Laiškas romiečiams

1 Paulius, Jėzaus Kristaus vergas, pašauktas būti apaštalu, išskirtas skelbti Dievo gerąją naujieną — 2 o jis iš anksto ją pažadėjo per savo pranašus šventuosiuose raštuose — 3 apie jo Sūnų, kūnu kilusį iš Dovydo palikuonių, 4 Dievo Sūnumi patvirtintą šventumo dvasios galybėje prikėlimu iš mirusiųjų, — apie Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, 5 per kurį gavome malonę ir apaštalystę, kad dėl jo vardo rastųsi tikėjimo klusnumas visose tautose, 6 iš kurių ir jūs esate pašaukti priklausyti Jėzui Kristui: 7 visiems Dievo mylimiesiems, esantiems Romoje, pašauktiems šventiesiems.

Malonė jums ir ramybė nuo Dievo, mūsų Tėvo, ir Viešpaties Jėzaus Kristaus.

8 Pirmiausia dėkoju savo Dievui per Jėzų Kristų už jus visus, nes visame pasaulyje kalbama apie jūsų tikėjimą. 9 Dievas, kuriam visa savo dvasia einu dievatarnystę dėl gerosios naujienos apie jo Sūnų, juk yra mano liudytojas, jog aš be paliovos, visuomet miniu jus savo maldose, 10 melsdamas, kad, jei tik įmanoma, galų gale man vis dėlto pasisektų Dievo valia pas jus atvykti. 11 Mat aš trokštu jus pamatyti, kad galėčiau pasidalyti su jumis kokia dvasine dovana jums sustiprinti, 12 tikriau tariant, kad visi galėtume pasidrąsinti vienas kito tikėjimu, — tiek jūsų, tiek mano.

13 Nenoriu, broliai, kad liktumėte nesužinoję, jog aš daugelį kartų ketinau pas jus atvykti, — iki šiol man vis sutrukdydavo, — kad ir tarp jūsų, kaip ir kitose tautose, rasčiau vaisiaus. 14 Esu skolingas tiek graikams, tiek barbarams*, tiek išmintingiems, tiek neišmanantiems, 15 tad nekantrauju ir jums Romoje paskelbti gerąją naujieną. 16 Gerosios naujienos aš nesigėdiju, juk ji yra Dievo galybė išgelbėti kiekvienam tikinčiam: pirma žydui, paskui graikui. 17 Mat joje Dievo teisumas apreiškiamas per tikėjimą į tikėjimą, kaip parašyta: „Teisusis bus gyvas dėl tikėjimo.“

18 Mat Dievo rūstybė iš dangaus apreiškiama už visokią bedievystę ir neteisumą žmonių, kurie neteisumu užgniaužia tiesą. 19 Juk kas gali būti apie Dievą žinoma, jiems akivaizdu, nes Dievas jiems tai atskleidė. 20 Jo neregimosios ypatybės, tai yra jo amžinoji galybė ir dievystė, aiškiai matomos nuo pat pasaulio sukūrimo — suvokiamos iš kūrinių. Taigi, jie nepateisinami. 21 Juk, pažinę Dievą, jie nešlovino jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet per savo svarstymus paklydo tuštybėje ir neišmanios jų širdys aptemo. 22 Tvirtino esą išmintingi, o tapo kvaili 23 ir išmainė nepragaištančiojo Dievo šlovę į pragaištančio žmogaus, paukščių, keturkojų, roplių pavidalo atvaizdą.

24 Todėl Dievas pagal jų širdžių geismus atidavė juos netyrumui, kad patys terštų savo kūnus. 25 Jie Dievo tiesą iškeitė į melą, garbino kūrinius ir ėjo dievatarnystę jiems, o ne Kūrėjui, palaimintajam per amžius! Amen! 26 Štai kodėl Dievas atidavė juos gėdingam geidulingumui: jų moterys prigimtinius santykius iškeitė į priešingus prigimčiai; 27 panašiai ir vyrai, palikę prigimtinius santykius su moterimis, degte užsidegė geiduliu vienas kitam, vyrai su vyrais darydami begėdystes ir patys iš savęs atsiimdami savojo paklydimo vertą atpildą.

28 Kaip kad jiems nerūpėjo gerai pažinti Dievą, taip ir Dievas atidavė juos netinkamo protavimo valdžion, kad darytų, kas nedera. 29 Jie tapę pilni visokio neteisumo, nedorumo, gobšumo, blogybės, kupini pavydo, žudikiškumo, nesantaikos, apgaulės, piktavališkumo; šnibždeikos, 30 pagiežingi apkalbinėtojai, Dievo nekentėjai, įžūlūs, išpuikę, pagyrūnai, išradingi piktadariai, neklusnūs gimdytojams, 31 neišmanėliai, nesilaikantys susitarimo, neturintys prigimtinės meilės, negailestingi. 32 Nors puikiai žino teisingą Dievo sprendimą, kad tie, kurie šitaip elgiasi, verti mirties, jie ne tik patys tokius dalykus daro, bet ir tiems, kurie taip elgiasi, pritaria.

2 Taigi esi nepateisinamas, o žmogau, kad ir kas būtum, jeigu teisi. Mat dėl ko teisi kitą, dėl to pasmerki save, nes tu, kuris teisi, darai tuos pačius dalykus. 2 Mes gi žinome, jog tų, kurie tokius dalykus daro, laukia Dievo teismas; ir tai yra teisinga.

3 Negi manai, o žmogau, kad teisdamas tuos, kurie daro tokius dalykus, ir pats juos darydamas išvengsi Dievo teismo? 4 O gal niekini jo maloningumo, pakantumo ir kantrybės turtus nesuvokdamas, kad Dievo maloningumas skatina tave atgailauti? 5 Savo užkietėjimu ir neatgailaujančia širdimi kaupi sau rūstybę, kol ateis rūstybės ir Dievo teisingo teismo apreiškimo diena. 6 Jis kiekvienam atmokės pagal jo darbus: 7 tiems, kurie ištvermingai darydami gera siekia šlovės, garbės ir negendamybės, — amžinu gyvenimu, 8 o tiems, kurie vaidingi, nepaklūsta tiesai, bet paklūsta neteisumui, — rūstybe ir pykčiu. 9 Suspaudimas ir vargas sielai kiekvieno bloga darančio žmogaus — pirma žydo, paskui graiko, 10 ir šlovė, garbė ir ramybė* kiekvienam, darančiam gera, — pirma žydui, paskui graikui. 11 Juk Dievas nėra šališkas.

12 Visi, kurie nusidėjo neturėdami įstatymo, ir pražus neturėdami įstatymo, o visi, kurie nusidėjo būdami pavaldūs įstatymui, bus teisiami pagal įstatymą. 13 Dievo akyse juk teisūs yra ne įstatymo klausytojai — teisiais bus pripažinti įstatymo vykdytojai. 14 Mat kai įstatymo neturintys kitataučiai prigimties skatinami vykdo įstatymo reikalavimus, tada jie, nors ir neturi įstatymo, patys sau yra įstatymas. 15 Tokie ir parodo, kad įstatymo esmė įrašyta jų širdyse, — kai jų sąžinė liudija drauge su jais ir jų pačių mintys juos kaltina ar netgi teisina. 16 Tai štai kaip bus tą dieną, kai Dievas per Kristų Jėzų teis žmonių paslaptis, kaip sako mano skelbiama geroji naujiena.

17 O jei tu vadiniesi žydas ir kliaujiesi įstatymu, jei didžiuojiesi Dievu, 18 žinai jo valią ir moki atskirti, kas išties vertinga, būdamas išmokytas pagal įstatymą, 19 jei neabejoji esąs aklųjų vedlys, tamsoje tūnančių šviesa, 20 neprotingųjų auklėtojas, mažų vaikų mokytojas, per įstatymą įgijęs pažinimo ir tiesos pagrindus, 21 tai kodėl gi, mokydamas kitą, nepamokai savęs? Skelbi: „Nevok“, o pats vagi? 22 Sakai: „Nesvetimauk“, o pats svetimauji? Bjauriesi stabais, o apiplėšinėji šventyklas? 23 Tu, kuris didžiuojiesi įstatymu, peržengdamas įstatymą niekini Dievą? 24 Dėl jūsų juk piktžodžiaujama Dievo vardui tarp kitataučių, — kaip yra ir parašyta.

25 Apipjaustymas naudingas tik jeigu vykdai įstatymą, bet jeigu esi įstatymo laužytojas, tavo apipjaustymas yra tapęs neapipjaustymu. 26 Jei tad neapipjaustytasis laikysis teisingų įstatymo reikalavimų, negi jo neapipjaustymas nebus įskaitytas apipjaustymu? 27 Ir tas, kuris nuo gimimo neapipjaustytas, įvykdydamas įstatymą nuteis tave, įstatymo laužytoją, nors ir turintį surašytą teisyną ir apipjaustymą. 28 Mat ne tas yra žydas, kuris žydas iš išorės, ir ne tas yra apipjaustymas, kuris atliktas išoriškai, kūne. 29 Žydas yra tas, kuris žydas viduje ir kuris apipjaustytos širdies — dvasios veikimu, o ne pagal surašytą teisyną. Tokiam pagyrimas ne iš žmonių, o iš Dievo.

3 Koks tada žydo pranašumas, arba kokia nauda iš apipjaustymo? 2 Visais atžvilgiais didelis. Pirmiausia, jiems buvo patikėti Dievo apreikštieji žodžiai. 3 Ir ką gi? Jei kai kurie netikėjo, negi jų netikėjimas pavers nieku Dievo ištikimybę? 4 Anaiptol! Tepaaiškėja, kad Dievas tiesakalbis, o kiekvienas žmogus — melagis, kaip ir parašyta: „Kad pagal savo žodžius būtum pripažintas teisiu ir kad laimėtum, kai esi teisiamas.“ 5 O jeigu mūsų neteisumas iškelia Dievo teisumą, ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisus išliedamas rūstybę? Šneku kaip žmogus. 6 Anaiptol! Antraip kaipgi Dievas teis pasaulį?

7 Taigi jei dėl mano melo Dievo tiesa dar labiau išryškėjo jo šlovei, kodėl tada esu teisiamas kaip nusidėjėlis? 8 Ir kodėl nesakyti, kaip kai kurie šmeižikiškai tvirtina mus sakant: „Darykime bloga, kad išeitų į gera“? Tokiems skirtas nuosprendis yra teisingas.

9 Tai ką? Ar mūsų padėtis geresnė? Visai ne! Juk žydus, kaip ir graikus, ką tik apkaltinome: visi yra nuodėmės valdžioje, 10 kaip ir parašyta: „Nėra teisaus, nėra nė vieno, 11 nėra kas įžvalgos turėtų, nėra kas Dievo ieškotų. 12 Visi nuklydo, visi kaip vienas pasidarė niekam tikę, nėra kas rodytų maloningumą, nėra nė vieno.“ 13 „Jų gerklė — atviras kapas, savo liežuviais jie apgaudinėjo.“ „Jų lūpos slepia angių nuodus.“ 14 „Jų burna pilna prakeiksmo ir kartėlio.“ 15 „Jų kojos greitos kraują lieti.“ 16 „Griovimas ir vargas jų keliuose, 17 taikos* kelio jie nepažino.“ 18 „Nėra Dievo baimės jiems prieš akis.“

19 Mes žinome: visa, ką įstatymas sako, jis sako tiems, kurie įstatymui pavaldūs, kad būtų užčiaupta kiekviena burna ir kad visas pasaulis Dievo akyse taptų baustinas. 20 Taigi, dėl įstatymo darbų nebus jo akivaizdoje pripažintas teisiu nė vienas žmogus, nes iš įstatymo tik perprantama, kas yra nuodėmė.

21 O dabar be įstatymo yra apreikštas Dievo teisumas, apie kurį Įstatymas ir Pranašai liudija. 22 Tai Dievo teisumas per tikėjimą Jėzumi Kristumi, jis skirtas visiems, kurie tiki. Mat nėra skirtumo — 23 visi yra nusidėję ir stokoja Dievo šlovės, 24 ir tai, kad jie iš jo malonės Kristaus Jėzaus atliktu išpirkimu pripažįstami teisiais, yra dovana. 25 Dievas davė jį kaip permaldavimo auką, galiojančią dėl tikėjimo jo krauju, kad parodytų esąs teisus, mat buvo pakantus ir atleisdavo nuodėmes praeityje. 26 Taigi Dievas norėjo dabartiniu metu parodyti savo teisumą, — kad būtų teisus pats ir pripažintų teisiu tą, kuris tiki Jėzų.

27 Tai kur pagrindas girtis? Jis panaikintas. Kokiu įstatymu? Ar darbų? Tikrai ne — tikėjimo įstatymu. 28 Juk mes manome, kad žmogus teisiu pripažįstamas dėl tikėjimo, be įstatymo darbų. 29 Ar Dievas yra tiktai žydų Dievas? Ar jis nėra ir kitataučių? Taip, ir kitataučių, 30 nes vienas yra Dievas, kuris apipjaustytuosius pripažins teisiais dėl tikėjimo ir neapipjaustytuosius — per jų tikėjimą. 31 Ar tada tikėjimu mes įstatymą panaikiname? Jokiu būdu! Priešingai, mes įstatymą patvirtiname.

4 Ką tad pasakysime apie Abraomą, mūsų protėvį pagal kūną? 2 Jei Abraomas buvo pripažintas teisiu dėl darbų, jis turi pagrindą girtis, — tik ne Dievo akivaizdoje. 3 Juk Raštas ką sako? „Abraomas patikėjo Jehova* ir tai buvo jam įskaityta teisumu.“ 4 Užmokestis dirbančiam laikomas ne malone, o skola. 5 O tam, kuris ne darbus daro, o tiki tą, kuris bedievį išteisina, tam teisumu įskaitomas jo tikėjimas. 6 Juk ir Dovydas kalba apie laimę žmogaus, kurį Dievas be darbų pripažįsta teisiu: 7 „Laimingi tie, kuriems nusikaltimai atleisti, kurių nuodėmės uždengtos. 8 Laimingas žmogus, kuriam nuodėmės Jehova neįskaitys.“

9 Tad ar ši laimė tenka apipjaustytiesiems, ar tenka ir neapipjaustytiesiems? Juk sakome: „Abraomui jo tikėjimas buvo įskaitytas teisumu.“ 10 Kada buvo įskaitytas? Jam esant apipjaustytam ar neapipjaustytam? Apipjaustytas jis dar nebuvo — buvo neapipjaustytas. 11 Ir jis gavo apipjaustymo žymę kaip antspaudą teisumo iš tikėjimo, kurį turėjo dar būdamas neapipjaustytas, — gavo, kad būtų tėvas visų, kurie tiki nebūdami apipjaustyti, ir taip jiems būtų įskaitytas teisumas. 12 Taip pat kad būtų apipjaustytų palikuonių tėvas — ne vien tų, kurie laikosi apipjaustymo, bet ir žengiančių koja kojon su tikėjimu, kokį mūsų tėvas Abraomas turėjo būdamas neapipjaustytas.

13 Juk ne per įstatymą Abraomas ar jo palikuonys* gavo pažadą, kad jis bus pasaulio paveldėtojas, o per teisumą, įgytą tikėjimu. 14 Jeigu paveldėtojai yra tie, kurie remiasi įstatymu, tikėjimas yra tapęs bevertis ir pažadas nuėjęs perniek. 15 Įstatymas juk užtraukia rūstybę, o kur nėra įstatymo, nėra ir nusižengimo.

16 Ir štai kodėl tikėjimu: kad tai būtų iš malonės ir kad pažadas galiotų visiems jo palikuonims — ne vien tiems, kurie remiasi įstatymu, bet ir turintiems Abraomo tikėjimą. Jis yra mūsų visų tėvas. 17 (Taip, beje, ir parašyta: „Padariau tave daugelio tautų tėvu.“) Tai akyse to, kuriuo jis tikėjo, — Dievo, atgaivinančio mirusius ir apie nesamus dalykus kalbančio tarytum apie jau esamus. 18 Vilties nebuvo, o jis vis tiek, remdamasis viltimi, tikėjo tapsiąs daugelio tautų tėvu, kaip ir buvo pasakyta: „Tokie bus tavo palikuonys.“ 19 Ir jis nebuvo nusilpęs tikėjimu, kai mąstė apie tai, kad jo, sulaukusio maždaug šimto metų, kūnas jau bemaž miręs, ir Saros įsčios mirusios. 20 Dėl Dievo pažado jis nesvyravo, nepasidavė netikėjimui, bet savo tikėjimo sustiprintas teikė Dievui šlovę 21 ir buvo visiškai įsitikinęs, jog, ką šis pažadėjo, pajėgs ir padaryti. 22 Todėl „tai buvo jam įskaityta teisumu“.

23 Tačiau žodžiai „buvo jam įskaityta“ užrašyti ne vien dėl jo, 24 bet ir dėl mūsų — mums irgi turi būti įskaityta, nes tikime tą, kuris prikėlė iš mirusiųjų Jėzų, mūsų Viešpatį, 25 atiduotą dėl mūsų prasikaltimų ir prikeltą, kad būtume pripažinti teisiais.

5 Taigi, dėl tikėjimo būdami pripažinti teisiais, puoselėkime taiką su Dievu per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, 2 per kurį tikėjimu gavome ir galimybę įeiti į šią malonę. Joje dabar stovime, tai ir džiūgaukime Dievo šlovės viltimi. 3 Ir ne vien tuo. Džiūgaukime ir per suspaudimus, žinodami, kad suspaudimas ugdo ištvermę, 4 ištvermė — išmėgintą tvirtybę, išmėginta tvirtybė — viltį, 5 o viltis nenuvilia; mat Dievo meilė išlieta mūsų širdyse per šventąją dvasią, kuri mums duota.

6 Kai dar buvome silpni, skirtu laiku už bedievius numirė Kristus. 7 Vargu ar kas numirtų už teisųjį; nebent kas ryžtųsi numirti už geradarį. 8 O Dievas kviečia mus į savo meilę tuo, kad Kristus numirė už mus tada, kai dar buvome nusidėjėliai. 9 Tad juo labiau dabar, kai dėl jo kraujo esame pripažinti teisiais, būsime per jį išgelbėti nuo rūstybės. 10 Juk jeigu buvome sutaikyti su Dievu jo Sūnaus mirtimi, kai buvome priešai, juo labiau dabar, kai jau esame sutaikyti, būsime išgelbėti jo gyvybe. 11 Maža to, mes dar ir džiūgaujame Dieve per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, per kurį dabar esame sutaikyti.

12 Taigi, kaip per vieną žmogų į pasaulį įėjo nuodėmė ir per nuodėmę — mirtis, ir taip mirtis prasiskverbė į visus žmones, mat visi nusidėjo, ... 13 Juk nuodėmė buvo pasaulyje ir iki Įstatymo, tik nesant įstatymo nuodėmė neįskaitoma. 14 Vis dėlto mirtis karaliavo ir nuo Adomo iki Mozės — netgi tiems, kurie nebuvo nusidėję nusižengimu, tokiu kaip Adomo; o šis turi panašumo į tą, kuris turėjo ateiti.

15 Bet su dovana — ne taip, kaip su prasikaltimu. Jeigu jau dėl vieno žmogaus prasikaltimo mirė daugelis, tai juo didesnę galią daugeliui turės Dievo malonė ir dovana malonėje vieno žmogaus, Jėzaus Kristaus. 16 Ir su dovana yra ne taip, kaip su tuo, kas nutiko dėl vieno nusidėjusiojo. Mat nuosprendis po vieno prasikaltimo buvo pasmerkimas, o dovana po daugelio prasikaltimų — teisumo pripažinimas. 17 Juk jeigu mirtis karaliavo dėl vieno žmogaus prasikaltimo — per jį vieną, — juo labiau per vieną, Jėzų Kristų, turėdami gyvenimą karaliaus tie, kurie su kaupu gauna malonę ir teisumo dovaną.

18 Taigi, kaip vienu prasikaltimu visiems žmonėms užtrauktas pasmerkimas, taip ir vienu išteisinamuoju darbu visiems žmonėms suteikiamas išteisinimas, kad gyventų. 19 Kaip dėl vieno žmogaus neklusnumo daugelis tapo nusidėjėliais, taip ir dėl vieno klusnumo daugelis taps teisiais. 20 Įstatymas įsiterpė, kad prasikaltimų pagausėtų. O kur pagausėjo nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė, 21 kad kaip karaliavo nuodėmė su mirtimi, taip ir malonė karaliautų per teisumą, vedantį į amžiną gyvenimą per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

6 Tad ką pasakysime? Gal pasiliksime nuodėmėje, kad pagausėtų malonės? 2 Anaiptol! Kaipgi mes, nuodėmei mirę, dar galėtume joje gyventi?! 3 O gal nežinote, kad mes visi, pakrikštyti Kristuje Jėzuje, buvome pakrikštyti jo mirtyje? 4 Krikštu tad buvome su juo palaidoti jo mirtyje, kad kaip Kristus buvo Tėvo šlove prikeltas iš mirusiųjų, taip ir mes gyventume naują gyvenimą*. 5 Juk jeigu tapome suvienyti su juo mirties panašumu, tikrai būsime suvienyti ir prikėlimo panašumu. 6 Mes žinome, jog mūsų senasis žmogus buvo kartu su juo pakabintas ant stulpo, kad mūsų nuodėmingas kūnas taptų bejėgis ir nebevergautume nuodėmei. 7 Juk kas miręs, tas atsiteisęs už nuodėmę.

8 Ir jeigu esame mirę su Kristumi, tikime ir gyvensią su juo, 9 nes žinome, kad prikeltas iš mirusiųjų Kristus nebemiršta, mirtis jam nebeviešpatauja. 10 Juk kad jis mirė — mirė nuodėmei, kartą visiems laikams, o kad gyvena — gyvena Dievui. 11 Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, bet gyvenančiais Dievui Kristuje Jėzuje.

12 Tad neleiskite, kad nuodėmė karaliautų jūsų mirtingame kūne, versdama jus paklusti jo geismams. 13 Ir neduokite nuodėmei savo narių kaip neteisumo ginklų, bet paveskite save Dievui kaip atgijusius iš mirusiųjų ir paveskite Dievui savo narius kaip teisumo ginklus. 14 Nuodėmė neturi jums viešpatauti, nes esate pavaldūs ne įstatymui, o malonei.

15 Ir kas tada? Jei jau esame pavaldūs ne įstatymui, o malonei, gal darysime nuodėmę? Anaiptol! 16 Argi nežinote, kad jeigu kieno nors kaip vergai klausote, tai ir esate vergai to, kurio klausote, — arba nuodėmės, vedančios į mirtį, arba klusnumo, vedančio į teisumą? 17 Bet dėkui Dievui, kad, buvę nuodėmės vergai, jūs iš širdies paklusote to pavyzdžio mokymui, kuriam buvote atiduoti. 18 Taigi, išlaisvinti iš nuodėmės, tapote teisumo vergais. 19 Kalbu žmogiškai — dėl jūsų kūno silpnumo: kaip davėte savo narius vergauti netyrumui ir savivalei, kas veda prie savivalės, taip dabar duokite savo narius vergauti teisumui, kas veda į šventumą. 20 Juk kai buvote nuodėmės vergai, buvote nepriklausomi nuo teisumo.

21 Ir kokių gi vaisių anuomet susilaukdavote? Tokių, kokių dabar gėdijatės. Juk anų dalykų galas yra mirtis. 22 O dabar, išlaisvinti iš nuodėmės ir tapę Dievo vergais, turite savo vaisių, vedantį į šventumą, ir kaip baigtį turite amžiną gyvenimą. 23 Juk nuodėmės mokamas atlyginimas — mirtis, o Dievo dovana — amžinas gyvenimas per Kristų Jėzų, mūsų Viešpatį.

7 O gal nežinote, broliai (kalbu išmanantiems įstatymą), kad įstatymas saisto žmogų tol, kol šis gyvas? 2 Antai ištekėjusi moteris įstatymu susieta su vyru tol, kol šis gyvas, tačiau jei vyras miršta, ji nebėra vyro įstatymu susaistyta. 3 Taigi, jei vyrui gyvam esant ji taptų kito vyro žmona, būtų laikytina svetimautoja, bet jeigu jos vyras miršta, ji laisva nuo jo įstatymo ir tapusi kito vyro žmona nebūtų svetimautoja.

4 Taip ir jūs, mano broliai, buvote numarinti įstatymui per Kristaus kūną, kad priklausytumėte kitam — tam, kuris buvo prikeltas iš mirusiųjų, — ir kad mes duotume vaisių Dievui. 5 Juk kai gyvenome kūniškai, mūsų nariuose veikė įstatymo sužadintos nuodėmingos aistros, kad duotume vaisių mirčiai. 6 O dabar esame išlaisvinti nuo įstatymo — mirę tam, kuo buvome suvaržyti, kad būtume vergai nauja prasme, tai yra pagal dvasią, o ne kaip seniau, pagal surašytą teisyną.

7 Tai ką pasakysime? Kad įstatymas yra nuodėmė? Anaiptol! Vis dėlto aš nebūčiau supratęs, kas yra nuodėmė, jei nebūtų įstatymo. Tarkim, nebūčiau supratęs, kas yra gobšumas, jei įstatymas nebūtų pasakęs: „Negeisk svetimo.“ 8 Pasinaudodama to įsakymo suteikta galimybe, nuodėmė sukėlė manyje visokį gobšumą, o be įstatymo nuodėmė negyva. 9 Mat kadaise, nesant įstatymo, buvau gyvas, bet, įsakymui atėjus, nuodėmė atgijo ir aš numiriau. 10 Man paaiškėjo, kad įsakymas, turėjęs vesti į gyvenimą, veda į mirtį. 11 Pasinaudodama to įsakymo suteikta galimybe, nuodėmė mane suvedžiojo ir per jį nužudė. 12 Taigi įstatymas yra šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras.

13 Tai negi mane į mirtį nuvedė geras dalykas? Anaiptol! Tai padarė nuodėmė, kad ir pasirodytų esanti nuodėmė — ji užtraukė man mirtį per tai, kas gera, — ir kad per įsakymą nuodėmė pasidarytų daug nuodėmingesnė. 14 Mes juk žinome, kad įstatymas yra dvasiškas. O aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion, 15 mat nesuprantu, ką darau: ko noriu — nedarau, o ko nekenčiu, tą darau. 16 Ir jeigu darau, ko nenoriu, vadinasi, sutinku, kad įstatymas puikus. 17 Bet dabar nebe aš tai darau, o manyje gyvenanti nuodėmė. 18 Juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena joks gėris; troškimą daryti gera turiu, bet padaryti nesugebu. 19 Aš nedarau gera — ko noriu, bet vis darau bloga — ko nenoriu. 20 O jeigu darau tai, ko nenoriu, vadinasi, nebe aš tai darau, o manyje gyvenanti nuodėmė.

21 Taigi randu tokį įstatymą: noriu daryti gera, bet manęs tyko bloga. 22 Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu, 23 tačiau savo kūno nariuose matau kitą įstatymą: jis kariauja su mano proto įstatymu ir daro mane belaisviu nuodėmės įstatymo, veikiančio mano nariuose. 24 Vargšas aš žmogus! Kas išvaduos mane iš šitai mirčiai pasmerkto kūno? 25 Dėkui Dievui — per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį! Taigi, aš pats protu vergauju Dievo įstatymui, o kūnu — nuodėmės įstatymui.

8 Tad dabar nėra pasmerkimo tiems, kurie Kristuje Jėzuje. 2 Juk gyvenimą Kristuje Jėzuje teikiančios dvasios įstatymas išlaisvino tave iš nuodėmės ir mirties įstatymo. 3 Ko Įstatymas, dėl kūno* būdamas silpnas, nepajėgė padaryti, tą padarė Dievas — jis atsiuntė dėl nuodėmės savo Sūnų, panašų į turinčius nuodėmingą kūną, ir pasmerkė nuodėmę kūne, 4 kad teisingi Įstatymo reikalavimai būtų įvykdyti mumyse — gyvenančiuose ne pagal kūną, o pagal dvasią. 5 Juk tų, kurie kūniški, mintys sukasi apie kūniškus dalykus, o tų, kurie dvasiški, — apie dvasios dalykus. 6 Sutelkti mintis į tai, kas kūniška, yra mirtis, o sutelkti mintis į tai, kas dvasiška, — gyvenimas ir ramybė*. 7 Kūniškas mąstymas yra priešiškumas Dievui, nes nepaklūsta Dievo įstatymui ir net negali paklusti. 8 Taigi tie, kurie kūniški, negali patikti Dievui.

9 Tačiau jūs esate ne kūniški, o dvasiški, — jeigu jumyse išties gyvena Dievo dvasia. Jei kas neturi Kristaus dvasios, tas nėra jo. 10 O jeigu Kristus yra jumyse, tai kūnas, tiesa, dėl nuodėmės miręs, bet dvasia dėl teisumo teikia gyvybę. 11 Jeigu jumyse gyvena dvasia to, kuris prikėlė Jėzų iš mirusiųjų, tai tas, kuris prikėlė iš mirusiųjų Kristų Jėzų, atgaivins ir jūsų mirtingus kūnus savo dvasia, gyvenančia jumyse.

12 Taigi, broliai, mes esame įsipareigoję — ne kūnui, ne tam, kad gyventume kūniškai. 13 Jei gyvenate kūniškai, tikrai mirsite, o jei dvasia marinate kūniškus įpročius, gyvensite. 14 Visi, kuriuos veda Dievo dvasia, yra Dievo sūnūs. 15 Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad ir vėl bijotumėte, — gavote įsūnystės dvasią, kurios skatinami šaukiame: „Aba*, Tėve!“ 16 Dvasia pati liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. 17 O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai: Dievo paveldėtojai ir bendraveldžiai su Kristumi, — jei tik su juo kenčiame, kad su juo būtume ir pašlovinti.

18 Taigi, aš manau, kad šito laikmečio kentėjimai nieko nereiškia lyginant su šlove, kuri bus mumyse apreikšta. 19 Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs. 20 Mat kūrinija buvo atiduota tuštybės valdžion — ne savo valia, bet valia to, kuris ją atidavė, — su viltimi, 21 kad pati kūrinija irgi bus išlaisvinta iš gendamybės vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę. 22 Juk žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir kankinasi. 23 Ir ne tik tai. Taip pat ir mes, turintys pirmavaisius, tai yra dvasią, mes patys irgi dejuojame, labai laukdami įsūnijimo, mūsų išpirkimo iš kūno. 24 Tai vilčiai buvome išgelbėti. Bet regima viltis nėra viltis — argi kas viliasi to, ką mato? 25 O jeigu viliamės to, ko nematome, tai laukiame ištvermingai.

26 Taip ir dvasia ateina į pagalbą mūsų silpnumui: mes nežinome, dėl kokio dalyko, kai būtina, turėtume melstis, bet pati dvasia užtaria mus sulig neištartomis dejonėmis. 27 Tas, kuris tiria širdis, žino dvasios siekį, nes ji užtaria šventuosius pagal Dievo valią.

28 Žinome, jog Dievas visa sutvarko taip, kad išeitų į gera Dievą mylintiems, pašauktiesiems pagal jo tikslą, 29 nes tiems, kuriuos pripažino pirmiausia, jis iš anksto skyrė būti suformuotiems pagal jo Sūnaus pavyzdį, kad šis būtų pirmagimis tarp daugelio brolių. 30 O kuriems iš anksto tai skyrė, tuos ir pašaukė. Kuriuos pašaukė, tuos ir pripažino teisiais. Ir kuriuos pripažino teisiais, tuos ir pašlovino.

31 Tai ką dėl viso šito pasakysime? Jeigu Dievas už mus, tai kas prieš mus? 32 Argi tas, kuris net savojo Sūnaus nepagailėjo ir atidavė jį už mus visus, kartu su juo nedovanos mums ir viso kito? 33 Kas iškels kaltinimą Dievo išrinktiesiems? Juk pats Dievas pripažįsta juos teisiais. 34 Kas juos pasmerks? Juk pats Kristus Jėzus numirė, tikriau tariant, buvo prikeltas iš mirusiųjų, yra Dievo dešinėje ir mus užtaria.

35 Kas gi atskirs mus nuo Kristaus meilės? Ar priespauda? ar vargas? ar persekiojimas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? 36 Kaip parašyta: „Dėl tavęs esame siunčiami myriop ištisą dieną, laikomi pjautinomis avimis.“ 37 Vis dėlto visuose šiuose dalykuose mes laimime užtikrintą pergalę per tą, kuris mus pamilo. 38 Aš įsitikinęs, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei valdžios, nei esamybės, nei būsimybės, nei galybės, 39 nei aukštybė, nei gilybė, nei joks kitas kūrinys negalės atskirti mūsų nuo Dievo meilės, kuri yra Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.

9 Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, nes ir mano sąžinė su manimi liudija šventojoje dvasioje, 2 kad labai liūdžiu ir nepaliauja skaudėti man širdis. 3 Verčiau jau aš pats, tarsi koks prakeiktasis, būčiau atskirtas nuo Kristaus vietoj savo brolių, savo giminaičių pagal kūną. 4 Jie yra izraelitai, jiems priklauso įsūnystė, šlovė, sandoros, duotasis Įstatymas, dievatarnystė ir pažadai. 5 Jiems priklauso protėviai ir iš jų pagal kūną kilo Kristus. Dievas, kuris yra viršum visko, tebūna palaimintas per amžius! Amen.

6 Tačiau tai nereiškia, kad Dievo žodis nuėjo perniek. Mat ne visi kilusieji iš Izraelio yra Izraelis. 7 Ir ne visi, kad ir būdami Abraomo palikuonys*, yra vaikai. Juk parašyta: „Tavo palikuonimis vadins tuos, kurie bus iš Izaoko.“ 8 Kitaip tariant, vaikai pagal kūną nėra Dievo vaikai — palikuonimis laikomi pažado vaikai. 9 Juk pažado žodis buvo toks: „Ateisiu šiuo laiku ir Sara turės sūnų.“ 10 Ir ne tik tąsyk, bet ir tuomet, kai nuo vieno, nuo mūsų protėvio Izaoko, Rebeka pradėjo dvynius. 11 Dar jiems negimus ir nepadarius nei gera, nei bloga — kad Dievo tikslas dėl išrinkimo ir toliau priklausytų ne nuo darbų, o nuo paties pašaukėjo, — 12 jai buvo pasakyta: „Vyresnysis vergaus jaunesniajam.“ 13 Taip ir parašyta: „Jokūbą mylėjau, o Ezavo nekenčiau.“

14 Tad ką pasakysime? Ar Dievas neteisingas? Anaiptol! 15 Juk Mozei jis sako: „Aš pasigailėsiu to, kurio pasigailiu, ir atjausiu tą, kurį atjaučiu.“ 16 Taigi tai nepriklauso nei nuo to, kuris nori, nei nuo to, kuris stengiasi*, o nuo pasigailinčio Dievo. 17 Raštas juk sako faraonui: „Kaip tik dėl to ir leidau tau užsibūti — kad per tave parodyčiau savo galią ir mano vardas būtų paskelbtas visoje žemėje.“ 18 Vadinasi, kurio nori, jis pasigaili ir, kuriam nori, leidžia užkietėti.

19 Tad tu man pasakysi: „Tai ko jis mus dar kaltina? Argi yra kas atsilaikęs prieš jo valią?“ 20 O žmogau! Kas, tiesą sakant, tu esi, kad priešgyniautum Dievui? Negi lipdinys sakytų lipdytojui: „Kodėl padarei mane tokį?“ 21 Argi puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo padarytų vieną indą garbingam reikalui, o kitą — negarbingam? 22 Jei tad Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir duoti pažinti savo galią, su didžia kantrybe pakentė prirengtus sunaikinti rūstybės indus, 23 kad duotų pažinti savo šlovės turtus gailestingumo indams, iš anksto paruoštiems šlovei, 24 tai yra mums, jo pašauktiems ne tik iš žydų, bet ir iš kitų tautų, tai kas tada? 25 Kaip jis ir per Ozėją sako: „Ne savo tautą vadinsiu savo tauta ir nemylėtą — mylimąja; 26 ir vietoje, kurioje jiems buvo pasakyta: ‘Jūs — ne mano tauta’, jie bus vadinami gyvojo Dievo sūnumis.“

27 O Izaijas apie Izraelį šaukia: „Net jei Izraelio sūnų skaičius būtų kaip jūros smilčių, tik likutis bus išgelbėtas! 28 Mat Jehova suves sąskaitas žemėje, padarys tai iki galo ir skubiai.“ 29 Dar Izaijas iš anksto pasakė: „Jeigu kareivijų Jehova nebūtų mums palikuonių palikęs, būtume tapę tarsi Sodoma, būtume Gomorai prilyginti.“

30 Tai ką gi pasakysime? Kad kitataučiai, nors į teisumą nesiveržė, teisumą pasiekė, būtent teisumą iš tikėjimo. 31 O Izraelis, kad ir vijosi teisumo įstatymą, to įstatymo taip ir nepavijo. 32 Kodėl? Todėl, kad vijosi ne iš tikėjimo, o taip, tarytum jis būtų pasiekiamas darbais. Jie suklupo užkliuvę už „suklupimo akmens“, 33 kaip parašyta: „Štai dedu Sione suklupimo akmenį, nupuolimo uolą, bet kas juo tiki, nenusivils.“

10 Broliai, aš iš širdies linkiu gera ir maldauju Dievą dėl jų, — kad būtų išgelbėti. 2 Mat jiems liudiju, kad jie turi uolumą dėl Dievo, tik jo gerai nepažįsta. 3 Nesuprasdami Dievo teisumo ir siekdami įtvirtinti savąjį, jie Dievo teisumui nepakluso. 4 Kristus juk yra Įstatymo galas, kad teisumas tektų kiekvienam, kuris tiki.

5 Mozė rašo, kad žmogus, įvykdęs Įstatymo teisumą, bus gyvas per jį. 6 O teisumas, kylantis iš tikėjimo, kalba šitaip: „Nesakyk sau širdyje: ‘Kas pakils į dangų?’ (tai yra Kristaus žemyn parvesti) 7 arba: ‘Kas nusileis į bedugnę?’ (tai yra Kristaus iš mirusiųjų aukštyn iškelti).“ 8 Ir ką jis sako? „Žodis arti tavęs yra — tavo lūpose ir tavo širdyje“, tai yra mūsų skelbiamas tikėjimo „žodis“. 9 Jeigu viešai išpažinsi žodį, esantį „tavo lūpose“, — kad Jėzus yra Viešpats, ir širdimi tikėsi, kad Dievas prikėlė jį iš mirusiųjų, būsi išgelbėtas. 10 Mat širdimi tikima, ir tai veda į teisumą, o lūpomis viešai išpažįstama, ir tai veda į išgelbėjimą.

11 Raštas sako: „Nė vienas, kas juo tiki, nenusivils.“ 12 Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats visų Viešpats, turintis turtų visiems, kurie jo šaukiasi. 13 Juk „kiekvienas, kas tik šauktųsi Jehovos vardo, bus išgelbėtas“. 14 Tačiau kaipgi žmonėms šauktis to, kurio neįtikėjo? Kaip įtikėti tą, apie kurį negirdėjo? O kaipgi jiems išgirsti be skelbėjo? 15 Ir kas gi skelbtų, jei nebūtų siųsti? Kaip parašyta: „Kokios gražios kojos skelbiančių gerą naujieną apie puikius dalykus!“

16 Tačiau ne visi pakluso gerajai naujienai. Izaijas juk sako: „Jehova, kas patikėjo tuo, ką iš mūsų išgirdo?“ 17 Taigi, tikėjimas — iš klausymo, o klausomasi žodžio apie Kristų. 18 Vis dėlto klausiu: argi jie negirdėjo? Juk „po visą žemę pasklido jų garsas, ir jų žinia — iki gyvenamos žemės pakraščių“. 19 Vis dėlto klausiu: argi Izraelis nesuprato? Mozė pirmas sako: „Aš sukelsiu jums pavydą per žmones, kurie nėra tauta, per neprotingą tautą jus įsiutinsiu.“ 20 Izaijas visai drąsiai kalba: „Buvau surastas tų, kurie manęs neieškojo, pasirodžiau tiems, kurie apie mane neklausinėjo.“ 21 O apie Izraelį jis sako: „Visą dieną tiesiau rankas į tautą, kuri neklauso ir atsikalbinėja.“

11 Tad aš klausiu: negi Dievas atstūmė savo tautą? Anaiptol! Juk ir pats esu izraelitas, Abraomo palikuonis iš Benjamino giminės. 2 Dievas neatstūmė savo tautos, kurią pripažino pirmiausia. Ar nežinote, ką Raštas sako apie Eliją — kaip jis skundėsi Dievui dėl Izraelio? 3 „Jehova, tavo pranašus jie išžudė, tavo aukurus išvartė. Aš vienas likau ir dabar jie mano sielos ieško.“ 4 O koks buvo Dievo atsakymas jam? „Aš pasilikau sau septynis tūkstančius vyrų, kurie nesulenkė kelių prieš Baalą.“ 5 Taip ir dabartiniu metu radosi likutis, išrinktas dėl malonės. 6 O jeigu dėl malonės, tai nebe dėl darbų, antraip malonė nebebūtų malonė.

7 Ir kas tada? Ko Izraelis labai siekia, to jis negavo, o išrinktieji gavo. Kiti buvo užkietinti, 8 kaip ir parašyta: „Dievas siuntė jiems įmygio dvasią, akis nematančias ir ausis negirdinčias — iki pat šios dienos.“ 9 Ir Dovydas sako: „Jų stalas tetampa jiems žabangais, pinklėmis, suklupimo kliuviniu ir atpildu. 10 Teaptemsta jiems akys, kad nematytų, ir jų nugaras nuolat laikyk sulenktas.“

11 Tad klausiu: negi suklupę jie visai parpuolė? Anaiptol! Vis dėlto dėl jų nuklydimo atsivėrė išgelbėjimas kitataučiams, — kad jie imtų pavyduliauti. 12 O jeigu jų nuklydimas suteikė turtus pasauliui, jų sumenkėjimas — turtus kitataučiams, kaip daug daugiau suteiks jų visuma!

13 Dabar kalbu jums, kitataučiams. Jei jau esu kitataučių apaštalas, teikiu šlovę savo tarnystei, 14 kad kaip nors paskatinčiau savo tautiečius pavyduliauti ir kai kuriuos iš jų išgelbėčiau. 15 Juk jeigu jų atmetimas reiškia sutaikymą pasauliui, ką reikš jų priėmimas, jei ne gyvenimą mirusiems? 16 Jeigu pirmkepė tešla — pirmavaisiai — šventa, tai šventas ir visas maišymas. Ir jeigu šaknis šventa, tai ir šakos.

17 Jeigu jau kai kurios šakos buvo nulaužtos, ir tu, būdamas laukinis alyvmedis, buvai tarp jų įskiepytas ir tapai alyvmedžio šaknies syvų dalininku, 18 tai nesipuikuok prieš tas šakas. Jeigu puikuojiesi, prisimink, kad ne tu išlaikai šaknį, o šaknis tave. 19 Tu sakysi: „Šakos buvo nulaužtos tam, kad aš būčiau įskiepytas.“ 20 Puiku, — dėl savo netikėjimo jos buvo nulaužtos, o tu laikaisi dėl tikėjimo. Nesikelk į aukštybes, verčiau bijok! 21 Juk jeigu Dievas nepagailėjo prigimtinių šakų, nepagailės ir tavęs. 22 Tad pasvarstyk apie Dievo maloningumą ir griežtumą. Nupuolusiems griežtumas, o tau Dievo maloningumas, jei nuo to maloningumo neatsitolinsi, — antraip ir pats būsi iškirstas. 23 Net ir anie, jeigu išsivaduos iš netikėjimo, bus įskiepyti, nes Dievas turi galią juos ir vėl įskiepyti. 24 Mat jei tu buvai iškirstas iš alyvmedžio, kuris iš prigimties laukinis, ir buvai ne pagal prigimtį įskiepytas sodo alyvmedyje, tai juo labiau tos prigimtinės šakos bus vėl įskiepytos savajame alyvmedyje!

25 Nenoriu, broliai, palikti jūsų nežinioje dėl šito slėpinio, kad nelaikytumėte savęs išmintingais: dalis Izraelio užkietėjo, kol įeis kitataučių visuma, 26 ir šitaip bus išgelbėtas visas Izraelis. Taip ir parašyta: „Iš Siono ateis išvaduotojas ir nutolins bedievystes nuo Jokūbo. 27 Ir tokia bus mano sandora su jais, kai pašalinsiu jų nuodėmes.“ 28 Tiesa, žiūrint gerosios naujienos, jie yra priešai — jūsų labui, tačiau, žiūrint dieviškojo išrinkimo, jie numylėtiniai dėl protėvių. 29 Juk dėl savo dovanų ir dėl pašaukimo Dievas nesigailės. 30 Kaip jūs kadaise Dievo neklausėte, o dabar dėl jų neklusnumo patyrėte gailestingumą, 31 taip ir jie dabar nepaklūsta — dėl to jūs patiriate gailestingumą, — kad ir jų pačių dabar būtų pasigailėta. 32 Mat Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų.

33 Dievo turtai, išmintis, žinojimas — kokia gelmė! Kokie neištiriami jo sprendimai ir nesusekami jo keliai! 34 „Kas gi yra pažinęs Jehovos mąstyseną, kas yra tapęs jo patarėju?“ 35 Arba: „Kas yra jam ką davęs pirmas, kad nusipelnytų atlygio?“ 36 Juk visa yra iš jo, per jį ir jam. Jam šlovė per amžius! Amen.

12 Todėl maldauju jus dėl Dievo gailestingumo, broliai, aukoti savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui priimtiną auką — atlikti savo dievatarnystę sąmoningai. 2 Ir nebesileiskite šios santvarkos formuojami, bet visiškai pasikeiskite atnaujindami savo protą, kad įsitikintumėte, kokia yra Dievo valia, — kas gera, priimtina ir tobula.

3 Dėl man suteiktos malonės sakau kiekvienam iš jūsų: nemanykite apie save geriau negu reikia manyti — manykite apie save kaip sveikai mąstantys žmonės, kiekvienas pagal Dievo jam skirtą tikėjimo saiką. 4 Juk kaip mūsų kūnas yra vienas, tačiau sudarytas iš daugelio narių ir jų visų paskirtis nevienoda, 5 taip ir mes, daugelis, esame vienas kūnas Kristuje, o pavieniui — vieni nuo kitų priklausomi nariai. 6 Pagal mums suteiktą malonę turime skirtingas dovanas, tad jei tai pranašavimas, pranašaukime sulig mums duotu tikėjimu, 7 jei tarnystė, tai ir tarnaukime; kas moko, temoko, 8 kas ragina, teragina, kas kuo dalijasi, tesidalija dosniai, kas vadovauja, tevadovauja rūpestingai, kas daro gailestingumo darbus, tedaro juos džiugiai.

9 Meilė tebūna be veidmainystės. Bodėkitės to, kas pikta, tvirtai laikykitės to, kas gera. 10 Vienas kitą broliškai mylėdami, puoselėkite švelnų prisirišimą, būkite pirmi rodyti vienas kitam pagarbą. 11 Būkite uolūs — ne tinginiai. Liepsnokite dvasia. Vergaukite Jehovai. 12 Džiaukitės viltimi. Ištverkite suspaudime. Nepaliaukite melstis. 13 Dalykitės su šventaisiais — kiek kuriam reikia. Puoselėkite svetingumą. 14 Laiminkite persekiotojus; laiminkite, užuot siuntę prakeiksmus. 15 Džiaukitės su besidžiaugiančiais, verkite su verkiančiais. 16 Kitus vertinkite taip, kaip save. Nepuoselėkite ambicingų minčių — laikykitės paprastų dalykų*. Netapkite išmintingi savo akyse.

17 Niekam neatmokėkite blogu už bloga. Stenkitės daryti tai, kas gera visų žmonių akyse. 18 Jei įmanoma, kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikingai su visais žmonėmis. 19 Nekeršykite patys, mylimieji, — palikite vietos Dievo rūstybei, juk parašyta: „‘Kerštas mano, aš atmokėsiu’, — sako Jehova.“ 20 Verčiau, „jei tavo priešas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk. Taip darydamas, krausi kaitrias žarijas jam ant galvos“. 21 Nesiduok blogio nugalimas, bet nugalėk blogį gerumu.

13 Kiekviena siela tebūna klusni viršesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esamos valdžios užima padėtis, joms skirtas Dievo. 2 Taigi, tas, kuris priešinasi valdžiai, stoja prieš Dievo sutvarkymą; kurie prieš jį stoja, užsitrauks sau nuosprendį. 3 Juk vyresnybės bijoma ne gerą darbą darant, o blogą. Nori nebijoti valdžios? Daryk gera ir susilauksi iš jos pagyrimo. 4 Mat ji yra Dievo tarnaitė tavo labui. Bet jei darai bloga, bijok, nes ji ne veltui nešiojasi kalaviją. Ji — Dievo tarnaitė, keršytoja išlieti rūstybei ant darančio bloga.

5 Tad klausyti būtina — ne tik dėl rūstybės, bet ir dėl sąžinės. 6 Todėl juk ir mokesčius mokate. Mat jie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais. 7 Atiduokite visiems, kas priklauso: kam mokestis — mokestį, kam muitas — muitą, kam baimė — baimę, kam pagarba — pagarbą.

8 Niekam nebūkite nieko skolingi, išskyrus meilę vienas kitam, nes kas kitą myli, yra įvykdęs įstatymą. 9 Juk įsakymai „nesvetimauk, nežudyk, nevok, negeisk svetimo“ ir bet kuris kitas yra apibendrinami šiuo pasakymu: „Mylėk savo artimą kaip save patį.“ 10 Meilė nedaro artimui bloga, taigi meilė — įstatymo įvykdymas.

11 Ir tai darykite suprasdami, koks dabar metas, — jau atėjo valanda jums pabusti iš miego. Juk dabar mūsų išgelbėjimas arčiau nei tada, kai įtikėjome. 12 Naktis beveik praslinko, diena prisiartino. Tad nusivilkime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais. 13 Kaip dieną elkimės padoriai: tenebus vietos ūžavimams ir girtavimams, sanguliavimams ir įžūliam elgesiui*, nesantaikai ir pavydui. 14 Priešingai, apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir negalvokite, kaip čia patenkinus kūno geismus.

14 Žmogų, kuris nėra tvirtas tikėjime, mielai priimkite, tik venkite kritikos dėl skirtingų nuomonių. 2 Vienas įsitikinęs galįs valgyti viską, o silpnasis valgo daržoves. 3 Kuris valgo, tegul neniekina nevalgančio, o kuris nevalgo, teneteisia valgančio, juk Dievas jį mielai priėmė. 4 Kas gi tu toks, kad teistum kito tarną? Ar jis stovi, ar puola — tai savajam šeimininkui. Bet jis atsistos, nes Jehova turi galią jį pastatyti.

5 Vienas žmogus kurią nors dieną laiko svarbesne už kitą, o kitam visos dienos vienodos. Kiekvienas tebūna visiškai įsitikinęs, — savo paties protu. 6 Kas vieną dieną laiko ypatinga, laiko ją tokia Jehovai. Tas, kuris valgo, valgo Jehovai, nes dėkoja Dievui. Ir kuris nevalgo, nevalgo Jehovai, — jis irgi dėkoja Dievui. 7 Juk nė vienas iš mūsų negyvename sau, ir nė vienas sau nemiršta. 8 Jei gyvename, gyvename Jehovai, ir jei mirštame, mirštame Jehovai. Taigi, ar gyvename, ar mirštame, esame Jehovos. 9 Kristus juk numirė ir atgijo tam, kad būtų ir mirusiųjų, ir gyvųjų Viešpats.

10 Tai kodėl tu teisi savo brolį? Arba kodėl niekini savo brolį? Juk visi stosime prieš Dievo teismo sostą. 11 Parašyta: „Kaip aš gyvas, — sako Jehova, — prieš mane priklaups kiekvienas kelis, ir kiekvienas liežuvis išpažins Dievą.“ 12 Taigi kiekvienas duosime Dievui apyskaitą už save.

13 Tad liaukimės teisę vienas kitą. Verčiau nusistatykite neduoti broliui pagrindo pasipiktinti ar suklupti. 14 Žinau ir esu įsitikinęs Viešpatyje Jėzuje, kad nėra nieko, kas būtų savaime nešvaru. Tik jeigu kas nors laiko ką nešvariu, jam tai ir yra nešvaru. 15 Jeigu dėl valgio tavo brolis užsigauna, tu nebesielgi, kaip reikalauja meilė. Nepražudyk savo valgiu to, už kurį numirė Kristus! 16 Taigi, tai, ką jūs gerai darote, tenebūna pagrindas įžeidžiai apie jus kalbėti. 17 Juk Dievo karalystė yra ne valgymas ar gėrimas, bet teisumas, taika ir džiaugsmas šventojoje dvasioje. 18 Kas šitaip Kristui vergauja, yra priimtinas Dievui ir susilaukia žmonių palankumo.

19 Taigi siekime to, kas kuria santarvę ir kas padeda vienam kitą ugdyti. 20 Liaukis griovęs Dievo darbą dėl valgio! Tiesa, viskas yra švaru, bet kenkia žmogui, kuris valgo nepaisydamas galimo suklupimo. 21 Gerai yra nevalgyti mėsos, negerti vyno ir nedaryti nieko, dėl ko tavo brolis galėtų suklupti. 22 Savo įsitikinimą laikyk sau Dievo akivaizdoje. Laimingas žmogus, kuriam netenka savęs teisti dėl savo sprendimų. 23 O kas abejoja ir vis tiek valgo, tas nuteistas, nes elgiasi ne iš įsitikinimo. Visa, kas daroma ne iš įsitikinimo, yra nuodėmė.

15 Tad mes, stiprieji, privalome pakelti silpnybes tų, kurie nestiprūs, o ne pataikauti sau. 2 Kiekvienas iš mūsų tesielgia su artimu maloniai dėl jo gerovės ir ugdybos. 3 Juk ir Kristus ne pataikavo sau, bet, kaip parašyta: „Tave įžeidinėjančių įžeidimai krito ant manęs.“ 4 Mat visa, kas kadaise parašyta, mums pamokyti parašyta, kad dėl savo ištvermės ir Raštų paguodos turėtume viltį. 5 O ištvermės ir paguodos Dievas teįgalina jus turėti tarpusavyje tokią pačią nuostatą, kokią Kristus Jėzus turėjo, 6 kad visi sutartinai, vienu balsu šlovintumėte mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Dievą ir Tėvą.

7 Tad mielai priimkite vienas kitą, kaip ir Kristus mus mielai priėmė, — Dievo šlovei. 8 Juk sakau: Kristus tapo apipjaustytųjų tarnu, kad parodytų Dievą esant tiesakalbį, tai yra kad patvirtintų jų protėviams duotus pažadus 9 ir kad tautos šlovintų Dievą už gailestingumą. Kaip ir parašyta: „Todėl viešai kalbėsiu apie tave tautose ir tavo vardui giedosiu.“ 10 Ir dar sako: „Džiaukitės, tautos, kartu su jo tauta!“ 11 Ir dar: „Liaupsinkite Jehovą, visos tautos; teliaupsina jį visos gentys!“ 12 Ir dar Izaijas sako: „Bus Jesės šaknis, ir bus, kas pakils valdyti tautų, tautos juo vilsis.“ 13 Vilties Dievas tepripildo jus visokio džiaugsmo ir ramybės už tai, kad pasitikite juo, — kad šventosios dvasios galia būtumėte pertekę vilties.

14 Apskritai aš pats esu įsitikinęs, mano broliai, kad jūs patys esate kupini gerumo, pripildyti visokeriopo pažinimo ir galite vienas kitą paprotinti. 15 Tačiau apie kai kuriuos dalykus parašiau jums tiesmukiau, kaip ir norėdamas dar kartą apie tai jums priminti dėl Dievo man suteiktos malonės 16 būti Kristaus Jėzaus tarnautoju kitataučiams. Aš juk dirbu šventą Dievo gerosios naujienos darbą, kad kitataučiai taptų priimtina, šventąja dvasia pašventinta auka.

17 Taigi turiu pagrindą džiūgauti Kristuje Jėzuje dėl savo tarnystės Dievui. 18 Nedrįsiu kalbėti apie ką kita, išskyrus tai, ką Kristus kitataučių klusnumui laimėti nuveikė per mane, — mano žodžiu ir darbu, 19 ženklų bei stebuklų galia, šventosios dvasios galia; taip nuo Jeruzalės ir jos apylinkių iki Ilyrijos visur paskelbiau gerąją naujieną apie Kristų. 20 Aš nusprendžiau neskelbti gerosios naujienos ten, kur Kristaus vardas jau yra pagarsintas, kad nestatyčiau ant kito padėtų pamatų. 21 Verčiau, kaip parašyta: „Pamatys tie, kuriems nebuvo apie jį pranešta, supras tie, kurie nebuvo girdėję.“

22 Štai kodėl man daugelį kartų vis iškildavo kliūčių atvykti pas jus. 23 Bet dabar, nebeturėdamas neliestos vietos tuose kraštuose ir jau kelerius metus trokšdamas pas jus atvykti, 24 viliuosi keliaudamas į Ispaniją pakeliui su jumis pasimatyti ir, pirmiausia kiek pasidžiaugęs jūsų draugija, būti jūsų ten išlydėtas. 25 O dabar vyksiu į Jeruzalę patarnauti šventiesiems. 26 Mat Makedonija ir Achaja mielai pasidalijo savo ištekliais aukodamos Jeruzalės šventųjų beturčiams. 27 Jos mielai nusprendė tai padaryti; ir išties jos yra jų skolininkės: juk jeigu kitataučiai tapo jų dvasinių gėrybių dalininkais, tai yra skolingi padėti jiems materialinėmis gėrybėmis. 28 Tad kai būsiu sutvarkęs šį reikalą ir jiems tas aukas saugiai pristatęs, keliausiu pro jus į Ispaniją. 29 Ir kai pas jus atvyksiu, žinau, kad atvyksiu su Kristaus palaimos pilnybe.

30 Dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus ir dėl dvasios meilės raginu jus, broliai: grumkitės drauge su manimi melsdamiesi Dievui už mane, 31 kad būčiau išgelbėtas iš netikinčiųjų Judėjoje ir kad šventieji mano patarnavimu Jeruzalei būtų patenkinti, 32 kad Dievo valia su džiaugsmu atvykęs pas jus drauge su jumis atsigaivinčiau. 33 Ramybės* Dievas tebūna su jumis visais! Amen.

16 Noriu pristatyti jums mūsų seserį Febę, kuri yra Kenchrėjos bendruomenės tarnė. 2 Priimkite ją Viešpatyje kaip dera šventiesiems ir suteikite pagalbą, kokios tik jai reikėtų, nes ir ji pati yra pagelbėjusi daugeliui, taip pat ir man.

3 Sveikinkite nuo manęs Priską ir Akvilą, mano bendradarbius Kristuje Jėzuje, 4 kurie yra guldę galvas už mano sielą. Jiems dėkoju ne vien aš, bet ir visos kitataučių bendruomenės. 5 Sveikinkite ir jų namuose susirenkančią bendruomenę. Sveikinkite mano mylimąjį Epenetą — pirmąjį vaisių Kristui Azijoje. 6 Sveikinkite Mariją, daug triūsusią jūsų labui. 7 Sveikinkite Androniką ir Juniją, mano giminaičius, kalėjusius drauge su manimi. Apaštalai juodu gerai pažįsta ir Kristuje jie yra ilgiau už mane.

8 Sveikinkite mano mylimąjį Viešpatyje Ampliatą. 9 Sveikinkite mūsų bendradarbį Kristuje Urboną ir mano mylimąjį Stachį. 10 Sveikinkite Apelį, išmėgintąjį Kristuje. Sveikinkite tuos, kurie iš Aristobulo šeimynos. 11 Sveikinkite mano giminaitį Erodioną. Sveikinkite ir tuos iš Narcizo šeimynos, kurie yra Viešpatyje. 12 Sveikinkite Trifeną ir Trifosą, triūsiančias Viešpatyje. Sveikinkite mūsų mylimąją Persidę, kuri daug triūsė Viešpatyje. 13 Sveikinkite Rufą, išrinktąjį Viešpatyje, taip pat jo ir mano motiną. 14 Sveikinkite Asinkritą, Flegontą, Hermį, Patrobą, Hermą ir su jais esančius brolius. 15 Sveikinkite Filologą ir Juliją, Nerėją ir jo seserį, taip pat Olimpą ir visus su jais esančius šventuosius. 16 Sveikinkite vienas kitą šventu pabučiavimu. Jus sveikina visos Kristaus bendruomenės.

17 Raginu jus, broliai, įsidėmėti tuos, kurie kelia susiskaldymus ir stumia į suklupimą, elgdamiesi priešingai mokslui, kurio išmokote. Šalinkitės jų. 18 Tokie vergauja ne mūsų Viešpačiui Kristui, o savo pilvui. Saldžia kalba ir meilikavimu jie suvedžioja patikliųjų širdis. 19 Jūsų klusnumas tapo žinomas visiems, todėl aš džiaugiuosi dėl jūsų ir noriu, kad būtumėte išmintingi tam, kas gera, ir neišmanūs tam, kas bloga. 20 O ramybės Dievas netrukus sutrins Šėtoną po jūsų kojomis. Tebūna su jumis mūsų Viešpaties Jėzaus malonė!

21 Jus sveikina mano bendradarbis Timotiejus, taip pat mano giminaičiai Liucijus, Jasonas ir Sosipatras.

22 Aš, Tercijus, šio laiško surašytojas, sveikinu jus Viešpatyje.

23 Jus sveikina Gajus, kuris atvėrė savo namus man ir visai bendruomenei. Jus sveikina miesto iždininkas Erastas ir jo* brolis Kvartas. 24 —— *

25 Tam, kuris gali jus sustiprinti, kaip byloja mano garsinama geroji naujiena ir skelbimas apie Jėzų Kristų, kaip byloja apreiškimas slėpinio, ilgus amžius nutylėto, 26 o dabar atskleisto ir per pranašiškus raštus amžinojo Dievo įsakymu paskelbto visose tautose tikėjimo klusnumui ugdyti, — 27 Dievui, vieninteliam išmintingam, tebūna amžinai šlovė per Jėzų Kristų! Amen.