam nukakti iki Atėnų ir, paliepti̇̀ perduoti Silui ir Timotiejui įsakymą kuo greičiau pas jį atvykti, iškeliavo.

16 Belaukdamas jų Atėnuose ir matydamas, kad miestas pilnas stabų, Paulius savo dvasioje netvėrė apmaudu. 17 Taigi jis diskutavo su žydais bei kitais Dievo garbintojais sinagogoje, taip pat kasdien turgavietėje su tais, kurie ten būdavo. 18 Kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai ėmė su juo ginčytis. Vieni sakė: „Ką šitas niektauza* nori pasakyti?“ Kiti kalbėjo: „Atrodo, jis yra svetimų dievybių skelbėjas.“ Mat Paulius skelbė gerąją naujieną apie Jėzų ir prisikėlimą. 19 Pasiėmę jie nuvedė jį į Areopagą sakydami: „Ar galėtume sužinoti, kas tai per naujas mokslas, apie kurį tu kalbi? 20 Mūsų ausys girdi tave šnekant keistų dalykų, todėl norime sužinoti, ką jie reiškia.“ 21 Mat visiems atėniečiams ir ten gyvenantiems* svetimšaliams laisvalaikiu niekas daugiau nerūpėjo, kaip tik papasakoti arba išgirsti ką nors naujesnio. 22 Paulius atsistojo Areopago viduryje ir ėmė kalbėti:

„Atėnų vyrai, matau, kad jūs visais atžvilgiais pranokstate kitus dievybių baime. 23 Antai vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau ir aukurą su užrašu ‘Nežinomam Dievui’. Taigi, ką jūs nepažinodami garbinate, tą aš jums ir skelbiu. 24 Dievas, kuris padarė pasaulį ir visa, kas jame, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, negyvena rankų darbo šventyklose 25 ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi jam ko nors reikėtų, — jis pats duoda visiems gyvybę, alsavimą ir visa kita. 26 Iš vieno žmogaus jis iškildino visas žmonių tautas, kad jos gyventų visoje žemėje, nustatė apibrėžtus laikus ir žmonių gyvenamąsias ribas, 27 idant jie ieškotų Dievo, — galgi užčiuops jį ir suras; nors, tiesą sakant, jis yra netoli nuo kiekvieno iš mūsų. 28 Juk mes jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę ir kai kurie jūsų poetai: ‘Mes irgi esame kilę iš jo.’

29 Taigi, būdami kilę iš Dievo, neturėtume manyti, kad Dieviškoji Esybė panaši į auksą, sidabrą, akmenį, kokį nors žmogaus meno ir išmonės kūrinį. 30 Tiesa, Dievas nebežiūri šitokio neišmanymo laikų ir dabar žmonėms praneša, kad visi visur turi atgailauti, 31 nes jis nustatė dieną, kada ketina teisingai teisti gyvenamą žemę per vieną savo paskirtą vyrą, ir visiems tai laidavo, prikeldamas jį iš mirusiųjų.“

32 Išgirdę apie mirusiųjų prisikėlimą, kai kurie ėmė šaipytis, o kiti sakė: „Apie tai pasiklausysime tavęs kitą kartą.“ 33 Taip Paulius nuo jų pasišalino. 34 Vis dėlto kai kurie vyrai prisidėjo prie jo ir įtikėjo. Tarp jų buvo Areopago narys Dionizijas, moteris, vardu Damaridė, ir kiti su jais.

18 Paskui jis išvyko iš Atėnų ir atkeliavo į Korintą. 2 Ten sutiko iš Ponto kilusį žydą, vardu Akvilas, su savo žmona Priscile neseniai atvykusį iš Italijos, mat Klaudijus buvo įsakęs visiems žydams išsikelti iš Romos. Taigi Paulius nuėjo pas juos. 3 Kadangi išmanė tą patį amatą — tas amatas buvo palapinių dirbimas, — jis apsistojo jų namuose ir su jais darbavosi. 4 O kiekvieną šabą jis kalbėdavo sinagogoje, įtikinėdavo tiek žydus, tiek graikus.

5 Kai iš Makedonijos atvyko Silas ir Timotiejus, Paulius atsidėjo skelbti žodį — liudijo įrodinėdamas žydams, kad Jėzus yra Kristus. 6 Bet kadangi tie vis prieštaraudavo ir užgauliai kalbėdavo, jis papurtė savo drabužius ir jiems pasakė: „Tekrinta jūsų kraujas ant jūsų pačių galvų — aš švarus. Nuo šiol eisiu pas kitataučius.“ 7 Ir Paulius iš ten persikėlė — perėjo į namus pas vieną Dievo garbintoją, vardu Ticijus Justas; tie namai buvo greta sinagogos. 8 O sinagogos vadovas Krispas su visais savo namiškiais įtikėjo Viešpatį. Ir daug korintiečių klausydavosi, įtikėdavo ir buvo krikštijami. 9 Naktį Viešpats Pauliui regėjime pasakė: „Nebijok, kalbėk ir netylėk, 10 nes aš esu su tavimi. Niekas į tave nesikėsins, kad padarytų tau bloga; mat daug žmonių šitame mieste yra manieji.“ 11 Tad jis pasiliko ten metus ir šešis mėnesius ir mokė juos Dievo žodžio.

12 Galionui esant Achajos prokonsulu, žydai visi drauge surengė išpuolį prieš Paulių ir nuvedė jį prie teismo pakylos. 13 Jie tvirtino: „Šitas įtikinėja žmones garbinti Dievą įstatymui prieštaraujančiu būdu.“ 14 Pauliui jau ketinant prabilti, Galionas žydams pasakė: „Jei čia iš tikrųjų būtų koks nusižengimas ar piktavališka suktybė, turėčiau pagrindą, o žydai, kantriai jus išklausyti. 15 Bet jei čia nesutarimai dėl žodžių, vardų ir jūsų įstatymo, tai patys ir žiūrėkite. Būti tokių dalykų teisėju aš nenoriu.“ 16 Ir jis pavarė juos nuo teismo pakylos. 17 Tada tie visi čiupo sinagogos vadovą Sosteną ir priešais teismo pakylą ėmė jį mušti. Galionas į tai dėmesio nekreipė.

18 Dar pabuvęs ilgesnį laiką, Paulius atsisveikino su broliais ir kartu su Priscile ir Akvilu išplaukė į Siriją. Kenchrėjoje jis nusikirpo galvos plaukus, nes buvo davęs įžadą. 19 Kai atvyko į Efezą, Paulius anuodu ten paliko. Pats nuėjęs į sinagogą diskutavo su žydais. 20 Jie prašė Paulių, kad pasiliktų ilgesnį laiką, bet jis nesutiko 21 ir atsisveikindamas pasakė: „Jeigu Jehova panorės, aš pas jus dar sugrįšiu.“ Jis išplaukė iš Efezo 22 ir atvyko į Cezarėją. Tada patraukė aukštyn ir, pasveikinęs bendruomenę, nusileido į Antiochiją.

23 Ten kurį laiką prabuvęs, jis iškeliavo lankydamas paeiliui visas vietas Galatijos krašte bei Frygijoje ir stiprindamas visus mokinius.

24 Į Efezą atvyko vienas žydas, vardu Apolas, kilęs iš Aleksandrijos. Jis buvo iškalbingas vyras, gerai išmanė Raštus 25 ir buvo pamokytas Jehovos kelio. Liepsnodamas dvasia, jis teisingai kalbėjo ir mokė apie Jėzų, nors žinojo tiktai Jono krikštą. 26 Apolas pradėjo drąsiai kalbėti sinagogoje. Jo pasiklausę, Priscilė ir Akvilas pasikvietė jį pas save ir aiškiau išdėstė jam Dievo kelią. 27 Kadangi Apolas norėjo vykti į Achają, broliai parašė mokiniams, ragindami mielai jį priimti. Ten nukeliavęs, jis labai padėjo per Dievo malonę įtikėjusiems, 28 mat su užsidegimu viešai nuginčydavo žydus, iš Raštų parodydamas, kad Jėzus yra Kristus.

19 Apolui esant Korinte, Paulius, perėjęs aukštutines sritis, atvyko į Efezą ir rado ten keletą mokinių. 2 Paulius jų pasiteiravo: „Ar įtikėję gavote šventąją dvasią?“ Tie atsakė: „Tai kad mes nė negirdėjome šventąją dvasią esant.“ 3 Tada jis paklausė: „O kokiu krikštu buvote pakrikštyti?“ Jie atsakė: „Jono krikštu.“ 4 Paulius tarė: „Jonas krikštijo atgailos krikštu, ragindamas žmones tikėti tuo, kuris ateis po jo, tai yra Jėzumi.“ 5 Kai mokiniai tai išklausė, buvo pakrikštyti Viešpaties Jėzaus vardu. 6 O Pauliui uždėjus ant jų rankas, ant jų nusileido šventoji dvasia ir jie ėmė kalbėti kalbomis ir pranašauti. 7 Iš viso jų buvo kokie dvylika vyrų.

8 Paulius nuėjo į sinagogą ir tris mėnesius drąsiai skelbė, kalbėdamas ir įtikinamai aiškindamas apie Dievo karalystę. 9 Bet kai kurie darėsi vis labiau užkietėję, netikėjo ir visų akivaizdoje burnojo prieš Kelią, todėl Paulius, pasitraukęs nuo jų ir atskyręs mokinius, kasdien kalbėjo Tirano mokyklos auditorijoje. 10 Tai truko dvejus metus, ir visi Azijos* gyventojai, tiek žydai, tiek graikai, išgirdo Viešpaties žodį.

11 Dievas Pauliaus rankomis darė neįtikėtinus galios darbus. 12 Net jo dėvėtas skepetas ir prijuostes žmonės nešdavo ligoniams, ir ligos nuo šių pasitraukdavo, išeidavo piktosios dvasios. 13 Kai kurie keliaujantys žydų egzorcistai, varydami iš apsėstųjų piktąsias dvasias, irgi mėgindavo tarti Viešpaties Jėzaus vardą. Jie sakė: „Griežtai įsakau jums vardu Jėzaus, apie kurį skelbia Paulius.“ 14 Taip darė vieno aukšto žydų kunigo, tokio Skėvo, septyni sūnūs. 15 Bet piktoji dvasia jiems atsakė: „Žinau Jėzų ir pažįstu Paulių. O jūs kas tokie?“ 16 Tada žmogus, kuriame ta pikta dvasia buvo, šoko ant jų, visus nugalėjo ir taip prikūlė, kad tie nuogi ir sužaloti išbėgo iš tų namų. 17 Apie tai sužinojo visi Efezo gyventojai, tiek žydai, tiek graikai. Visus juos apėmė baimė ir Viešpaties Jėzaus vardas buvo aukštinamas. 18 Daug įtikėjusiųjų atėję atvirai išpažindavo ir pasisakydavo, ką darė. 19 Nemažai užsiiminėjusių magija sunešę savo knygas jas visų akivaizdoje sudegino. Apskaičiuota, kad jos buvo vertos penkiasdešimt tūkstančių sidabrinių. 20 Taip Jehovos žodis galingai augo ir ėmė viršų.

21 Kai visa buvo baigta, Paulius savo dvasioje nusprendė, kad perėjęs Makedoniją ir Achają keliaus į Jeruzalę. Jis sakė: „Po to, kai apsilankysiu ten, turėsiu pamatyti ir Romą.“ 22 Taigi jis pasiuntė į Makedoniją du iš jam patarnaujančių — Timotiejų ir Erastą, o pats dar kurį laiką pasiliko Azijoje.

23 Kaip tik tuo metu dėl Kelio kilo nemenkas sambrūzdis. 24 Vienas sidabrakalys, vardu Demetrijas, darydavo sidabrines Artemidės šventyklėles ir duodavo amatininkams nemažai uždirbti. 25 Surinkęs juos ir kitus tokių dalykų gamintojus, jis kalbėjo: „Vyrai, jūs gerai žinote, kad nuo šito verslo priklauso mūsų gerovė. 26 Tačiau jūs matote ir girdite, kad šitas Paulius ne tik Efeze, bet ir kone visoje Azijoje įtikino ir perkalbėjo daug žmonių, tvirtindamas, esą dievai, kurie rankomis dirbami, nėra dievai. 27 Gresia pavojus, kad ne tik bus užtraukta negarbė mūsų amatui, bet kad bus paniekinta didžiosios deivės Artemidės šventykla ir kad didybė tos, kurią garbina visa Azija ir visa gyvenama žemė, bus paversta niekais.“ 28 Tai išgirdę jie užsidegė pykčiu ir ėmė šaukti: „Didi efeziečių Artemidė!“

29 Miestą apėmė sąmyšis ir visi kaip vienas pasileido į teatrą, pasigriebę Pauliaus bendrakeleivius makedonus Gajų ir Aristarchą. 30 Paulius norėjo eiti vidun pas liaudį, bet mokiniai jo neleido. 31 Net kai kurie Pauliui prielankūs aziarchai* atsiuntė jam žinią prašyte prašydami nestatyti savęs į pavojų ir neiti į teatrą. 32 O ten vieni šaukė viena, kiti kita, mat susirinkimas buvo pakrikas ir dauguma nežinojo, dėl ko susieita. 33 Iš minios išvedė Aleksandrą ir žydai išstūmė jį į priekį. Aleksandras, pamojęs ranka, norėjo liaudžiai pasiaiškinti. 34 Bet, pažinę jį esant žydą, visi ėmė vienu balsu šaukti ir apie dvi valandas rėkavo: „Didi efeziečių Artemidė!“

35 Galiausiai, nutildęs minią, ėmė kalbėti miesto raštininkas: „Efezo vyrai, kas gi iš žmonių nežino, kad efeziečių miestas yra didžiosios Artemidės šventyklos ir iš dangaus nukritusio atvaizdo globėjas? 36 Kadangi visa tai neginčytina, jums reikėtų laikytis ramiai ir nieko skubotai nedaryti. 37 Jūs atvedėte šituos vyrus, bet jie nėra nei šventyklų plėšikai, nei mūsų deivei piktžodžiauja. 38 Todėl jei Demetrijas ir su juo kiti amatininkai turi prieš ką nors skundą, tam yra teismo dienos ir prokonsulai — tegul sau ir kaltina vieni kitus. 39 O jeigu jums rūpi dar koks reikalas, jis turi būti sprendžiamas teisėtame susirinkime. 40 Juk dėl to, kas šiandien įvyko, mums gresia pavojus būti apkaltintiems maišto kurstymu, ir nėra jokios dingsties, kuria galėtume šitą triukšmingą sambūrį pateisinti.“ 41 Tai pasakęs, jis susirinkimą paleido.

20 Sąmyšiui nurimus, Paulius susikvietė mokinius, padrąsino ir atsisveikinęs leidosi keliauti į Makedoniją. 2 Perėjęs anas sritis ir padrąsinęs daugeliu žodžių tenykščius, jis atvyko į Graikiją. 3 Išbuvęs ten tris mėnesius, ruošėsi plaukti į Siriją, tačiau, žydams surengus prieš jį sąmokslą, apsisprendė grįžti per Makedoniją. 4 Jį lydėjo Pyro sūnus berėjietis Sopatras, Aristarchas ir Sekundas iš tesalonikiečių, derbietis Gajus, Timotiejus ir azijiečiai Tichikas ir Trofimas. 5 Jie iškeliavo pirmi ir laukė mūsų Troadėje, 6 o mes, praėjus Neraugintos duonos dienoms, išplaukėme iš Filipų ir pas juos į Troadę atvykome per penkias dienas. Ten praleidome septynias dienas.

7 Pirmąją savaitės dieną, mums susiėjus valgyti*, Paulius pradėjo kalbėti susirinkusiems, mat ketino kitą dieną išvykti. Jis užtęsė savo kalbą iki vidurnakčio. 8 Aukštutiniame kambaryje, kuriame buvome susibūrę, degė nemažai žibintų. 9 Vienas jaunuolis, vardu Eutichas, sėdėjo ant palangės. Pauliui vis kalbant, jis kietai užmigo ir įmigęs iškrito iš trečio aukšto; kai jį pakėlė, buvo negyvas. 10 Paulius nulipo žemyn, užsikniaubė ant jo ir apkabinęs tarė: „Nekelkite triukšmo — jo siela* yra jame.“ 11 Paskui užlipęs į viršų jis pradėjo laužyti duoną ir ėmė valgyti. Jis kalbėjo dar ilgokai — iki aušros, ir tada išvyko. 12 O vaikinuką nuvedė gyvą; tai jiems buvo neapsakoma paguoda.

13 Mes sėdome į laivą ir išplaukėme į Asą, kur ketinome paimti Paulių, — jis buvo taip nurodęs, mat pats norėjo eiti pėsčiomis. 14 Kai jis susitiko su mumis Ase, paėmėme jį į laivą ir nuvykome į Mitilėnę. 15 Kitą dieną iš ten išplaukę, atsidūrėme priešais Chiją, dieną vėliau stabtelėjome Same, o dar kitą dieną atvykome į Miletą. 16 Mat Paulius buvo nutaręs aplenkti Efezą, kad jam netektų užgaišti Azijoje; jis skubėjo norėdamas, jei tik įmanoma, Sekminių dieną būti Jeruzalėje.

17 Iš Mileto Paulius pasiuntė į Efezą pakviesti bendruomenės vyresniųjų. 18 Šiems pas jį atėjus, jis prabilo: „Jūs gerai žinote, kaip visą laiką, nuo pirmos dienos, kai įžengiau į Aziją, elgiausi su jumis 19 ir kaip vergavau Viešpačiui su didžiausiu nuolankumu, su ašaromis ir išbandymais, užgriuvusiais mane dėl žydų sąmokslų, 20 kaip nenutylėjau nieko, kas naudinga, — apsakiau jums tai ir mokiau jus viešai ir po namus. 21 Aš gerai paliudijau tiek žydams, tiek graikams apie atgailą Dievo akivaizdoje ir tikėjimą mūsų Viešpačiu Jėzumi. 22 O dabar štai dvasios supančiotas keliauju į Jeruzalę, nors nežinau, kas man tenai nutiks. 23 Žinau tik tiek: šventoji dvasia kiekviename mieste man liudija bylodama, jog manęs laukia pančiai ir suspaudimai. 24 Tačiau aš savo sielos nė kiek nebranginu, — kad tik baigčiau savo bėgimą ir tarnystę, kurią gavau iš Viešpaties Jėzaus: gerai paliudyti Dievo malonės gerąją naujieną.

25 Ir štai dabar aš žinau, kad jūs — visi, tarp kurių vaikščiojau ir skelbiau karalystę, — mano veido daugiau nepamatysite. 26 Todėl šią dieną šaukiu jus liudininkais, kad esu švarus — nekaltas dėl niekieno kraujo, 27 juk nenutylėjau ir apsakiau jums visus Dievo nutarimus. 28 Žiūrėkite savęs ir visos kaimenės, kuriai šventoji dvasia paskyrė jus prižiūrėtojais, kad ganytumėte Dievo bendruomenę, kurią jis įsigijo savo Sūnaus krauju*. 29 Aš žinau, kad, man pasitraukus, pas jus įsibraus grobuonių vilkų ir jie negailės kaimenės. 30 Ir iš jūsų pačių iškils vyrų, kurie kalbės iškreiptus dalykus, norėdami patraukti mokinius paskui save.

31 Tad budėkite ir atminkite, kad trejus metus, naktį ir dieną, nepaliaudamas su ašaromis kiekvieną protinau. 32 O dabar patikiu jus Dievui ir jo malonės žodžiui, kuris gali jus išugdyti ir suteikti jums paveldą tarp visų pašventintųjų. 33 Nesigviešiau niekieno sidabro, aukso ar apdaro. 34 Patys žinote, kad mano paties ir esančių su manimi poreikiams tarnavo šitos va rankos. 35 Aš jums visaip parodžiau, kad taip plušant reikia padėti silpniesiems ir atminti paties Viešpaties Jėzaus pasakytus žodžius: ‘Didesnė laimė duoti negu imti.’“

36 Baigęs tai kalbėti, Paulius su visais jais atsiklaupė ir pasimeldė. 37 Visi pradėjo graudžiai verkti, puolė Pauliui ant kaklo ir jį bučiavo. 38 Jiems buvo ypač skaudu dėl jo žodžių, kad jo veido daugiau nematysią. Ir jie palydėjo jį į laivą.

21 Galiausiai nuo jų atsiplėšę, mes leidomės į jūrą ir, plaukdami tiesia eiga, atvykome į Kosą. Kitą dieną atplaukėme į Rodą, o iš ten — į Patarą. 2 Susiradę laivą, plaukiantį tiesiai į Finikiją, įsėdome ir išplaukėme. 3 Užmatę Kiprą, palikome jį kairėje ir plaukėme toliau į Siriją. Išlipome Tyre, nes ten laivas turėjo iškrauti krovinį. 4 Susiieškojome mokinius ir pasilikome septynias dienas. Gavę dvasios liudijimą, jie ne kartą sakė Pauliui nekelti kojos į Jeruzalę. 5 Tas dienas ten prabuvę, leidomės į kelią, ir jie visi su moterimis ir vaikais mus lydėjo, kol išėjome iš miesto. Pakrantėje atsiklaupėme, pasimeldėme 6 ir vieni su kitais atsisveikinome. Mes sėdome į laivą, o jie sugrįžo namo.

7 Iš Tyro, baigdami kelionę jūra, atvykome į Ptolemaidę, kur pasveikinome brolius ir vieną dieną su jais pabuvome. 8 Kitą dieną iškeliavome ir atvykome į Cezarėją. Čia atėjome į evangelizuotojo Pilypo, vieno iš septyneto, namus ir pas jį apsistojome. 9 Jis turėjo keturias netekėjusias dukteris; jos pranašaudavo. 10 Ten užtrukome daugiau dienų. Tuo metu iš Judėjos atkeliavo toks pranašas, vardu Agabas. 11 Atėjęs pas mus, jis paėmė Pauliaus juostą, susirišo ja kojas ir rankas ir tarė: „Taip sako šventoji dvasia: ‘Vyrą, kuriam priklauso ši juosta, žydai Jeruzalėje taip suriš ir atiduos į kitataučių rankas.’“ 12 Kai tai išgirdome, tiek mes, tiek vietiniai ėmėme Paulių maldauti, kad neitų į Jeruzalę. 13 Paulius tada atsiliepė: „Ką jūs darote verkdami ir sunkindami man širdį! Dėl Viešpaties Jėzaus vardo aš juk esu pasirengęs ne tik būti surištas Jeruzalėje, bet ir numirti.“ 14 Kadangi jis nesileido perkalbamas, mes atlyžome ir pasakėme: „Teįvyksta Jehovos valia.“

15 Toms dienoms praėjus, susiruošėme ir patraukėme aukštyn į Jeruzalę. 16 Su mumis ėjo ir kai kurie mokiniai iš Cezarėjos — vedė pas tokį kiprietį Mnasoną, vieną iš pirmųjų mokinių, turėjusį priimti mus į svečius. 17 Kai atkeliavome į Jeruzalę, broliai mus džiaugsmingai sutiko. 18 Kitą dieną Paulius kartu su mumis nuėjo pas Jokūbą; ten buvo ir visi vyresnieji. 19 Paulius juos pasveikino ir ėmė nuosekliai pasakoti, ką Dievas buvo tautose nuveikęs per jo tarnystę.

20 Tai išklausę, jie šlovino Dievą. Paskui Pauliui pasakė: „Matai, broli, kiek tūkstančių tikinčiųjų yra tarp žydų, ir jie visi uolūs dėl Įstatymo. 21 Jie prisiklausė apie tave kalbų, esą mokai visus kitose tautose gyvenančius žydus atsimesti nuo Mozės, sakydamas jiems, kad neapipjaustytų vaikų ir nesilaikytų papročių. 22 Ką gi tada daryti? Jie, be abejo, išgirs, kad atvykai. 23 Tad padaryk, kaip tau sakome. Pas mus yra keturi vyrai, susisaistę įžadu. 24 Pasiimk juos su savimi, atlik kartu su jais apsivalymo apeigas ir apmokėk jų išlaidas, kad jie galėtų nusiskusti galvas. Tada visi žinos, jog tai, kas jiems apie tave prikalbėta, nieko verta, kad tu elgiesi tinkamai ir pats laikaisi Įstatymo. 25 O dėl įtikėjusių kitataučių mes esame išsiuntę nutarimą, kad jiems reikia saugotis to, kas paaukota stabams, kraujo, pasmaugtų gyvūnų mėsos ir ištvirkavimo.“

26 Tada, kitą dieną, Paulius pasiėmė tuos vyrus, kartu su jais atliko apsivalymo apeigas ir nuėjo į šventyklą pranešti, kada apsivalymo dienos baigsis ir už kiekvieną iš jų reikės paaukoti auką.

27 Toms septynioms dienoms einant į pabaigą, žydai iš Azijos, pamatę jį šventykloje, ėmė kurstyti visą minią. Jie stvėrė jį 28 šaukdami: „Izraelio vyrai! Padėkite! Čia tas žmogus, kuris mokydamas visus visur nuteikinėja prieš mūsų tautą, prieš Įstatymą ir šią vietą! Jis netgi atsivedė į šventyklą graikų ir šią šventą vietą suteršė!“ 29 Mat anksčiau mieste jie buvo matę su juo efezietį Trofimą, tad pamanė, kad Paulius jį atsivedė į šventyklą. 30 Sujudo visas miestas, subėgo liaudis. Pagriebę Paulių, jie ištempė jį iš šventyklos, ir durys tuoj pat buvo uždarytos. 31 Jiems kėsinantis jį užmušti, įgulos tribūną* pasiekė žinia, kad visoje Jeruzalėje kyla sąmyšis. 32 Pasiėmęs kareivių ir šimtininkų, šis iš karto nubėgo žemyn pas juos. Pamatę tribūną ir kareivius, anie liovėsi Paulių mušę.

33 Tribūnas priėjęs jį suėmė, įsakė surakinti dviem grandinėmis ir ėmė klausinėti, kas jis toks ir ką padarė. 34 Bet vieni iš minios šaukė viena, kiti kita. Dėl tos erzelynės negalėdamas nieko tikra sužinoti, tribūnas įsakė nuvesti jį į kareivines. 35 Kol Paulius pasiekė laiptus, minia taip įsisiautėjo, kad kareiviams teko jį nešte nešti, 36 mat daugybė žmonių sekė įkandin šaukdami: „Mirtis jam!“

37 Kai Paulių jau buvo beįvedą į kareivines, jis kreipėsi į tribūną: „Ar galiu tau kai ką pasakyti?“ Tas atsakė: „Tu moki graikiškai? 38 Tai tu nesi tas egiptietis, kuris prieš kiek laiko sukurstė maištą ir išvedė į dykumą keturis tūkstančius durklininkų*?“ 39 Tada Paulius tarė: „Iš tikrųjų aš esu žydas iš Kilikijos Tarso, nemenko miesto pilietis. Prašau tavęs, leisk man kreiptis į žmones.“ 40 Kai šis leido, Paulius stovėdamas ant laiptų pamojo ranka žmonėms. Šiems gerokai aptilus, jis kreipėsi į juos hebrajų kalba:

22 „Vyrai, broliai ir tėvai! Paklausykite dabar, ką jums pasakysiu sau apginti.“ 2 Išgirdę jį prabilus į juos hebrajų kalba, jie dar labiau aptilo. Paulius tęsė: 3 „Aš esu žydas, gimęs Kilikijos Tarse, bet mokslą išėjęs šitame mieste, prie Gamalielio kojų, išauklėtas griežtai pagal protėvių Įstatymą, uolus dėl Dievo, kaip ir visi jūs šiandien esate. 4 Aš persekiojau šį Kelią — net užtraukdamas mirtį, — pančiojau ir perdavinėjau į kalėjimus tiek vyrus, tiek moteris, 5 kaip apie mane gali paliudyti ir vyriausiasis kunigas, ir visas vyresniųjų susirinkimas. Netgi gavau iš jų laiškus broliams Damaske ir ėjau ten norėdamas tuos žmones atvesdinti surištus į Jeruzalę, kad būtų nubausti.

6 Bet, man bekeliaujant ir jau esant netoli Damasko, maždaug vidurdienį netikėtai aplink mane sušvito ryški šviesa iš dangaus. 7 Kritau ant žemės ir išgirdau balsą, man sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?’ 8 Atsakiau: ‘Kas tu, Viešpatie?’ Jis man tarė: ‘Aš esu Jėzus Nazarietis, kurį tu persekioji.’ 9 Su manimi esantys matė šviesą, bet balso to, kuris man kalbėjo, jie negirdėjo. 10 Tada aš pasakiau: ‘Ką man daryti, Viešpatie?’ Viešpats man atsakė: ‘Kelkis, eik į Damaską, ir ten tau bus pasakyta visa, kas tau paskirta padaryti.’ 11 Kadangi dėl tos šviesos spindesio nieko nebemačiau, į Damaską atėjau savo palydovų už rankos vedamas.

12 Vienas vyras — dievobaimingas, kaip ir dera pagal Įstatymą, — toks Ananijas, apie kurį visi ten gyvenantys žydai gerai liudijo, 13 atėjo pas mane ir atsistojęs greta tarė: ‘Broli Sauliau, praregėk!’ Ir aš tą pačią akimirką jį pamačiau. 14 O jis pasakė: ‘Mūsų protėvių Dievas pasirinko tave, kad pažintum jo valią, išvystum Teisųjį ir išgirstum balsą iš jo lūpų, 15 nes tu būsi jo liudytojas visiems žmonėms — liudysi, ką matei ir girdėjai. 16 Tad ko dabar delsi? Kelkis, pasikrikštyk ir nuplauk savo nuodėmes šaukdamasis jo vardo.’

17 Kai sugrįžęs į Jeruzalę šventykloje meldžiausi, patyriau nežemišką būseną 18 ir išvydau jį. Jis man sakė: ‘Pasiskubink, eik kuo greičiau iš Jeruzalės, nes jie nepriims tavo liudijimo apie mane.’ 19 Aš tariau: ‘Viešpatie, jie gerai žino, kad, vykdamas iš sinagogos į sinagogą, aš sodinau į kalėjimą ir plakiau tave tikinčius, 20 o kai buvo liejamas tavo liudytojo Stepono kraujas, tam pritariau ir šalimais stovėdamas saugojau jį žudančių apsiaustus.’ 21 Vis dėlto jis man pasakė: ‘Eik, nes aš siųsiu tave toli, pas kitas tautas.’“

22 Jie klausėsi Pauliaus iki šitų žodžių, o tada ėmė šaukti: „Nušluoti nuo žemės tokį! Jam nevalia gyventi!“ 23 Jiems rėkaujant, metant šalin savo apsiaustus ir svaidant į orą žemes, 24 tribūnas įsakė nuvesti jį į kareivines ir, norėdamas išsiaiškinti, kodėl jie šitaip ant jo šaukia, liepė tardyti plakant. 25 Bet kai jie Paulių ištiesė, ruošdamiesi plakti, šis kreipėsi į greta stovintį šimtininką: „Ar jums leistina plakti Romos pilietį, ir dar nenuteistą?“ 26 Tai išgirdęs, šimtininkas nuėjo pas tribūną ir pranešė: „Ką ketini daryti? Tas žmogus yra Romos pilietis.“ 27 Tribūnas priėjo prie Pauliaus ir paklausė: „Sakyk man, ar tu Romos pilietis?“ Šis atsakė: „Taip.“ 28 Tada tribūnas tarė: „Aš įsigijau šią pilietybę už didelius pinigus.“ Paulius atsakė: „O aš turiu ją nuo gimimo.“

29 Todėl tie, kurie turėjo jį tardyti, tuoj pat nuo jo pasitraukė. Tribūnas pabūgo supratęs, kad Paulius yra Romos pilietis, ir todėl, kad buvo sukaustęs jį grandinėmis.

30 Kitą dieną, norėdamas sužinoti iš esmės, kodėl žydai Paulių kaltina, tribūnas jį išleido ir įsakė susirinkti aukštiesiems kunigams bei visam sinedrionui. Tada atvedė Paulių žemyn ir pastatė priešais juos.

23 Įdėmiai apžvelgęs sinedrioną, Paulius tarė: „Vyrai, broliai! Iki šios dienos aš Dievo akivaizdoje veikiau su visiškai gryna sąžine.“ 2 Vyriausiasis kunigas Ananijas liepė greta stovintiems trenkti jam per burną. 3 Paulius tada jam pasakė: „Dievas trenks tau, siena tu pabaltinta! Sėdi čia, kad teistum mane pagal Įstatymą, ir liepi man trenkti peržengdamas Įstatymą?!“ 4 Stovintys šalia tarė: „Tu įžeidinėji vyriausiąjį Dievo kunigą?!“ 5 Paulius pasakė: „Broliai, aš nežinojau, kad jis vyriausiasis kunigas. Juk parašyta: ‘Nekalbėk blogai apie savo tautos vadovą.’“

6 Atkreipęs dėmesį, kad viena dalis yra sadukiejai, o kita — fariziejai, Paulius sinedrione sušuko: „Vyrai, broliai! Aš fariziejus, fariziejų sūnus, o esu teisiamas už mirusiųjų prisikėlimo viltį!“ 7 Jam tai pasakius, tarp fariziejų ir sadukiejų kilo kivirčas, ir susirinkimas pasidalijo, 8 mat sadukiejai sako, kad nėra nei prisikėlimo, nei jokio angelo, nei dvasios, o fariziejai visa tai išpažįsta. 9 Taigi kilo didelis triukšmas. Kai kurie Raštų žinovai iš fariziejų grupės atsistoję įnirtingai tvirtino: „Mes nerandame šitame žmoguje nieko blogo. Juk jeigu jam kalbėjo dvasia ar angelas...“ 10 Kivirčas labai paaštrėjo, todėl tribūnas, pabijojęs, kad jie Pauliaus nesudraskytų, įsakė kareivių daliniui nulipti žemyn, išplėšti jį iš jų ir nuvesti į kareivines.

11 Kitą naktį šalia jo atsistojo Viešpats ir pasakė: „Būk drąsus, nes kaip tu gerai paliudijai apie mane Jeruzalėje, taip tau reikės liudyti ir Romoje.“

12 Dienai atėjus, žydai ėmė rengti sąmokslą. Jie susisaistė prakeiksmu, kad nei valgys, nei gers, kol Pauliaus nenužudys. 13 Tą sąmokslą rengė ir priesaiką davė daugiau kaip keturiasdešimt žmonių. 14 Nuėję pas aukštuosius kunigus ir vyresniuosius, jie kalbėjo: „Mes susisaistėme prakeiksmu, kad neimsime nieko į burną, kol nenužudysime Pauliaus. 15 Todėl dabar drauge su sinedrionu praneškite tribūnui, kad atvestų jį žemyn pas jus, — esą jūs norite nuodugniau ištirti jo bylą. O mes, jam dar nepriartėjus, būsime pasirengę su juo susidoroti.“

16 Tačiau apie jų rengiamą pasalą nugirdo Pauliaus sesers sūnus ir atėjęs į kareivines Pauliui apie tai pranešė. 17 Tada Paulius pasikvietė vieną iš šimtininkų ir tarė: „Nuvesk šį jaunuolį pas tribūną — jis turi jam kai ką pranešti.“ 18 Tas, pasiėmęs jį su savimi, nuvedė pas tribūną ir pasakė: „Kalinys Paulius pasikvietė mane ir paprašė, kad atvesčiau pas tave šitą jaunuolį, nes jis turi tau kažką pasakyti.“ 19 Tribūnas, paėmęs tą už rankos, pasivedė į šalį ir paklausė: „Ką turi man pranešti?“ 20 Šis sakė: „Žydai susitarė tavęs prašyti, kad rytoj nuvestum Paulių į sinedrioną, tarsi jie ketintų išsiaiškinti apie jį kai ką nuodugniau. 21 Tačiau tu nesileisk jų įkalbamas, nes daugiau kaip keturiasdešimt jų vyrų Pauliaus tyko. Tie vyrai susisaistė prakeiksmu, kad nevalgys ir negers, kol su juo nesusidoros. Dabar jie pasirengę ir laukia tavo sutikimo.“ 22 Tada tribūnas jaunuolį paleido ir paliepė: „Niekam neprasitark, kad man apie tai pranešei.“

23 Tribūnas pasišaukė du šimtininkus ir tarė: „Parenkite du šimtus kareivių, taip pat septyniasdešimt raitininkų ir du šimtus ietininkų žygiuoti į Cezarėją trečią* nakties valandą. 24 Parūpinkite ir arklių, kad Paulius būtų saugiai raitomis nugabentas pas valdytoją Feliksą.“ 25 Ir jis parašė laišką su tokiu tekstu:

26 „Klaudijus Lisijas prakilniausiajam valdytojui Feliksui: būk pasveikintas! 27 Šitą vyrą žydai buvo nutvėrę ir jau ketino su juo susidoroti. Bet aš su kareiviais atskubėjau ir jį išgelbėjau, sužinojęs, kad jis Romos pilietis. 28 Norėdamas išsiaiškinti, dėl ko žydai jį kaltina, nuvedžiau į jų sinedrioną. 29 Sužinojau, kad jie kaltina jį dėl savo Įstatymo klausimų. Bet jis nebuvo apkaltintas niekuo, už ką baudžiama mirtimi ar kalėjimo pančiais. 30 Kadangi man buvo pranešta, jog prieš šį vyrą rengiamas sąmokslas, nedelsdamas išsiunčiau jį pas tave ir įsakiau kaltintojams pateikti jam kaltinimus tavo akivaizdoje.“

31 Tad kareiviai, kaip jiems buvo įsakyta, paėmė Paulių ir nugabeno nakčia į Antipatridę. 32 Kitą dieną leido raitininkams keliauti su juo toliau, o patys sugrįžo į kareivines. 33 Atvykę į Cezarėją, raitininkai įteikė valdytojui laišką ir pristatė jam Paulių. 34 Valdytojas, perskaitęs laišką, pasiteiravo, iš kokios jis provincijos. Sužinojęs, kad iš Kilikijos, 35 tarė: „Aš išklausysiu tavo reikalą, kai atvyks ir tavo kaltintojai.“ Tada įsakė saugoti Paulių Erodo pretorijuje.

24 Po penkių dienų atvyko vyriausiasis kunigas Ananijas su keletu vyresniųjų ir su advokatu, tokiu Tertulu. Jie padavė valdytojui prieš Paulių skundą. 2 Kai buvo pakviestas, Tertulas pradėjo kaltinamąją kalbą:

„Tavo dėka turime didžią ramybę, dėl tavo įžvalgos šioje tautoje vyksta pertvarkos, 3 ir mes, prakilnusis Feliksai, visada ir visur su didžiausiu dėkingumu tai pripažįstame. 4 Bet nenorėdamas tavęs daugiau gaišinti meldžiu, kad tu, būdamas maloningas, trumpai mūsų paklausytum. 5 Mes nustatėme, kad šis žmogus yra kenkėjas — kursto maištus tarp visų žydų visoje gyvenamoje žemėje ir yra nazariečių atskalos vadeiva. 6 Ir dar jis mėgino išniekinti šventyklą, todėl mes jį ir sučiupome. 7 —— * 8 Visa tai, kuo jį kaltiname, patikrinti galėsi pats jį apklausdamas.“

9 Prie šito puolimo prisidėjo ir žydai, tvirtindami, kad taip yra iš tikrųjų. 10 Valdytojas linktelėjimu parodė Pauliui, jog šis gali kalbėti, taigi Paulius prabilo:

„Puikiai žinodamas, kad tu jau daug metų esi šitos tautos teisėjas, mielai ginsiu savo bylą. 11 Tu gali patikrinti: praėjo ne daugiau kaip dvylika dienų nuo tada, kai atvykau į Jeruzalę pagarbinti. 12 Manęs nematė nei su kuo nors besiginčijančio šventykloje, nei kurstančio minią sinagogose ar kur nors mieste, 13 ir jie negali tau įrodyti dalykų, kuriais dabar mane kaltina. 14 Bet tavo akivaizdoje aš pripažįstu, kad einu dievatarnystę savo protėvių Dievui laikydamasis Kelio, jų vadinamo atskala, nes tikiu viskuo, kas nurodyta Įstatyme ir parašyta Pranašuose; 15 ir turiu Dievè viltį, kurią ir jie patys puoselėja, — kad bus tiek teisiųjų, tiek neteisiųjų prisikėlimas. 16 Visa tai darau stengdamasis visada išlaikyti nepriekaištingą sąžinę prieš Dievą ir prieš žmones. 17 Taigi po daugelio metų aš atkeliavau atiduoti gailestingumo dovanų savo tautai ir paaukoti aukų. 18 Man tvarkant tuos reikalus, jie mane rado šventykloje, jau atlikusį apsivalymo apeigas, ir aš ten buvau be minios ir neramumų nekėliau. Tik anie žydai iš Azijos, — 19 jie turėtų būti tavo akivaizdoje ir kaltinti, jei prieš mane ką turi. 20 Arba tegul šitie patys pasako, kuo nusižengusį mane rado, kai stovėjau prieš sinedrioną. 21 Nebent tuo vienu dalyku, kad tarp jų stovėdamas sušukau: ‘Šiandien jūsų akivaizdoje esu teisiamas dėl mirusiųjų prisikėlimo!’“

22 Feliksas, daugiau žinodamas apie Kelią, bylos svarstymą atidėjo ir pasakė: „Kai atvyks tribūnas Lisijas, tada ir nuspręsiu dėl jūsų reikalų.“ 23 Jis įsakė šimtininkui laikyti Paulių suimtą, bet suteikti lengvatų ir nedrausti nė vienam iš jo žmonių juo rūpintis.

24 Po kelių dienų Feliksas atėjo su savo žmona Druzila, kuri buvo žydė. Jis išsikvietė Paulių ir klausėsi jo kalbos apie tikėjimą Kristumi Jėzumi. 25 Bet šiam aiškinant apie teisumą, susivaldymą ir būsimąjį teismą Feliksas išsigando ir pasakė: „Gali dabar eiti. Kai turėsiu progą, vėl tave pasikviesiu.“ 26 Feliksas sykiu vylėsi, kad Paulius duos jam pinigų, todėl vis dažniau jį kviesdavosi ir su juo šnekėdavosi. 27 Praėjus dvejiems metams, Felikso įpėdiniu tapo Porcijus Festas; Feliksas paliko Paulių suimtą, mat norėjo pelnyti žydų palankumą.

25 Atkeliavęs į provinciją ir perėmęs valdžią, po trijų dienų Festas iš Cezarėjos nuvyko į Jeruzalę. 2 Ten aukštieji kunigai ir žydų įtakingieji apskundė jam Paulių. Jie Festą įkalbinėjo, 3 prašydami malonės, — kad pasiųstų atvesti Pauliaus į Jeruzalę, o patys ketino kelyje surengti pasalą ir su juo susidoroti. 4 Bet Festas atsakė, kad Paulius turi būti saugomas Cezarėjoje ir kad jis pats ketinąs netrukus ten vykti. 5 „Tad tegul tie, kas vadovauja tarp jūsų, keliauja su manimi, — tarė jis, — ir, jei tas vyras yra padaręs ką bloga, tegul jį kaltina.“

6 Pabuvęs pas juos ne daugiau kaip aštuonias ar dešimt dienų, jis atvyko į Cezarėją, o kitą dieną atsisėdo teismo pakyloje ir įsakė atvesti Paulių. 7 Atėjusį Paulių apstojo iš Jeruzalės atvykę žydai. Jie metė jam daug sunkių kaltinimų, bet įrodyti jų neįstengė.

8 Paulius gynėsi: „Aš niekuo nenusidėjau nei žydų Įstatymui, nei šventyklai, nei Cezariui.“ 9 Festas, norėdamas pelnyti žydų palankumą, Pauliui atsakė: „Gal nori vykti į Jeruzalę ir ten mano akivaizdoje būti teisiamas dėl šių dalykų?“ 10 Bet Paulius tarė: „Aš stoviu priešais Cezario teismo pakylą, kur ir turėčiau būti teisiamas. Nepadariau žydams nieko bloga, kaip ir pats aiškiai matai. 11 Jei aš tikrai nusikaltau ir padariau ką nors verta mirties bausmės, neprašau nuo jos atleisti, bet jeigu kaltinimai, kuriuos jie man meta, nepagrįsti, niekas neturi teisės manęs jiems padovanoti. Aš šaukiuosi Cezario!“ 12 Tada Festas, pasikalbėjęs su patarėjais, atsakė: „Šaukeisi Cezario — vyksi pas Cezarį.“

13 Praėjus kelioms dienoms, į Cezarėją Festo pasveikinti atvyko karalius Agripa* ir Berenikė. 14 Jiems užsibuvus ten nemažai dienų, Festas išdėstė karaliui Pauliaus bylą sakydamas:

„Feliksas paliko įkalintą tokį vyrą 15 ir, kai buvau Jeruzalėje, aukštieji kunigai ir žydų vyresnieji man jį apskundė ir prašė nuteisti. 16 Bet aš jiems atsakiau, kad tarp romėnų nepriimta jokio žmogaus atiduoti šiaip, iš malonės, — kol kaltinamasis nesusitiko su savo kaltintojais akis į akį ir negavo galimybės gintis nuo kaltinimo. 17 Tad jiems čia atvykus aš nedelsiau: kitą dieną, atsisėdęs teismo pakyloje, įsakiau tą vyrą atvesti. 18 Atsistojo kaltintojai, bet jokio kaltinimo dėl piktadarysčių, apie kokias maniau išgirsiąs, taip ir neiškėlė. 19 Jie tik ginčijosi su juo dėl kažkokių savo dievogarbos klausimų ir dėl kažkokio mirusio Jėzaus, kurį Paulius tvirtino esant gyvą. 20 Suglumęs nežinojau, kaip tą ginčą spręsti, todėl paklausiau jo, ar nenorėtų vykti į Jeruzalę ir būti ten dėl šitų dalykų teisiamas. 21 Bet Paulius pareiškė norą būti saugomas iki Jo Aukštenybės sprendimo, tad ir įsakiau jį saugoti, kol pasiųsiu aukščiau — pas Cezarį.“

22 Agripa Festui tarė: „Aš ir pats norėčiau to žmogaus pasiklausyti.“ „Rytoj, — atsakė anas, — galėsi jo pasiklausyti.“ 23 Taigi rytojaus dieną Agripa ir Berenikė atėjo su didžia iškilme ir įžengė į priėmimo salę drauge su tribūnais ir iškiliais miesto vyrais. Festui davus įsakymą, buvo atvestas Paulius. 24 Festas prabilo: „Karaliau Agripa ir visi su mumis čia esantys vyrai! Jūs matote žmogų, dėl kurio visa daugybė žydų kreipėsi į mane tiek Jeruzalėje, tiek čia, ir šaukė, kad jam nevalia ilgiau gyventi. 25 Bet aš supratau, jog jis nėra padaręs nieko, kas verta mirties. Tad kai jis šaukėsi Jo Aukštenybės, nusprendžiau jį išsiųsti. 26 Tik neturiu nieko tikra, ką galėčiau apie jį savo viešpačiui parašyti. Todėl atvedžiau jį jūsų akivaizdon, pirmiausia tavo, karaliau Agripa, kad po apklausos turėčiau ką parašyti. 27 Mat man atrodo neprotinga siųsti kalinį ir nenurodyti jam iškeltų kaltinimų.“

26 Agripa tarė Pauliui: „Tau leidžiama kalbėti apie savo bylą.“ Tada Paulius ištiesęs ranką pradėjo gynimosi kalbą:

2 „Jaučiuosi laimingas, karaliau Agripa, kad būtent tavo akivaizdoje galėsiu šiandien gintis nuo viso to, kuo mane žydai kaltina, — 3 juolab, kad esi visų žydų papročių ir ginčijamų klausimų žinovas. Todėl meldžiu kantriai mane išklausyti.

4 Tai štai. Kaip aš nuo jaunumės gyvenau tarp savo tautiečių ir Jeruzalėje, gerai žinoma visiems žydams, 5 kurie anksčiau mane pažinojo. Jei norėtų, jie galėtų paliudyti, kad aš, būdamas fariziejus, gyvenau laikydamasis griežčiausios mūsų tikybos pakraipos. 6 O dabar stoviu čia ir esu teisiamas už tai, kad viliuosi pažadu, kurį Dievas davė mūsų protėviams 7 ir kurio išsipildymo vildamosi sulaukti mūsų dvylika giminių naktį ir dieną nenuilstamai eina dievatarnystę. Tai dėl šios vilties, karaliau, esu žydų kaltinamas.

8 Kodėl jums atrodo neįtikima, kad Dievas prikelia mirusiuosius? 9 Tiesa, aš maniau, kad turiu visaip priešintis Jėzaus Nazariečio vardui. 10 Tą ir dariau Jeruzalėje. Gavęs iš aukštųjų kunigų įgaliojimus, daug šventųjų uždariau į kalėjimus, o kai jie buvo smerkiami myriop, savo balsą* atidaviau prieš juos. 11 Daugel kartų visose sinagogose juos baudžiau, taip versdamas atsižadėti tikėjimo. Buvau smarkiai ant jų įtūžęs — persekiojau net atokiuose miestuose.

12 Kai tuo tikslu keliavau į Damaską, turėdamas aukštųjų kunigų įgaliojimus ir pavedimą, 13 vidurdienį kelyje, karaliau, išvydau šviesą iš dangaus, skaistesnę už saulę. Ji apgaubė mane ir mano bendrakeleivius. 14 Visi kritome ant žemės ir aš išgirdau balsą, hebrajų kalba man sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną*.’ 15 Aš paklausiau: ‘Kas tu, Viešpatie?’ Ir Viešpats atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji. 16 Bet kelkis, stokis ant kojų. Aš pasirodžiau tau, kad paskirčiau tave tarnu ir liudytoju dalykų, kuriuos matei ir kuriuos apie save tau dar parodysiu, 17 kai vaduosiu tave nuo tautiečių ir nuo kitataučių. Siunčiu tave pas juos, 18 kad atvertum jiems akis, atgręžtum iš tamsos į šviesą, nuo Šėtono valdžios — į Dievą, ir kad jie gautų nuodėmių atleidimą ir paveldą tarp pašventintųjų dėl tikėjimo manimi.’

19 Taigi, karaliau Agripa, negalėjau nepaklusti dangiškajam regėjimui, 20 ir skelbiau pirmiausia Damasko, paskui Jeruzalės gyventojams, visame Judėjos krašte ir kitose tautose, kad reikia atgailauti ir gręžtis į Dievą — daryti darbus, priderančius atgailai. 21 Štai dėl ko žydai, sugriebę mane šventykloje, mėgino užmušti. 22 Tačiau susilaukęs pagalbos, kokią teikia Dievas, aš iki šios dienos tebeliudiju ir mažam, ir dideliam, nekalbėdamas nieko, išskyrus tai, ką sakė įvyksiant Pranašai ir Mozė, 23 tai yra kad Kristus kentės ir, pirmasis prikeltas iš mirusiųjų, skelbs šviesą tiek šiai tautai, tiek kitoms tautoms.“

24 Kai jis gindamasis taip kalbėjo, Festas garsiu balsu tarė: „Pauliau, tu iš proto kraustaisi! Dideli mokslai veda tave iš proto!“ 25 Paulius atsakė: „Aš nesikraustau iš proto, prakilnusis Festai. Sakau tiesos ir sveiko proto žodžius. 26 Juk ir karalius, kuriam aš atvirai kalbu, tuos dalykus gerai žino. Esu įsitikinęs, kad niekas iš jų neliko jo nepastebėta, nes tai dėjosi ne kokiame užkampyje. 27 Karaliau Agripa, ar tiki Pranašais? Žinau, kad tiki.“ 28 Agripa Pauliui tarė: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščioniu tapti.“ 29 Paulius atsakė: „Duok Dieve, kad anksčiau ar vėliau ne tik tu, bet ir visi, kurie manęs šiandien klausosi, taptumėte tokie kaip aš, tik be šitų pančių.“

30 Tada karalius, valdytojas, Berenikė ir kiti su jais sėdintys pakilo. 31 Išeidami jie tarpusavyje kalbėjosi: „Šis žmogus nedaro nieko baustino mirtimi ar kalėjimo pančiais.“ 32 O Agripa Festui pasakė: „Būtų buvę galima šį žmogų paleisti, jeigu nebūtų šaukęsis Cezario.“

27 Kadangi buvo nuspręsta, kad plauksime į Italiją, Paulių ir kelis kitus kalinius perdavė Augusto dalinio šimtininkui, vardu Julijus. 2 Mes sėdome į vieną Adramitijos laivą, turėjusį plaukti per Azijos pakrantės uostus, ir leidomės į kelią. Su mumis buvo ir makedonas Aristarchas iš Tesalonikos. 3 Kitą dieną atvykome į Sidoną. Julijus elgėsi su Pauliumi geraširdiškai ir leido jam nueiti pas draugus, kad šie juo pasirūpintų.

4 Iš ten vėl leidomės į jūrą ir plaukėme Kipro užuovėjoje, nes pūtė priešiniai vėjai. 5 Perplaukę atvirus vandenis ties Kilikija ir Pamfilija, atvykome į Lykijos uostą Myrą. 6 Ten šimtininkas surado laivą iš Aleksandrijos, plaukiantį į Italiją, ir mus į jį sulaipino. 7 Nemažai dienų plaukėme iš lėto, kol vargais negalais pasiekėme Knidą, ir, kadangi vėjas neleido mums judėti pirmyn, pro Salmonę nuplaukėme į Kretos užuovėją. 8 Jos pakrantėmis šiaip ne taip nusigavome į tokią vietovę, vadinamą Puikiosiomis Prieplaukomis, netoli Lasėjos miesto.

9 Prabėgus nemažai laiko, plaukti jau buvo pavojinga, mat jau ir rudens pasninkas buvo praėjęs. Taigi Paulius ėmėsi jiems patarti: 10 „Vyrai, matau, kad ši kelionė baigsis nuostoliu ir dideliu praradimu — ne tik krovinio bei laivo, bet ir mūsų sielų.“ 11 Tačiau šimtininkas klaũsė laivavedžio ir laivo savininko, o ne Pauliaus žodžių. 12 Kadangi tas uostas žiemoti buvo nepatogus, dauguma pasiūlė plaukti iš jo ir mėginti kaip nors pasiekti Kretos uostą Feniksą, atvirą į šiaurės rytus ir pietryčius, ir žiemoti tenai.

13 Pakilus lengvam pietų vėjui, jie pamanė tą tikslą nesunkiai pasieksią ir pakėlę inkarą leidosi plaukti palei Kretą, arti kranto. 14 Tačiau netrukus nuo salos pusės atūžė siautulingas vėjas, vadinamas Euroakvilu*. 15 Štormo pagautas, laivas nepajėgė išsilaikyti pirmagaliu prieš vėją, tad mes pasidavėme ir leidomės genami pavėjui. 16 Nulėkėme į tokios salelės, vadinamos Kauda, užuovėją, bet vis tiek vos pavyko išsaugoti laivagalio valtį. 17 Ją užkėlę, jie ėmėsi apjuosti laivą lynais per apačią. Bijodami užplaukti ant Sirto seklumų, nuleido burių įrangą ir buvome nešami toliau. 18 Kitą dieną, kadangi audra mus smarkiai blaškė, jie ėmėsi palengvinti laivą, 19 o trečią dieną patys savo rankomis išmetė iš jo ir dalį burių įrangos.

20 Daugelį dienų nesimatė nei saulės, nei žvaigždžių, nemenka audra mus alino ir buvome beprarandą bet kokią viltį išsigelbėti. 21 Žmonės buvo jau ilgą laiką nieko nevalgę. Paulius atsistojo tarp jų ir pasakė: „Vyrai, išties reikėjo paklausyti mano patarimo ir neplaukti iš Kretos — nebūtų tekę patirti tokio nuostolio ir praradimo. 22 Tačiau dabar, raginu jus, pralinksmėkite, nes sielos nė vienas iš jūsų nepraras, pražus tik laivas. 23 Mat šiąnakt atsistojo šalia manęs angelas Dievo, kuriam aš priklausau ir kuriam einu dievatarnystę, 24 ir pasakė: ‘Nebijok, Pauliau. Tu turėsi stoti prieš Cezarį. Štai Dievas dovanojo tau visus, plaukiančius su tavimi.’ 25 Taigi, vyrai, būkite linksmi: aš tikiu Dievu — bus taip, kaip man pasakyta. 26 Mus turi išmesti į kokią nors salą.“

27 Atėjus keturioliktai nakčiai tebebuvome blaškomi Adrijos* jūroje. Vidurnaktį jūreiviams pasirodė, kad laivas artėja prie kažkokios sausumos. 28 Išmatavę gylį, jie nustatė dvidešimt jūros sieksnių. Dar šiek tiek paplaukę, vėl išmatavo ir berado penkiolika jūrsieksnių. 29 Bijodami, kad neužšoktume ant uolų, jie išmetė laivagalyje keturis inkarus ir nekantriai laukė, kol išauš diena. 30 Paskui jūreiviai mėgino iš laivo pabėgti ir nuleido į jūrą valtį, neva ketindami kiek nuplukdyti pirmagalio inkarus. 31 Tad Paulius šimtininkui ir kareiviams pasakė: „Jeigu šitie nepasiliks laive, jūs neišsigelbėsite.“ 32 Tada kareiviai nukapojo valties virves ir leido jai nukristi.

33 Prieš dienai išauštant Paulius ėmė raginti visus pavalgyti: „Šiandien keturiolikta diena, kai jūs budite ir esate ničnieko nevalgę. 34 Todėl raginu jus pasistiprinti — to reikia, kad išsigelbėtumėte. Nė vienam iš jūsų nė plaukas nuo galvos nenukris.“ 35 Tai pasakęs, jis paėmė duonos paplotį, visų akivaizdoje padėkojo Dievui ir sulaužęs pradėjo valgyti. 36 Visi pralinksmėję irgi ėmė sau maisto. 37 Iš viso laive mūsų buvo du šimtai septyniasdešimt šešios sielos. 38 Pasisotinę jie išmetė į jūrą kviečius, taip palengvindami laivą.

39 Kai diena išaušo, jie tos žemės neatpažino. Pamatę kažkokią įlanką lėkštu krantu, nusprendė, jei tik pavyks, užvaryti laivą ten. 40 Jie nupjovė inkarus ir paliko juos jūroje, sykiu atleido vairairklių saitus ir, iškėlę į vėją priekinę burę, leidosi į krantą. 41 Atsidūrę prie seklumos, jūros skalaujamos iš abiejų pusių, jie užplukdė laivą ant jos. Pirmagalys įstrigo ir nebepajudėjo, o laivagalis ėmė irti nuo smarkios mūšos. 42 Kareiviai tada sumanė išžudyti kalinius, kad kuris išplaukęs nepabėgtų, 43 bet šimtininkas norėjo apsaugoti Paulių ir neleido jiems to sumanymo įvykdyti. Jis įsakė, kad mokantys plaukti šoktų į vandenį ir pirmi plauktų į krantą, 44 o kiti gelbėtųsi kas ant lentų, kas ant laivo nuolaužų*. Taip visi pasiekė krantą ir išsigelbėjo.

28 Išsigelbėję sužinojome, kad sala vadinasi Malta. 2 Barbarai* parodė mums ypatingą geraširdiškumą. Jie sukūrė ugnį ir mus visus maloniai priėmė, mat lijo lietus ir buvo šalta. 3 Kai Paulius pririnkęs uždėjo ant ugnies glėbį žagarų, išlindo dėl kaitros angis ir įsikirto jam į ranką. 4 Pamatę Pauliui ant rankos kabantį nuodingą padarą, barbarai vienas kitam kalbėjo: „Šitas žmogus, be abejonės, žmogžudys! Iš jūros išsigelbėjo, bet Teisingumas* vis tiek neleido likti gyvam.“ 5 Tačiau Paulius nupurtė tą gyvį į ugnį ir nė kiek nenukentėjo. 6 Jie laukė, kada jis nuo uždegimo ištins arba staigiai kris negyvas. Laukė ilgokai, bet matydami, kad nieko blogo Pauliui neatsitinka, padarė kitokią išvadą ir ėmė kalbėti, kad jis esąs dievas.

7 Netoli tos vietos buvo salos viršiausiojo, vardu Publijus, valdos. Jis mus svetingai priėmė ir tris dienas mumis draugiškai rūpinosi. 8 Taip sutapo, kad Publijaus tėvas gulėjo suimtas karštinės ir dizenterijos. Užėjęs pas jį, Paulius pasimeldė, uždėjo ant jo rankas ir išgydė. 9 Po to nutikimo ir kiti ligų turintys salos gyventojai ėjo pas jį ir buvo gydomi. 10 Jie pagerbė mus gausiomis dovanomis ir išplaukiant visu kuo aprūpino.

11 Išplaukėme po trijų mėnesių Aleksandrijos laivu, žiemojusiu saloje; to laivo ženklas buvo Dzeuso dvyniai*. 12 Atvykę į Sirakūzus, pabuvome juose tris dienas, 13 ir iš ten, darydami vingį, pasiekėme Regijų. Po dienos papūtė pietys ir antrąją dieną atvykome į Puteolus. 14 Čia radome brolių ir mus paprašė septynias dienas pas juos pasilikti. Taip mes pasiekėme Romą. 15 Tenykščiai broliai, išgirdę apie mus, atėjo iki Apijaus prekyvietės ir Trijų Tavernų mūsų pasitikti. Juos išvydęs, Paulius dėkojo Dievui ir įgavo drąsos. 16 Kai atėjome į Romą, Pauliui buvo leista gyventi vienam, saugomam kareivio.

17 Po trijų dienų jis sukvietė žydų įtakinguosius. Tiems susirinkus, jis kalbėjo: „Vyrai, broliai! Nors niekuo nenusikaltau tautai ar protėvių papročiams, buvau iš Jeruzalės perduotas kaip kalinys į romėnų rankas. 18 Tie apklausę norėjo mane paleisti, nes nebuvo už ką bausti mirtimi. 19 Žydai prieštaravo, todėl man teko šauktis Cezario, bet ne tam, kad kuo nors apkaltinčiau savo tautą. 20 Kaip tik dėl to paprašiau jūsų, kad susitiktume ir pasikalbėtume, juk šia grandine esu surakintas dėl Izraelio vilties.“ 21 Jie Pauliui tarė: „Mes nesame gavę iš Judėjos laiškų apie tave, ir nė vienas iš atvykusių brolių nepranešė ir nepasakė apie tave nieko blogo. 22 Vis dėlto manome, kad verta pasiklausyti, kokios tavo pažiūros, mat iš tiesų žinome, kad šiai atskalai visur prieštaraujama.“

23 Paskyrę jam dieną, jie dar gausesniu būriu atėjo pas jį į namus. Paulius nuo ryto iki vakaro jiems dėstė — gerai paliudijo apie Dievo karalystę, įtikinėjo juos dėl Jėzaus tiek iš Mozės įstatymo, tiek iš Pranašų. 24 Vieni tikėjo tuo, ką jis sakė, kiti netikėjo. 25 Jiems tarpusavyje nesutariant ir jau skirstantis, Paulius tepasakė tiek:

„Taikliai šventoji dvasia jūsų protėviams kalbėjo per pranašą Izaiją: 26 ‘Eik pas šią tautą ir sakyk: „Girdėti girdėsite, bet niekaip nesuvoksite. Žiūrėti žiūrėsite, bet niekaip nematysite. 27 Šitų žmonių širdys surambėjo. Jie vangiai klausėsi ausimis ir užmerkė akis, kad tik akimis nepamatytų, ausimis neišgirstų, širdimi nesuvoktų, kad neatsiverstų ir aš jų nepagydyčiau.“’ 28 Todėl tebūna jums žinoma, kad šis Dievo išgelbėjimas yra siųstas kitoms tautoms, — jos ir išgirs.“ 29 —— *

30 Paulius ištisus dvejus metus gyveno išsinuomotame būste ir mielai priimdavo visus, kas pas jį užeidavo. 31 Jis skelbė jiems apie Dievo karalystę ir mokė apie Viešpatį Jėzų Kristų visiškai drąsiai ir netrukdomai.