Evangelija pagal Joną

1 Pradžioje buvo Žodis. Žodis buvo pas Dievą ir Žodis buvo dievas*. 2 Jis pradžioje buvo pas Dievą. 3 Visa atsirado per jį, ir be jo neatsirado ničnieko.

Kas atsirado 4 per jį, buvo gyvybė; ir gyvybė buvo žmonių šviesa. 5 Šviesa šviečia tamsoje, ir tamsa jos neužgožė.

6 Atėjo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. 7 Jis atėjo kaip liudytojas — paliudyti apie šviesą, kad visi per jį įtikėtų. 8 Jis nebuvo ta šviesa, bet turėjo apie šviesą paliudyti.

9 Tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų, buvo jau beateinanti į pasaulį. 10 Jis buvo pasaulyje ir pasaulis per jį atsirado, bet pasaulis jo nepažino. 11 Į savo kraštą atėjo, bet savieji jo nepriėmė. 12 O kas tik jį priėmė, tiems jis suteikė teisę tapti Dievo vaikais, nes jie tikėjo jo vardą. 13 Jie gimę ne iš kraujo ir ne iš kūniškų norų ar vyro norų, bet iš Dievo.

14 Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų. Mes regėjome jo šlovę — šlovę, kokią viengimis sūnus gauna iš tėvo. Jis buvo pilnas malonės ir tiesos. 15 (Jonas apie jį liudijo, tiesiog šaukė, — jis buvo tas, kuris pasakė: „Tas, kuris įkandin manęs ateina, pranoksta mane, nes jis jau buvo pirma manęs.“) 16 Iš tos jo pilnybės mes visi gavome malonę po malonės, 17 nes Įstatymas buvo duotas per Mozę, o malonė ir tiesa atėjo per Jėzų Kristų. 18 Dievo joks žmogus niekada nėra matęs; viengimis dievas, Tėvui prie krūtinės esantis, — tai jis apie jį papasakojo.

19 Štai koks buvo Jono liudijimas, kai žydai atsiuntė iš Jeruzalės kunigų ir levitų jo pasiteirauti: „Kas tu esi?“ 20 Jis pripažino, pripažino nesigindamas: „Aš nesu Kristus.“ 21 Jie paklausė jo: „Tuomet kas? Gal esi Elijas?“ Šis atsakė: „Nesu.“ — „Tai gal Pranašas?“ Jis atsakė: „Ne.“ 22 Tad jie tarė Jonui: „Tai kas gi tu? Mes turime duoti atsakymą mus atsiuntusiems. Ką sakai apie save?“ 23 Jis atsakė: „Aš esu balsas šaukiančio tyruose: ‘Ištiesinkite Jehovai* kelią’, kaip pranašo Izaijo pasakyta.“ 24 Atsiųstieji buvo iš fariziejų. 25 Taigi jie dar klausė Joną: „Kodėl tada krikštiji, jeigu nesi nei Kristus, nei Elijas, nei Pranašas?“ 26 Jonas jiems atsakė: „Aš krikštiju vandenyje. Tarp jūsų yra* tas, kurio jūs nepažįstate, 27 kuris įkandin manęs ateina. Aš nevertas jam sandalo dirželio atrišti.“ 28 Tai atsitiko Betanijoje kitapus Jordano, kur Jonas krikštijo.

29 Kitą dieną, pamatęs Jėzų ateinantį pas jį, Jonas pasakė: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę! 30 Tai tas, apie kurį sakiau: įkandin manęs ateina vyras, kuris mane pranoksta, nes jis jau buvo pirma manęs. 31 Aš ir pats jo nepažinojau, bet krikštyti vandenyje atėjau tam, kad jis būtų parodytas Izraeliui.“ 32 Jonas dar paliudijo: „Mačiau dvasią, lyg balandį nusileidžiančią iš dangaus, ir ji pasiliko ant jo. 33 Aš ir pats jo nepažinojau, bet Tas, kuris siuntė mane krikštyti vandenyje, man pasakė: ‘Ant kurio pamatysi nusileidžiant dvasią ir pasiliekant, tai ir yra tas, kuris krikštys šventojoje dvasioje.’ 34 Aš tai pamačiau ir paliudijau, kad šitas yra Dievo Sūnus.“

35 Ir vėl kitą dieną stovėdamas su dviem iš savo mokinių Jonas 36 išvydo einant Jėzų ir tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ 37 Išgirdę jo žodžius, tie du mokiniai nusekė paskui Jėzų. 38 Jėzus atsigręžė ir, pamatęs juos einančius iš paskos, paklausė: „Ko ieškote?“ Tie atsakė: „Rabi (išvertus reiškia „Mokytojau“), kur esi apsistojęs?“ 39 Jis tarė: „Ateikite ir pamatysite.“ Taigi jie nuėję pamatė, kur jis apsistojęs, ir tą dieną prabuvo pas jį. Tai atsitiko apie dešimtą valandą. 40 Vienas iš anų dviejų, girdėjusių Jono žodžius ir nuėjusių paskui Jėzų, buvo Simono Petro brolis Andriejus. 41 Pirmiausia jis susirado savo brolį Simoną ir jam pasakė: „Radome Mesiją!“ (išvertus tai reiškia „Kristų“). 42 Tada nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus į jį pažvelgęs tarė: „Tu esi Simonas, Jono sūnus; tu būsi vadinamas Kefu“ (išvertus — „Petru“*).

43 Kitą dieną Jėzus norėjo iškeliauti į Galilėją. Suradęs Pilypą, jam tarė: „Sek paskui* mane.“ 44 O Pilypas buvo iš Betsaidos — Andriejaus ir Petro miesto. 45 Pilypas susiieškojo Natanaelį ir jam pasakė: „Radome tą, apie kurį Mozė Įstatyme rašė ir Pranašai. Tai Jėzus, Juozapo sūnus, iš Nazareto.“ 46 Natanaelis jam atsakė: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?“ Pilypas tarė: „Ateik ir pažiūrėk.“ 47 Jėzus, pamatęs pas jį ateinantį Natanaelį, apie jį pasakė: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos.“ 48 Natanaelis paklausė: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus jam atsakė: „Prieš Pilypui tave pakviečiant, mačiau tave, kai buvai po figmedžiu.“ 49 Natanaelis tarė: „Rabi, tu Dievo Sūnus, tu Izraelio karalius!“ 50 Jėzus atsakė: „Ar tiki dėl to, kad pasakiau matęs tave po figmedžiu? Pamatysi didesnių dalykų.“ 51 Ir pridūrė jam: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs matysite atsivėrusį dangų ir Dievo angelus, pakylančius ir nusileidžiančius pas Žmogaus Sūnų.“

2 O trečią dieną Galilėjos Kanoje buvo vestuvės ir jose dalyvavo Jėzaus motina. 2 Jėzus ir jo mokiniai irgi buvo pakviesti į tas vestuves.

3 Pritrūkus vyno, Jėzaus motina jam tarė: „Jie nebeturi vyno.“ 4 Bet Jėzus jai pasakė: „O kas man ir tau, moterie? Mano valanda dar neatėjo.“ 5 Jo motina tarė patarnautojams: „Darykite, ką tik jis jums sakys.“ 6 Ten buvo pastatyti šeši akmeniniai ąsočiai, mat šito reikalavo žydų apsivalymo nuostatai. Kiekvienas — dviejų trijų saikų* talpos. 7 Jėzus jiems tarė: „Pripilkite ąsočius vandens.“ Ir tie pripylė sklidinus. 8 Tada Jėzus jiems pasakė: „Dabar pasemkite ir nuneškite pokylio tvarkdariui.“ Tie nunešė. 9 Pokylio tvarkdarys paragavo vandens, paversto vynu. Nežinodamas, iš kur jis — vandenį sėmę patarnautojai tai žinojo, — tvarkdarys pasišaukė jaunikį 10 ir jam tarė: „Kiekvienas žmogus iš pradžių padeda gerąjį vyną, o svečiams įgėrus duoda prastesnį. Tu laikei gerąjį vyną iki šiolei.“ 11 Tai, ką Jėzus padarė Galilėjos Kanoje, buvo jo ženklų pradžia; jis parodė savo šlovę, ir jo mokiniai jį įtikėjo.

12 Paskui Jėzus kartu su savo motina, broliais ir savo mokiniais nusileido į Kafarnaumą, bet ten pasiliko nedaug dienų.

13 Buvo arti žydų Pascha, ir Jėzus nukeliavo aukštyn į Jeruzalę. 14 Šventykloje jis rado prekiaujančių galvijais, avimis, balandžiais ir prisėdusių pinigų keitėjų. 15 Pasidaręs iš virvelių rimbą, Jėzus visus juos su avimis ir galvijais išvarė iš šventyklos, išbarstė pinigų keitėjų monetas ir išvartė jų stalus, 16 o balandžių pardavėjams pasakė: „Pasiimkite visa tai iš čia! Gana iš mano Tėvo namų daryti prekybos namus!“ 17 Jo mokiniai prisiminė, kad yra parašyta: „Uolumas dėl tavo namų sugrauš mane.“

18 Tad žydai kreipėsi į Jėzų sakydami: „Kokį ženklą mums parodysi, jeigu jau tokius dalykus darai?“ 19 Jėzus jiems atsakė: „Sugriaukite šitą šventyklą ir per tris dienas aš ją prikelsiu.“ 20 Žydai tarė: „Šitą šventyklą statė keturiasdešimt šešerius metus, o tu ją prikelsi per tris dienas?“ 21 Tačiau Jėzus kalbėjo apie savo kūno šventyklą. 22 Kai jis buvo prikeltas iš mirusiųjų, jo mokiniai prisiminė, kad jis taip sakydavo; ir jie įtikėjo Raštu ir Jėzaus pasakytais žodžiais.

23 Per Paschos šventę, Jėzui esant Jeruzalėje, daug žmonių matydami jo daromus ženklus įtikėjo jo vardą. 24 Bet Jėzus jais nepasitikėjo*, nes visus juos perprato, 25 ir jam nereikėjo, kad kas nors apie žmogų paliudytų, — pats žinojo, kas žmoguje slypi.

3 Buvo toks žmogus iš fariziejų, vardu Nikodemas, žydų vyresnybės narys. 2 Jis atėjo pas Jėzų nakčia ir pasakė: „Rabi, mes žinome, kad esi mokytojas, atėjęs nuo Dievo, nes nė vienas negalėtų daryti tokių ženklų, kokius tu darai, jeigu Dievas nebūtų su juo.“ 3 Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims* iš naujo*, negalės matyti Dievo karalystės.“ 4 Nikodemas jam tarė: „Kaip žmogus gali gimti senas būdamas? Argi gali jis antrą kartą įeiti į savo motinos įsčias ir būti pagimdytas?“ 5 Jėzus atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir dvasios, negalės įeiti į Dievo karalystę. 6 Kas gimęs iš kūno, yra kūnas, o kas gimęs iš dvasios, yra dvasia. 7 Nesistebėk, kad tau pasakiau: jums būtina gimti iš naujo. 8 Kur vėjas* nori, ten ir pučia; jo garsą girdi, bet nežinai, iš kur jis ateina ir kur nueina. Taip yra su kiekvienu, kuris gimė iš dvasios.“

9 Tada Nikodemas jam tarė: „Kaip tai gali įvykti?“ 10 Jėzus atsakė: „Tu esi Izraelio mokytojas ir šito nežinai? 11 Iš tiesų, iš tiesų tau sakau: mes kalbame, ką žinome, ir liudijame, ką matėme, bet jūs mūsų liudijimo nepriimate. 12 Jeigu netikite, kai kalbu apie žemiškus dalykus, kaip tikėsite, jei kalbėsiu jums apie dangiškus? 13 Be to, joks žmogus nėra pakilęs į dangų, kaip tik tas, kuris nusileido iš dangaus, — Žmogaus Sūnus. 14 Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip ir Žmogaus Sūnus turi būti iškeltas, 15 kad kiekvienas, kuris jį tiki, turėtų amžiną gyvenimą.

16 Mat Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą. 17 Juk Dievas ne tam siuntė į pasaulį savo Sūnų, kad šis pasaulį nuteistų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas. 18 Kas jį tiki, tas neteisiamas. O kas netiki, tas jau nuteistas, — dėl to, kad netiki viengimio Dievo Sūnaus vardo. 19 Nuosprendžio pagrindas yra tas, kad šviesa yra atėjusi į pasaulį; bet žmonės mylėjo tamsą, o ne šviesą, nes jų darbai buvo pikti. 20 Mat kiekvienas, kuris užsiima bjaurystėmis, neapkenčia šviesos ir neina į šviesą, kad jo darbai neišaiškėtų. 21 O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad būtų matoma, jog jo darbai nuveikti Dieve.“

22 Paskui Jėzus nukeliavo su savo mokiniais į Judėjos kraštą. Ten jis buvo su jais kurį laiką ir krikštijo. 23 Enone, netoli Salimo, krikštijo ir Jonas, mat ten buvo daug vandens; žmonės ateidavo ir buvo krikštijami. 24 Tada Jonas dar nebuvo įmestas į kalėjimą.

25 Tarp Jono mokinių ir vieno žydo kilo ginčas dėl apsivalymo. 26 Taigi jie nuėjo pas Joną ir jam pasakė: „Rabi, tas, kuris buvo su tavimi anapus Jordano ir apie kurį tu paliudijai, jis štai krikštija ir visi eina pas jį.“ 27 Jonas atsakė: „Negali žmogus nieko gauti, jeigu jam nėra duota iš dangaus. 28 Jūs patys man liudijate, kad sakiau: aš nesu Kristus, bet esu siųstas pirma jo. 29 Kas turi nuotaką, tas yra jaunikis. O jaunikio draugas, stovėdamas ir jį girdėdamas, jaunikio balsu džiaugte džiaugiasi. Šitas mano džiaugsmas jau yra tobulas. 30 Anas turi didėti, o aš — mažėti.“

31 Tas, kuris ateina iš aukštybių, yra už visus viršesnis. Kas iš žemės, tas iš žemės ir apie žemiškus dalykus kalba. Tas, kuris ateina iš dangaus, yra už visus viršesnis. 32 Ką matė ir girdėjo, tą jis ir liudija, bet niekas jo liudijimo nepriima. 33 Kas jo liudijimą priėmė, tas patvirtino*, kad Dievas yra tiesakalbis. 34 Juk tas, kurį Dievas siuntė, kalba Dievo žodžius, nes Dievas duoda dvasios saiku nematuodamas. 35 Tėvas myli Sūnų ir visa yra atidavęs į jo rankas. 36 Kas tiki Sūnų, turi amžiną gyvenimą, o kas Sūnui nepaklūsta, gyvenimo nematys — ant jo pasilieka Dievo rūstybė.

4 Kai Viešpats sužinojo, kad fariziejai išgirdo jį randant ir krikštijant daugiau mokinių negu Jonas 2 (nors Jėzus pats nekrikštijo, tik jo mokiniai), 3 jis paliko Judėją ir vėl iškeliavo į Galilėją. 4 Bet Jėzui reikėjo eiti per Samariją. 5 Taip jis atėjo į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. 6 Ten buvo Jokūbo šaltinis. Kelionėje pavargęs, Jėzus atsisėdo prie to šaltinio. Buvo maždaug šešta valanda.

7 Viena moteris, samarietė, atėjo pasisemti vandens. Jėzus jai tarė: „Duok man gerti.“ 8 (Jo mokiniai buvo nuėję į miestą nupirkti maisto.) 9 Samarietė jo paklausė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) 10 Jėzus jai atsakė: „Jei būtum žinojusi apie Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tau sako: ‘Duok man gerti’, pati būtum jo paprašiusi ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs.“ 11 Ji tarė jam: „Gerbiamasis, tu net kibiro vandeniui pasemti neturi, o šulinys gilus. Iš kur tad gavai to gyvojo vandens? 12 Tu gi nesi didesnis už mūsų protėvį Jokūbą, kuris paliko mums šitą šulinį ir gėrė iš jo pats, jo sūnūs ir jo gyvuliai?“ 13 Jėzus jai atsakė: „Kiekvienas, kuris gers šitą vandenį, ir vėl ištrokš. 14 O kas gers vandenį, kurį aš jam duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, jame taps trykštančia versme vandens, teikiančio amžiną gyvenimą.“ 15 Moteris jam tarė: „Gerbiamasis, duok man to vandens, kad nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau čionai semtis.“

16 Jis tarė jai: „Eik, pasikviesk savo vyrą ir sugrįžk čia.“ 17 Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro.“ Jėzus tarė: „Gerai pasakei: ‘Vyro aš neturiu.’ 18 Juk esi turėjusi penkis vyrus, o dabartinis nėra tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.“ 19 Moteris pasakė: „Gerbiamasis, matau, kad tu esi pranašas. 20 Mūsų protėviai garbino ant šito kalno, o jūs sakote, kad vieta, kur reikia garbinti, yra Jeruzalėje.“ 21 Jėzus jai tarė: „Tikėk manimi, moterie: ateina valanda, kai garbinsite Tėvą ne ant šito kalno ir ne Jeruzalėje. 22 Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išgelbėjimas — iš žydų. 23 Tačiau ateina valanda — ir dabar jau yra, — kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasia ir tiesa, nes ir Tėvas tokių savo garbintojų ieško. 24 Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi garbinti dvasia ir tiesa.“ 25 Moteris jam tarė: „Žinau, kad ateina Mesijas, vadinamas Kristumi. Atėjęs jis mums viską aiškiai apsakys.“ 26 Ir Jėzus jai tarė: „Jis — tai aš, kuris kalbu su tavimi.“

27 Tuo metu grįžo jo mokiniai. Jie stebėjosi, kad jis kalbasi su moterimi, tačiau nė vienas nepaklausė: „Ko ieškai?“ ar: „Kodėl su ja kalbiesi?“ 28 Moteris, palikusi savo ąsotį, nuėjo į miestą ir žmonėms kalbėjo: 29 „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik nėra jis Kristus?“ 30 Tad jie, išėję iš miesto, traukė pas jį.

31 Tuo tarpu mokiniai jį ragino: „Rabi, pavalgyk.“ 32 Bet jis tarė: „Aš turiu valgyti maisto, apie kurį jūs nežinote.“ 33 Tad mokiniai ėmė tarpusavyje kalbėtis: „Negi kas nors atnešė jam valgyti?“ 34 Jėzus jiems tarė: „Mano maistas — vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir iki galo atlikti jo darbą. 35 Argi jūs nesakote, kad dar keturi mėnesiai ir ateis pjūtis? Štai, sakau jums, pakelkite akis ir pažvelkite į laukus — jie baltuoja prinokę pjūčiai. Jau 36 pjovėjas gauna atlygį ir surenka derlių į amžiną gyvenimą, kad drauge džiaugtųsi sėjėjas ir pjovėjas. 37 Čia išties tinka posakis ‘vienas sėja, kitas pjauna’. 38 Aš pasiunčiau jus nuimti derliaus, dėl kurio jums neteko plušti. Kiti plušo, o jūs tik skinate jų triūso vaisius.“

39 Daug samariečių iš to miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo žodžio: „Jis pasakė man viską, ką esu padariusi.“ 40 Todėl atėję pas Jėzų samariečiai prašė jį pas juos pasilikti. Ir jis pasiliko ten dvi dienas. 41 Dėl jo žodžio įtikėjo kur kas daugiau. 42 Žmonės tai moteriai sakė: „Dabar mes tikime jau ne dėl tavo šnekos. Patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio gelbėtojas.“

43 Po tų dviejų dienų jis iškeliavo iš ten į Galilėją. 44 Jėzus pats liudijo, kad savo tėviškėje pranašas pagarbos nesusilaukia, 45 bet kai atvyko į Galilėją, galilėjiečiai jį priėmė, — jie buvo matę visa, ką jis padarė per šventę Jeruzalėje, nes ir patys buvo į tą šventę nuėję.

46 Taigi jis vėl atkeliavo į Galilėjos Kaną, kur buvo pavertęs vandenį vynu. Kafarnaume buvo toks karaliaus tarnautojas, ir jo sūnus sirgo. 47 Jis išgirdo, kad Jėzus iš Judėjos atvyko į Galilėją, ir atėjęs pas jį prašė nusileisti žemyn ir jo sūnų išgydyti, mat šis buvo prie mirties. 48 Tačiau Jėzus jam tarė: „Kol nepamatysite ženklų ir stebuklų, niekaip netikėsite.“ 49 Karaliaus tarnautojas jam pasakė: „Viešpatie, ateik, kol mano vaikelis nenumirė.“ 50 Jėzus tarė: „Eik, tavo sūnus gyvas.“ Žmogus patikėjo Jėzaus jam ištartais žodžiais ir iškeliavo. 51 Jau besileidžiantį, tarnautoją pasitiko jo vergai ir pranešė, kad berniukas gyvas. 52 Jis pasiteiravo, kurią valandą sūnus ėmė taisytis. Tie atsakė: „Vakar septintą valandą jam atslūgo karštis.“ 53 Taip tėvas sužinojo, jog tai buvo tą valandą, kai Jėzus jam pasakė: „Tavo sūnus gyvas.“ Ir įtikėjo jis pats ir visi jo namai. 54 Taip Jėzus, grįžęs iš Judėjos į Galilėją, vėl padarė ženklą — antrąjį.

5 Paskui buvo žydų šventė ir Jėzus nuėjo į Jeruzalę. 2 Jeruzalėje prie Avių vartų yra maudykla, hebrajiškai vadinama Betzata, su penkiomis kolonadomis. 3 Jose gulėdavo daugybė žmonių: ligotų, aklų, luošų, su padžiūvusiomis galūnėmis. 4 —— * 5 Ten buvo vienas žmogus, sergantis trisdešimt aštuonerius metus. 6 Pamatęs jį gulintį ir žinodamas, kad jis serga jau ilgą laiką, Jėzus paklausė: „Ar nori pasveikti?“ 7 Ligonis jam atsakė: „Gerbiamasis, aš neturiu žmogaus, kuris vandeniui sujudėjus įkeltų mane į maudyklą. Kol iki jos nusigaunu, kitas įlipa pirma manęs.“ 8 Jėzus jam tarė: „Kelkis, imk savo neštuvus ir vaikščiok.“ 9 Žmogus iškart pasveiko ir pasiėmęs savo neštuvus ėmė vaikščioti.

Ta diena buvo šabas. 10 Todėl žydai sakė išgydytajam: „Dabar šabas! Tu negali nešti neštuvų.“ 11 Bet jis atsakė jiems: „Tas, kuris mane išgydė, pasakė man: ‘Imk savo neštuvus ir vaikščiok.’“ 12 Tie paklausė: „Kas tas žmogus, kuris tau pasakė: ‘Imk juos ir vaikščiok’?“ 13 Bet pagydytasis nežinojo, kas jis, mat Jėzus pasitraukė nuo minios, esančios toje vietoje.

14 Paskui Jėzus surado jį šventykloje ir pasakė: „Štai tu pasveikai. Daugiau nenusidėk, kad tau neatsitiktų kai kas blogesnio.“ 15 Tada žmogus nuėjo ir pasakė žydams, kad jį išgydė Jėzus. 16 Ir žydai ėmė Jėzų persekioti — dėl to, kad tokius darbus jis darė per šabą. 17 Jėzus jiems pareiškė: „Mano Tėvas darbuojasi iki šiolei, darbuojuosi ir aš.“ 18 Taigi žydai dar uoliau ieškojo progos jį nužudyti, nes jis ne tik laužė šabą, bet ir vadino Dievą savuoju Tėvu, prilygindamas save Dievui.

19 Todėl Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus negali daryti nieko iš savęs, o tik tai, ką mato darant Tėvą. Mat ką tik daro jisai, lygiai taip visa daro ir Sūnus. 20 Tėvas Sūnui puoselėja šiltus jausmus ir parodo jam viską, ką pats daro. Jis parodys jam darbų, didesnių už šituos, kad jūs stebėtumėtės. 21 Kaip Tėvas prikelia mirusiuosius, juos atgaivina, taip ir Sūnus atgaivina tuos, kuriuos nori. 22 Mat Tėvas nė vieno neteisia, bet visą teismą yra pavedęs Sūnui, 23 kad visi gerbtų Sūnų, kaip gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, negerbia jį siuntusio Tėvo. 24 Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: kas klauso mano žodžio ir tiki tą, kuris mane siuntė, turi amžiną gyvenimą. Jis neužsitraukia pasmerkimo ir iš mirties yra perėjęs į gyvenimą.

25 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateina valanda — ir dabar jau yra, — kai mirusieji išgirs Dievo Sūnaus balsą, ir kurie išgirdo, gyvens. 26 Kaip Tėvas turi savyje gyvybę, taip jis davė ir Sūnui turėti gyvybę savyje. 27 Ir jis suteikė jam valdžią teisti, nes jis — Žmogaus Sūnus. 28 Nesistebėkite tuo, nes ateina valanda, kai visi esantys kapuose* išgirs jo balsą 29 ir išeis: kurie darė gera, prisikels gyventi, o kurie užsiėmė bjaurystėmis, prisikels, kad būtų nuteisti. 30 Aš negaliu daryti nieko iš savęs. Teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas, nes ieškau ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė.

31 Jei aš apie save liudyčiau, mano liudijimas nebūtų tikras. 32 Bet yra kitas, kuris apie mane liudija, ir aš žinau, kad liudijimas, kuriuo jis apie mane liudija, yra tikras. 33 Jūs siuntėte pasiuntinius pas Joną, ir šis paliudijo tiesą. 34 Tačiau aš ne žmogaus liudijimą priimu — visa tai kalbu tam, kad būtumėte išgelbėti. 35 Tas žmogus buvo degantis ir šviečiantis žiburys, ir jūs kurį laiką norėjote džiūgauti jo šviesoje. 36 Bet aš turiu didesnį liudijimą negu Jono: darbai, kuriuos Tėvas man skyrė nuveikti, tie darbai, kuriuos darau, jie apie mane liudija, — kad Tėvas mane siuntė. 37 Ir mane siuntęs Tėvas pats paliudijo apie mane. Jūs niekada nesate nei jo balso girdėję, nei jo pavidalo matę, 38 ir jo žodis jumyse nepasilieka, nes tuo, kurį jis siuntė, jūs netikite.

39 Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžiną gyvenimą. Tie Raštai kaip tik apie mane ir liudija. 40 Bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą. 41 Šlovės iš žmonių aš nepriimu, 42 o jūs — aš gerai žinau — neturite savyje Dievo meilės. 43 Aš atėjau savo Tėvo vardu, bet jūs manęs nepriimate. Jei kitas ateitų, savo paties vardu, tą priimtumėte. 44 Kaipgi jūs galite tikėti, jeigu priimate šlovę vienas iš kito, o šlovės, kuri iš vienintelio Dievo ateina, neieškote? 45 Nemanykite, kad aš kaltinsiu jus Tėvui — jūsų kaltintojas yra Mozė, kuriuo viliatės. 46 Mat jeigu tikėtumėte Moze, tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane. 47 Bet jeigu netikite jo raštais, kaipgi tikėsite mano žodžiais?“

6 Paskui Jėzus nuvyko anapus Galilėjos, arba Tiberiados, ežero. 2 Jam iš paskos sekė didelė minia žmonių, nes jie matė stebuklingus ženklus, kuriuos jis darė ligonių labui. 3 Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo ten su savo mokiniais. 4 Buvo arti Pascha, žydų šventė. 5 Pakėlęs akis ir matydamas, kad pas jį eina didelė minia, Jėzus tarė Pilypui: „Kur pirksime duonos jiems pavalgyti?“ 6 Jis tai sakė norėdamas Pilypą išmėginti, mat pats žinojo, ką darysiąs. 7 Pilypas jam atsakė: „Už du šimtus denarų duonos neužteks, kad kiekvienas gautų bent po truputį.“ 8 Vienas iš jo mokinių, Simono Petro brolis Andriejus, jam tarė: 9 „Čia vienas berniukas turi penkis miežinius papločius ir dvi žuveles. Bet ką tai reiškia tokiai daugybei?“

10 Jėzus pasakė: „Susodinkite žmones.“ Toje vietoje buvo daug žolės ir jie, iš viso kokie penki tūkstančiai vyrų, susėdo. 11 Jėzus paėmė tuos papločius ir padėkojęs dalijo susėdusiems; taip padarė ir su žuvelėmis. Visi gavo, kiek norėjo. 12 Jiems pasisotinus, Jėzus savo mokiniams pasakė: „Surinkite atlikusius gabaliukus, kad niekas nepražūtų.“ 13 Taigi šie surinko tų penkių miežinių papločių gabaliukus, kurių valgantiems atliko, ir pripildė dvylika pintinių.

14 Matydami jo daromus ženklus žmonės ėmė kalbėti: „Jis tikrai yra tas pranašas, kuris turi ateiti į pasaulį.“ 15 Žinodamas, jog jie ketina atėję pagriebti jį ir paskelbti karaliumi, Jėzus vėl pasitraukė vienui vienas į kalną.

16 Atėjus vakarui, jo mokiniai nusileido prie ežero 17 ir sulipę į valtį plaukė kiton ežero pusėn, į Kafarnaumą. Buvo jau sutemę, o Jėzus dar nebuvo pas juos atėjęs. 18 Pūtė stiprus vėjas ir ežeras ėmė šiauštis. 19 Nusiyrę dvidešimt penkis ar trisdešimt stadijų*, jie pamatė Jėzų, einantį ežero paviršiumi ir besiartinantį prie valties, ir išsigando. 20 O Jėzus jiems tarė: „Tai aš, nebijokite!“ 21 Tad jie panoro paimti jį į valtį; valtis kaipmat pasiekė krantą, į kurį jie plaukė.

22 Kitą dieną minia tebebuvo anoje ežero pusėje. Jie žinojo, kad kitų valtelių, išskyrus vieną, ten nebuvo, taip pat kad Jėzus nelipo su savo mokiniais į tą valtį ir mokiniai išplaukė vieni. 23 Netoli tos vietos, kur Viešpačiui padėkojus jie valgė duoną, atplaukė valčių iš Tiberiados. 24 Taigi matydami, kad nei Jėzaus, nei jo mokinių ten nėra, žmonės sulipo į tas valteles ir nuplaukė į Kafarnaumą Jėzaus ieškoti.

25 Suradę jį kitoje ežero pusėje, jie paklausė: „Rabi, kada čionai atvykai?“ 26 Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ieškote manęs ne dėl to, kad matėte ženklus, o dėl to, kad sočiai prisivalgėte duonos. 27 Darbuokitės ne dėl pražūvančio maisto, bet dėl išliekančio amžinam gyvenimui. Jo duos jums Žmogaus Sūnus, kurį Tėvas, pats Dievas, yra pažymėjęs savo antspaudu.“

28 Jie paklausė jo: „Ką mums daryti? Kaip dirbti Dievo darbus?“ 29 Jėzus jiems atsakė: „Šis yra Dievo darbas: tikėkite tą, kurį jis siuntė.“ 30 O jie tarė jam: „Kokį ženklą padarysi, kad jį pamatę mes tave įtikėtume? Ką nuveiksi? 31 Mūsų protėviai dykumoje valgė maną, kaip parašyta: ‘Jis davė jiems valgyti duonos iš dangaus.’“ 32 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: ne Mozė davė jums duonos iš dangaus, o mano Tėvas duoda jums duoną iš dangaus, tikrąją duoną. 33 Mat Dievo duona yra tasai, kuris nusileidžia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvenimą.“ 34 Tad jie Jėzui tarė: „Viešpatie, duok mums šitos duonos visada.“

35 Jėzus jiems pasakė: „Aš esu gyvenimo duona. Išties, kas ateina pas mane, nealks, ir kas mane tiki, niekada netrokš. 36 Bet, kaip esu jums sakęs, jūs kad ir matote mane, vis tiek netikite. 37 Visi, kuriuos Tėvas man duoda, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane aš tikrai nevarysiu šalin, 38 nes nusileidau iš dangaus vykdyti ne savo valios, bet valios to, kuris mane siuntė. 39 O mane siuntusiojo valia yra ta, kad nė vieno iš visų, kuriuos jis man davė, nepražudyčiau, bet paskutiniąją dieną juos prikelčiau. 40 Tokia yra mano Tėvo valia: kad kiekvienas, kuris pripažįsta Sūnų ir jį tiki, turėtų amžiną gyvenimą; paskutiniąją dieną aš jį prikelsiu.“

41 Žydai ėmė murmėti prieš jį dėl to, kad jis pasakė: „Aš esu duona, nusileidusi iš dangaus.“ 42 Jie kalbėjo: „Argi jis ne Jėzus, Juozapo sūnus? Argi mes nepažįstame jo tėvo ir motinos? Kaipgi jis dabar sako: ‘Aš nusileidau iš dangaus’?“ 43 Jėzus jiems atsakė: „Liaukitės tarpusavyje murmėję. 44 Nė vienas negali ateiti pas mane, jeigu mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia; aš prikelsiu jį paskutiniąją dieną. 45 Pranašuose parašyta: ‘Ir bus visi mokomi Jehovos.’ Kas tik išgirdo iš Tėvo ir išmoko, ateina pas mane. 46 Tai nereiškia, kad koks nors žmogus Tėvą regėjo; tiktai tas, kuris iš Dievo yra, — jis regėjo Tėvą. 47 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki, turi amžiną gyvenimą.

48 Aš esu gyvenimo duona. 49 Jūsų protėviai dykumoje valgė maną ir mirė. 50 O ši duona nusileido iš dangaus, kad kiekvienas galėtų jos valgyti ir nemirtų. 51 Aš esu gyvoji duona, nusileidusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną, gyvens amžinai. Duona, kurią aš duosiu, kad pasaulis turėtų gyvybę, yra mano kūnas.“

52 Tada žydai ėmė tarpusavyje ginčytis: „Kaip šitas gali duoti mums valgyti savo kūną?“ 53 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jeigu nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės. 54 Kas maitinasi mano kūnu ir geria mano kraują, turi amžiną gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. 55 Mano kūnas yra tikras maistas, ir mano kraujas — tikras gėrimas. 56 Kas maitinasi mano kūnu ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš — jame. 57 Kaip mane siuntė gyvasis Tėvas ir aš esu gyvas Tėvo dėka, taip ir tas, kuris maitinasi manimi, — jis bus gyvas mano dėka. 58 Šita yra duona, nusileidusi iš dangaus. Ir tai ne tas pat, kas buvo su jūsų protėviais, kurie valgė ir mirė. Kas maitinasi šita duona, gyvens amžinai.“ 59 Tuos dalykus jis pasakė mokydamas Kafarnaume, viešajame susirinkime*.

60 Daugelis jo mokinių, tai išgirdę, kalbėjo: „Baisu, ką jis šneka. Kas gali šito klausytis?“ 61 Žinodamas, kad jo mokiniai dėl to murma, Jėzus tarė jiems: „Jus tai piktina? 62 O kas būtų, jei išvystumėte Žmogaus Sūnų pakylant ten, kur jis buvo anksčiau? 63 Gyvybę teikia dvasia, o kūnas visai nenaudingas. Žodžiai, kuriuos jums kalbėjau, yra dvasia ir yra gyvenimas. 64 Bet kai kurie iš jūsų netikite.“ Mat Jėzus nuo pat pradžios žinojo, kurie netiki ir kas toks jį išduos. 65 Ir jis sakė: „Dėl to jums ir pasakiau: nė vienas negali ateiti pas mane, jeigu jam nėra duota Tėvo.“

66 Todėl daugelis jo mokinių sugrįžo prie to, ką buvo palikę, ir daugiau su juo nebevaikščiojo. 67 Jėzus paklausė dvylikos: „Negi ir jūs norite pasitraukti?“ 68 Simonas Petras jam atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime? Tu turi amžino gyvenimo žodžius. 69 Mes įtikėjome ir pažinome, kad tu esi Dievo Šventasis.“ 70 Jėzus jiems atsakė: „Ar ne aš jus, dvylika, išsirinkau? Tačiau vienas iš jūsų yra šmeižikas*.“ 71 Jis kalbėjo apie Judą, Simono Iskarijoto sūnų, mat šitas, nors buvo vienas iš dvylikos, vėliau jį išdavė.

7 Po tų įvykių Jėzus ir toliau vaikščiojo po Galilėją. Po Judėją vaikščioti jis nenorėjo, nes žydai ketino jį nužudyti. 2 Buvo arti žydų Palapinių šventė. 3 Jėzaus broliai jam tarė: „Eik iš čia ir keliauk į Judėją, kad tavo mokiniai irgi matytų darbus, kuriuos darai. 4 Juk nė vienas, kuris siekia viešumo, nedaro nieko slaptà. Jei darai tokius dalykus, parodyk save pasauliui.“ 5 Mat net ir jo broliai juo netikėjo. 6 Jėzus jiems pasakė: „Mano metas dar nėra atėjęs, o jums bet koks metas tinka. 7 Pasauliui nėra dėl ko jūsų nekęsti, o manęs jis nekenčia, nes aš liudiju apie jį, — kad jo darbai pikti. 8 Jūs eikite į šventę. Aš kol kas į šventę neisiu, nes mano metas dar nepribrendo.“ 9 Jiems tai pasakęs, Jėzus pasiliko Galilėjoje.

10 Tačiau, jo broliams nuvykus į šventę, ten nukeliavo ir jis pats, tik ne atvirai, o slapta. 11 Žydai per šventę jo ieškojo ir kalbėjo: „Kur anas?“ 12 Miniose buvo daug apie jį šnabždamasi. Vieni sakė: „Jis geras.“ Kiti kalbėjo: „Visai ne. Jis klaidina žmones.“ 13 Tačiau nė vienas nekalbėjo apie jį viešai, nes bijojo žydų*.

14 Šventei įpusėjus, Jėzus atėjo į šventyklą ir ėmė mokyti. 15 Žydai stebėdamiesi kalbėjo: „Iš kur šitas toks apsiskaitęs, jeigu nesimokė mokyklose?“ 16 O Jėzus jiems atsakė: „Mano mokslas — ne mano, o to, kuris mane siuntė. 17 Kas nori vykdyti jo valią, žinos, ar šis mokslas iš Dievo, ar aš kalbu iš savęs. 18 Kas kalba iš savęs, ieško sau šlovės, o kas ieško šlovės savo siuntėjui, tas tiesakalbis ir neteisybės jame nėra. 19 Argi Mozė nedavė jums Įstatymo? Vis dėlto nė vienas iš jūsų Įstatymo nesilaiko. Kodėl norite mane nužudyti?“ 20 Minia atsiliepė: „Tu demono apsėstas! Kas gi nori tave nužudyti?“ 21 Jėzus jiems atsakė: „Vieną darbą padariau ir jūs visi stebitės. 22 Dėl to pagalvokite: Mozė davė jums apipjaustymą — tiesa, jis ne iš Mozės, o iš protėvių, — ir jūs apipjaustote žmogų per šabą. 23 Jeigu žmogus per šabą apipjaustomas, kad Mozės įstatymas nebūtų sulaužytas, kodėl nirštate ant manęs, kad per šabą išgydžiau visą žmogų? 24 Liaukitės teisę paviršutiniškai*. Teiskite teisingu teismu.“

25 Kai kurie Jeruzalės gyventojai ėmė kalbėti: „Ar čia ne šitas, kurį nori nužudyti? 26 O jis štai kalba viešai, ir jie nieko jam nesako. Ar tik nebus vyresnybė įsitikinusi, kad jis Kristus? 27 Bet mes juk žinome, iš kur šitas yra. O kai ateis Kristus, niekas nežinos, iš kur jis.“ 28 Jėzus mokydamas šventykloje sušuko: „Jūs mane pažįstate ir žinote, iš kur esu! Aš atėjau ne savo valia, bet siųstas to, kuris tikras yra, ir jūs jo nepažįstate. 29 Aš jį pažįstu, nes nuo jo esu, jis mane siuntė.“ 30 Dėl to jie galvojo, kaip Jėzų suimti. Vis dėlto nė vienas nekišo prie jo rankų, nes jo valanda dar nebuvo atėjusi. 31 Daug kas iš minios jį įtikėjo. Jie sakė: „Negi Kristus atėjęs padarytų daugiau ženklų, kaip kad šis yra padaręs?“

32 Fariziejai išgirdo, kad minioje taip apie jį šnibždamasi, ir tada aukštieji kunigai su fariziejais pasiuntė pareigūnus jo suimti. 33 Jėzus pasakė: „Dar kiek laiko pabūsiu su jumis, o paskui eisiu pas tą, kuris mane siuntė. 34 Jūs ieškosite manęs, bet nerasite, ir ten, kur aš būsiu, jūs negalite nueiti.“ 35 Todėl žydai tarpusavyje svarstė: „Kur šitas ketina keliauti, kad mes jo nerasime? Negi jis ruošiasi vykti pas pasklidusius tarp graikų ir mokyti graikus? 36 Ką jis turi omenyje sakydamas: ‘Jūs ieškosite manęs, bet nerasite, ir ten, kur aš būsiu, jūs negalite nueiti’?“

37 Paskutinę, didžiąją šventės dieną Jėzus atsistojęs šaukė: „Kas tik ištroškęs, teateina pas mane ir tegeria! 38 Tam, kuris mane tiki, tinka Rašto žodžiai: ‘Iš jo vidaus plūs gyvojo vandens srovės.’“ 39 Jis tai kalbėjo apie dvasią, kurią turėjo gauti jį įtikėjusieji (tuomet dvasios dar nebuvo, nes Jėzus dar nebuvo pašlovintas). 40 Kai kurie iš minios, išgirdę tuos žodžius, ėmė kalbėti: „Jis išties yra Pranašas.“ 41 Kiti sakė: „Jis yra Kristus.“ Bet kai kurie kalbėjo: „Bene Kristus ateitų iš Galilėjos? 42 Argi Raštas nesako, kad Kristus kils iš Dovydo palikuonių, iš Betliejaus kaimo, kur Dovydas gyveno?“ 43 Taigi minia dėl jo pasidalijo. 44 Kai kurie iš jų norėjo jį suimti, bet nė vienas nekišo prie jo rankų.

45 Pareigūnai sugrįžo pas aukštuosius kunigus ir fariziejus. Tie jų paklausė: „Kodėl jo neatvedėte?“ 46 Pareigūnai atsakė: „Niekada žmogus nėra taip kalbėjęs.“ 47 Fariziejai atkirto: „Ar jau ir jūs suklaidinti? 48 Ar tiki jį bent vienas iš vyresnybės ar fariziejų? 49 O šita minia, neišmananti Įstatymo, — prakeikti jie.“ 50 Tada prabilo Nikodemas, vienas iš jų, kuris anksčiau buvo pas jį atėjęs: 51 „Argi mūsų įstatymas leidžia nuteisti žmogų, jeigu jis dar nėra išklausytas ir nėra žinoma, ką jis daro?“ 52 Tie jam atšovė: „Bene ir pats iš Galilėjos būsi? Patyrinėk ir pamatysi, kad joks pranašas nekildinamas iš Galilėjos!“

Toliau pateikiamas 7:53—8:11 tekstas (vertimuose ir graikiškuosiuose tekstuose kiek įvairuojantis), kurio senuosiuose Sinajaus, Vatikano ir Sinajaus siriškajame kodeksuose nėra.

53 Ir jie nuėjo kiekvienas į savo namus.

8 Jėzus nuėjo į Alyvų kalną. 2 Dienai išaušus jis vėl pasirodė šventykloje. Visi žmonės rinkosi prie jo, ir jis atsisėdęs juos mokė. 3 Tada Raštų žinovai ir fariziejai atvedė moterį, sugautą svetimaujant, ir pastatę viduryje 4 tarė jam: „Mokytojau, šita moteris buvo sugauta besvetimaujanti. 5 Mozė Įstatyme mums nurodė užmėtyti tokias akmenimis. O ką tu pasakysi?“ 6 Jie taip kalbėjo norėdami jį išmėginti, kad turėtų kuo apkaltinti. O Jėzus pasilenkė ir pradėjo rašyti pirštu ant žemės. 7 Jiems nepaliaujant klausinėti, jis atsitiesė ir tarė jiems: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegul pirmas meta į ją akmenį.“ 8 Ir pasilenkęs toliau rašė ant žemės. 9 Tie, kurie tai girdėjo, ėmė vienas po kito skirstytis, pradedant vyresniaisiais. Liko vienas Jėzus ir ta viduryje stovinti moteris. 10 Jėzus atsitiesė ir tarė jai: „Moterie, kur jie? Nė vienas tavęs nepasmerkė?“ 11 Ši atsakė: „Nė vienas, gerbiamasis.“ Jėzus tarė: „Ir aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nebenuodėmiauk.“

12 Jėzus vėl jiems kalbėjo: „Aš esu pasaulio šviesa. Kas seka manimi, tikrai nevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą.“ 13 Tada fariziejai jam pasakė: „Tu liudiji pats apie save — tavo liudijimas netikras.“ 14 Jėzus jiems atsakė: „Net jei ir apie save liudiju, mano liudijimas tikras, nes aš žinau, iš kur atėjau ir kur einu. O jūs nežinote, iš kur aš atėjau ir kur einu. 15 Jūs teisiate pagal kūną, o aš nė vieno neteisiù. 16 Jei aš ir teisiù, mano teismas teisingas, nes aš nesu vienas, — mane siuntęs Tėvas yra su manimi. 17 Ir jūsų pačių Įstatyme parašyta, kad dviejų žmonių liudijimas yra tikras. 18 Apie save liudiju aš pats ir apie mane liudija mane siuntęs Tėvas.“ 19 Tada jie paklausė: „Kur yra tas tavo Tėvas?“ Jėzus atsakė: „Jūs nepažįstate nei manęs, nei mano Tėvo. Jei pažinotumėte mane, pažinotumėte ir mano Tėvą.“ 20 Tuos žodžius jis kalbėjo mokydamas šventyklos iždinėje. Tačiau niekas jo nesuėmė, mat jo valanda dar nebuvo atėjusi.

21 Jis vėl jiems sakė: „Aš išeinu, o jūs manęs ieškosite, ir vis tiek mirsite su savo nuodėme. Kur aš einu, jūs negalite nueiti.“ 22 Dėl to žydai ėmė kalbėti: „Bene jis nusižudys, kad sako: ‘Kur aš einu, jūs negalite nueiti’?“ 23 Jis jiems kalbėjo: „Jūs esate iš žemai, o aš — iš aukštai. Jūs — iš šio pasaulio, o aš nesu iš šio pasaulio. 24 Todėl jums ir pasakiau, kad mirsite savo nuodėmėse. Jei netikėsite, kad aš esu tas, kas sakau, mirsite savo nuodėmėse.“ 25 Tie paklausė: „Kas tu esi?“ Jėzus jiems atsakė: „Kodėl išvis su jumis kalbu? 26 Daug ką turiu kalbėti apie jus ir daug teisti, bet tiesakalbis yra mano siuntėjas, ir ką iš jo girdėjau, tą pasauliui kalbu.“ 27 Jie nesuprato, kad jis kalbėjo jiems apie Tėvą. 28 Jėzus tarė: „Kai būsite Žmogaus Sūnų iškėlę, tada suprasite, kad aš esu tas, kas sakau, ir kad nedarau nieko iš savęs, bet kalbu tai, ko mane Tėvas išmokė. 29 Mano siuntėjas yra su manimi. Jis nepaliko manęs vieno, nes visada darau, kas jam patinka.“ 30 Jam tai kalbant, daugelis jį įtikėjo.

31 Jėzus kalbėjo įtikėjusiems jį žydams: „Jei laikotės mano žodžio, iš tikro esate mano mokiniai; 32 jūs pažinsite tiesą ir tiesa jus išlaisvins.“ 33 Žydai atsiliepė: „Mes esame Abraomo palikuonys ir niekada niekam nevergavome. Kaip tad sakai: ‘Jūs tapsite laisvi’?“ 34 Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: kiekvienas darantis nuodėmę yra nuodėmės vergas. 35 O vergas nepasilieka namuose amžinai — amžinai pasilieka sūnus. 36 Tad jeigu Sūnus jus išlaisvins, būsite iš tikro laisvi. 37 Žinau, kad esate Abraomo palikuonys. Tačiau jūs norite mane nužudyti, nes mano žodžiui neatsiranda jumyse vietos. 38 Kalbu tai, ką mačiau būdamas pas Tėvą, o jūs darote, ką girdėjote iš savojo tėvo.“ 39 Jie atsakė jam: „Mūsų tėvas Abraomas.“ Jėzus jiems tarė: „Jei esate Abraomo vaikai, darykite Abraomo darbus. 40 O jūs dabar norite nužudyti mane — žmogų, kuris pasakė jums tiesą, pats ją girdėjęs iš Dievo. Abraomas taip nedarė. 41 Jūs darote savojo tėvo darbus.“ Tie jam atkirto: „Mes nesame nesantuokiniai vaikai* ir turime vieną Tėvą — Dievą.“

42 Jėzus tarė jiems: „Jei Dievas būtų jūsų Tėvas, mylėtumėte mane, nes aš iš Dievo atėjau ir esu čia. Ne savo valia esu atėjęs, bet jis mane siuntė. 43 Kodėl nesuprantate, ką kalbu? Todėl, kad negalite mano žodžio klausytis. 44 Jūs esate iš savo tėvo Velnio ir norite tenkinti savo tėvo įgeidžius. Anas nuo pradžios buvo žmogžudys ir nesilaikė tiesos, nes tiesos jame nėra. Kalbėdamas melą, jis kalba, kas jam sava, nes jis melagis ir melo tėvas. 45 O aš kalbu tiesą, todėl manimi netikite. 46 Kas iš jūsų įrodys mane nusidėjus? Jeigu kalbu tiesą, kodėl jūs manimi netikite? 47 Kas iš Dievo, tas Dievo žodžių klauso. Jūs neklausote todėl, kad nesate iš Dievo.“

48 Žydai jam atsakė: „Argi mes ne teisūs sakydami, kad tu samarietis ir demono apsėstas?“ 49 Jėzus atsakė: „Aš nesu demono apsėstas, — aš gerbiu savo Tėvą, o jūs mane niekinate. 50 Aš neieškau sau šlovės; yra Tas, kuris ieško ir sprendžia. 51 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas laikosi mano žodžio, neregės mirties per amžius.“ 52 Žydai jam pasakė: „Dabar mes žinome, kad esi demono apsėstas. Mirė ir Abraomas, ir pranašai, o tu sakai: ‘Kas laikosi mano žodžio, neragaus mirties per amžius.’ 53 Bene tu didesnis už mūsų mirusį tėvą Abraomą? Pranašai irgi mirė. Kuo tu dediesi?“ 54 Jėzus atsakė: „Jeigu aš pats save šlovinčiau, mano šlovė nieko nereikštų. Mane šlovina mano Tėvas, kurį sakote esant jūsų Dievą. 55 Tačiau jūs jo nepažįstate. O aš jį pažįstu. Jei sakyčiau, kad jo nepažįstu, būčiau melagis kaip jūs. Bet aš jį pažįstu ir jo žodžio laikausi. 56 Jūsų tėvas Abraomas džiūgavo galėsiąs regėti manąją dieną. Jis išvydo ją ir džiaugėsi.“ 57 Žydai jam pasakė: „Dar neturi nė penkiasdešimt metų, o matei Abraomą?“ 58 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: dar prieš atsirandant Abraomui aš jau buvau.“ 59 Tada jie griebėsi akmenų norėdami jį užmėtyti. Tačiau Jėzus pasislėpė ir išėjo iš šventyklos.

9 Praeidamas Jėzus pamatė žmogų, aklą nuo gimimo. 2 Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, kad gimė aklas, — jis pats ar jo tėvai?“ 3 Jėzus atsakė: „Nei jis nusidėjo, nei jo tėvai. Tai tam, kad per jį Dievo darbai pasireikštų. 4 Kol tebėra diena, turime dirbti darbus to, kuris mane siuntė; ateina naktis, kai niekas negalės dirbti. 5 Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa.“ 6 Tai pasakęs, jis spjovė žemėn ir, padaręs su seilėmis purvo, užtepė jo žmogui ant akių 7 ir tarė: „Eik, nusiprausk Siloamo maudykloje.“ (Siloamas išvertus reiškia „Siųstasis“.) Tas nuėjęs nusiprausė ir sugrįžo jau regėdamas.

8 Kaimynai ir tie, kurie anksčiau matydavo jį elgetaujant, ėmė kalbėti: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdamas elgetaudavo?“ 9 Vieni sakė: „Tai jis“, kiti: „Visai ne, tik panašus į jį.“ O anas atsiliepdavo: „Tai aš.“ 10 Tad jie ėmė jį klausinėti: „Kaip tau buvo atvertos akys?“ 11 Tas atsakė: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, užtepė man ant akių ir pasakė: ‘Eik prie Siloamo ir nusiprausk.’ Tai aš nuėjęs nusiprausiau ir praregėjau.“ 12 Tie jo paklausė: „Kur tas žmogus yra?“ Jis tarė: „Nežinau.“

13 Jie nuvedė buvusį neregį pas fariziejus. 14 O ta diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė jam akis, buvo šabas. 15 Fariziejai irgi ėmė jį klausinėti, kaip jis praregėjęs. Šis jiems atsakė: „Jis užtepė man ant akių purvo, aš nusiprausiau ir štai regiu.“ 16 Kai kurie iš fariziejų sakė: „Tas žmogus ne nuo Dievo, nes nesilaiko šabo.“ Kiti kalbėjo: „Kaip nusidėjėlis galėtų daryti tokius ženklus?“ Taigi jie pasidalijo. 17 Tada vėl kreipėsi į neregį: „Ką pats manai apie žmogų, atvėrusį tau akis?“ Tas atsakė: „Jis pranašas.“

18 Tačiau žydai, kol pasišaukė praregėjusiojo tėvus, netikėjo, kad jis buvęs aklas ir praregėjęs. 19 Jie paklausė jų: „Ar tai jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ 20 Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad gimė aklas. 21 Bet kaip jis dabar regi, nežinome, ir kas atvėrė jam akis, nežinome. Jį klauskite. Jis suaugęs. Tegul pats apie save kalba.“ 22 Jo tėvai taip kalbėjo bijodami žydų, nes žydai jau buvo sutarę: kas tik pripažintų Jėzų Kristumi, bus pašalinti iš sinagogos. 23 Dėl to tėvai ir pasakė: „Jis suaugęs. Klauskite jį.“

24 Tad jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir tarė jam: „Atiduok šlovę Dievui! Mes žinome, kad tas žmogus — nusidėjėlis.“ 25 Šis atsakė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu.“ 26 Jie klausė: „Ką jis tau padarė? Kaip atvėrė tau akis?“ 27 Tas jiems atsakė: „Aš jums jau sakiau, bet jūs nesiklausėte. Kodėl norite vėl tai išgirsti? Gal jūs irgi norite jo mokiniais tapti?“ 28 Tada jie išplūdo jį sakydami: „Tu pats esi jo mokinys! Mes — Mozės mokiniai. 29 Mes žinome, kad Dievas yra kalbėjęs Mozei, o iš kur šitas, mes nežinome.“ 30 Tada žmogus jiems atsakė: „Tikrai labai keista, kad nežinote, iš kur jis. Juk jis atvėrė man akis. 31 Mes žinome, kad Dievas nesiklauso nusidėjėlių. O kas dievobaimingas ir vykdo jo valią, tą jis išklauso. 32 Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis. 33 Jeigu tas žmogus nebūtų nuo Dievo, nieko negalėtų padaryti.“ 34 Tie jam atsakė: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar mus mokai?!“ Ir išmetė jį lauk.

35 Jėzus išgirdo, kad jie tą vyrą išmetė, ir jį suradęs tarė: „Tai tu tiki Žmogaus Sūnų?“ 36 Tas atsakė: „O kas jis yra, kad jį tikėčiau, gerbiamasis*?“ 37 Jėzus jam pasakė: „Tu esi jį matęs; tai tas, kuris su tavimi kalba.“ 38 Žmogus tarė: „Tikiu, Viešpatie“, ir išreiškė jam pagarbą. 39 Jėzus pasakė: „Aš atėjau į šį pasaulį, kad būtų įvykdytas nuosprendis: kad neregiai matytų, o regintieji apaktų.“ 40 Šalia jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ 41 Jėzus jiems tarė: „Jeigu būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės. Bet dabar jūs sakote: ‘Mes regime.’ Taigi jūsų nuodėmė pasilieka.“

10 „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas eina į avių aptvarą ne pro vartus, o lipa per kur kitur, tas vagis ir plėšikas. 2 Kas įeina pro vartus, tas yra avių ganytojas. 3 Vartų sargas jam atidaro, ir avys jo balso klauso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išveda. 4 Visas savąsias išsivaręs, eina pirma jų; avys seka jam iš paskos, nes pažįsta jo balsą. 5 Paskui svetimą jos tikrai neseks, bet bėgs nuo jo, nes nepažįsta svetimųjų balso.“ 6 Jėzus pasakė jiems šį palyginimą, tačiau jie nesuprato, ką tie žodžiai reiškia.

7 Tad Jėzus dar kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš esu avių vartai. 8 Visi, kurie atėjo taikydamiesi į mano vietą, yra vagys ir plėšikai, ir avys jų neklausė. 9 Aš esu vartai. Kas įeina pro mane, bus išgelbėtas. Jis įeis, išeis ir ras ganyklą. 10 Vagis ateina tik vogti, pjauti ir naikinti. Aš atėjau, kad jos turėtų gyvenimą, kad apsčiai jo turėtų. 11 Aš esu gerasis ganytojas. Gerasis ganytojas guldo už avis savo sielą. 12 Samdinys, kuris išties nėra ganytojas ir kuriam avys nėra savos, pamatęs besiartinantį vilką palieka avis ir pabėga; tada vilkas griebia avis, jas išvaiko. 13 Anas mat yra tik samdinys ir avys jam nerūpi. 14 Aš — gerasis ganytojas. Aš pažįstu savąsias ir manosios pažįsta mane, 15 kaip Tėvas pažįsta mane ir aš pažįstu Tėvą. Už avis guldau savo sielą.

16 Turiu ir kitų avių, — jos ne iš šito aptvaro. Ir jas turiu atvesti. Jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė, vienas ganytojas. 17 Tėvas mane myli, nes aš guldau savo sielą, kad ją atgaučiau. 18 Niekas iš manęs jos neatėmė, — atiduodu ją pats. Turiu valdžią ją atiduoti, turiu valdžią ją ir atgauti. Tokį įsakymą gavau iš savo Tėvo.“

19 Dėl šių žodžių žydai vėl pasidalijo. 20 Daugelis kalbėjo: „Jis demono apsėstas ir pamišęs. Kam jo klausotės?“ 21 Kiti sakė: „Tai ne apsėstojo žodžiai. Argi demonas galėtų atverti akliesiems akis?“

22 Tuo metu Jeruzalėje vyko pašventinimo iškilmės*. Buvo žiema. 23 Jėzus vaikštinėjo šventykloje, Saliamono kolonadoje. 24 Žydai jį apspito ir ėmė klausinėti: „Kiek ilgai laikysi mūsų sielas nežinioje? Jeigu esi Kristus, pasakyk mums tai atvirai.“ 25 Jėzus jiems atsakė: „Aš sakiau jums, bet jūs netikite. Darbai, kuriuos darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane. 26 Bet jūs netikite, nes nesate manosios avys. 27 Manosios avys klauso mano balso. Aš jas pažįstu ir jos seka paskui mane. 28 Aš duodu joms amžiną gyvenimą ir jos tikrai nepražus per amžius, niekas neišplėš jų man iš rankos. 29 Ką mano Tėvas man davė, yra daugiau už viską, ir niekas negali to išplėšti Tėvui iš rankos. 30 Aš ir Tėvas esame viena.“

31 Žydai vėl griebėsi akmenų, norėdami jį užmėtyti. 32 Jėzus jų paklausė: „Tėvo valia parodžiau jums daug gerų darbų. Už kurį iš tų darbų dabar mane užmėtysite?“ 33 Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą tave užmėtysime, o už piktžodžiavimą, nes tu, būdamas žmogus, dediesi dievu.“ 34 Jėzus atsakė: „Argi jūsų Įstatyme neparašyta: ‘Aš tariau: „Jūs esate dievai“’? 35 Jei dievais pavadino tuos, prieš kuriuos buvo nukreiptas Dievo žodis (o Raštas negali būti atšauktas), 36 kaipgi man, kurį Tėvas pašventino ir siuntė į pasaulį, sakote ‘tu piktžodžiauji’ — sakote dėl to, kad pareiškiau esąs Dievo Sūnus? 37 Jei nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manimi. 38 Bet jeigu juos darau, tai, nors manimi ir netikite, tikėkite darbais, kad suprastumėte ir žinotumėte, jog Tėvas manyje ir aš Tėve.“ 39 Dėl to jie vėl mėgino jį suimti, bet jis ištrūko jiems iš rankų.

40 Jėzus vėl nukeliavo anapus Jordano, į vietą, kur Jonas pirma krikštijo, ir ten pasiliko. 41 Pas jį ėjo daug žmonių. Jie kalbėjo: „Jonas, tiesa, nepadarė nė vieno ženklo, bet visa, ką jis sakė apie šitą žmogų, buvo teisybė.“ 42 Ir ten daugelis jį įtikėjo.

11 Sirgo vienas žmogus, Lozorius iš Betanijos — Marijos ir jos sesers Mortos kaimo. 2 Marija — tai toji, kuri patepė Viešpatį kvapiuoju aliejumi ir nušluostė savo plaukais jam kojas. Tai jos brolis Lozorius sirgo. 3 Tad seserys pasiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie! Tas, kuris tau brangus, serga.“ 4 Tai išgirdęs, Jėzus pasakė: „Ta liga veda ne į mirtį, o į Dievo šlovę, kad per ją būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“

5 Mortą, jos seserį ir Lozorių Jėzus mylėjo. 6 Tačiau, kai išgirdo, kad Lozorius serga, jis dar dvi dienas pasiliko vietovėje, kurioje buvo. 7 Tik tada mokiniams pasakė: „Eikime vėl į Judėją.“ 8 Mokiniai jam tarė: „Rabi, judėjai visai neseniai kėsinosi užmėtyti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ 9 Jėzus atsakė: „Argi ne dvylika valandų turi diena? Kas vaikšto dieną, tas neklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. 10 O kas vaikšto nakčia, suklumpa, nes šviesos jame nėra.“

11 Tai pasakęs, jis pridūrė: „Mūsų draugas Lozorius užmigo, bet aš einu jo pažadinti.“ 12 Mokiniai jam pasakė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks.“ 13 Jėzus kalbėjo apie Lozoriaus mirtį, o jie manė, kad jis šneka apie miego poilsį. 14 Tada Jėzus pasakė jiems tiesiai: „Lozorius mirė, 15 ir aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, — dėl jūsų, kad dar tvirčiau tikėtumėte. O dabar eime pas jį.“ 16 Tada Tomas, kurį vadino Dvyniu, kitiems mokiniams pasakė: „Eime ir mes numirti drauge su juo.“

17 Jėzui atkeliavus, buvo jau keturios dienos, kai Lozorius gulėjo kape. 18 O Betanija buvo netoli Jeruzalės — už kokių penkiolikos stadijų. 19 Todėl daug žydų buvo atėję pas Mortą ir Mariją paguosti jų dėl brolio. 20 Išgirdusi, kad ateina Jėzus, Morta jį pasitiko, o Marija sėdėjo namie. 21 Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. 22 Tačiau vis tiek žinau, kad ko tik Dievą prašysi, Dievas tau duos.“ 23 Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels.“ 24 Morta atsakė: „Žinau, kad jis prisikels per prisikėlimą paskutiniąją dieną.“ 25 Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, atgis. 26 Ir kiekvienas gyvenantis ir mane tikintis nemirs per amžius. Ar tuo tiki?“ 27 Ji atsakė jam: „Taip, Viešpatie. Aš esu įtikėjusi, kad tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į pasaulį.“ 28 Tai pasakiusi, ji nuėjo, pasišaukė savo seserį Mariją ir slapčiomis pasakė: „Mokytojas yra čia ir kviečia tave.“ 29 Kai ši tai išgirdo, skubiai pakilo ir išėjo pas jį.

30 Jėzus dar nebuvo įėjęs į kaimą — jis tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. 31 Žydai, kurie buvo su Marija namuose ir ją guodė, pamatę ją skubiai pakylant ir išeinant, nusekė iš paskos manydami, kad ji eina prie kapo verkti. 32 Atėjusi, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, Marija puolė jam po kojų ir tarė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ 33 Matydamas ją verkiančią ir su ja atėjusius žydus verkiančius, Jėzus širdyje* sudejavo, susijaudino; 34 jis paklausė: „Kur jį paguldėte?“ Tie atsakė: „Viešpatie, ateik ir pažiūrėk.“ 35 Jėzus apsiašarojo. 36 Žydai ėmė kalbėti: „Štai koks brangus jis jam buvo!“ 37 Bet kai kurie iš jų sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“

38 Vėl savyje sudejavęs, Jėzus atėjo prie kapo. Tai buvo ola, užrista akmeniu. 39 Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį.“ Mirusiojo sesuo Morta jam pasakė: „Viešpatie, jau dvokia, juk jau ketvirta diena!“ 40 Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau tau: jei tikėsi, išvysi Dievo šlovę?“ 41 Taigi jie nurito akmenį. Tada Jėzus pakėlė akis aukštyn ir pasakė: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. 42 Aš žinojau, kad tu visada mane išklausai. Tačiau pasakiau tai dėl aplink stovinčios minios, kad jie įtikėtų, jog tu mane siuntei.“ 43 Tai ištaręs, jis garsiu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ 44 Ir numirėlis išėjo. Jo kojos ir rankos buvo apvyniotos aprišalais, o veidas aprištas skepeta. Jėzus jiems tarė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“

45 Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, jį įtikėjo. 46 Bet kai kurie iš jų nuėjo pas fariziejus ir papasakojo, ką Jėzus padarė. 47 Dėl to aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė sinedrioną ir svarstė: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų. 48 Jeigu jį taip paliksime, visi jį įtikės. Tada ateis romėnai ir atims mūsų vietą* ir mūsų tautą.“ 49 Bet vienas iš jų, Kajafas, tais metais buvęs vyriausiuoju kunigu, jiems pasakė: „Jūs nieko neišmanote 50 ir nė nepagalvojate, kad jums būtų naudingiau, jeigu vienas žmogus mirtų už liaudį, negu kad visa tauta pražūtų.“ 51 Bet jis tai pasakė ne iš savęs: būdamas tais metais vyriausiuoju kunigu, išpranašavo, kad Jėzus turės mirti už tautą, 52 ir ne tik už tautą, — taip pat tam, kad suburtų į viena išsklaidytuosius Dievo vaikus. 53 Todėl nuo tos dienos jie buvo susitarę jį nužudyti.

54 Dėl to Jėzus viešai tarp žydų nebevaikščiojo. Jis pasitraukė iš ten į kraštą netoli dykumos, į miestą, vadinamą Efraimu, ir tenai su mokiniais pasiliko. 55 Buvo arti žydų Pascha. Daug krašto žmonių prieš Paschą kilo į Jeruzalę atlikti apsivalymo apeigų. 56 Jie ieškojo Jėzaus, stoviniavo šventykloje ir vienas kitam kalbėjo: „Kaip jums atrodo? Gal jis taip ir neateis į šventę?“ 57 Aukštieji kunigai ir fariziejai buvo davę įsakymą, kad jeigu kas sužinotų, kur Jėzus yra, apie tai praneštų, — tam, kad galėtų jį suimti.

12 Likus šešioms dienoms iki Paschos, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno Lozorius, Jėzaus prikeltasis iš mirusiųjų. 2 Ten jam suruošė vakarienę. Morta patarnavo, o Lozorius buvo tarp sėdinčių su juo prie stalo. 3 Tada Marija, paėmusi svarą* kvapiojo aliejaus — gryno nardo, labai vertingo, — patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. To aliejaus kvapas pasklido visame name. 4 Bet vienas iš jo mokinių, Judas Iskarijotas, kuris rengėsi jį išduoti, pasakė: 5 „Kodėl to kvapiojo aliejaus neparduoda už tris šimtus denarų ir neišdalija pinigų vargšams?“ 6 Jis tai pasakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas pinigų dėžutę, grobstė iš jos įplaukas. 7 Jėzus atsakė: „Palik ją ramybėje, kad ji tai atliktų, artėjant mano laidotuvių dienai. 8 Vargšų jūs visada šalia savęs turite, o mane turėsite ne visada.“

9 Tuo tarpu didelė minia žydų sužinojo, kad jis yra ten, ir atėjo ne vien dėl Jėzaus, bet ir pamatyti Lozoriaus, kurį jis buvo prikėlęs iš mirusiųjų. 10 Tada aukštieji kunigai susitarė nužudyti ir Lozorių, 11 nes daug žydų ėjo tenai dėl jo, ir jie tikėjo Jėzų.

12 Rytojaus dieną gausi į šventę susirinkusiųjų minia išgirdo, kad Jėzus ateinąs į Jeruzalę, 13 ir pasiėmę palmių šakų išėjo jo pasitikti. Jie šaukė: „Gelbėk, meldžiame!* Palaimintas ateinantis Jehovos vardu — Izraelio karalius!“ 14 Jėzus, susiradęs asilėlį, užsėdo ant jo, kaip parašyta: 15 „Nebijok, Siono dukra! Štai atjoja tavo karalius, sėdėdamas ant asilės jauniklio.“ 16 Iš pradžių jo mokiniai viso to nesuprato. Bet kai Jėzus buvo pašlovintas, jie prisiminė, kad tai buvo apie jį parašyta ir kad tai jam buvo padarę.

17 Liudijo dar ir žmonės, buvę su juo tuo metu, kai jis pašaukė iš kapo Lozorių ir prikėlė jį iš mirusiųjų. 18 Dėl to minia ir išėjo Jėzaus pasitikti, kad išgirdo jį padarius šitą ženklą. 19 O fariziejai tarpusavyje kalbėjo: „Matote, jūs nieko negalite padaryti. Pažiūrėkite! Visas pasaulis nuėjo paskui jį!“

20 Tarp atėjusių per šventę pagarbinti buvo ir graikų. 21 Jie priėjo prie Pilypo, kuris buvo iš Galilėjos Betsaidos, ir ėmė jį prašyti: „Gerbiamasis, mes norime pamatyti Jėzų.“ 22 Pilypas nuėjęs pasakė apie tai Andriejui. Tada Andriejus ir Pilypas nuėjo ir pasakė Jėzui.

23 O Jėzus jiems atsakė: „Atėjo valanda, kad būtų pašlovintas Žmogaus Sūnus. 24 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jeigu kviečio grūdas nekris į žemę ir nenumirs, jis ir liks vienas, o jeigu numirs, duos gausių vaisių. 25 Kas brangina savo sielą, tas ją pražudys, o kas savo sielos šiame pasaulyje nekenčia, išsaugos ją amžinam gyvenimui. 26 Jei kas nori man tarnauti, teseka paskui mane, ir kur esu aš, ten bus ir mano tarnas. Tą, kuris nori man tarnauti, Tėvas pagerbs. 27 Dabar mano siela sukrėsta. Ir ką man sakyti? Tėve, gelbėk mane iš šitos valandos. Tačiau tam aš ir atėjau į šią valandą. 28 Tėve, pašlovink savo vardą!“ Tada iš dangaus pasigirdo balsas: „Aš jį pašlovinau ir dar pašlovinsiu.“

29 Tai išgirdusi, ten stovinti minia kalbėjo, kad tai buvo griaustinis. Kiti sakė: „Angelas jam kalbėjo.“ 30 Jėzus atsiliepė: „Ne dėl manęs pasigirdo šis balsas, o dėl jūsų. 31 Dabar teisiamas šis pasaulis. Dabar šio pasaulio valdovas bus išmestas laukan. 32 O aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs.“ 33 Taip sakydamas jis nurodė, kokia mirtimi turės mirti. 34 Tada minia atsiliepė: „Iš Įstatymo mes girdėjome, kad Kristus pasiliks amžinai. Tai kodėl tu sakai, kad Žmogaus Sūnus turi būti pakeltas? Kas tas Žmogaus Sūnus?“ 35 Jėzus jiems tarė: „Trumpą laiką šviesa dar bus tarp jūsų. Vaikščiokite, kol turite šviesą, kad tamsa jūsų neužgultų. Kas vaikšto tamsoje, nežino, kur eina. 36 Kol turite šviesą, tikėkite šviesa, kad taptumėte šviesos sūnumis.“

Tai pasakęs, Jėzus pasišalino ir nuo jų pasislėpė. 37 Nors jų akivaizdoje jis buvo padaręs tiek daug ženklų, jie juo netikėjo, — 38 kad išsipildytų pranašo Izaijo pasakytas žodis: „Jehova, kas patikėjo tuo, ką mes išgirdome? Ir kam buvo apreikšta Jehovos ranka*?“ 39 Jie negalėjo tikėti dėl to, kad Izaijas dar sakė: 40 „Jis apakino jiems akis ir užkietino jiems širdis, kad jie akimis nematytų, širdimi nesuvoktų, neatsiverstų ir aš jų nepagydyčiau.“ 41 Izaijas tai pasakė, nes matė jo šlovę; apie jį jis ir kalbėjo. 42 Vis dėlto įtikėjo jį netgi daugelis iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos. 43 Mat šlovę iš žmonių jie mylėjo kur kas labiau negu šlovę iš Dievo.

44 O Jėzus šaukė: „Kas tiki mane, tiki ne vien mane, bet ir tą, kuris mane siuntė! 45 Ir kas regi mane, regi ir tą, kuris mane siuntė. 46 Aš atėjau į pasaulį kaip šviesa, kad nė vienas, kuris mane tiki, neliktų tamsoje. 47 Jei kas nors girdi mano žodžius ir jų nesilaiko, aš jo neteisiu, nes atėjau ne teisti pasaulio, bet pasaulio išgelbėti. 48 Tą, kuris mane atmeta ir mano žodžių nepriima, yra kas teis. Žodis, kurį kalbėjau, — štai kas teis jį paskutiniąją dieną, 49 nes aš kalbėjau ne iš savęs, — pats Tėvas, kuris mane siuntė, įsakė man, ką turiu sakyti ir ką kalbėti. 50 Ir aš žinau, kad jo įsakymas yra amžinas gyvenimas. Todėl ką aš kalbu, kalbu taip, kaip Tėvas yra man pasakęs.“

13 Jėzus prieš Paschos šventę žinojo, kad atėjo jo valanda iš šio pasaulio iškeliauti pas Tėvą, tad mylėdamas savuosius, esančius pasaulyje, iki galo rodė jiems meilę. 2 Vakarienės metu — Velnias jau buvo sukurstęs Judo Iskarijoto, Simono sūnaus, širdį Jėzų išduoti, — 3 žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas ir kad jis išėjo iš Dievo ir eina pas Dievą, 4 Jėzus pakilo nuo stalo, pasidėjo viršutinius drabužius, paėmęs rankšluostį juo susijuosė, 5 paskui įsipylė į praustuvę vandens ir ėmė plauti mokiniams kojas ir šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo susijuosė. 6 Kai priėjo prie Simono Petro, šis tarė: „Viešpatie, tu plauni man kojas?“ 7 Jėzus jam atsakė: „Dabar tu nesupranti, ką aš darau, bet paskui suprasi.“ 8 Petras jam tarė: „Ne! Tu man kojų niekada neplausi.“ Jėzus atsakė: „Jei neplausiu, neturėsi dalies su manimi.“ 9 Simonas Petras pasakė: „Viešpatie, tada ne tik mano kojas, bet ir rankas, ir galvą!“ 10 Jėzus jam tarė: „Kas išmaudytas, to maudyti nebereikia — tik kojas nuplauti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, tik ne visi.“ 11 Mat jis žinojo, kas jį išduos. Todėl ir pasakė: „Ne visi esate švarūs.“

12 Nuplovęs jiems kojas ir apsivilkęs viršutinius drabužius, jis vėl atsisėdo prie stalo ir jiems tarė: „Ar suprantate, ką jums padariau? 13 Jūs kreipiatės į mane ‘Mokytojau’ ir ‘Viešpatie’, ir teisingai darote, nes aš tas ir esu. 14 Tad jei aš, Viešpats ir Mokytojas, nuploviau jums kojas, jūs irgi turite vienas kitam kojas plauti. 15 Daviau jums pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip aš jums dariau. 16 Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: vergas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją. 17 Šituos dalykus žinodami, laimingi esate, jeigu juos ir darote. 18 Kalbu ne apie visus jus. Aš pažįstu tuos, kuriuos išsirinkau. Tačiau turi išsipildyti Raštas: ‘Tas, kuris valgė mano duoną, pakėlė virš manęs savo kulną.’ 19 Kalbu jums jau nuo dabar, prieš tam įvykstant, kad įvykus tikėtumėte, jog aš esu tas, kas sakau. 20 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas priima kiekvieną, kurį tik pasiųsčiau, priima ir mane. O kas priima mane, priima ir tą, kuris mane siuntė.“

21 Tai pasakęs, Jėzus dvasioje susijaudino ir pareiškė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos.“ 22 Mokiniai ėmė žvalgytis vienas į kitą nenuvokdami, apie kurį jis kalba. 23 Vienas iš mokinių, kurį Jėzus mylėjo, buvo šalia Jėzaus*. 24 Simonas Petras jam linktelėjęs tarė: „Pasakyk, kas yra tas, apie kurį jis kalba.“ 25 Anas atsilošė Jėzui į krūtinę ir paklausė: „Viešpatie, kas jis?“ 26 Jėzus atsakė: „Tai tas, kuriam pamirkęs paduosiu gabaliuką duonos.“ Tad jis pamirkė duonos ir paėmęs padavė ją Judui, Simono Iskarijoto sūnui. 27 Kai šis tą gabaliuką paėmė, įėjo į jį Šėtonas. Jėzus jam tarė: „Ką darai, padaryk greičiau.“ 28 Tačiau nė vienas iš esančių prie stalo nesuprato, kodėl Jėzus jam tai pasakė. 29 Kadangi Judas turėjo pinigų dėžutę, kai kurie manė, kad Jėzus jam liepęs: „Nupirk, ko mums reikia šventei“, ar liepęs ką duoti vargšams. 30 Taigi, paėmęs aną duonos gabaliuką, jis tuojau išėjo. Buvo naktis.

31 Jam išėjus, Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas ir per jį pašlovintas Dievas. 32 Ir Dievas pats jį pašlovins, pašlovins jį bemat. 33 Vaikeliai, dar truputį pabūsiu su jumis. Jūs manęs ieškosite, ir dabar sakau jums tą patį, ką esu sakęs žydams: ‘Kur aš einu, jūs negalite nueiti.’ 34 Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą. 35 Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, — jei vieni kitus mylėsite.“

36 Simonas Petras jam tarė: „Viešpatie, kur tu eini?“ Jėzus atsakė: „Dabar tu negali paskui mane sekti ten, kur aš einu, bet vėliau seksi.“ 37 Petras jam pasakė: „Viešpatie, kodėl negaliu sekti paskui tave dabar? Aš savo sielą už tave guldysiu!“ 38 Jėzus atsakė: „Tu guldysi už mane savo sielą? Iš tiesų, iš tiesų tau sakau: dar nė gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.

14 Tenebūgštauja jūsų širdys. Tikėkite Dievą, tikėkite ir mane. 2 Mano Tėvo namuose yra daug buveinių; jeigu taip nebūtų, būčiau jums pasakęs, mat einu jums vietos paruošti. 3 Ir kai nueisiu ir paruošiu jums vietą, vėl ateisiu ir jus pas save pasiimsiu, kad ten, kur esu aš, būtumėte ir jūs. 4 Ten, kur aš einu, jūs žinote kelią.“

5 Tomas jam tarė: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini. Iš kur mums žinoti kelią?“

6 Jėzus jam pasakė: „Aš esu kelias, ir tiesa, ir gyvenimas. Niekas neateina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. 7 Jeigu būtumėte pažinę mane, būtumėte pažinę ir mano Tėvą. Nuo dabar jūs jį pažįstate ir esate matę.“

8 Pilypas jam tarė: „Viešpatie, parodyk mums Tėvą ir to bus mums gana.“

9 Jėzus pasakė jam: „Tiek laiko esu su jumis, o tu, Pilypai, vis dar manęs nepažinai? Kas matė mane, matė ir Tėvą. Kaip tad sakai: ‘Parodyk mums Tėvą’? 10 Nejau netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje? Ką jums kalbu, sakau ne iš savęs, — tai Tėvas, esantis manyje, daro savo darbus. 11 Tikėkite manimi — kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Jei ne, tikėkite dėl pačių darbų. 12 Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: kas tiki mane, tas darys darbus, kuriuos aš darau, ir darys už juos didesnių, nes aš einu pas Tėvą. 13 Ir ko tik prašysite mano vardu, tai padarysiu, kad Tėvas būtų pašlovintas per Sūnų. 14 Jei ko prašysite mano vardu, aš tai padarysiu.

15 Jeigu mane mylite, laikysitės mano įsakymų. 16 Aš paprašysiu Tėvą ir jis duos jums kitą padėjėją*, kad jis būtų su jumis per amžius, — 17 tiesos dvasią, kurios pasaulis negali priimti, nes jos nei mato, nei pažįsta. Jūs ją pažįstate, nes ji pasilieka su jumis ir yra jumyse. 18 Aš nepaliksiu jūsų našlaičiais, — ateisiu pas jus. 19 Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys, o jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite. 20 Tą dieną jūs žinosite, kad aš esu savo Tėve, jūs manyje ir aš jumyse. 21 Kas yra priėmęs mano įsakymus ir jų laikosi, — tas mane myli. O kas mane myli, bus mylimas mano Tėvo; aš irgi jį mylėsiu ir save jam aiškiai parodysiu.“

22 Judas (ne Iskarijotas) jam tarė: „Viešpatie, kas atsitiko, kad ketini parodyti save mums, o ne pasauliui?“

23 Jėzus jam atsakė: „Kas mane myli, laikysis mano žodžio, ir mano Tėvas jį mylės. Mes pas jį ateisime ir pas jį bus mūsų buveinė. 24 Kas manęs nemyli, mano žodžių nesilaiko. O žodis, kurį girdite, — ne mano, bet Tėvo, kuris mane siuntė.

25 Aš kalbėjau jums tuos dalykus su jumis būdamas. 26 O padėjėjas — šventoji dvasia, kurią Tėvas mano vardu atsiųs, — jis išmokys jus visko ir primins visa, ką jums sakiau. 27 Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Duodu ją ne taip, kaip duoda pasaulis. Tenebūgštauja jūsų širdys, tenedreba iš baimės. 28 Girdėjote, kad jums sakiau: išeinu ir vėl pas jus ateisiu. Jei mylėtumėte mane, džiaugtumėtės, kad aš einu pas Tėvą, nes Tėvas už mane didesnis. 29 Tad pasakiau jums dabar, prieš įvykstant, kad įvykus jūs tikėtumėte. 30 Nuo šiol jau nebedaug su jumis kalbėsiu, nes ateina pasaulio valdovas. Galios jis man neturi, 31 bet kad pasaulis žinotų, jog myliu Tėvą, aš darau taip, kaip Tėvas man yra įsakęs. Kelkitės, eime iš čia!

15 Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas — žemdirbys. 2 Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis pašalina, o kiekvieną, kuri duoda vaisių, apvalo*, kad duotų daugiau vaisiaus. 3 Jūs jau švarūs — dėl žodžio, kurį jums kalbėjau. 4 Pasilikite manyje ir aš liksiu jumyse. Kaip šakelė negali duoti vaisiaus pati iš savęs, nelikdama vynmedyje, taip ir jūs, jei neliksite manyje. 5 Aš esu vynmedis, o jūs šakelės. Kas pasilieka manyje, ir aš — jame, tas duoda gausių vaisių, mat atskirai nuo manęs jūs nieko negalite nuveikti. 6 Kas nelieka manyje, išmetamas kaip šakelė ir sudžiūsta. Jas surenka, sumeta į ugnį ir jos sudega. 7 Jei pasiliekate manyje ir mano žodžiai pasilieka jumyse, prašykite, ko tik norėtumėte, ir tai jums įvyks. 8 Tuo pašlovinamas mano Tėvas, kad jūs duodate gausių vaisių ir parodote esą mano mokiniai. 9 Kaip Tėvas mylėjo mane ir aš jus mylėjau, pasilikite ir jūs manojoje meilėje. 10 Jei laikysitės mano įsakymų, pasiliksite mano meilėje, kaip ir aš laikiausi Tėvo įsakymų ir pasilieku jo meilėje.

11 Jums tai kalbėjau, kad manasis džiaugsmas būtų jumyse ir jūsų džiaugsmas taptų tobulas. 12 Tai yra mano įsakymas — kad jūs vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. 13 Niekas neturi didesnės meilės už tą, kuris už draugus savo sielą guldo. 14 Jūs esate mano draugai, jei darote, ką aš jums įsakau. 15 Jau nebevadinu jūsų vergais, nes vergas nežino, ką veikia jo šeimininkas. Pavadinau jus draugais, nes paskelbiau jums visa, ką girdėjau iš savo Tėvo. 16 Ne jūs mane išsirinkote, o aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte ir duotumėte vaisių, kad jūsų vaisius išliktų ir kad, ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, jis jums duotų.

17 Jums tai įsakau, kad vienas kitą mylėtumėte. 18 Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinote*, kad manęs jis nekentė pirmiau negu jūsų. 19 Jei jūs priklausytumėte pasauliui*, pasaulis saviškius brangintų. Kadangi jūs pasauliui nepriklausote — aš jus iš pasaulio išsirinkau, todėl pasaulis jūsų ir nekenčia. 20 Atminkite žodžius, kuriuos jums sakiau: vergas ne didesnis už savo šeimininką. Jeigu jie persekiojo mane, persekios ir jus. Jei laikėsi mano žodžių, laikysis ir jūsų. 21 Bet visa tai jums darys dėl mano vardo, nes jie nepažįsta to, kuris mane siuntė. 22 Jei nebūčiau atėjęs ir jiems kalbėjęs, jie neturėtų nuodėmės. O dabar jie neturi kuo savo nuodėmės pateisinti. 23 Kas nekenčia manęs, nekenčia ir mano Tėvo. 24 Jei nebūčiau tarp jų padaręs darbų, kurių niekas kitas nėra padaręs, jie neturėtų nuodėmės. O dabar jie matė ir vis tiek nekentė ir manęs, ir mano Tėvo. 25 Bet tai įvyko, kad išsipildytų jų Įstatyme užrašytas žodis: ‘Jie nekentė manęs be priežasties.’ 26 Kai ateis padėjėjas, kurį siųsiu jums nuo Tėvo, — tiesos dvasia, einanti iš Tėvo, — jis liudys apie mane. 27 Ir jūs liudysite, nes nuo pradžių buvote su manimi.

16 Aš jums tai pasakiau, kad nesukluptumėte. 2 Jus šalins iš sinagogų ir ateina valanda, kai kiekvienas, kuris jus žudys, manys einąs tarnystę Dievui. 3 Jie tai darys, nes nepažino nei Tėvo, nei manęs. 4 Bet aš jums tuos dalykus pasakiau, kad, atėjus valandai jiems įvykti, jūs prisimintumėte, jog aš jums apie tai kalbėjau.

Iš pradžių jums apie tai nesakiau, nes buvau su jumis. 5 O dabar einu pas tą, kuris mane siuntė, ir nė vienas iš jūsų manęs neklausiate: ‘Kur tu eini?’ 6 Kadangi aš jums apie tai pasakiau, jūsų širdys prisipildė liūdesio. 7 Vis dėlto, sakau jums tiesą, jums geriau, kad aš išeinu, nes jeigu neišeisiu, padėjėjas tikrai pas jus neateis, o jeigu išeisiu, jums jį atsiųsiu. 8 Atėjęs jis pateiks pasauliui įtikinamus įrodymus dėl nuodėmės, dėl teisumo ir dėl teismo: 9 dėl nuodėmės — nes jie netiki manimi; 10 dėl teisumo — nes aš einu pas Tėvą ir jūs manęs nebematysite; 11 ir dėl teismo — nes šio pasaulio valdovas yra nuteistas.

12 Dar daug ką turiu jums pasakyti, tačiau kol kas jūs negalite to pakelti. 13 O kai anas, tiesos dvasia, ateis, jis ves jus į tiesos pilnatvę, nes nekalbės iš savęs, — kalbės tai, ką bus girdėjęs, ir paskelbs jums būsimus dalykus. 14 Jis pašlovins mane, nes ims iš to, kas mano, ir skelbs jums. 15 Visa, ką Tėvas turi, yra mano. Todėl ir pasakiau, kad anas ims iš to, kas mano, ir skelbs jums. 16 Praeis valandėlė, ir jūs manęs nebematysite; dar valandėlė — ir mane regėsite.“

17 Kai kurie jo mokiniai vienas kitam kalbėjo: „Ką reiškia, kad jis mums sako: ‘Praeis valandėlė, ir jūs manęs nematysite; dar valandėlė — ir mane regėsite’ ir: ‘nes aš einu pas Tėvą’?“ 18 Taigi jie kalbėjo: „Ką reiškia, kad jis sako: ‘valandėlė’? Mes nežinome, apie ką jis kalba.“ 19 Jėzus suprato, kad jie nori jį paklausti, todėl tarė jiems: „Ar jūs tarpusavyje svarstote, kodėl pasakiau: ‘Praeis valandėlė, ir jūs manęs nematysite; dar valandėlė — ir mane regėsite’? 20 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs verksite ir raudosite, o pasaulis džiaugsis; jūs liūdėsite, bet jūsų liūdesys pavirs džiaugsmu. 21 Moteris gimdydama kamuojasi, nes atėjo jos valanda, tačiau pagimdžiusi vaikelį ji to suspaudimo nebeatsimena, mat džiaugiasi, kad gimė pasaulyje žmogus. 22 Taip ir jūs dabar liūdite, bet aš vėl jus pamatysiu. Tada jūsų širdys džiaugsis ir jūsų džiaugsmo niekas neatims. 23 Tą dieną nieko manęs neklausinėsite. Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: ko tik prašysite Tėvą, jis duos jums tai mano vardu. 24 Iki šiol jūs nieko neprašėte mano vardu. Prašykite ir gausite, kad jūsų džiaugsmas būtų ištobulintas.

25 Kalbėjau jums šiuos dalykus palyginimais. Ateina valanda, kai palyginimais jums nebekalbėsiu, bet paskelbsiu jums apie Tėvą aiškiai. 26 Tą dieną jūs prašysite Tėvą mano vardu. Tai sakydamas neturiu omenyje, kad aš prašysiu už jus. 27 Juk pačiam Tėvui esate brangūs, nes aš buvau brangus jums ir jūs įtikėjote, kad atėjau nuo Tėvo. 28 Išėjau iš Tėvo ir atėjau į pasaulį. Dabar palieku pasaulį ir einu pas Tėvą.“

29 Jo mokiniai pasakė: „Štai dabar tu kalbi aiškiai, be palyginimų. 30 Dabar mes žinome, jog tu viską žinai ir tau nereikia, kad tavęs kas paklaustų. Dėl to mes tikime, kad atėjai nuo Dievo.“ 31 Jėzus atsakė jiems: „Kol kas tikite? 32 Štai ateina valanda, jau ir atėjo, kai jūs visi būsite išsklaidyti kas sau ir paliksite mane vieną. Tačiau aš nesu vienas, nes su manimi yra Tėvas. 33 Aš jums visa tai kalbėjau, kad per mane turėtumėte ramybę. Pasaulyje jūsų laukia priespauda, bet būkite drąsūs — aš nugalėjau pasaulį!“

17 Baigęs tai kalbėti, Jėzus pakėlė akis į dangų ir prabilo: „Tėve, atėjo valanda. Pašlovink savo sūnų, kad sūnus pašlovintų tave 2 ir, kaip tu esi suteikęs jam valdžią visiems žmonėms, taip ir jis kad suteiktų amžiną gyvenimą visiems, kuriuos esi jam davęs. 3 Tai yra amžinasis gyvenimas — kad jie pažintų* tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį, Jėzų Kristų. 4 Aš pašlovinau tave žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs padaryti. 5 Taigi dabar tu, Tėve, pašlovink mane pas save ta šlove, kurią aš pas tave turėjau dar prieš atsirandant pasauliui.

6 Aš atskleidžiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei iš pasaulio. Jie buvo tavo, tu davei juos man ir jie laikėsi tavo žodžio. 7 Dabar jie supranta, kad visa, ką man davei, yra iš tavęs; 8 mat žodžius, kuriuos man davei, aš perdaviau jiems, ir jie juos priėmė ir išties suprato, kad aš atėjau nuo tavęs, įtikėjo, kad tu mane siuntei. 9 Aš prašau dėl jų. Ne dėl pasaulio prašau, o dėl tų, kuriuos esi man davęs. Jie juk yra tavo, 10 ir visa, kas mano, yra tavo, ir kas tavo — mano, ir aš pašlovintas tarp jų.

11 Aš jau nebesu pasaulyje, o jie yra pasaulyje. Aš ateinu pas tave. Šventasis Tėve, sergėk juos dėl savo vardo, kurį esi man davęs, kad jie būtų viena, kaip ir mes. 12 Kai buvau su jais, aš pats juos sergėjau dėl tavo vardo, kurį esi man davęs. Ir aš juos išsaugojau, nė vienas iš jų nepražuvo, — išskyrus pražūties sūnų, kad išsipildytų Rašto žodžiai. 13 O dabar aš einu pas tave ir šiuos dalykus pasaulyje kalbu, kad jie savyje turėtų sklidinai manojo džiaugsmo. 14 Aš jiems daviau tavo žodį, o pasaulis jų nekentė, nes jie nepriklauso pasauliui*, kaip ir aš nepriklausau pasauliui.

15 Aš neprašau, kad paimtum juos iš pasaulio, bet kad sergėtum juos nuo piktojo. 16 Jie nepriklauso pasauliui, kaip ir aš nepriklausau pasauliui. 17 Pašventink juos tiesa! Tavo žodis yra tiesa. 18 Kaip tu siuntei mane į pasaulį, taip ir aš pasiunčiau juos į pasaulį. 19 Ir dėl jų aš save šventinu, kad ir jie būtų pašventinti tiesa.

20 Prašau ne tik dėl jų, bet ir dėl tų, kurie per jų žodį mane įtiki: 21 kad jie visi būtų viena — kaip tu, Tėve, esi manyje ir aš tavyje, tebūna ir jie mumyse, kad pasaulis tikėtų, jog tu mane siuntei. 22 Ir aš suteikiau jiems šlovę, kurią esi man suteikęs, kad jie būtų viena, kaip mes esame viena. 23 Aš juose, ir tu manyje, kad jie būtų tobulai suvienyti ir pasaulis žinotų, jog tu mane siuntei ir myli juos taip, kaip myli mane. 24 Tėve, aš noriu, kad tie, kuriuos esi man davęs, būtų su manimi — ten, kur esu aš; kad jie matytų manąją šlovę, kurią esi man suteikęs, mat tu mylėjai mane prieš pasaulio užgimimą*. 25 Teisusis Tėve, išties pasaulis tavęs nepažino, o aš tave pažinau, ir šitie pažino, kad tu mane siuntei. 26 Aš daviau jiems pažinti tavo vardą ir duosiu dar pažinti, idant meilė, kuria mane mylėjai, būtų juose ir aš būčiau juose.“

18 Tai pasakęs, Jėzus nuėjo su savo mokiniais anapus Kidrono slėnio*, kur buvo sodas. Jis ir jo mokiniai įėjo į sodą. 2 Jo išdavėjas Judas tą vietą irgi žinojo, nes Jėzus su savo mokiniais ten dažnai susitikdavo. 3 Taigi Judas pasiėmė būrį kareivių, taip pat aukštųjų kunigų bei fariziejų pareigūnų ir jie atėjo ten su deglais, žibintais ir ginklais. 4 Žinodamas visa, kas jam nutiks, Jėzus išėjo į priekį ir jų paklausė: „Ko ieškote?“ 5 Tie atsakė: „Jėzaus Nazariečio.“ Jis jiems tarė: „Tai aš.“ Jo išdavėjas Judas stovėjo tarp jų.

6 Jėzui pasakius „tai aš“, jie atsitraukė atgal ir parkrito ant žemės. 7 Jis vėl jų paklausė: „Ko ieškote?“ Tie pasakė: „Jėzaus Nazariečio.“ 8 Tada Jėzus tarė: „Sakiau jums, kad tai aš. Jeigu ieškote manęs, leiskite šitiems pasišalinti“, — 9 kad išsipildytų jo sakytas žodis: „Iš tų, kuriuos man davei, nepražudžiau nė vieno.“

10 Tada Simonas Petras, turėdamas kalaviją, išsitraukęs smogė juo vyriausiojo kunigo vergui ir nukirto jam dešinę ausį. To vergo vardas buvo Malkus. 11 Bet Jėzus Petrui pasakė: „Kišk kalaviją į makštį! Negi aš negersiu taurės, kurią Tėvas man davė?“

12 Tada kareiviai, vadas* ir žydų pareigūnai Jėzų suėmė. Jį surišę, 13 nuvedė pirma pas Aną, mat šis buvo Kajafo — tais metais vyriausiojo kunigo — uošvis. 14 Tai tas pats Kajafas, kuris patarė žydams, esą būtų naudingiau, kad vienas žmogus mirtų už liaudį.

15 Simonas Petras ir kitas mokinys sekė Jėzui iš paskos. Tas mokinys buvo pažįstamas vyriausiajam kunigui ir įėjo su Jėzumi į vyriausiojo kunigo rūmų kiemą, 16 o Petras stovėjo lauke prie vartų. Todėl tas kitas mokinys, pažįstamas vyriausiajam kunigui, išėjęs pasikalbėjo su durininke ir Petrą įsivedė. 17 Tarnaitė durininkė Petrui ir sako: „Ar tik tu irgi nesi vienas iš to žmogaus mokinių?“ Tas atsakė: „Nesu.“ 18 Aplink stovėjo vergai ir pareigūnai. Susikūrę iš anglių ugnį, jie šildėsi, mat buvo šalta. Petras irgi stovėjo su jais ir šildėsi.

19 Tuo tarpu aukštasis kunigas* paklausė Jėzų apie jo mokinius ir jo mokslą. 20 Jėzus jam atsakė: „Aš kalbėjau pasauliui viešai. Visada mokiau sinagogose ir šventykloje, kur renkasi visi žydai, ir nieko nekalbėjau slapta. 21 Kodėl tad klausi manęs? Klausk tų, kurie girdėjo, ką jiems kalbėjau. Štai šitie žino, ką sakiau.“ 22 Jėzui tai ištarus, vienas iš pareigūnų, stovintis greta, trenkė jam per veidą ir pasakė: „Šitaip tu atsakai aukštajam kunigui?!“ 23 Jėzus jam atsakė: „Jei pasakiau ką bloga, paliudyk, kas yra blogai; o jei pasakiau teisybę, kodėl mane muši?“ 24 Tada Anas išsiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą.

25 Simonas Petras stovėjo ir šildėsi. Tada jie sakė jam: „Ar tik tu irgi nesi vienas iš jo mokinių?“ Jis paneigė: „Nesu.“ 26 Vienas iš vyriausiojo kunigo vergų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: „Argi aš nemačiau tavęs sode su juo?“ 27 Tačiau Petras vėl išsigynė, ir iškart pragydo gaidys.

28 Iš Kajafo jie nuvedė Jėzų į pretorijų*. Buvo ankstyvas rytas. Patys į pretorijų jie nėjo, kad nesusiterštų ir galėtų valgyti paschą. 29 Todėl Pilotas išėjo pas juos į lauką ir paklausė: „Kokį kaltinimą šitam žmogui keliate?“ 30 Tie jam atsakė: „Jeigu jis nebūtų piktadarys, nebūtume tau jo perdavę.“ 31 Pilotas jiems tarė: „Pasiimkite jį ir teiskite pagal savo įstatymą.“ Žydai jam atsakė: „Mums neleidžiama nieko bausti mirtimi*“, — 32 kad išsipildytų Jėzaus žodžiai, kuriuos jis pasakė nurodydamas, kokia mirtimi turės mirti.

33 Pilotas vėl įėjo į pretorijų, pasišaukė Jėzų ir paklausė: „Tu esi žydų karalius?“ 34 Jėzus atsakė: „Ar pats taip sakai, ar kiti apie mane tau pasakė?“ 35 Pilotas atkirto: „Bene aš žydas? Tavo paties tauta ir aukštieji kunigai man tave perdavė. Ką padarei?“ 36 Jėzus atsakė: „Manoji karalystė nėra iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano pavaldiniai kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet manoji karalystė nėra iš čia.“ 37 Pilotas jo paklausė: „Tai tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Tu pats sakai, kad esu karalius. Aš tam esu gimęs ir tam atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kuriam tiesa svarbi, klauso mano balso.“ 38 Pilotas jam tarė: „Kas yra tiesa?“

Tai pasakęs, jis vėl išėjo pas žydus ir jiems tarė: „Aš nerandu, kad jis būtų kuo nusikaltęs. 39 Beje, yra jūsų paprotys — kad vieną jums per Paschą paleisčiau. Tai gal norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?“ 40 O jie vėl šaukė: „Ne šitą, o Barabą!“ Barabas buvo plėšikas.

19 Tada Pilotas paėmė Jėzų ir nuplakdino. 2 Kareiviai, nupynę iš dygių šakelių vainiką, uždėjo jam ant galvos ir apsiautė jį purpuriniu drabužiu. 3 Jie ėjo prie jo ir sakė: „Sveikas, žydų karaliau!“ Ir daužė jam per veidą. 4 Pilotas vėl išėjo į lauką ir jiems pasakė: „Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte: aš nerandu, kad jis būtų kuo nusikaltęs.“ 5 Jėzus išėjo į lauką su dygliuotu vainiku ir purpuriniu drabužiu. Pilotas jiems tarė: „Štai tas žmogus!“ 6 Tačiau aukštieji kunigai ir pareigūnai jį pamatę ėmė šaukti: „Pakabink jį ant stulpo!* Pakabink ant stulpo!“ Pilotas jiems tarė: „Patys imkite jį ir kabinkite, nes aš nerandu, kad jis būtų kuo nusikaltęs.“ 7 Žydai jam atsakė: „Mes turime tokį įstatymą, ir pagal tą įstatymą jis turi mirti, nes dėjosi Dievo sūnumi.“

8 Išgirdęs tuos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando. 9 Jis vėl nuėjo į pretorijų ir Jėzui tarė: „Iš kur tu?“ Bet Jėzus jam neatsakė. 10 Tada Pilotas paklausė: „Nekalbi su manimi? Ar nežinai, kad turiu valdžią tave paleisti ir turiu valdžią pakabinti ant stulpo?“ 11 Jėzus jam atsakė: „Neturėtum man jokios valdžios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau atidavė.“

12 Dėl to Pilotas ieškojo dingsties jį paleisti. Bet žydai šaukė: „Jei šitą paleidi, nesi Cezario draugas! Kiekvienas, kuris dedasi karaliumi, eina prieš Cezarį!“ 13 Išgirdęs tuos žodžius, Pilotas išvedė Jėzų į lauką ir atsisėdo teismo pakyloje, kuri buvo pastatyta vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, hebrajiškai Gabata. 14 Buvo Paschos* pasirengimas, maždaug šešta* valanda. Jis tarė žydams: „Štai jūsų karalius!“ 15 Tačiau tie rėkė: „Šalin jį! Šalin! Pakabink jį ant stulpo!“ Pilotas jiems tarė: „Jūsų karalių turėčiau pakabinti ant stulpo?“ Aukštieji kunigai atsakė: „Mes neturime karaliaus, tiktai Cezarį.“ 16 Tada Pilotas jį perdavė jiems, kad būtų prikaltas prie stulpo.

Taigi jie Jėzų pasiėmė. 17 Nešdamas savo kančių stulpą, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai vadinamą Golgota. 18 Ten jį pakabino ant stulpo, ir su juo du kitus — iš vienos pusės ir iš kitos, o Jėzų viduryje. 19 Pilotas dar padarė užrašą ir pritvirtino prie stulpo. Jame buvo parašyta: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius.“ 20 Daug žydų tą užrašą perskaitė, mat vieta, kur Jėzų prikalė prie stulpo, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai. 21 Žydų aukštieji kunigai Pilotui sakė: „Nerašyk: ‘Žydų karalius’, bet, kad jis sakė: ‘Aš esu žydų karalius’.“ 22 Pilotas atsakė: „Ką parašiau, parašiau.“

23 Prikalę Jėzų prie stulpo, kareiviai pasiėmė jo viršutinius drabužius ir padalijo juos į keturias dalis — kiekvienam kareiviui po dalį. Pasiėmė ir apatinį apdarą. O tas apdaras buvo be siūlės, nuo viršaus ištisai išaustas. 24 Todėl jie vienas kitam sakė: „Neplėšykime jo, bet meskime burtą, kuriam jis atiteks“, — kad išsipildytų Rašto žodžiai: „Jie pasidalijo tarp savęs mano drabužius ir dėl mano apdaro metė burtą.“ Šitaip kareiviai ir padarė.

25 Prie Jėzaus stulpo stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Klopo žmona Marija ir Marija Magdalietė. 26 Matydamas savo motiną ir šalimais stovintį mokinį, kurį mylėjo, Jėzus motinai tarė: „Moterie, štai tavo sūnus!“ 27 Tada pasakė mokiniui: „Štai tavo motina!“ Ir nuo tos valandos tas mokinys pasiėmė ją pas save.

28 Paskui, žinodamas, jog visa jau įvykdyta, Jėzus, kad išsipildytų Rašto žodžiai, ištarė: „Trokštu.“ 29 Ten buvo indas, pilnas rūgštaus vyno. Tad jie užmovė ant isopo* stiebo kempinę, primirkytą to rūgštaus vyno, ir pakėlė jam prie burnos. 30 Paragavęs rūgštaus vyno, Jėzus tarė: „Atlikta!“ Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią.

31 Kad kūnai neliktų ant stulpų per šabą, mat buvo Pasirengimas ir ta šabo diena buvo didžioji, žydai paprašė Pilotą, kad nubaustiesiems būtų sulaužytos kojos ir kūnai nuimti. 32 Tad kareiviai atėję sulaužė kojas vienam ir kitam — abiem pakabintiems ant stulpų kartu su juo. 33 Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jo kojų nelaužė. 34 Tačiau vienas iš kareivių ietimi perdūrė jo šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. 35 Tas, kuris tai matė, apie tai paliudijo — jo liudijimas tikras ir jis žino sakąs tiesą, — kad ir jūs tikėtumėte. 36 Tai įvyko, kad išsipildytų Rašto žodžiai: „Nė vienas jo kaulas nebus sutrupintas.“ 37 Dar kitoje vietoje Raštas sako: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė.“

38 Po viso šito Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės, paprašė Pilotą, kad leistų jam pasiimti Jėzaus kūną, ir Pilotas leido. Šis atėjo ir nuėmė kūną. 39 Atėjo ir Nikodemas, kuris pirmiau buvo apsilankęs pas Jėzų nakčia. Jis atsinešė ryšulį miros ir alojės*, apie šimtą svarų*. 40 Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir, pagal žydų laidojimo paprotį, susupo su tais kvepalais į drobules. 41 Vietovėje, kur jį prikalė prie stulpo, buvo sodas, o tame sode naujas kapas, kuriame dar niekas nebuvo palaidotas. 42 Kadangi buvo žydų Pasirengimas ir tas kapas netoli, jie ten Jėzų ir paguldė.

20 Pirmąją savaitės dieną Marija Magdalietė anksti, dar su tamsa, atėjo prie kapo ir pamatė, kad akmuo nuo kapo nuritintas. 2 Ji leidosi bėgti ir atbėgusi pas Simoną Petrą ir kitą mokinį — tą, kuris buvo Jėzui brangus, jiems pranešė: „Paėmė Viešpatį iš kapo, ir nežinome, kur jį padėjo.“

3 Tada Petras ir tas kitas mokinys nuskubėjo prie kapo. 4 Juodu išbėgo drauge, bet tas kitas mokinys bėgo greičiau už Petrą ir atsirado prie kapo pirmas. 5 Kai pasilenkė, pamatė gulinčias drobules, tačiau į vidų nėjo. 6 Jam iš paskos atskubėjo ir Simonas Petras. Jis įžengė į kapą ir išvydo gulinčias drobules, 7 taip pat skepetą, dengusią jo galvą, padėtą ne su drobulėmis, o suvyniotą atskirai, kitoje vietoje. 8 Tada anas mokinys, kuris atbėgo prie kapo pirmas, irgi įėjo į vidų. Jis pamatė ir patikėjo. 9 Mat jie dar nebuvo supratę tų Rašto žodžių, kad jis turi prisikelti iš mirusiųjų. 10 Ir mokiniai parėjo į namus.

11 O Marija stovėjo lauke prie kapo ir verkė. Verkdama ji pasilenkė, pažvelgė kapo vidun 12 ir išvydo du angelus baltais drabužiais: vieną sėdintį galvūgalyje, kitą kojūgalyje — ten, kur būta Jėzaus kūno. 13 Jie paklausė jos: „Moterie, kodėl verki?“ Ji tarė: „Paėmė mano Viešpatį ir nežinau, kur jį padėjo.“ 14 Tai pasakiusi, Marija atsigręžė ir išvydo stovintį Jėzų, bet nepažino, kad tai Jėzus. 15 Jėzus jai ir sako: „Moterie, kodėl verki? Ko ieškai?“ Manydama, kad tai sodininkas, Marija tarė: „Gerbiamasis, jei tu jį išnešei, pasakyk man, kur padėjai, ir aš jį pasiimsiu.“ 16 Tada Jėzus jai tarė: „Marija!“ Atsigręžusi ji hebrajiškai jam sušuko: „Rabuni!“ (Tai reiškia „Mokytojau“.) 17 Jėzus pasakė: „Nebelaikyk manęs, aš juk dar nepakilau pas Tėvą. Eik pas mano brolius ir pasakyk jiems: ‘Aš kylu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą.’“ 18 Marija Magdalietė nuėjusi mokiniams pranešė: „Mačiau Viešpatį!“, ir papasakojo jiems, ką jis sakė.

19 Tos pirmosios savaitės dienos vakarą, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, Jėzus atėjo ir atsistojęs į vidurį tarė: „Ramybė jums.“ 20 Tai pasakęs, parodė jiems savo rankas ir šoną. Pamatę Viešpatį, mokiniai nudžiugo. 21 Jėzus vėl jiems tarė: „Ramybė jums. Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ 22 Tai pasakęs, jis pūstelėjo į juos ir tarė: „Priimkite šventąją dvasią. 23 Kam atleisite nuodėmes, tiems jos atleistos; kam neatleisite — neatleistos*.“

24 Kai Jėzus atėjo, Tomo, vieno iš dvylikos, vadinamo Dvyniu, su jais nebuvo. 25 Todėl kiti mokiniai jam kalbėjo: „Mes matėme Viešpatį!“ O šis jiems atsakė: „Jeigu nepamatysiu vinių žaizdų jo rankose, neįleisiu savo piršto į vinių žaizdas ir nepaliesiu ranka jo šono, niekaip nepatikėsiu.“

26 Praėjus aštuonioms dienoms, jo mokiniai vėl buvo susirinkę viduje ir Tomas buvo su jais. Durims esant užrakintoms, atėjo Jėzus ir atsistojęs į vidurį tarė: „Ramybė jums.“ 27 Paskui kreipėsi į Tomą: „Pridėk savo pirštą čionai, pažiūrėk į mano rankas. Ištiesk savo ranką ir paliesk mano šoną. Nepasidaryk netikintis — būk tikintis.“ 28 Tomas atsiliepdamas jam sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ 29 Jėzus jam pasakė: „Patikėjai, nes mane pamatei? Laimingi, kurie tiki nematę.“

30 Tiesa, Jėzus mokinių akivaizdoje padarė ir daug kitų ženklų, neaprašytų šiame ritinyje. 31 O šitie aprašyti tam, kad tikėtumėte, jog Jėzus yra Kristus, Dievo Sūnus, ir kad tikėdami turėtumėte gyvenimą dėl jo vardo.

21 Paskui Jėzus vėl pasirodė mokiniams prie Tiberiados ežero. Pasirodė jis šitaip. 2 Simonas Petras, Tomas, vadinamas Dvyniu, Natanaelis iš Galilėjos Kanos, Zebediejaus sūnūs ir du kiti jo mokiniai buvo drauge. 3 Simonas Petras jiems tarė: „Einu žvejoti.“ Jie pasakė jam: „Ir mes einame su tavimi.“ Jie išėjo, susėdo į valtį, tačiau tą naktį nieko nepagavo.

4 Rytui auštant pakrantėje pasirodė bestovįs Jėzus, bet mokiniai nesuprato, kad tai Jėzus. 5 Jėzus jiems ir sako: „Vaikeliai, neturite ko valgyti?“ Tie atsakė: „Ne.“ 6 Jis tarė jiems: „Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties ir pagausite.“ Jie užmetė ir nebepajėgė jo ištraukti dėl žuvų gausybės. 7 Mokinys, kurį Jėzus mylėjo, Petrui pasakė: „Tai Viešpats!“ Išgirdęs, jog tai Viešpats, Simonas Petras apsivilko palaidinę, mat buvo neapsirengęs, ir šoko į ežerą. 8 O kiti mokiniai atplaukė valtele, tempdami tinklą su žuvimi, nes jie buvo netoli nuo kranto, tik apie du šimtus uolekčių.

9 Išlipę į krantą, jie pamatė rusenančias anglis ir ant jų padėtos žuvies, taip pat duonos. 10 Jėzus jiems tarė: „Atneškite žuvų, kurių ką tik pagavote.“ 11 Simonas Petras įlipo į valtį ir išvilko į krantą tinklą, pilną didelių žuvų; jų buvo šimtas penkiasdešimt trys. Ir nors jų buvo tiek daug, tinklas neplyšo. 12 Jėzus jiems pasakė: „Eikite šen, papusryčiaukite.“ Nė vienas iš mokinių nedrįso jo pasiteirauti: „Kas tu esi?“, mat jie pažino, kad tai Viešpats. 13 Jėzus priėjęs paėmė duonos ir davė jiems, taip pat ir žuvies. 14 Tai buvo jau trečias kartas, kai Jėzus pasirodė mokiniams prikeltas iš mirusiųjų.

15 Kai jie papusryčiavo, Jėzus tarė Simonui Petrui: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane labiau negu šitàs*?“ Jis jam atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad esi man brangus.“ Jėzus tarė jam: „Maitink mano ėriukus.“ 16 Jis ir vėl jo klausė, antrą kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ Tas atsakė: „Taip, Viešpatie. Tu žinai, kad esi man brangus.“ Jėzus jam pasakė: „Ganyk mano aveles.“ 17 Jis paklausė jo trečią kartą: „Simonai, Jono sūnau, ar aš tau brangus?“ Petras nuliūdo, kad trečią kartą Jėzus jo paklausė: „Ar aš tau brangus?“ Tad jis jam tarė: „Viešpatie, tu viską žinai. Žinai, kad esi man brangus.“ Jėzus jam pasakė: „Maitink mano aveles. 18 Iš tiesų, iš tiesų tau sakau: kai buvai jaunesnis, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. Bet kai pasensi, ištiesi savo rankas, kitas tave sujuos ir ves, kur nenori.“ 19 Taip sakydamas, jis nurodė, kokia mirtimi Petras pašlovins Dievą. Tai pasakęs, jis jam tarė: „Sek paskui mane.“

20 Petras apsigręžė ir pamatė iš paskos einantį mokinį, kurį Jėzus mylėjo ir kuris per vakarienę atsilošė Jėzui į krūtinę ir paklausė: „Viešpatie, kuris tave išduos?“ 21 Jį pamatęs, Petras Jėzaus paklausė: „Viešpatie, o kaip šitas?“ 22 Jėzus jam tarė: „Jeigu aš noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas tau? Tu sek paskui mane.“ 23 Todėl tarp brolių pasklido tokia kalba, kad tas mokinys nemirsiąs. Tačiau Jėzus jam nesakė, kad anas nemirs, tik: „Jeigu aš noriu, kad jis pasiliktų, kol ateisiu, kas tau?“

24 Tai tas mokinys, kuris liudija apie šiuos dalykus ir kuris juos aprašė. O mes žinome, kad jo liudijimas tikras.

25 Yra dar daugelis kitų dalykų, kuriuos Jėzus padarė. Jeigu visi iki vieno būtų surašyti, visas pasaulis, manau, nesutalpintų ritinių, kurių būtų prirašyta.