Evangelija pagal Luką

1 Kadangi daugelis ėmėsi surašyti pasakojimą apie įvykius, kurių tikrumu mes visiškai įsitikinę 2 ir kuriuos mums perdavė tie, kas savo akimis nuo pradžių juos matė ir tapo žodžio tarnais, 3 tai ir aš, viską nuo pradžios kruopščiai ištyręs, nusprendžiau nuosekliai juos aprašyti tau, didžiai gerbiamas Teofili, 4 kad būtum visiškai tikras tuo, ko tave mokė žodžiu.

5 Judėjos karaliaus Erodo* dienomis buvo toks kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus. Jis turėjo žmoną iš Aarono dukterų, vardu Elzbieta. 6 Abudu buvo teisūs Dievo akivaizdoje, nes nepriekaištingai laikėsi visų Jehovos* įsakymų bei nuostatų. 7 Tačiau jie neturėjo vaikų — mat Elzbieta buvo nevaisinga — ir abu jau buvo senyvo amžiaus.

8 Kartą pagal savo skyriaus eilę jis ėjo Dievo akivaizdoje kunigo pareigas, 9 ir burtu — tokia buvo įprasta tvarka tarp kunigų — jam teko įžengus į Jehovos šventovę aukoti smilkalus, 10 o visa žmonių daugybė smilkymo valandą lauke meldėsi. 11 Jam pasirodė Jehovos angelas, bestovįs smilkalų aukuro dešinėje. 12 Išvydęs angelą, Zacharijas sutriko, jį apėmė baimė. 13 Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, nes tavo maldavimas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų, kuriam duosi vardą Jonas. 14 Turėsi džiaugsmo bei linksmybės ir jo gimimu džiaugsis daugelis, 15 nes jis bus didis Jehovos akivaizdoje. Jam bus nevalia gerti nei vyno, nei stipraus gėrimo, ir nuo pat savo motinos įsčių jis bus kupinas šventosios dvasios. 16 Daugelį Izraelio sūnų jis atgręš į Jehovą, jų Dievą, 17 ir eis pirma jo su Elijo dvasia bei galia atgręžti tėvų širdžių į vaikus ir neklusniųjų — į teisiųjų gyvenimišką išmintį, kad paruoštų žmones Jehovai, kad jie būtų pasirengę.“

18 O Zacharijas pasakė angelui: „Iš kur man žinoti, kad taip bus? Juk aš senas ir mano žmona senyva.“ 19 Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius, stovintis greta Dievo, jo akivaizdoje. Buvau pasiųstas su tavimi kalbėti ir pranešti tau šią gerą naujieną. 20 Štai tapsi nebylys ir negalėsi kalbėti iki dienos, kada tai įvyks, nes nepatikėjai mano žodžiais, kurie išsipildys savo metu.“ 21 Zacharijo laukiantys žmonės stebėjosi, kad jis užtrunka šventovėje. 22 Išėjęs jis negalėjo žmonėms nieko pasakyti, ir tie suprato, kad jis šventovėje matė nežemišką reginį. Zacharijas su jais aiškinosi ženklais ir liko nebylys. 23 Jo viešos tarnybos dienoms pasibaigus, jis grįžo namo.

24 Po tų dienų jo žmona Elzbieta tapo nėščia. Ji penkis mėnesius nesirodė tarp žmonių sakydama: 25 „Štai taip Jehova pasielgė su manimi šiomis dienomis — pažvelgė į mane, kad nuimtų nuo manęs negarbę, kurią turėjau tarp žmonių.“

26 Šeštąjį mėnesį angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, 27 pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų. Mergelės vardas buvo Marija. 28 Atėjęs pas ją, jis tarė: „Sveika, susilaukusioji didžio palankumo. Jehova su tavimi.“ 29 Bet ji dėl tų žodžių labai sutriko ir svarstė, ką šis pasveikinimas reiškia. 30 O angelas jai sakė: „Nebijok, Marija, nes radai palankumą Dievo akyse. 31 Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kuriam duosi vardą Jėzus. 32 Jis bus didis ir jį vadins Aukščiausiojo Sūnumi. Jehova Dievas jam duos jo tėvo Dovydo sostą. 33 Jis karaliaus Jokūbo namams per amžius, jo karaliavimui nebus galo.“

34 Bet Marija paklausė angelo: „Kaip tai įvyks, jeigu aš neturiu santykių su vyru?“ 35 Angelas jai atsakė: „Ant tavęs nusileis šventoji dvasia ir Aukščiausiojo galia pridengs tave šešėliu. Todėl tas, kuris gims, bus vadinamas šventu, Dievo Sūnumi. 36 Antai tavo senyva giminaitė Elzbieta irgi laukiasi sūnaus, nors ją vadino nevaisinga, ir šis mėnuo jai šeštas. 37 Juk nėra to, ko Dievas paskelbęs negalėtų įvykdyti.“ 38 Tada Marija tarė: „Štai esu Jehovos vergė! Tegul įvyksta man tai, ką paskelbei.“ Tuomet angelas ją paliko.

39 Tomis dienomis Marija pakilusi skubiai nukeliavo į kalnuotą kraštą, į vieną Judo miestą. 40 Įžengusi į Zacharijo namus ji pasveikino Elzbietą. 41 Kai Elzbieta išgirdo Marijos pasveikinimą, kūdikis jos įsčiose šoktelėjo. Elzbieta tapo kupina šventosios dvasios 42 ir garsiu balsu sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius! 43 Už ką man tokia garbė, kad mano Viešpaties motina atėjo pas mane? 44 Štai, kai tavo pasveikinimo garsas pasiekė mano ausis, kūdikis mano įsčiose šoktelėjo iš džiaugsmo. 45 Laiminga patikėjusioji, nes bus įvykdyta visa, ką Jehova jai kalbėjo.“

46 Marija tarė: „Mano siela aukština Jehovą, 47 dvasia mano netveria džiaugsmu dėl Dievo, mano Gelbėtojo, 48 nes jis atkreipė dėmesį į savo vergės žemą padėtį. Štai nuo dabar visos kartos vadins mane laimingąja, 49 nes Galingasis padarė man didžių dalykų; šventas yra jo vardas. 50 Per kartų kartas jis gailestingas tiems, kurie jo bijo. 51 Jis parodė savo rankos galybę, išsklaidė tuos, kurių širdžių ketinimai išpuikėliški, 52 numetė nuo sostų galinguosius ir išaukštino prastuolius, 53 pasotino alkanuosius gėrybėmis, o turtuolius paleido tuščiomis. 54 Jis atėjo į pagalbą savo tarnui Izraeliui, kad prisimintų gailestingumą — 55 kaip yra sakęs mūsų protėviams — Abraomui ir jo palikuonims per amžius.“ 56 Marija išbuvo pas ją apie tris mėnesius, o paskui grįžo į savo namus.

57 Elzbietai atėjo laikas gimdyti ir ji pagimdė sūnų. 58 Jos kaimynai ir giminaičiai išgirdo, kad Jehova didžiai parodė jai savąjį gailestingumą, ir džiaugėsi su ja. 59 Aštuntą dieną jie atėjo vaikelio apipjaustyti ir norėjo jam duoti jo tėvo vardą — Zacharijas. 60 Bet jo motina atsiliepdama tarė: „Ne ne! Jis vadinsis Jonas.“ 61 O jie sakė jai: „Niekas iš tavo giminių neturi tokio vardo.“ 62 Tada jie ženklais klausė vaiko tėvą, kaip šis norėtų jį pavadinti. 63 Jis paprašė rašomosios lentelės ir užrašė: „Jo vardas Jonas.“ Ir visi stebėjosi. 64 Tuoj pat jam atsivėrė lūpos, atsirišo liežuvis — jis prakalbo ir laimino Dievą. 65 Visus jų kaimynystėje gyvenančius apėmė baimė, ir apie visa tai buvo kalbama visame kalnuotame Judėjos krašte. 66 Visi, kurie girdėjo, dėjosi tai į širdį ir sakė: „Kas gi šis vaikelis bus?“ Mat Jehovos ranka iš tiesų buvo su juo.

67 O jo tėvas Zacharijas tapo kupinas šventosios dvasios ir pranašavo: 68 „Tebūna palaimintas Jehova, Izraelio Dievas, nes jis atkreipė dėmesį į savo tautą ir ją išvadavo. 69 Jis pakėlė mums išgelbėjimo ragą savo tarno Dovydo namuose — 70 kaip nuo seno savo šventųjų pranašų lūpomis kalbėjo 71 išgelbėsiąs mus nuo priešų ir nuo rankos visų, kurie mūsų nekenčia, — 72 kad parodytų gailestingumą dėl mūsų protėvių ir prisimintų savo šventą sandorą, 73 tą priesaiką, kuria prisiekė mūsų protėviui Abraomui, 74 ir kad duotų mums, kai būsime išvaduoti iš priešų rankų, be baimės eiti jam dievatarnystę 75 ištikimybe ir teisumu jo akivaizdoje per visas mūsų dienas. 76 O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi Jehovai priešakyje paruošti jam kelių 77 ir duoti jo tautai sužinoti apie išgelbėjimą per jų nuodėmių atleidimą 78 dėl mūsų Dievo didžios atjautos. Su ja mus aplankys aušra iš aukštybių 79 apšviesti sėdinčių tamsoje ir mirties šešėlyje, nukreipti palaimingai mūsų žingsnių į ramybės* kelią.“

80 O vaikelis augo ir stiprėjo dvasia. Jis laikėsi tyruose iki dienos, kai viešai pasirodė Izraeliui.

2 Tomis dienomis išėjo Cezario Augusto potvarkis atlikti visos gyvenamos žemės surašymą 2 (šis, pirmasis, surašymas įvyko Kvirinui esant Sirijos valdytoju), 3 tad visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą. 4 Juozapas irgi ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją, į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi, nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir jo linijos. 5 Jis ėjo užsirašyti su Marija, kuri jau buvo jo žmona ir laukėsi. 6 Jiems ten esant, jai atėjo metas gimdyti. 7 Ir ji pagimdė savo pirmagimį sūnų. Suvysčiusi jį vystyklais, paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje.

8 Tų apylinkių laukuose stovyklaujantys piemenys naktį pakaitomis saugojo savo bandas. 9 Staiga atsistojo šalia jų Jehovos angelas. Juos apgaubė Jehovos šlovės šviesa ir jie labai išsigando. 10 O angelas tarė: „Nebijokite, štai skelbiu jums gerą naujieną apie didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai, 11 nes šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas, kuris yra Kristus, Viešpats. 12 Ir štai jums ženklas: rasite kūdikį, suvystytą vystyklais ir paguldytą ėdžiose.“ 13 Staiga prie angelo atsirado gausi dangaus kareivija. Ji liaupsino Dievą: 14 „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė žmonėms, kuriems jis palankus.“

15 Kai angelai nuo jų pasitraukė dangun, piemenys tarpusavyje kalbėjo: „Tuojau pat eikime į Betliejų pažiūrėti, kas įvyko, ką Jehova mums pranešė.“ 16 Nuskubėję jie rado Mariją, Juozapą ir kūdikį, gulintį ėdžiose. 17 Jį pamatę, piemenys papasakojo, kas jiems buvo apie tą vaikelį pasakyta. 18 Ir visi, kurie girdėjo, stebėjosi tuo, ką piemenys jiems pasakojo, 19 o Marija dėmėjosi visus tuos žodžius, svarstydama juos širdyje. 20 Piemenys grįžo atgal šlovindami ir liaupsindami Dievą už visa, ką girdėjo ir matė, kaip jiems buvo pasakyta.

21 Kai suėjo aštuonios dienos ir jį reikėjo apipjaustyti, jam davė vardą Jėzus, kurį, dar prieš jo pradėjimą įsčiose, buvo nurodęs angelas.

22 O kai suėjo dienos jiems apsivalyti pagal Mozės įstatymą, jie atnešė jį į Jeruzalę pristatyti Jehovos akivaizdon, 23 kaip Jehovos įstatyme parašyta: „Kiekvienas vyriškosios lyties pirmagimis bus vadinamas ‘šventas Jehovai’“, 24 ir duoti auką, kaip pasakyta Jehovos įstatyme: „Porą purplelių arba du balandžiukus.“

25 Štai Jeruzalėje buvo žmogus, vardu Simeonas — teisus ir dievobaimingas žmogus. Jis laukė Izraelio paguodos, ir šventoji dvasia buvo su juo. 26 Per šventąją dvasią jis buvo gavęs dieviškąjį apreiškimą, kad nematys mirties, kol neišvys Jehovos Pateptojo*. 27 Dvasios vedamas, jis atėjo į šventyklą ir, kai tėvai atnešė vaikelį Jėzų, kad atliktų dėl jo, kas nustatyta įstatyme, 28 jis paėmė jį ant rankų, laimino Dievą ir kalbėjo: 29 „Dabar, Visavaldi, leidi savo vergui ramiai išeiti, kaip esi sakęs; 30 juk mano akys išvydo tą, per kurį ateis nuo tavęs išgelbėjimas, 31 tavo parengtas visų tautų akivaizdoje, 32 šviesą tamsos skraistei nuo tautų nuimti ir tavo tautos, Izraelio, šlovę.“ 33 Vaikelio tėvas ir motina stebėjosi tuo, kas buvo apie jį kalbama. 34 Simeonas juos palaimino, o jo motinai Marijai pasakė: „Štai jis yra padėtas daugeliui Izraelyje nupulti ir atsikelti ir kaip ženklas, kuriam bus prieštaraujama 35 — tiesa, tavo pačios sielą pervers kalavijas, — kad atsiskleistų daugelio širdžių svarstymai.“

36 Dar buvo pranašė Ona, Fanuelio duktė iš Ašero giminės (jau sena, išgyvenusi su vyru septynerius metus po savo mergystės 37 ir našlaudama sulaukusi aštuoniasdešimt ketverių metų). Ji nesitraukdavo iš šventyklos ir dieną naktį ėjo dievatarnystę pasninkais bei maldavimais. 38 Tą valandą ji priėjusi ėmė dėkoti Dievui ir kalbėti apie vaikelį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.

39 Atlikę visa, ko reikalavo Jehovos įstatymas, jie sugrįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą. 40 O vaikelis augo, stiprėjo, darėsi išmintingas, ir Dievo malonė buvo su juo.

41 Jo tėvai kasmet eidavo į Jeruzalę, į Paschos šventę. 42 Kai jam sukako dvylika metų, tuo šventės papročiu jie nukeliavo aukštyn į Jeruzalę 43 ir išbuvo visas dienas. Bet, jiems iškeliaujant atgal, berniukas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, o tėvai to nepastebėjo. 44 Manydami, kad jis bendrakeleivių būryje, jie nuėjo dienos kelią. Tada suskato jo ieškoti tarp giminaičių ir pažįstamų, 45 bet nerado. Tad visur jo ieškojo grįžę į Jeruzalę. 46 Po trijų dienų jie rado jį šventykloje sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. 47 Visi, kurie jo klausėsi, negalėjo atsistebėti jo supratimu ir atsakymais. 48 Jie apstulbo jį pamatę ir motina jam tarė: „Vaike, kodėl mums taip padarei? Štai tavo tėvas ir aš labai susirūpinę tavęs ieškome.“ 49 Bet jis jiems atsakė: „Kodėl gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad aš turiu būti savo Tėvo namuose?“ 50 Tačiau jie šitų jo žodžių nesuprato.

51 Tada Jėzus leidosi su jais žemyn ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus. Jo motina atidžiai dėjosi visus tokius pasakymus į širdį. 52 O Jėzus brendo, augo išmintimi ir malone Dievo ir žmonių akyse.

3 Penkioliktaisiais Tiberijaus Cezario viešpatavimo metais, Poncijui Pilotui esant Judėjos valdytoju, Erodui* esant Galilėjos tetrarchu*, jo broliui Pilypui — Iturėjos ir Trachonitidės krašto tetrarchu, Lisanijui — Abilenės tetrarchu, 2 prie vyriausiojo kunigo Ano ir prie Kajafo, Zacharijo sūnų Joną dykumoje pasiekė Dievo žodis.

3 Tad jis atėjęs visoje pajordanėje skelbė krikštą kaip atgailos ženklą nuodėmėms atleisti, 4 kaip pranašo Izaijo žodžių knygoje parašyta: „Girdėti balsas šaukiančio tyruose: ‘Paruoškite Jehovai kelią, ištiesinkite jam takus! 5 Kiekviena dauba tebūna užpilta, kiekvienas kalnas bei kalva nulyginti, vingiai ištiesinti, kauburynai tetampa lygiais keliais. 6 Ir visi žmonės pamatys, per ką nuo Dievo ateis išgelbėjimas.’“

7 Taigi jis kalbėjo minioms, ateinančioms pas jį krikštytis: „Jūs, angių paderme, kas jus pamokė bėgti nuo ateinančios rūstybės? 8 Duokite vaisių, priderančių atgailai. Ir nepradėkite sau sakyti: ‘Mūsų tėvas Abraomas.’ Sakau jums, kad Dievas turi galios ir iš šitų akmenų pakelti vaikų Abraomui. 9 Juk kirvis jau pridėtas prie medžių šaknų. Tad kiekvienas medis, neduodantis gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį.“

10 Minios jį klausdavo: „Tai ką mums daryti?“ 11 Jis atsakydavo: „Kas turi dvi palaidines, tepasidalija su neturinčiu, ir kas turi ko valgyti, tegul daro taip pat.“ 12 Netgi mokesčių rinkėjai ėjo krikštytis ir klausė jį: „Mokytojau, ką mums daryti?“ 13 Jis jiems sakė: „Nereikalaukite nė kiek daugiau negu jums nustatyta.“ 14 Kareiviai irgi klausdavo: „O ką mums daryti?“ Jiems jis atsakydavo: „Nieko neapiplėšinėkite ir melagingai neskųskite — tenkinkitės savo atlygiu.“

15 Žmonės buvo apimti lūkesčių ir visi širdyje apie Joną svarstė: „Ar tik jis ne Kristus?“ 16 Jonas visiems į tai sakė: „Aš, tiesa, jus krikštiju vandenyje, bet ateina galingesnis už mane, kuriam nesu vertas atrišti sandalų dirželių. Jis krikštys jus šventojoje dvasioje ir ugnyje. 17 Rankoje jis turi vėtyklę suvalyti viskam nuo savo grendymo, — kviečius jis susems į svirną, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi.“

18 Taigi jis sakė žmonėms dar daugelį kitokių paraginimų ir skelbė jiems gerą naujieną. 19 O tetrarchas Erodas, kurį Jonas barė dėl jo brolio žmonos Erodiados ir dėl visų jo piktadarysčių, 20 pridėjo prie jų visų dar ir tai, kad uždarė Joną į kalėjimą.

21 Visiems žmonėms krikštijantis, Jėzus irgi buvo pakrikštytas. Jam meldžiantis atsivėrė dangus 22 ir šventoji dvasia kūnišku pavidalu nusileido ant jo tarsi balandis, ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu esi mano mylimasis Sūnus; aš patenkintas tavimi.“

4 Kupinas šventosios dvasios, Jėzus grįžo nuo Jordano, ir dvasia jį vedžiojo po dykumą 2 keturiasdešimt dienų, ir jis buvo Velnio gundomas. Tomis dienomis jis nieko nevalgė, tad joms praėjus buvo alkanas. 3 Tada Velnias jam tarė: „Jei tu Dievo sūnus, liepk šitam akmeniui pavirsti duona.“ 4 Bet Jėzus jam atsakė: „Parašyta: ‘Žmogus bus gyvas ne vien duona.’“

5 Tada, užsivedęs jį aukštai ir akimirksniu parodęs jam visas gyvenamos žemės karalystes, 6 Velnias pasakė: „Duosiu tau visą šią valdžią su jų šlove, nes ji man atiduota, ir kam noriu, tam ją duodu. 7 Taigi, jei pagarbinsi mane, ji visa bus tavo.“ 8 O Jėzus jam atsakė: „Parašyta: ‘Jehovą, savo Dievą, garbink ir dievatarnystę eik jam vienam.’“

9 Tuomet jis nuvedė Jėzų į Jeruzalę, pastatė ant šventyklos sienos ir tarė: „Jei tu Dievo sūnus, šok nuo čia žemyn, 10 juk parašyta: ‘Jis palieps savo angelams saugoti tave’ 11 ir ‘jie nešios tave ant rankų, kad kartais neužsigautum kojos į akmenį.’“ 12 Jėzus jam atsakė: „Pasakyta: ‘Nemėgink Jehovos, savo Dievo.’“ 13 Baigęs visus gundymus, Velnias atsitraukė nuo jo iki kitos progos.

14 Jėzus su dvasios galia grįžo į Galilėją. Ir geros kalbos apie jį pasklido po visas apylinkes. 15 Jis pradėjo mokyti jų sinagogose ir buvo visų gerbiamas.

16 Jėzus atėjo į Nazaretą, kur užaugo. Jis nuėjo į sinagogą, kaip šabo dieną buvo pratęs, ir atsistojo skaityti. 17 Jam padavė pranašo Izaijo ritinį. Atvyniojęs tą ritinį, jis surado vietą, kur buvo parašyta: 18 „Jehovos dvasia ant manęs, nes jis mane patepė nešti gerą naujieną vargšams, pasiuntė mane skelbti belaisviams išlaisvinimo ir akliesiems praregėjimo, išlaisvinti prislėgtųjų 19 ir skelbti Jehovos palankumo metų.“ 20 Tuomet jis ritinį suvyniojo, grąžino tvarkdariui ir atsisėdo, o visų esančių sinagogoje akys buvo įsmeigtos į jį. 21 Ir jis ėmė jiems kalbėti: „Šiandien Rašto žodžiai, kuriuos ką tik girdėjote, yra išsipildę.“

22 Jie visi reiškė jam pritarimą, stebėjosi maloniais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų, ir kalbėjo: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“ 23 O Jėzus jiems pasakė: „Jūs, be abejo, pritaikysite man šį priežodį: ‘Gydytojau, pagydyk save’, — padaryk ir čia, savo tėviškėje, dalykų, kurių girdėjome buvus Kafarnaume.“ 24 Jis kalbėjo: „Iš tiesų sakau jums, kad joks pranašas nėra priimamas savo tėviškėje. 25 Bet sakau jums tiesą: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo užrakintas trejus metus ir šešis mėnesius ir visą kraštą alino didelis badas, 26 vis dėlto Elijas nebuvo pasiųstas nė pas vieną iš tų moterų, o tik pas našlę Sareptoje, Sidono krašte. 27 Ir daug raupsuotųjų buvo Izraelyje pranašo Eliziejaus laikais, tačiau nė vienas iš jų nebuvo apvalytas, — tik siras Naamanas.“ 28 Visi sinagogoje, tai išgirdę, užsidegė pykčiu. 29 Pakilę jie išsivarė jį už miesto. Ant kalno, ant kurio jų miestas pastatytas, privedė jį prie skardžio, norėdami nustumti žemyn. 30 Tačiau jis praėjo tarp jų ir nuėjo sau.

31 Nukeliavęs žemyn į Galilėjos miestą Kafarnaumą, Jėzus per šabą mokė žmones. 32 Jie buvo didžiai nustebinti jo mokymo, nes jo žodis turėjo galią. 33 Sinagogoje buvo žmogus, turintis dvasią, netyrą demoną. Jis garsiu balsu sušuko: 34 „Ei! Kas tau darbo dėl mūsų, Jėzau Nazarėnai?! Atėjai mūsų pražudyti?! Žinau, kas tu toks, — Dievo Šventasis!“ 35 Bet Jėzus jį sudraudė sakydamas: „Nutilk ir išeik iš jo!“ Demonas bloškė žmogų į vidurį ir išėjo iš jo nė kiek nesužeidęs. 36 Visi apstulbo ir pradėjo tarp savęs kalbėti: „Kas per žodžiai! Jis su valdžia ir galia įsako netyrosioms dvasioms, ir tos išeina?!“ 37 Tad garsas apie jį sklido po visus to krašto kampelius.

38 Pakilęs jis iš sinagogos atėjo į Simono namus. Simono uošvė labai karščiavo ir jie paprašė Jėzaus jai padėti. 39 Palinkęs virš jos, jis sudraudė karštį, ir šis atslūgo. Ji tuojau atsikėlė ir ėmėsi jiems patarnauti.

40 Saulei leidžiantis, kas tik turėjo kokiomis nors ligomis sergančių, sugabeno juos pas Jėzų. Jis dėjo ant kiekvieno iš jų rankas ir gydė. 41 Taip pat iš daugelio išėjo demonai šaukdami ir sakydami: „Tu Dievo Sūnus!“ Bet Jėzus juos draudė ir neleido kalbėti, nes jie žinojo, kad jis Kristus.

42 O dienos pradžioje išėjęs, jis nuėjo į nuošalią vietą. Bet minios ėmė visur jo ieškoti ir atėjo ten, kur jis buvo. Jie bandė Jėzų sulaikyti, kad jų nepaliktų, 43 tačiau jis pasakė: „Aš ir kitiems miestams turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam esu siųstas.“ 44 Ir jis skelbė Judėjos sinagogose.

5 Sykį, Jėzui stovint prie Genezareto ežero, minia grūdosi prie jo klausytis Dievo žodžio. 2 Jis pamatė dvi valtis, stovinčias prie ežero kranto. Žvejai išlipę iš jų plovė savo tinklus. 3 Įlipęs į vieną iš valčių — tą, kuri buvo Simono, jis paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto ir atsisėdęs mokė minias iš valties. 4 Baigęs kalbėti, jis tarė Simonui: „Plauk, kur gilu, ir užmeskite tinklus valksmui.“ 5 Simonas atsakė: „Vadove, mes kiaurą naktį plušome ir nieko nesugavome, bet kad jau taip sakai, užmesiu tinklus.“ 6 Tai padarę, jie užgriebė didelę daugybę žuvų — tinklai net ėmė trūkinėti. 7 Jie pamojo savo bendradarbiams kitoje valtyje, kad priplauktų padėti. Tie priplaukė, ir jie taip pripildė abi valtis, kad tos kone skendo. 8 Tai matydamas, Simonas Petras puolė Jėzui į kelius ir tarė: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nuodėmingas žmogus.“ 9 Mat dėl sugautos žuvies valksmo jis ir visi su juo esantys apstulbo, 10 taip pat Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas — Simono bendraversliai. O Jėzus Simonui tarė: „Nebijok. Nuo dabar žmones žvejosi.“ 11 Tad, išvilkę valtis į krantą ir viską palikę, jie nusekė paskui jį.

12 Kitąkart, kai jis buvo viename mieste, štai atėjo vyras — visas raupsuotas! Pamatęs Jėzų, jis puolė veidu į žemę ir maldavo: „Viešpatie, jei tik norėtum, galėtum padaryti mane švarų.“ 13 Jėzus ištiesęs ranką palietė jį ir pasakė: „Noriu. Tapk švarus.“ Raupsai iš karto pranyko. 14 Jis liepė tam žmogui, kad niekam nepasakotų: „Tik nueik pasirodyti kunigui ir dėl savo apvalymo paaukok auką, kaip Mozės nurodyta, kad jiems paliudytum.“ 15 Bet žinia apie jį vis plito ir didelės minios ateidavo jo pasiklausyti ir išsigydyti savo negalių. 16 O jis traukdavosi į dykynes ir melsdavosi.

17 Vieną dieną, kai Jėzus mokė, čia pat sėdėjo fariziejų ir Įstatymo mokytojų, atėjusių iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų ir iš Jeruzalės. Jehovos galia buvo su juo, kad jis galėtų gydyti. 18 Ir štai vyrai ant gulto atnešė paralyžiuotą žmogų. Jie dairėsi, kaip jį įnešti ir paguldyti prie Jėzaus. 19 Negalėdami patekti vidun dėl minios, užlipo ant stogo ir praardę plyteles nuleido jį ant to nedidelio gulto į vidurį priešais Jėzų. 20 Matydamas jų tikėjimą, jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės tau atleistos.“ 21 Tad Raštų žinovai ir fariziejai ėmė svarstyti: „Kas jis toks, kad taip piktžodžiauja? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?“ 22 Bet Jėzus įžvelgęs jų mintis atsiliepė: „Ką svarstote širdyje? 23 Kas gi lengviau: ar pasakyti ‘tavo nuodėmės tau atleistos’, ar — ‘kelkis ir vaikščiok’? 24 Tačiau kad žinotumėte, jog Žmogaus Sūnus žemėje turi galią atleisti nuodėmes — jis kreipėsi į paralyžiuotąjį, — sakau tau: kelkis, imk savo gultą ir keliauk namo.“ 25 Šis tuoj pat jiems bežiūrint atsikėlė, pasiėmė gultą ir nuėjo namo, šlovindamas Dievą. 26 Visi buvo didžiai sujaudinti, šlovino Dievą ir apimti baimės kalbėjo: „Šiandien matėme nepaprastų dalykų!“

27 Paskui išėjęs Jėzus pamatė mokesčių rinkėją, vardu Levis, sėdintį mokesčių rinkykloje, ir tarė jam: „Sek paskui* mane.“ 28 Tas viską paliko ir atsikėlęs nusekė paskui jį. 29 Savo namuose Levis surengė jam dideles priėmimo vaišes. Su jais prie stalo sėdėjo gausus būrys mokesčių rinkėjų ir kitų. 30 O fariziejai ir jų Raštų žinovai murmėjo prieš jo mokinius sakydami: „Kodėl jūs valgote ir geriate su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais?“ 31 Jėzus atsiliepdamas jiems tarė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. 32 Aš esu atėjęs kviesti atgailauti ne teisiųjų, o nusidėjėlių.“

33 Jie sakė jam: „Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir uoliai meldžiasi. Taip daro ir fariziejų mokiniai, o tavieji valgo ir geria.“ 34 Jėzus jiems atsakė: „Negi versite jaunikio draugus pasninkauti, kol jaunikis yra su jais? 35 Tačiau ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus.“

36 Ir jis pasakė jiems palyginimą: „Niekas neplėšia lopo iš naujo apsiausto ir nesiuva jo ant seno, antraip naujas lopas atplyš; lopas iš naujo apsiausto senam netinka. 37 Ir niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, antraip jaunas vynas juos suplėšytų ir tiek vynas išsilietų, tiek vynmaišiai niekais nueitų. 38 Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius. 39 Nė vienas gėręs seno vyno nenori jauno; jis sako: ‘Senasis yra puikus.’“

6 Kartą šabo dieną, kai jis ėjo per javų laukus, jo mokiniai skabė varpas, trynė jas rankomis ir valgė. 2 Kai kurie fariziejai sakė: „Kodėl darote, kas per šabą neleistina?“ 3 Bet Jėzus atsakė jiems: „Argi neskaitėte, ką darė Dovydas, kai jis ir jo vyrai buvo išalkę? 4 Kaip jis įėjo į Dievo namus, gavo padėtinės duonos, valgė ir davė jos savo palydovams, nors jos neleistina valgyti niekam, vien tik kunigams?“ 5 Ir jis jiems pasakė: „Žmogaus Sūnus yra šabo Viešpats.“

6 Kitą šabą jis atėjo į sinagogą ir ėmė mokyti. Ten buvo žmogus padžiūvusia dešine ranka. 7 Raštų žinovai ir fariziejai akylai stebėjo, ar Jėzus imsis per šabą gydyti, kad rastų, kuo jį apkaltinti. 8 Jis žinojo, ką jie svarsto, todėl tarė anam vyrui padžiūvusia ranka: „Kelkis ir stok į vidurį.“ Tas pakilęs atsistojo. 9 Tada Jėzus jiems pasakė: „Klausiu jūsų: kas leistina per šabą — daryti gera ar daryti bloga, sielą gelbėti ar pražudyti?“ 10 Apžvelgęs visus aplinkui, jis tarė anam žmogui: „Ištiesk ranką.“ Šis ištiesė, ir ranka tapo sveika. 11 Jie labai įtūžo ir tarėsi tarpusavyje, ką galėtų Jėzui padaryti.

12 Tomis dienomis jis nuėjo ant kalno melstis ir meldėsi Dievui visą naktį. 13 Dienai atėjus jis pasikvietė savo mokinius ir išsirinkęs iš jų dvylika dar pavadino juos apaštalais*: 14 Simoną, kurį jis praminė Petru, jo brolį Andriejų, Jokūbą, Joną, Pilypą, Baltramiejų, 15 Matą, Tomą, Alfiejaus sūnų Jokūbą, Simoną, vadinamą Uoliuoju, 16 Jokūbo sūnų Judą ir Judą Iskarijotą, kuris tapo išdaviku.

17 Nusileidęs su jais žemyn, jis sustojo lygioje vietoje. Ten buvo gausus būrys jo mokinių ir didelė daugybė žmonių iš visos Judėjos, Jeruzalės, Tyro ir Sidono pajūrio, atėjusių pasiklausyti jo ir išsigydyti savo ligų. 18 Buvo pagydyti netgi tie, kuriuos vargino netyrosios dvasios. 19 Visi žmonės veržėsi jį paliesti, nes iš jo sklido galia ir visus gydė.

20 Pakėlęs akis į savo mokinius, jis prabilo:

„Laimingi jūs, beturčiai, — jūsų yra Dievo karalystė.

21 Laimingi jūs, kurie dabar alkstate, — jūs būsite pasotinti.

Laimingi jūs, kurie dabar verkiate, — jūs juoksitės.

22 Laimingi esate, kai žmonės jūsų nekenčia, varo šalin, užgaulioja ir piktinasi jūsų vardu* dėl Žmogaus Sūnaus. 23 Būkite linksmi tą dieną ir šokinėkite iš džiaugsmo, nes štai — didis jūsų atlygis danguje. Juk tą patį jų protėviai darė pranašams.

24 Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau dabar atsiimate savo paguodą.

25 Vargas jums, kurie dabar sotūs, — jūs alksite.

Vargas jums, kurie dabar juokiatės, — jūs sielvartausite ir verksite.

26 Vargas jums, kai visi žmonės apie jus gražiai kalba, nes lygiai taip jų protėviai elgėsi su netikrais pranašais.

27 O jums, kurie klausotės, aš sakau: mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia, 28 laiminkite tuos, kurie keikia jus prakeiksmais, melskitės už tuos, kurie jus užgaulioja. 29 Tam, kas trenkia tau per vieną skruostą, atsuk ir kitą. Ir tam, kas atima iš tavęs apsiaustą, neatsakyk ir palaidinės. 30 Duok kiekvienam prašančiam ir iš to, kuris paėmė, kas tavo, nereikalauk atiduoti.

31 Kaip norite, kad žmonės jums darytų, taip ir jūs jiems darykite.

32 Jeigu mylite tuos, kurie jus myli, tai koks čia jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai myli tuos, kurie juos myli. 33 Jeigu darote gera tiems, kurie jums gera daro, koks jūsų nuopelnas? Juk taip elgiasi ir nusidėjėliai. 34 Ir jeigu skolinate tiems, iš kurių tikitės atgauti, koks jūsų nuopelnas? Juk ir nusidėjėliai skolina nusidėjėliams, kad atgautų tiek pat. 35 Tad mylėkite savo priešus, darykite gera, skolinkite nesitikėdami nieko atgauti, tai didis bus jūsų atlygis ir būsite Aukščiausiojo sūnūs, nes jis ir nedėkingiesiems, ir piktiesiems maloningas. 36 Būkite gailestingi, kaip jūsų Tėvas yra gailestingas.

37 Liaukitės teisę ir tikrai nebūsite teisiami, liaukitės smerkę ir tikrai nebūsite smerkiami. Atleiskite, ir jums bus atleidžiama. 38 Duokite, ir jums bus duota. Saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu duos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu ir jums bus atseikėta.“

39 Jis dar pasakė jiems palyginimą: „Negi gali aklas vesti aklą? Ar ne abu į duobę įkris? 40 Mokinys nėra viršesnis už savo mokytoją. Kiekvienas, kas gerai išmokytas, bus kaip jo mokytojas. 41 Tad kodėl žiūri į šapelį savo brolio akyje, o nekreipi dėmesio į rąstą savojoje? 42 Kaip gali sakyti broliui: ‘Broli, leisk, išimsiu šapelį tau iš akies’, jei pats nematai savo akyje rąsto? Veidmainy! Pirma ištrauk rąstą sau iš akies, tada aiškiai matysi, kaip išimti šapelį broliui iš akies.

43 Juk nėra gero medžio, kuris vestų netikusius vaisius, kaip nėra ir išpuvusio medžio, kuris vestų gerus vaisius. 44 Kiekvienas medis atpažįstamas iš jo vaisių. Figos juk nerenkamos nuo dyglių ir vynuogės neskinamos nuo dygiakrūmio. 45 Geras žmogus iš savo širdies gėrio lobyno ima gera, o blogas žmogus iš savo blogio lobyno ima bloga, — jo lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis.

46 Kodėl tad vadinate mane ‘Viešpatie! Viešpatie!’, bet nedarote to, ką sakau? 47 Pasakysiu jums, į ką panašus kiekvienas, kuris pas mane ateina, klausosi mano žodžių ir juos vykdo: 48 toksai yra tarsi žmogus, kuris norėdamas statyti namą iškasė gilią duobę ir pamatą padėjo ant uolos. Vandenims patvinus, srovė užplūdo tą namą, bet nepajėgė jo pajudinti, nes buvo gerai pastatytas. 49 O tas, kuris klausosi, bet nevykdo, panašus į žmogų, pastačiusį namą ant žemės, be pamato. Srovė užplūdo tą namą ir jis iškart sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus.“

7 Baigęs visus savo pamokymus klausytojų minioms, Jėzus atėjo į Kafarnaumą. 2 Vieno šimtininko* vergas sirgo ir buvo arti mirties; šimtininkui jis buvo brangus. 3 Išgirdęs apie Jėzų, jis pasiuntė pas jį žydų vyresniuosius paprašyti, kad ateitų ir išgelbėtų tą vergą. 4 Atėjusieji pas Jėzų labai prašė ir sakė: „Jis vertas, kad tai dėl jo padarytum, 5 nes jis myli mūsų tautą ir yra pastatęs mums sinagogą.“ 6 Taigi Jėzus leidosi eiti su jais. Tačiau jam jau esant netoli tų namų, šimtininkas pasiuntė draugus jam pasakyti: „Gerbiamasis, nesivargink, nes aš nesu tinkamas priimti tave po savo stogu. 7 Dėl to ir nelaikiau savęs vertu ateiti pas tave. Bet tark žodį ir tegul mano tarnas pasveiksta. 8 Juk ir aš, pats būdamas pavaldinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Vienam sakau ‘eik!’, ir jis eina, kitam — ‘ateik!’, ir jis ateina, o savo vergui — ‘daryk tai!’, ir jis daro.“ 9 Tai išgirdęs, Jėzus juo stebėjosi ir atsigręžęs į minią sekančių iš paskos tarė: „Sakau jums: net Izraelyje neradau tokio didelio tikėjimo.“ 10 Atsiųstieji grįžę į namus rado vergą pasveikusį.

11 Visai netrukus jis iškeliavo į miestą, vardu Nainas. Kartu ėjo jo mokiniai ir didelė minia. 12 Kai jis jau buvo arti miesto vartų, štai išnešė mirusįjį — vienturtį motinos sūnų. Ji buvo našlė. Kartu su ja iš miesto ėjo nemaža minia. 13 Pamačiusiam tą moterį Viešpačiui jos labai pagailo ir jis jai pasakė: „Neverk.“ 14 Tada priėjęs palietė neštuvus. Nešėjai sustojo ir jis tarė: „Jaunuoli, sakau tau, kelkis!“ 15 Mirusysis atsisėdo ir pradėjo kalbėti. Jėzus atidavė jį motinai. 16 Visus apėmė baimė ir jie šlovino Dievą sakydami: „Didis pranašas iškilo tarp mūsų“ ir: „Dievas atkreipė dėmesį į savo tautą“. 17 Ir pasklido ši žinia apie jį po visą Judėją ir po visas apylinkes.

18 Jono mokiniai apie visa tai Jonui papasakojo. 19 Tad, pasikvietęs du iš jų, jis pasiuntė juos pas Viešpatį paklausti: „Ar tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kitokio?“ 20 Atkeliavę pas jį, tie vyrai pasakė: „Jonas Krikštytojas siuntė mus tavęs paklausti: ‘Ar tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?’“ 21 Tą valandą Jėzus išgydė daugelį nuo ligų, sunkių negalių, piktųjų dvasių, daugeliui aklųjų dovanojo regėjimą. 22 Ir jis jiems atsakė: „Eikite, papasakokite Jonui, ką matėte ir girdėjote: aklieji praregi, luošieji vaikšto, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama geroji naujiena. 23 Ir laimingas tas, kuris manimi nepasipiktina.“

24 Jono pasiuntiniams iškeliavus, Jėzus ėmė minioms apie Joną kalbėti: „Ko išėjote į dykumą pasižiūrėti? Ar vėjo siūbuojamos nendrės? 25 Tai ko gi išėjote pamatyti? Švelniais drabužiais apsirengusio žmogaus? Bet juk puošnius drabužius vilki ir prabangiai gyvena tie, kurie karališkuosiuose rūmuose. 26 Ko tad išėjote pamatyti? Ar pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau nei pranašo. 27 Jis yra tas, apie kurį parašyta: ‘Štai pirma tavo veido siunčiu savo pasiuntinį, kuris paruoš tau kelią prieš tave!’ 28 Sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra nė vieno didesnio už Joną, bet ir mažas Dievo karalystėje yra didesnis už jį.“ 29 (Visa liaudis ir mokesčių rinkėjai tai išgirdę pripažino, kad Dievas teisus; jie mat buvo pakrikštyti Jono krikštu. 30 O fariziejai ir Įstatymo žinovai nepaisė Dievo jiems duoto paraginimo — jie nebuvo Jono pakrikštyti.)

31 „Tad su kuo man palyginti šios kartos žmones? Į ką jie panašūs? 32 Jie panašūs į mažus vaikus, sėdinčius turgavietėje ir šaukiančius vieni kitiems: ‘Mes jums grojome fleita, bet jūs nešokote! Mes giedojome raudas, bet jūs neverkėte!’ 33 Taigi, Jonas Krikštytojas atėjo nevalgantis duonos ir negeriantis vyno, o jūs sakote: ‘Jis demono apsėstas.’ 34 Žmogaus Sūnus atėjo valgantis ir geriantis, o jūs sakote: ‘Pažiūrėkite, koks rijūnas ir vyno gėrėjas, mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių draugas.’ 35 Vis dėlto išmintį pateisina visi jos vaikai.“

36 Vienas fariziejus kvietėsi Jėzų su juo pavalgyti. Tad jis atėjo pas tą fariziejų į namus ir atsisėdo prie stalo. 37 Ir štai viena moteris, žinoma mieste nusidėjėlė, sužinojusi, kad jis vaišinasi fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indelį kvapiojo aliejaus. 38 Verkdama ji priėjo jam iš nugaros prie kojų, ėmė vilgyti jas ašaromis ir šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo jas ir tepė kvapiuoju aliejumi. 39 Fariziejus, kuris jį pasikvietė, tai matydamas pats sau svarstė: „Jei šitas būtų pranašas, žinotų, kas ji yra, kas per moteris jį liečia, — kad ji nusidėjėlė.“ 40 O Jėzus atsiliepė: „Simonai, turiu kai ką tau pasakyti.“ Anas tarė: „Sakyk, Mokytojau!“

41 „Du žmonės buvo skolingi vienam skolintojui. Vienas skolos turėjo penkis šimtus denarų, kitas — penkiasdešimt. 42 Jiems nebuvo iš ko grąžinti, tad skolintojas mielai dovanojo abiem. Katras iš jų labiau jį mylės?“ 43 Simonas atsakė: „Manau, tas, kuriam daugiau dovanota.“ Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei.“ 44 Tada atsisuko į moterį ir pasakė Simonui: „Matai šią moterį? Kai atėjau pas tave į namus, tu nedavei man vandens kojoms, o ji mano kojas suvilgė savo ašaromis ir nušluostė savo plaukais. 45 Tu manęs nepabučiavai, o ši moteris nuo tada, kai atėjau, nesiliauja bučiavusi man kojų. 46 Tu man galvos aliejumi nepatepei, o ji man kojas patepė kvapiuoju aliejumi. 47 Todėl aš tau sakau: jai atleista daugybė jos nuodėmių, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleidžiama, tas mažai myli.“ 48 Tada Jėzus tarė jai: „Tavo nuodėmės atleistos.“ 49 Sėdintys su juo prie stalo ėmė sau svarstyti: „Kas jis toks, kad net nuodėmes atleidžia?“ 50 O jis moteriai pasakė: „Tavo tikėjimas tave išgelbėjo. Eik rami.“

8 Netrukus jis leidosi keliauti iš miesto į miestą ir iš kaimo į kaimą skelbdamas ir garsindamas gerąją naujieną apie Dievo karalystę. Su juo buvo Dvylika, 2 taip pat kai kurios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių ir negalių: Marija, vadinama Magdaliete, iš kurios buvo išėję septyni demonai, 3 Erodo patikėtinio Chūzo žmona Joana, Zuzana ir daug kitų; jos patarnavo jiems, remdamos savo turtu.

4 Susirinkus didelei miniai su tais, kurie ėjo su juo iš miesto į miestą, jis prabilo palyginimu: 5 „Sėjėjas išėjo sėti sėklos. Jam besėjant, vienos sėklos krito prie kelio ir buvo sumindžiotos bei dangaus paukščių sulestos. 6 Kitos nukrito ant uolos ir sudygusios sudžiūvo, nes neturėjo drėgmės. 7 Kai kurios krito tarp dygiažolių, ir tos, išaugusios su želmenimis, juos nustelbė. 8 Dar kitos krito į gerą žemę ir sudygusios davė šimteriopą vaisių.“ Tai papasakojęs, Jėzus garsiai pasakė: „Kas turi ausis klausytis, tesiklauso!“

9 Jo mokiniai klausė jį, ką šitas palyginimas reiškia. 10 Jis atsakė: „Jums duota suprasti Dievo karalystės slėpinius, bet dėl kitų tai sakoma palyginimais, kad jie žiūrėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų. 11 Palyginimas reiškia štai ką: sėkla yra Dievo žodis. 12 Prie kelio — tai tie, kurie išgirdo, bet paskui atėjęs Velnias išrauna žodį iš jų širdžių, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti. 13 Ant uolos — tai tie, kurie išgirdę priima žodį su džiaugsmu, bet jie neturi šaknies. Kurį laiką jie tiki, bet užėjus išmėginimų metui atkrinta. 14 Kas krito į dygiažoles — tai tie, kurie išgirdo, bet šio gyvenimo rūpesčių, turtų bei malonumų įtraukti ir nustelbti nieko iki galo nesubrandina. 15 O kas geroje žemėje — tai tie, kurie išgirsta žodį gera ir dora širdimi, jį išsaugo ir ištvermingai duoda vaisių.

16 Niekas, uždegęs žiburį, nevožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato ant žibintuvo, kad įeinantys į vidų matytų šviesą. 17 Juk nėra nieko paslėpta, kas nebūtų atskleista, ir tikrai nėra nieko uždengta, kas netaptų žinoma ir neišaiškėtų. 18 Tad žiūrėkite, kaip klausotės, nes kas turi, tam bus dar duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis mãno turįs.“

19 Pas Jėzų atėjo jo motina ir broliai, bet per minią negalėjo prie jo prieiti. 20 Jam buvo pranešta: „Lauke stovi tavo motina ir tavo broliai. Jie nori tave pamatyti.“ 21 Jėzus jiems atsakė: „Mano motina ir mano broliai yra tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo.“

22 Vieną dieną jis su savo mokiniais įlipo į valtį ir tarė jiems: „Kelkimės į kitą ežero krantą.“ Ir jie išplaukė. 23 Beplaukiant jis užmigo. Tuomet, atūžusi žemyn, ežerą užklupo smarki audra — valtį ėmė semti ir jiems kilo pavojus. 24 Jie priėję pažadino Jėzų sakydami: „Vadove! Vadove! Mes tuoj žūsime!“ Atsibudęs jis sudraudė vėją ir šėlstančius vandenis. Šie nurimo ir pasidarė tyku. 25 Tada jis jiems pasakė: „Kur jūsų tikėjimas?“ O jie išsigandę ir nustebę vienas kitam kalbėjo: „Kas gi jis toks, kad net vėjams ir vandeniui paliepia, ir tie jo klauso?“

26 Jie atplaukė į geraziečių kraštą, — jis yra priešingame Galilėjai krante. 27 Jėzui išlipus į krantą, jį pasitiko vienas demonų apsėstas vyras iš miesto. Jis jau senokai nedėvėjo drabužių ir laikėsi ne namie, o kapuose. 28 Pamatęs Jėzų, jis suriko ir, prieš jį parpuolęs, garsiai šaukė: „Kas tau darbo dėl manęs, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju, nekankink manęs!“ 29 Mat Jėzus buvo liepęs netyrajai dvasiai iš to žmogaus išeiti. Ji jau seniai laikė jį savo gniaužtuose, ir nors tą žmogų sukaustę grandinėmis ir supančioję kojas saugodavo, jis viską nusitraukydavo ir demonas varydavo jį į dykvietes. 30 Jėzus jį paklausė: „Kuo tu vardu?“ Tas atsakė: „Legionas“, mat žmogų buvo apsėdę daug demonų. 31 Ir jie labai jį prašė, kad nelieptų jiems eiti į bedugnę. 32 Tenai ant kalno ganėsi nemaža kiaulių banda, tad jie ėmė jo prašyti, kad leistų sueiti į jas. Ir jis leido. 33 Išėję iš žmogaus, demonai suėjo į kiaules. Banda pasileido nuo skardžio į ežerą ir nuskendo. 34 Pamatę, kas įvyko, kiauliaganiai nubėgo ir pranešė apie tai mieste bei apylinkėse.

35 Tada žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko, ir atėję pas Jėzų pamatė žmogų, iš kurio išėjo demonai, apsirengusį ir sveiko proto, sėdintį prie Jėzaus kojų; ir juos apėmė baimė. 36 Mačiusieji jiems papasakojo, kaip apsėstasis buvo išvaduotas. 37 Ir visa daugybė geraziečių krašto gyventojų ėmė Jėzų prašyti, kad nuo jų pasišalintų, nes buvo didelės baimės suimti. Tad jis sėdo į valtį plaukti atgal. 38 Vyras, iš kurio buvo išėję demonai, labai prašė Jėzų leisti jam likti su juo, bet Jėzus liepė jam eiti sakydamas: 39 „Grįžk namo ir pasakok, ką Dievas dėl tavęs padarė.“ Jis nuėjo ir visame mieste skelbė, ką jam padarė Jėzus.

40 Kai Jėzus grįžo atgal, minia jį maloniai sutiko, nes visi jo laukė. 41 Bet štai atėjo vyras, vardu Jayras, vienas iš sinagogos vadovų. Puolęs Jėzui po kojų, jis maldavo ateiti pas jį į namus, 42 mat jo vienturtė maždaug dvylikos metų duktė merdėjo.

Minia einantį Jėzų spaudė. 43 Viena moteris, kuri dvylika metų sirgo kraujoplūdžiu ir kuriai pas nieką nepavyko išsigydyti, 44 prisiartinusi jam iš nugaros, palietė jo drabužio kutus ir kraujas bemat liovėsi plūdęs. 45 Jėzus paklausė: „Kas mane palietė?“ Visiems besiginant, Petras pasakė: „Vadove, juk minia apsupusi tave spaudžia.“ 46 Tačiau Jėzus tarė: „Kažkas mane palietė, nes pajutau, kad iš manęs išėjo galia.“ 47 Pamačiusi, kad neliko nepastebėta, moteris drebėdama priėjo, parpuolė priešais jį ir visų žmonių akivaizdoje pasisakė, dėl kokios priežasties jį palietė ir kaip iškart pagijo. 48 O Jėzus jai tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas tave išgydė. Eik rami.“

49 Jam tebekalbant, atėjo kažkas iš sinagogos vadovo namų ir pasakė: „Tavo duktė mirė. Nebegaišink Mokytojo.“ 50 Tai išgirdęs, Jėzus jam tarė: „Nebijok, tiktai tikėk, ir ji bus išgelbėta.“ 51 Atėjęs į tuos namus, jis neleido niekam su juo įeiti, tik Petrui, Jonui, Jokūbui ir mergaitės tėvui su motina. 52 Visi dėl jos verkė ir sielvartaudami mušėsi į krūtinę. Jėzus pasakė: „Neverkite, nes ji ne mirusi, o miega.“ 53 Bet jie iš jo tik šaipėsi, žinodami, kad ji mirusi. 54 O jis paėmė ją už rankos ir pašaukė: „Mergaite, kelkis!“ 55 Jos dvasia* grįžo ir ji tuoj pat atsikėlė. Jėzus paliepė duoti jai valgyti. 56 Mergaitės tėvai nesitvėrė džiaugsmu, tačiau jis liepė jiems niekam nesakyti, kas įvyko.

9 Tuomet jis susikvietė Dvylika ir davė jiems galią bei valdžią įsakinėti visiems demonams ir gydyti ligas. 2 Jis išsiuntė juos skelbti Dievo karalystės, gydyti 3 ir pasakė: „Į kelionę nieko neimkite: nei lazdos, nei kelionmaišio, nei duonos, nei sidabrinių, neimkite ir dviejų palaidinių. 4 Į kuriuos namus įeisite, juose ir pasilikite; iš ten keliaukite toliau. 5 O kur jūsų nepriimtų, išeidami iš to miesto nusikratykite ir dulkes nuo kojų, kad būtų liudijimas prieš juos.“ 6 Taigi išėję jie keliavo iš kaimo į kaimą, visur skelbdami gerąją naujieną ir gydydami.

7 Apie visus tuos įvykius išgirdo tetrarchas Erodas*. Jis labai suglumo, mat kai kurie žmonės kalbėjo, esą Jonas prikeltas iš mirusiųjų, 8 kiti sakė, kad pasirodė Elijas, dar kiti — kad prisikėlė kažkuris iš senųjų pranašų. 9 Erodas svarstė: „Joną aš nukirsdinau. Tai kas gi yra šitas, apie kurį girdžiu kalbant tokius dalykus?“ Ir jis labai norėjo jį pamatyti.

10 Sugrįžę apaštalai papasakojo Jėzui visa, ką nuveikė. Tada pasiėmęs juos jis pasitraukė į miestą, vadinamą Betsaida, kad jie pabūtų vieni. 11 Bet minios, tai sužinojusios, atsekė jam iš paskos. Jėzus mielai juos priėmė ir ėmė kalbėti apie Dievo karalystę, taip pat išgydė tuos, kuriems reikėjo gydymo. 12 Kai diena pakrypo vakarop, priėjo Dvylika ir jam pasakė: „Paleisk minią, kad nuėję į aplinkinius kaimus ir ūkius susirastų nakvynę bei maisto. Juk esame nuošalioje vietoje.“ 13 Bet Jėzus jiems tarė: „Jūs duokite jiems valgyti.“ Jie atsakė: „Mes nieko daugiau neturime, tik penkis duonos papločius ir dvi žuvis. Nebent nuėję nupirktume maisto visiems šiems žmonėms.“ 14 Ten mat buvo apie penki tūkstančiai vyrų. Jėzus savo mokiniams pasakė: „Susodinkite juos būriais maždaug po penkiasdešimt.“ 15 Jie taip ir padarė — visus susodino. 16 Tada, paėmęs tuos penkis papločius ir abi žuvis, jis pažvelgė į dangų, juos palaiminęs laužė ir davė mokiniams, kad šie išdalytų miniai. 17 Visi pavalgė iki soties ir, kas atliko, buvo surinkta — dvylika pintinių gabaliukų.

18 Vėliau, kai Jėzus vienas meldėsi ir pas jį atėjo mokiniai, jis paklausė jų: „Kuo minios mane laiko?“ 19 Tie atsakė: „Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, dar kiti sako, kad prisikėlė vienas iš senųjų pranašų.“ 20 Tada jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Dievo Pateptuoju*.“ 21 Jėzus jiems griežtai paliepė niekam to nesakyti 22 ir tarė: „Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti, būti atmestas vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Raštų žinovų, nužudytas ir trečią dieną prikeltas.“

23 Tuomet jis kalbėjo visiems: „Jeigu kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teima kasdien savo kančių stulpą ir tegul seka manimi. 24 Kas nori išgelbėti savo sielą, tas ją praras, o kas praranda savo sielą dėl manęs, tas ją išgelbės. 25 Kokia gi žmogui nauda, jei jis laimėtų visą pasaulį, bet pražudytų save ar sau pakenktų? 26 Kas gėdytųsi manęs ir mano žodžių, to gėdysis Žmogaus Sūnus, kai ateis savo, Tėvo ir šventųjų angelų šlovėje. 27 Iš tikrųjų sakau jums: kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, iki išvys Dievo karalystę.“

28 Praėjus maždaug aštuonioms dienoms nuo tada, kai pasakė šiuos žodžius, jis pasiėmė su savimi Petrą, Joną ir Jokūbą ir užlipo ant kalno melstis. 29 Jam besimeldžiant, jo veido išvaizda pasikeitė, o apdaras pasidarė skaisčiai baltas. 30 Ir štai du vyrai kalbėjosi su juo. Tai buvo Mozė ir Elijas. 31 Pasirodę šlovėje, jie kalbėjo apie jo išėjimą, — tai, kas jam buvo skirta atlikti Jeruzalėje. 32 Petrą ir su juo esančius buvo suėmęs miegas; išsibudinę jie pamatė jo šlovę ir tuodu vyrus, stovinčius su juo. 33 Šiems nuo Jėzaus tolstant, Petras jam pasakė: „Vadove, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui.“ Jis nežinojo, ką kalba. 34 Jam tai besakant, susikaupė debesis ir juos apdengė. Atsidūrę tame debesyje jie išsigando. 35 Ir iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas yra mano Sūnus, išrinktasis. Klausykite jo.“ 36 Kai tas balsas skambėjo, Jėzus jau buvo vienas. Mokiniai tylėjo ir tomis dienomis niekam nieko nepasakojo apie tai, ką matė.

37 Kitą dieną, jiems nusileidus nuo kalno, Jėzų pasitiko didelė minia. 38 Ir štai vienas vyras iš minios sušuko: „Mokytojau, meldžiu, pažvelk į mano sūnų — mano vienturtį! 39 Štai, kai dvasia jį sugriebia, jis staiga ima šaukti ir, jos tąsomas, apsiputoja. Jį apdaužiusi, dvasia tik vargais negalais nuo jo pasitraukia. 40 Meldžiau tavo mokinių ją išvaryti, bet jiems nepavyko.“ 41 Jėzus atsakė: „O netikinti ir iškrypusi karta! Kiek ilgai turėsiu būti su jumis ir jus kęsti? Atvesk čia savo sūnų.“ 42 Dar besiartinantį demonas jį parbloškė ir ėmė smarkiai tąsyti. Bet Jėzus sudraudė netyrąją dvasią, išgydė berniuką ir atidavė jį tėvui. 43 Visi buvo apstulbę dėl didžios Dievo galybės.

Visiems stebintis visais jo darbais, jis savo mokiniams pasakė: 44 „Gerai įsidėmėkite šiuos žodžius: Žmogaus Sūnus turės būti atiduotas į žmonių rankas.“ 45 Bet mokiniai šito pasakymo nesuprato — mat tai buvo nuo jų paslėpta, kad nesuvoktų, — o klausti jį apie tai bijojo.

46 Tuomet tarp jų prasidėjo svarstymai, kuris iš jų didžiausias. 47 Žinodamas jų širdžių mintis, Jėzus pasiėmė vaikelį ir pasistatęs šalia savęs 48 tarė jiems: „Kas priima šį vaikelį dėl mano vardo, mane priima. O kas mane priima, priima ir tą, kuris mane siuntė. Kas elgiasi kaip mažesnis tarp jūsų visų, tas ir yra didis.“

49 Jonas atsiliepdamas tarė: „Vadove, matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarinėjantį demonus. Mes jam draudėme, nes jis nevaikščioja su mumis.“ 50 Bet Jėzus jam pasakė: „Nedrauskite jam, nes kas ne prieš jus, tas už jus.“

51 Priartėjus dienoms, kai turėjo būti paimtas į dangų, Jėzus ryžtingai pasuko eiti į Jeruzalę. 52 Jis pasiuntė pirma savęs pasiuntinius. Šie leidosi keliauti ir atėjo į vieną samariečių kaimą, kad visa jam parengtų. 53 Tačiau jo gyventojai Jėzaus nepriėmė, nes jis ėjo į Jeruzalę. 54 Tai pamatę, mokiniai Jokūbas ir Jonas tarė: „Viešpatie, ar nori, kad lieptume ugniai kristi iš dangaus ir juos sunaikinti?“ 55 Bet Jėzus atsigręžęs juos sudraudė. 56 Tad jie nuėjo į kitą kaimą.

57 Jiems einant keliu, vienas žmogus jam pasakė: „Aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi.“ 58 Bet Jėzus jam tarė: „Lapės turi urvus ir dangaus paukščiai buveines, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“ 59 Kitam jis tarė: „Sek paskui* mane.“ Tas atsakė: „Leisk man pirma eiti savo tėvo palaidoti.“ 60 Bet Jėzus jam pasakė: „Palik mirusiems laidoti savo mirusiuosius, o pats eik ir visur skelbk Dievo karalystę.“ 61 Dar vienas sakė: „Aš seksiu paskui tave, Viešpatie, bet leisk pirmiau atsisveikinti su namiškiais.“ 62 Jėzus jam atsakė: „Nė vienas, kuris uždėjęs ranką ant arklo žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.“

10 Paskui Viešpats paskyrė septyniasdešimt* kitų ir išsiuntė juos po du pirma savęs į visus miestus bei vietoves, kur pats ketino eiti. 2 Ir jis jiems kalbėjo: „Pjūtis išties didelė, o darbininkų maža. Tad melskite pjūties Šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį. 3 Eikite! Štai siunčiu jus tarsi avinėlius tarp vilkų. 4 Nesineškite nei piniginės, nei kelionmaišio, nei sandalų ir nieko pakeliui nesveikinkite*. 5 Į kuriuos tik namus užeisite, iš pradžių tarkite: ‘Ramybė šiems namams.’ 6 Ir jeigu ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė pasiliks su juo, o jeigu ne, — sugrįš pas jus. 7 Pasilikite tuose namuose, valgykite ir gerkite, kas duodama, nes darbininkas vertas savo užmokesčio. Nesikilnokite iš namų į namus.

8 Kai ateinate į kurį nors miestą ir jus priima, valgykite, kas jums padėta, 9 gydykite miesto ligonius ir sakykite: ‘Jums prisiartino Dievo karalystė.’ 10 O jei mieste, į kurį ateisite, jūsų nepriimtų, eikite į to miesto didžiąsias gatves ir sakykite: 11 ‘Mes nusipurtome prieš jus netgi jūsų miesto dulkes, prikibusias mums prie kojų. Vis dėlto įsidėmėkite, kad Dievo karalystė prisiartino.’ 12 Sakau jums, kad tą dieną lengviau bus Sodomai negu tam miestui.

13 Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu tokių galingų darbų, kokių atlikta pas jus, būtų buvę atlikta Tyre ir Sidone, jie seniai būtų atgailavę sėdėdami su ašutine ir pelenuose. 14 Todėl Tyrui ir Sidonui per teismą bus lengviau negu jums. 15 O tu, Kafarnaume, bene būsi išaukštintas iki dangaus? Tu nugarmėsi į hadą*!

16 Kas jūsų klauso, manęs klauso. Kas jus atmeta, mane atmeta. O kas atmeta mane, atmeta ir tą, kuris mane siuntė.“

17 Tie septyniasdešimt sugrįžo džiaugdamiesi ir sakė: „Viešpatie, netgi demonai paklūsta mums dėl tavo vardo.“ 18 Jis atsakė jiems: „Mačiau Šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus. 19 Štai daviau jums valdžią, aukštesnę už visą priešo galybę, — trypti gyvates ir skorpionus. Jums tikrai niekas nepakenks. 20 Vis dėlto džiaukitės ne tuo, kad jums dvasios paklūsta, — džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje.“ 21 Tą pačią valandą Jėzus ėmė džiūgauti šventojoje dvasioje ir kalbėjo: „Viešai šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad gerai paslėpei šiuos dalykus nuo išmintingųjų ir protingųjų ir atskleidei mažyliams. Taip, Tėve, nes tau taip patiko. 22 Visa man yra mano Tėvo atiduota, ir niekas nežino, kas yra Sūnus, — tiktai Tėvas, nei kas yra Tėvas, — tiktai Sūnus ir tas, kuriam Sūnus nori jį apreikšti.“

23 Tada jis atsigręžė į mokinius ir jiems atskirai pasakė: „Laimingos akys, kurios mato, ką jūs matote. 24 Sakau jums: daug pranašų ir karalių troško pamatyti tai, ką jūs matote, bet nepamatė, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.“

25 Štai vienas Įstatymo žinovas atsistojo ir mėgindamas jį tarė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą?“ 26 Jėzus jį paklausė: „Kas parašyta Įstatyme? Kaip skaitai?“ 27 Šis atsakė: „‘Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visomis savo jėgomis ir visu savo protu’ ir ‘savo artimą kaip save patį’.“ 28 Jėzus tarė: „Teisingai atsakei. ‘Tai daryk, ir gyvensi.’“

29 Bet anas norėdamas pasiteisinti paklausė Jėzaus: „O kas yra mano artimas?“ 30 Jėzus atsakė: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo plėšikams į rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir palikę pusgyvį nuėjo. 31 Pasitaikė, kad tuo keliu žemyn leidosi vienas kunigas, tačiau, pamatęs tą žmogų, jis apėjo kita kelio puse. 32 Panašiai levitas, priėjęs tą vietą ir jį pamatęs, apėjo kita puse. 33 O vienas samarietis, kelyje jį užtikęs, pagailėjo. 34 Priėjęs užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, jas aprišo, paskui užkėlė jį ant savo gyvulio ir nugabenęs į užeigą slaugė. 35 Kitą dieną išsiėmęs padavė užeigos šeimininkui du denarus ir pasakė: ‘Pasirūpink juo, o jeigu išleistum ką viršaus, grįžęs aš tau atmokėsiu.’ 36 Kuris iš tų trijų, tavo manymu, tapo artimu pakliuvusiajam į plėšikų rankas?“ 37 Anas atsakė: „Tas, kuris pasielgė su juo gailestingai.“ Tada Jėzus jam tarė: „Eik ir tu taip daryk.“

38 Jiems bekeliaujant, Jėzus užsuko į tokį kaimą. Čia viena moteris, vardu Morta, priėmė jį pasisvečiuoti savo namuose. 39 Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši, atsisėdusi prie Viešpaties kojų, klausėsi jo žodžio. 40 O Morta buvo užsiėmusi visokiu patarnavimu. Priėjusi ji tarė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad mano sesuo paliko mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų.“ 41 Viešpats jai atsakė: „Morta, Morta, tu nerimauji ir jaudiniesi dėl daugelio dalykų, 42 o tereikia kelių ar tik vieno. Marija pasirinko gerąją dalį, ir ji nebus iš jos atimta.“

11 Kartą vienoje vietoje Jėzus meldėsi ir jam baigus vienas iš jo mokinių pasakė: „Viešpatie, pamokyk mus melstis, kaip ir Jonas mokė savo mokinius.“

2 Tai jis tarė jiems: „Kai meldžiatės, sakykite: ‘Tėve, tebūna šventu laikomas* tavo vardas. Teateina tavo karalystė. 3 Kasdienės mūsų duonos duok mums, kiek dienai reikia. 4 Ir atleisk mums mūsų nuodėmes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas*. Ir nevesk mūsų į pagundą.’“

5 Jis dar jiems kalbėjo: „Tarkim, kuris nors iš jūsų turėdamas draugą ateis pas jį vidurnaktį ir sakys: ‘Bičiuli, paskolink man tris papločius duonos, 6 nes mano draugas ką tik užsuko pas mane iš kelionės ir neturiu ko jam padėti.’ 7 Tas iš vidaus atsilieps: ‘Liaukis mane kvaršinęs. Durys jau užsklęstos, aš ir mano vaikeliai jau lovoje; negaliu keltis tau ko nors duoti.’ 8 Sakau jums: jeigu jis neatsikels ir neduos jam dėl draugystės, tai dėl jo įkyrumo tikrai atsikels ir duos, kiek tik jam reikia. 9 Todėl jums sakau: prašykite ir bus jums duota, ieškokite ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta. 10 Mat kiekvienas prašantis gauna, kiekvienas ieškantis randa ir kiekvienam beldžiančiam bus atidaryta. 11 Negi atsirastų tarp jūsų tėvas, kuris savo sūnui, prašančiam žuvies, paduotų ne žuvį, o gyvatę? 12 Arba jeigu paprašytų kiaušinio, nejau paduotų jam skorpioną? 13 Tad jeigu jūs, būdami netikę, mokate duoti savo vaikams gerų dovanų, juo labiau Tėvas, esantis danguje, duos šventosios dvasios tiems, kurie jį prašo.“

14 Vėliau jis varė iš žmogaus nebylumo demoną. Demonui išėjus, nebylys prakalbo; ir minios stebėjosi. 15 Bet kai kurie iš jų sakė: „Jis išvaro demonus demonų valdovo Belzebulo galia.“ 16 O kiti, norėdami jį išmėginti, ėmė reikalauti, kad jis parodytų ženklą iš dangaus. 17 Žinodamas jų išmąstymus, Jėzus jiems pasakė: „Kiekviena susipriešinusi karalystė nusiaubiama ir susipriešinę namai griūva. 18 Tad jei ir Šėtonas yra pats su savimi susipriešinęs, kaip išsilaikys jo karalystė? Jūs sakote, kad aš išvarau demonus Belzebulo galia. 19 Jeigu aš išvarau demonus Belzebulo galia, tai kieno galia juos išvaro jūsų sūnūs*? Todėl jie bus jūsų teisėjai. 20 Tačiau jeigu aš išvarau demonus Dievo pirštu, tai jus iš tiesų užklupo Dievo karalystė. 21 Kai stipruolis apsiginklavęs saugo savo namus, jo turtas saugus. 22 Bet jei ateina už jį stipresnis ir jį nugali, tai atima iš jo ginkluotę, kuria šis pasitikėjo, ir išdalija, ką iš jo pagrobė. 23 Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas gena šalin.

24 Išėjusi iš žmogaus, netyroji dvasia keliauja per sausringas vietoves ieškodama, kur apsistoti, ir neradusi sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kurių išėjau.’ 25 Sugrįžusi randa juos iššluotus ir išpuoštus. 26 Tai nuėjusi pasikviečia kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir jos įėjusios ten apsigyvena. Tada tam žmogui pasidaro blogiau, negu buvo pirma.“

27 Jam kalbant šiuos dalykus, viena moteris iš minios garsiai sušuko: „Laimingos įsčios, kurios tave nešiojo, ir krūtys, kurias žindai̇̃!“ 28 Bet jis tarė: „Tikriau sakant, laimingi tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jo laikosi.“

29 Minioms gausiai renkantis, jis ėmė kalbėti: „Ši karta yra pikta karta. Ji ieško ženklo, bet nebus jai duota jokio ženklo, kaip tik Jonos ženklas. 30 Mat kaip Jona tapo ženklu nineviečiams, taip ir Žmogaus Sūnus bus ženklu šiai kartai. 31 Pietų šalies karalienė bus prikelta per teismą drauge su šios kartos žmonėmis ir juos pasmerks, nes ji atvyko nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties. O štai čia daugiau negu Saliamonas. 32 Nineviečiai prisikels per teismą drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atgailavo girdėdami, ką Jona skelbė. O štai čia daugiau negu Jona. 33 Niekas uždegęs žiburį nededa jo į kokią slėpyklą ir nevožia saiku*, bet stato ant žibintuvo, kad įeinantys į vidų matytų šviesą. 34 Kūno žiburys yra tavoji akis. Jeigu tavo akis žiūri į viena*, tai ir visas tavo kūnas yra šviesus, bet jeigu ji šnairuoja*, tada ir tavo kūnas tamsus. 35 Tad žiūrėk, ar tavyje esanti šviesa iš tikro nėra tamsa. 36 Todėl jeigu visas tavo kūnas šviesus ir jame nėra nieko tamsaus, jis visas bus toks šviesus, tarsi būtum apšviestas žiburio spindulių.“

37 Jėzui baigus apie tai kalbėti, vienas fariziejus pakvietė jį su juo pavalgyti. Tad įėjęs jis atsisėdo prie stalo. 38 Fariziejus stebėjosi pamatęs, kad Jėzus prieš valgį neapsiplovė*. 39 Bet Viešpats jam tarė: „Va jūs, fariziejai, valote taurės ir dubens išorę, bet viduje esate pilni grobio ir nedorumo. 40 Neprotingi žmonės! Argi tas, kuris padarė išorę, nėra padaręs ir vidaus? 41 Duokite gailestingumo dovanas iš to, kas viduje, — štai tada ir visa kita bus jums švaru. 42 Vargas jums, fariziejai, nes jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, rūtų ir visų kitų žalumynų, bet apleidžiate teisingumą ir Dievo meilę! Anų dalykų reikėjo laikytis, bet nepalikti ir šitų. 43 Vargas jums, fariziejai, nes jūs mėgstate pirmuosius suolus sinagogose ir sveikinimus turgavietėse. 44 Vargas jums, nes jūs — kaip tie nematomi kapai! Žmonės juos mindžioja ir to nežino.“

45 Vienas iš Įstatymo žinovų atsiliepė: „Mokytojau, taip kalbėdamas tu ir mus įžeidi.“ 46 Tuomet Jėzus tarė: „Vargas ir jums, Įstatymo žinovai, nes jūs kraunate žmonėms sunkiai panešamas naštas, o patys tų naštų nė pirštu neliečiate!

47 Vargas jums, nes jūs statote pranašų kapus, o jūsų protėviai juos žudė! 48 Išties esate savo protėvių darbų liudytojai ir vis tiek jiems pritariate: juk anie pranašus žudė, o jūs kapus statote. 49 Todėl Dievo išmintis ir kalbėjo: ‘Siųsiu pas juos pranašų ir apaštalų. Jie kai kuriuos iš jų žudys ir persekios, 50 kad iš šios kartos būtų pareikalauta visų pranašų kraujo, pralieto nuo pasaulio užgimimo*, 51 pradedant Abelio krauju ir baigiant krauju Zacharijo, kuris buvo nužudytas tarp aukuro ir Dievo namų.’ Taip, sakau jums, jo bus pareikalauta iš šios kartos.

52 Vargas jums, Įstatymo žinovai, nes jūs paėmėte pažinimo raktą; patys nėjote ir įeinantiems trukdėte!“

53 Kai Jėzus iš ten išėjo, Raštų žinovai ir fariziejai ėmė smarkiai jį pulti ir kamantinėti dėl daugelio dalykų, 54 tykodami pagauti ką nors iš jo lūpų.

12 Tuo tarpu susirinko daugiatūkstantinė minia, — net vieni kitus mindė. Iš pradžių Jėzus ėmė kalbėti savo mokiniams: „Saugokitės fariziejų raugo, tai yra veidmainiškumo. 2 Nėra nieko uždengta, kas nebus atidengta, ir nieko slapta, kas netaps žinoma. 3 Todėl ką kalbate tamsoje, bus girdima šviesoje, ir ką šnibždate nuošaliuose kambariuose, bus skelbiama nuo stogų. 4 Taip pat sakau jums, savo draugams: nebijokite tų, kurie žudo kūną ir paskui negali nieko daugiau padaryti. 5 Aš jums pasakysiu, kurio reikia bijoti: bijokite to, kuris nužudęs turi galią įmesti į Geheną*. Taip, sakau jums, jo bijokite. 6 Argi ne penki žvirbliai parduodami už du skatikus*? Tačiau nė vienas iš jų nėra Dievo užmirštas. 7 O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti. Nebijokite — jūs vertesni už daugybę žvirblių.

8 Tad sakau jums: kas tik išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir Žmogaus Sūnus išpažins Dievo angelų akivaizdoje. 9 O kuris išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, to bus išsižadėta Dievo angelų akivaizdoje. 10 Kiekvienam, kuris pasakys žodį prieš Žmogaus Sūnų, bus atleista, o tam, kuris piktžodžiaus šventajai dvasiai, nebus atleista. 11 Kai jus ves į viešus susirinkimus, pas valdininkus bei valdžias, neimkite nerimauti, kaip ir ką gindamiesi kalbėsite ar ką sakysite. 12 Mat šventoji dvasia tą pačią valandą pamokys jus, ką sakyti.“

13 Tuomet vienas iš minios Jėzui tarė: „Mokytojau, liepk mano broliui pasidalyti su manimi palikimą.“ 14 Jėzus jam atsakė: „Žmogau, kas paskyrė mane jūsų teisėju ar dalytoju?“ 15 Ir jis pasakė: „Žiūrėkite, saugokitės visokio gobšumo, nes jeigu žmogus ir turi apsčiai, jo gyvybė nuo turto nepriklauso.“ 16 Tada papasakojo jiems palyginimą: „Vieno turtingo žmogaus žemė davė gausų derlių. 17 Tad jis ėmė pats sau svarstyti: ‘Kaip čia padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.’ 18 Ir tarė: ‘Štai ką padarysiu: nugriausiu savo svirnus ir pastatysiu didesnius. Tenai sugabensiu visus savo grūdus bei visas gėrybes, 19 tada tarsiu savo sielai: „Mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų daugeliui metų, — ilsėkis, valgyk, gerk ir linksminkis.“’ 20 Bet Dievas jam pasakė: ‘Neprotingas žmogau, šią naktį tavo sielos iš tavęs bus pareikalauta. Kam tada atiteks, ką sukrovei?’ 21 Taip atsitinka tam, kuris krauna turtus sau, bet nėra turtingas pas Dievą.“

22 Tada jis savo mokiniams kalbėjo: „Todėl sakau jums: liaukitės nerimavę dėl savo sielos, — ką valgysite, arba dėl savo kūno, — ką vilkėsite. 23 Siela juk vertesnė už maistą ir kūnas — už drabužį. 24 Pagalvokite apie varnus: jie nei sėja, nei pjauna, neturi nei sandėlio, nei svirno, bet Dievas juos maitina. O jūs nepalyginti vertesni už paukščius! 25 Kas iš jūsų savo nerimavimu gali bent viena uolektimi pailginti savo gyvenimą? 26 Tad jeigu negalite padaryti nė mažiausio dalyko, kamgi nerimaujate dėl visų kitų? 27 Pagalvokite, kaip auga lelijos. Nei jos pluša, nei verpia, bet sakau jums: net Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. 28 Jeigu Dievas taip aprengia laukų augalą, kuris šiandien gyvuoja, o rytoj metamas į krosnį, juo labiau jis aprengs jus, mažatikiai. 29 Tad liaukitės vis galvoję, ką valgysite, ką gersite, ir liaukitės nerimavę. 30 Viso to vaikosi pasaulio tautos. Jūsų Tėvas žino, kad jums to reikia. 31 Taigi ieškokite jo karalystės, ir tai bus jums pridėta.

32 Nebijok, mažoji kaimene, nes jūsų Tėvas panorėjo duoti jums karalystę. 33 Parduokite savo turtą ir dalykite gailestingumo dovanas. Pasidarykite nesusidėvinčių piniginių — nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieina ir kandys nesuėda. 34 Mat kur jūsų turtas, ten bus ir jūsų širdis.

35 Tebūna sujuostos jūsų strėnos ir tedega jūsų žibintai. 36 Būkite kaip žmonės, kurie laukia savo šeimininko, grįžtančio iš vestuvių, kad šiam atvykus ir pabeldus galėtų iškart atidaryti. 37 Laimingi tie vergai, kuriuos šeimininkas parvykęs ras budinčius! Iš tiesų sakau jums: jis susijuos, susodins juos prie stalo ir priėjęs jiems patarnaus. 38 Jeigu jis parvyktų antrosios ar netgi trečiosios sargybos metu ir rastų juos budinčius, jie laimingi! 39 Supraskite štai ką: jeigu šeimininkas žinotų, kurią valandą ateis vagis, jis budėtų ir neleistų įsilaužti į savo namus. 40 Jūs irgi būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nemanote.“

41 Tada Petras paklausė: „Viešpatie, ar šį palyginimą sakai mums, ar visiems?“ 42 Ir Viešpats pasakė: „Kas iš tiesų yra tas ištikimas prievaizdas, tas nuovokusis, kuriam jo šeimininkas paves savo tarnus, kad duotų jiems maisto davinį reikiamu metu? 43 Laimingas tas vergas, jeigu jo šeimininkas atvykęs ras jį taip darantį! 44 Iš tikrųjų sakau jums: visą savo turtą jis paves jam. 45 Bet jeigu tas vergas sakytų sau širdyje: ‘Mano šeimininkas užtrunka sugrįžti’ ir imtų mušti tarnus bei tarnaites, valgyti, gerti ir girtauti, 46 to vergo šeimininkas ateis dieną, kurią tas nelaukia, ir valandą, kurią jis nemano. Jis griežčiausiai jį nubaus* ir paskirs jam dalį su neištikimaisiais. 47 Vergas, kuris suprato savo šeimininko valią, bet nepasiruošė ar jo valios nevykdė, bus smarkiai nuplaktas. 48 O kuris nesuprato ir dėl to padarė ką nors baustino kirčiais, bus mažai plakamas. Iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug pareikalauta, ir iš to, kuriam daug patikėta, bus daugiau ir pareikalauta.

49 Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies, tad ko man benorėti, jeigu ji jau dega? 50 Bet aš turiu būti pakrikštytas krikštu, ir kaip mane tai slegia, kol bus iki galo atlikta! 51 Manote, aš atėjau duoti žemei ramybės*? Anaiptol, sakau jums. Ne ramybės, o susiskaldymo. 52 Mat nuo dabar penki vienuose namuose bus pasidaliję: trys prieš du ir du prieš tris. 53 Tėvas stos prieš sūnų ir sūnus prieš tėvą, motina prieš dukterį ir duktė prieš motiną, anyta prieš marčią ir marti prieš anytą.“

54 Jis kalbėjo ir minioms: „Pamatę nuo vakarų kylantį debesį, iškart sakote: ‘Artinasi liūtis’, ir ji užeina. 55 O kai pučia pietys, sakote: ‘Užeis karštis’, ir taip atsitinka. 56 Veidmainiai, jūs mokate tirti žemės ir dangaus veidą, tai kodėl nemokate ištirti šio laikmečio? 57 Kodėl patys nesprendžiate, kas teisu? 58 Antai, eidamas su savo ieškovu pas valdininką, pasistenk išspręsti su juo ginčą dar pakeliui, kad kartais jis nenutemptų tavęs pas teisėją, teisėjas neperduotų teismo vykdytojui, o teismo vykdytojas neįmestų tavęs į kalėjimą. 59 Sakau tau: tikrai iš ten neišeisi, kol neatiduosi paskutinio skatiko*.“

13 Tuo pat metu kai kurie iš ten buvusių papasakojo Jėzui apie galilėjiečius, kurių kraują Pilotas sumaišė su jų aukomis*. 2 Jėzus jiems atsakė: „Ar manote, kad jeigu tiems galilėjiečiams taip atsitiko, jie buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus galilėjiečius? 3 Anaiptol, sakau jums. Bet jeigu neatgailausite, jūs taip pat visi pražūsite. 4 Arba anie aštuoniolika, kuriuos prie Siloamo užgriuvo bokštas ir užmušė, — gal manote, kad jie buvo didesni nusidėjėliai* už visus kitus Jeruzalės gyventojus? 5 Anaiptol, sakau jums. Bet jeigu neatgailausite, jūs visi, kaip ir jie, pražūsite.“

6 Tada jis papasakojo šį palyginimą: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasodinęs figmedį. Jis atėjo pasiieškoti ant jo vaisių, bet nerado. 7 Taigi tarė vynuogininkui: ‘Štai jau treti metai, kai ateinu ieškoti vaisių ant šio figmedžio, bet vis nerandu. Nukirsk jį! Kam dar žemę alina?’ 8 Tas atsakė: ‘Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu mėšlu. 9 Jeigu tuomet duos vaisių, — gerai, o jeigu ne, jį iškirsdinsi.’“

10 Per šabą jis mokė vienoje sinagogoje. 11 Ir štai ten buvo moteris, aštuoniolika metų turinti negalės dvasią — sulinkusi ir negalinti nė kiek atsitiesti. 12 Ją pamatęs, Jėzus į ją kreipėsi ir tarė: „Moterie, esi išvaduota iš savo negalės.“ 13 Jis uždėjo ant jos rankas; moteris tuojau pat atsitiesė ir ėmė šlovinti Dievą. 14 O sinagogos vadovas, pasipiktinęs, kad Jėzus išgydė per šabą, ėmė sakyti miniai: „Darbui dirbti yra šešios dienos. Tad per jas ir ateikite gydytis, — ne šabo dieną.“ 15 Tačiau Viešpats jam atsakė: „Veidmainiai, argi jūs kiekvienas per šabą neatrišate nuo ėdžių savo jaučio ar asilo ir nenuvedate pagirdyti? 16 Tad argi nederėjo šios Abraomo dukters, kurią Šėtonas laikė supančiojęs štai jau aštuoniolika metų, šabo dieną išvaduoti iš tų pančių?“ 17 Jam tai pasakius, visi jo priešininkai susigėdo, o visa minia džiaugėsi visais šlovingais jo darbais.

18 Tad Jėzus kalbėjo: „Į ką panaši Dievo karalystė? Su kuo galėčiau ją palyginti? 19 Ji panaši į garstyčios grūdelį, kurį žmogus paėmęs pasėjo savo sode. Jis išaugo, tapo medžiu ir dangaus paukščiai rado prieglobstį jo šakose.“

20 Jis dar sakė: „Su kuo man palyginti Dievo karalystę? 21 Ji panaši į raugą, kurį moteris paėmusi įmaišė* trijuose dideliuose saikuose miltų, ir vi̇̀sa įrūgo.“

22 Keliaudamas į Jeruzalę Jėzus ėjo per miestus bei kaimus ir mokė. 23 Vienas žmogus jo paklausė: „Viešpatie, ar mažai bus išgelbėtų?“ Jis jiems tarė: 24 „Iš visų jėgų stenkitės įeiti pro siaurąsias duris, nes sakau jums: daugelis mėgins įeiti, bet neįstengs. 25 Kai šeimininkas jau bus atsikėlęs ir duris užsklendęs, stovėdami lauke jūs imsite belsti į jas ir sakyti: ‘Viešpatie, atidaryk mums.’ Bet jis atsilieps: ‘Aš nežinau, iš kur jūs.’ 26 Tada jūs imsite sakyti: ‘Mes valgėme ir gėrėme tavo akivaizdoje, tu mokei mūsų didžiosiose gatvėse.’ 27 Bet jis prabils ir pasakys: ‘Aš nežinau, iš kur jūs. Atstokite nuo manęs jūs visi, darantys neteisybę!’ 28 Ten bus jums verksmo ir dantų griežimo, kai pamatysite, kad Abraomas, Izaokas, Jokūbas ir visi pranašai — Dievo karalystėje, o jūs esate išmesti laukan. 29 Taip pat žmonės iš rytų ir vakarų, iš šiaurės ir pietų ateis ir susės prie stalo Dievo karalystėje. 30 Tai štai: yra paskutinių, kurie bus pirmi, ir pirmų, kurie bus paskutiniai.“

31 Tą pačią valandą atėjo keli fariziejai ir pasakė jam: „Išeik, keliauk iš šios vietos, nes Erodas* nori tave nužudyti.“ 32 O Jėzus jiems tarė: „Eikite ir pasakykite tam lapei: ‘Štai šiandien ir rytoj aš išvarau demonus, gydau, o trečią dieną būsiu baigęs.’ 33 Šiaip ar taip, šiandien, rytoj ir kitą dieną aš turiu keliauti, nes nedera pranašui žūti ne Jeruzalėje. 34 Jeruzalė, Jeruzalė — ji žudo pranašus ir užmėto akmenimis pas ją siųstuosius. Kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais! Bet jūs nenorėjote. 35 Štai jūsų namai* apleidžiami ir paliekami jums. Sakau jums: manęs nebematysite, kol netarsite: ‘Palaimintas ateinantis Jehovos vardu!’“

14 Kartą per šabą Jėzus atėjo pas vieną iš fariziejų vyresnybės į namus pavalgyti. Jie akylai jį stebėjo. 2 O jam priešais buvo vienas vandenlige sergantis žmogus. 3 Tad Jėzus Įstatymo žinovų ir fariziejų paklausė: „Leistina per šabą gydyti ar ne?“ 4 Tie tylėjo. Tuomet Jėzus paėmęs jį išgydė ir paleido. 5 O jiems pasakė: „Jei kurio iš jūsų sūnus arba jautis šabo dieną įpultų į šulinį, argi tuojau pat jo neištrauktumėte?“ 6 Jie negalėjo nieko į tai atsakyti.

7 Matydamas, kad pakviestieji renkasi sau pirmąsias vietas, Jėzus pasakė jiems palyginimą: 8 „Kai kas nors pakviečia tave į vestuves, nesėsk į garbingiausią vietą. Galbūt kuris kitas pakviestasis yra už tave garbingesnis, 9 ir tas, kuris tave ir jį pakvietė, priėjęs tau pasakys: ‘Užleisk vietą jam.’ Tuomet susigėdęs turėsi pereiti į paskutinę vietą. 10 Kai tave pakvies, atėjęs verčiau sėskis į paskutinę vietą, kad tas, kuris tave pakvietė, atėjęs tau pasakytų: ‘Bičiuli, persėsk aukščiau.’ Tada visų svečių akyse tau bus garbė. 11 Mat kiekvienas, kuris aukštinasi, bus pažemintas, o kas nusižemina, bus išaukštintas.“

12 Paskui Jėzus kalbėjo jį pakvietusiam: „Kai suruoši pietus ar vakarienę, nekviesk nei savo draugų, nei brolių, nei giminaičių, nei turtingų kaimynų, nes gali būti, kad ir jie atsidėkodami kada nors pakvies tave ir taip tau bus atlyginta. 13 Kai keli vaišes, verčiau kviesk vargšus, paliegusius, luošus, aklus, 14 tai būsi laimingas, nes jie neturi kuo tau atsilyginti, — tau bus atlyginta teisiųjų prisikėlime.“

15 Vienas iš svečių, tai girdėdamas, jam pasakė: „Laimingas, kas valgys duoną Dievo karalystėje.“

16 Jėzus jam tarė: „Vienas žmogus ruošė didelę vakarienę ir pakvietė daugelį. 17 Atėjus vakarienės valandai jis išsiuntė savo vergą pasakyti kviestiesiems: ‘Ateikite, nes viskas jau paruošta.’ 18 Bet jie visi kaip vienas ėmė teisintis. Pirmasis jam tarė: ‘Nusipirkau dirvą ir turiu eiti jos apžiūrėti. Prašau priimti mano pasiteisinimą.’ 19 Kitas sakė: ‘Pirkau penkis jungus jaučių ir einu jų išmėginti. Prašau priimti mano pasiteisinimą.’ 20 Dar kitas sakė: ‘Vedžiau žmoną, todėl negaliu ateiti.’ 21 Vergas grįžo pas savo šeimininką ir viską jam papasakojo. Šis užsirūstino ir tarė vergui: ‘Skubiai eik į miesto didžiąsias gatves bei skersgatvius ir vesk čia vargšus, paliegusius, aklus ir luošus.’ 22 Vergas vėliau pranešė: ‘Šeimininke, ką liepei, padaryta, bet dar yra vietos.’ 23 Šeimininkas vergui pasakė: ‘Eik į kelius bei patvorius ir priversk juos ateiti, kad mano namai būtų pilni. 24 Mat, sakau jums, nė vienas iš anų pakviestųjų neragaus mano vakarienės.’“

25 Kartu su Jėzumi keliavo didelės minios. Atsigręžęs į jas, jis tarė: 26 „Jei kas nors ateinantis pas mane nėra pasirengęs nekęsti* savo tėvo, motinos, žmonos, vaikų, brolių, seserų ir netgi savo paties sielos, tas negali būti mano mokinys. 27 Kas neneša savo kančių stulpo ir neina paskui mane, negali būti mano mokinys. 28 Antai kas iš jūsų, norėdamas pastatyti bokštą, pirma atsisėdęs neskaičiuoja išlaidų, — ar turės iš ko užbaigti? 29 Juk gali atsitikti, kad padėjęs pamatą žmogus neįstengs užbaigti, ir visi tai matydami ims iš jo šaipytis: 30 ‘Šitas žmogus pradėjo statyti ir neįstengia užbaigti.’ 31 Arba kuris karalius, išvykdamas kariauti prieš kitą karalių, pirma neatsisėda apsvarstyti, ar turėdamas dešimt tūkstančių karių pajėgs susiremti su tuo, kuris ateina prieš jį su dvidešimt tūkstančių? 32 Jei mato nepajėgsiąs, tai anam dar toli esant siunčia pasiuntinius tartis dėl taikos. 33 Taigi panašiai ir su jumis: nė vienas, kuris neatsisveikina su visu savo turtu, negali būti mano mokinys.

34 Druska, aišku, geras daiktas. Bet jeigu pati druska netenka sūrumo, kuo gi ją bepasūdyti? 35 Ji netinka nei dirvai, nei mėšlui, ir yra išmetama laukan. Kas turi ausis klausytis, tesiklauso.“

15 Prie Jėzaus būrėsi visi mokesčių rinkėjai ir nusidėjėliai, norėdami jo pasiklausyti. 2 Todėl ir fariziejai, ir Raštų žinovai burbėjo: „Šitas priima nusidėjėlius ir su jais valgo.“ 3 Tada jis papasakojo jiems tokį palyginimą: 4 „Kas iš jūsų, jei turi šimtą avių ir vienos pasigenda, nepalieka devyniasdešimt devynių tyruose ir neina ieškoti pražuvusios, kolei suras? 5 Ją suradęs džiaugiasi, užsikelia ant pečių, 6 o grįžęs namo susikviečia draugus, kaimynus ir sako jiems: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau savo pražuvusią avį!’ 7 Sakau jums: taip ir danguje bus daugiau džiaugsmo dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio negu dėl devyniasdešimt devynių teisiųjų, kuriems atgailos nereikia.

8 Arba kuri moteris, jei turi dešimt drachmų* ir vieną pameta, neužsidega žiburio, nešluoja namų ir kruopščiai neieško, kol suras? 9 Radusi susikviečia savo drauges, kaimynes ir sako: ‘Džiaukitės su manimi, nes radau drachmą, kurią buvau pametusi!’ 10 Sakau jums: taip ir Dievo angelai džiaugiasi dėl vieno atgailaujančio nusidėjėlio.“

11 Paskui jis kalbėjo: „Vienas žmogus turėjo du sūnus. 12 Jaunesnysis tarė tėvui: ‘Tėve, duok man savo nuosavybės dalį, kuri man priklauso.’ Ir tėvas padalijo jiems turtą. 13 Nedaugeliui dienų praėjus, jaunesnysis sūnus viską susirinkęs iškeliavo į tolimą šalį. Ten palaidai gyvendamas savo turtą iššvaistė. 14 Kai buvo viską išleidęs, šalyje kilo didelis badas, ir jis ėmė stokoti. 15 Nuėjęs įsiprašė samdiniu pas vieną tos šalies pilietį, ir tas nusiuntė jį į savo laukus ganyti kiaulių. 16 Jis geisdavo prisivalgyti bent ceratonijos ankščių, kurias ėdė kiaulės, bet niekas jam neduodavo.

17 Galop atėjęs į protą tarė: ‘Kiek mano tėvo samdinių turi apsčiai duonos, o aš čia mirštu badu! 18 Kelsiuosi, keliausiu pas tėvą ir sakysiu jam: „Tėve, nusidėjau dangui ir tau. 19 Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane vienu iš savo samdinių.“’ 20 Tad jis pakilo ir iškeliavo pas tėvą. Tėvas pamatė jį iš tolo. Gailesčio apimtas atbėgo, puolė jam ant kaklo ir švelniai pabučiavo. 21 Sūnus prabilo: ‘Tėve, nusidėjau dangui ir tau. Nebesu vertas vadintis tavo sūnumi. Priimk mane vienu iš savo samdinių.’ 22 Tačiau tėvas pasakė savo vergams: ‘Greičiau atneškite rūbą, patį geriausią, ir jį aprenkite, užmaukite jam ant piršto žiedą, apaukite kojas sandalais! 23 Atvedę papjaukite nupenėtą veršį, valgykime ir linksminkimės, 24 nes šitas mano sūnus buvo miręs ir atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.’ Ir jie pradėjo linksmintis.

25 O vyresnysis jo sūnus buvo laukuose. Grįždamas ir jau būdamas netoli namų jis išgirdo muziką ir šokius. 26 Pasikvietęs vieną iš tarnų, paklausė, kas ten vyksta. 27 Tas atsakė: ‘Sugrįžo tavo brolis, todėl tavo tėvas, atgavęs jį sveiką, papjovė nupenėtą veršį.’ 28 Sūnus įpyko ir nenorėjo eiti į vidų. Tada tėvas išėjęs ėmė jį kviesti. 29 Šis atsakė savo tėvui: ‘Jau šitiek metų tau vergauju ir niekada tavo įsakymo neperžengiau, o tu nė karto nedavei man ožiuko pasilinksminti su draugais. 30 Bet kai tik parsirado šitas tavo sūnus, surijęs tavąjį turtą su paleistuvėmis, jam papjovei nupenėtą veršį!’ 31 Tėvas jam pasakė: ‘Vaike, tu visada esi su manimi, ir viskas, kas mano, yra ir tavo. 32 Juk reikėjo mums linksmintis ir džiaugtis, nes tavo brolis buvo miręs ir atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado.’“

16 Paskui jis kalbėjo ir mokiniams: „Vienas turtingas žmogus turėjo prievaizdą. Tas buvo jam apskųstas, kad švaisto jo turtą. 2 Žmogus jį pasikvietė ir pasakė: ‘Ką aš girdžiu apie tave? Pateik savo prievaizdos ataskaitą, nes nebegalėsi prievaizdu būti.’ 3 Šis tarė sau: ‘Ką darysiu, kad mano šeimininkas atima iš manęs prievaizdo darbą? Kasti nepajėgčiau, o elgetauti gėda. 4 Jau žinau, ką padarysiu, kad žmonės mane priimtų į savo namus, kai būsiu atleistas iš darbo.’ 5 Pasišaukęs po vieną savo šeimininko skolininkus, jis tarė pirmajam: ‘Kiek tu skolingas mano šeimininkui?’ 6 Tas atsakė: ‘Šimtą batų* aliejaus.’ Prievaizdas tarė: ‘Imk savo skolos raštą, sėsk ir skubiai rašyk: penkiasdešimt.’ 7 Paskui klausė kito: ‘O tu kiek skolingas?’ Šis atsakė: ‘Šimtą korų* kviečių.’ Prievaizdas tarė: ‘Imk savo skolos raštą ir rašyk: aštuoniasdešimt.’ 8 Šeimininkas pagyrė neteisųjį prievaizdą, kad jis sumaniai pasielgė. Mat šios santvarkos sūnūs savo kartoje tvarko reikalus sumaniau negu šviesos sūnūs.

9 Taigi, sakau jums, neteisiuoju turtu* pasidarykite draugų, kad, kai jo neliks, jie priimtų jus į amžinąsias buveines. 10 Kas ištikimas mažiausiame dalyke, būna ištikimas daugelyje dalykų, o kas neteisus mažiausiame, būna neteisus daugelyje. 11 Tad jeigu nepasirodėte ištikimi tvarkydami neteisiuosius turtus, kas jums patikės tikruosius? 12 Ir jeigu nepasirodėte ištikimi tvarkydami, kas priklauso kitam, kas gi duos jums tai, kas skirta jums? 13 Nė vienas namų tarnas negali vergauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą niekins. Negalite vergauti Dievui ir turtams.“

14 Visa tai girdėdami, pinigus mėgstantys fariziejai iš jo vaipėsi. 15 Todėl Jėzus jiems pasakė: „Jūs dedatės teisūs žmonių akyse, bet Dievas pažįsta jūsų širdis. Mat kas žmonių aukštinama, Dievo akyse yra bjaurastis.

16 Įstatymas ir Pranašai buvo iki Jono, o nuo tada skelbiama geroji naujiena apie Dievo karalystę ir visi į ją veržiasi. 17 Išties, lengviau dangui ir žemei praeiti, negu bent vienam Įstatymo raidės brūkšneliui likti neįvykdytam.

18 Kiekvienas, kuris išsiskiria su žmona ir veda kitą, svetimauja. Ir kas veda moterį, išsiskyrusią su vyru, svetimauja.

19 Buvo vienas turtingas žmogus. Jis vilkėjo purpuru ir drobe ir kasdien ištaigingai pramogavo. 20 Prie jo vartų atnešdavo vieną votimis aptekusį elgetą, vardu Lozorius. 21 Šis troško pasisotinti tuo, kas nukrisdavo nuo turtuolio stalo. Dar ir šunys atbėgę laižydavo jo votis. 22 Galiausiai elgeta numirė ir buvo angelų nuneštas į Abraomo prieglobstį*.

Turtuolis irgi mirė ir buvo palaidotas. 23 Hade* kentėdamas, jis pakėlė akis ir iš tolo išvydo Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. 24 Tad jis sušuko: ‘Tėve Abraomai, pagailėk manęs ir atsiųsk Lozorių, kad pamirkęs vandenyje savo piršto galiuką atvėsintų man liežuvį, nes kankinuosi šitoje liepsnoje!’ 25 Tačiau Abraomas pasakė: ‘Vaike, prisimink: kaip tu gyvendamas atsiėmei savo gėrybes, taip Lozorius — piktenybes. Dabar jis čia guodžiamas, o tu kankiniesi. 26 Be viso šito, tarp mūsų ir jūsų yra atverta didelė praraja, kad norintys negalėtų nei iš čia pas jus pereiti, nei persikelti iš jūsų pas mus.’ 27 Anas tarė: ‘Jei taip, tėve, prašau nusiųsti jį į mano tėvo namus, 28 nes aš turiu penkis brolius. Tegul jis jiems gerai paliudija, kad ir jie nepatektų į šią kančių vietą.’ 29 Bet Abraomas atsakė: ‘Jie turi Mozę ir Pranašus, — jų tegul klauso.’ 30 Anas tarė: ‘Ne ne, tėve Abraomai! Jei pas juos nueitų kas nors iš mirusiųjų, jie atgailautų.’ 31 Tačiau jis atsakė: ‘Jeigu jie neklauso Mozės ir Pranašų, nebus įtikinti, jei kas ir iš mirusiųjų prisikeltų.’“

17 Jis pasakė savo mokiniams: „Neišvengiamai bus dalykų, vedančių į suklupimą. Tačiau vargas tam, per kurį jų atsiranda! 2 Jam labiau apsimokėtų, jeigu ant kaklo jam būtų užkabintas girnų akmuo ir jis būtų įmestas į jūrą, negu kad pastūmėtų į suklupimą vieną iš šitų mažutėlių. 3 Žiūrėkite savęs. Jeigu tavo brolis nusidėtų, sudrausk jį, ir jeigu atgailauja, jam atleisk. 4 Net jeigu septynis kartus per dieną jis tau nusidėtų ir septynis kartus sugrįžtų pas tave sakydamas: ‘Atgailauju’, turi jam atleisti.“

5 Apaštalai Viešpačiui sakė: „Suteik mums daugiau tikėjimo.“ 6 Viešpats tarė: „Jeigu turėtumėte tikėjimą dydžio kaip garstyčios grūdelis, tai tartumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje!’, ir jis jums paklustų.

7 Kas iš jūsų, turėdamas vergą, ariantį ar ganantį, sakytų jam, grįžusiam iš lauko: ‘Eikš tuojau ir sėskis prie stalo’? 8 Argi jis nesakys: ‘Paruošk man ko nors vakarienei ir užsirišęs prijuostę patarnauk, kol pavalgysiu ir atsigersiu, o paskui galėsi pats pavalgyti ir atsigerti’? 9 Bene jis bus dėkingas vergui, kad padarė, kas pavesta? 10 Tad ir jūs, padarę visa, kas pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką turėjome padaryti.’“

11 Keliaudamas į Jeruzalę jis ėjo Samarijos ir Galilėjos viduržemiu. 12 Įeinantį į vieną kaimą jį pamatė dešimt raupsuotų vyrų. Atsistoję, iš tolo 13 jie šaukė: „Jėzau, Vadove, pagailėk mūsų!“ 14 Jėzus juos pamatęs tarė: „Eikite pasirodyti kunigams.“ Ir beeidami jie tapo švarūs. 15 Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo garsiu balsu šlovindamas Dievą. 16 Jis puolė veidu į žemę Jėzui prie kojų ir jam dėkojo. Tas žmogus buvo samarietis. 17 Tada Jėzus pasakė: „Argi ne dešimt buvo apvalyti? Tai kur anie devyni? 18 Neatsirado nė vieno, kuris grįžtų atiduoti šlovės Dievui, tik šis kitatautis?“ 19 Ir tarė jam: „Kelkis ir eik. Tavo tikėjimas tave išgydė.“

20 Fariziejų paklaustas, kada ateina Dievo karalystė, Jėzus jiems atsakė: „Dievo karalystė neateina akivaizdžiu būdu. 21 Ir nebus sakoma: ‘Žiūrėk, ji čia!’ arba: ‘Tenai!’, nes štai Dievo karalystė yra tarp jūsų.“

22 Tada jis pasakė mokiniams: „Ateis dienos, kai trokšite išvysti vieną iš Žmogaus Sūnaus dienų, bet neišvysite. 23 Jums sakys: ‘Žiūrėkite, ten!’ arba: ‘Žiūrėkite, čia!’ Neikite ir nebėkite paskui juos. 24 Kaip žaibas tvykstelėjęs sušvinta nuo vieno padangės krašto iki kito, taip bus ir su Žmogaus Sūnumi. 25 Bet pirma jis turės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestas. 26 Be to, Žmogaus Sūnaus dienomis bus taip, kaip buvo Nojaus dienomis: 27 žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo iki dienos, kurią Nojus įlipo į laivą. Tada užėjo tvanas ir visus pražudė. 28 Ir bus panašiai kaip Loto dienomis: jie valgė, gėrė, pirko, pardavinėjo, sodino, statė. 29 Bet tą dieną, kurią Lotas išėjo iš Sodomos, iš dangaus lijo ugnis ir siera ir visus sunaikino. 30 Taip bus ir tą dieną, kai bus apreikštas Žmogaus Sūnus.

31 Kas tą dieną bus ant stogo, ir jo daiktai namuose, tenelipa žemyn jų pasiimti; kas laukuose, irgi tenegrįžta atgal. 32 Atsiminkite Loto žmoną! 33 Kas tik stengtųsi išsaugoti savo sielą, ją praras, o tas, kas ją praras, išlaikys ją gyvą. 34 Sakau jums: tą naktį bus du vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. 35 Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta.“ 36 —— * 37 Atsiliepdami jie paklausė: „Kur, Viešpatie?“ Jis jiems atsakė: „Kur bus kūnas, ten sulėks ir ereliai.“

18 Jėzus palyginimu kalbėjo jiems apie tai, kad jie turi visuomet melstis ir nenuleisti rankų: 2 „Viename mieste buvo teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesiskaitė su žmogumi. 3 Tame mieste buvo ir našlė, kuri vis ateidavo pas jį ir prašydavo: ‘Apgink mane nuo mano priešininko!’ 4 Kurį laiką jis nesileido į kalbas, bet paskui tarė sau: ‘Nors aš nei Dievo bijau, nei su žmogumi skaitausi, 5 vis dėlto, kadangi šita našlė nuo manęs neatstoja, apginsiu ją, kad daugiau čia neitų ir visai manęs nepribaigtų.’“ 6 Tada Viešpats tarė: „Įsiklausykite, ką pasakė tas neteisus teisėjas! 7 Tad nejau Dievas neįvykdys teisingumo dėl savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi dieną naktį, nors kol kas yra dėl jų kantrus? 8 Sakau jums: teisingumą jų labui jis įvykdys greitai. Tačiau ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tokį tikėjimą?“

9 Tiems, kurie manėsi esą teisūs, o visus kitus niekino, jis papasakojo tokį palyginimą: 10 „Du žmonės atėjo į šventyklą pasimelsti. Vienas buvo fariziejus, o kitas — mokesčių rinkėjas. 11 Fariziejus atsistojęs pats sau šitaip meldėsi: ‘Dieve, dėkoju tau, kad nesu toks kaip kiti žmonės: grobikai, neteisybės darytojai, svetimautojai arba kaip va šitas mokesčių rinkėjas. 12 Aš pasninkauju dukart per savaitę, duodu dešimtinę nuo visko, ką įsigyju.’ 13 O mokesčių rinkėjas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę ir sakė: ‘Dieve, būk maloningas man, nusidėjėliui.’ 14 Sakau jums: šitas grįžo į namus teisesnis už aną, nes kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris nusižemina, bus išaukštintas.“

15 Žmonės nešė pas Jėzų ir kūdikius, kad juos paliestų, tačiau mokiniai tai matydami juos barė. 16 O Jėzus paprašė kūdikius atnešti pas jį ir pasakė: „Leiskite vaikeliams ateiti pas mane ir netrukdykite jiems, nes tokių yra Dievo karalystė. 17 Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikelis, tikrai į ją neįeis.“

18 Vienas iš vyresnybės jį paklausė: „Gerasis Mokytojau, ką man daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą?“ 19 Jėzus jam tarė: „Kodėl mane vadini geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. 20 Žinai įsakymus: ‘Nesvetimauk, nežudyk, nevok, neliudyk melagingai, gerbk savo tėvą ir motiną.’“ 21 Tas atsakė: „Viso to aš laikausi nuo jaunumės.“ 22 Jėzus tai išgirdęs jam tarė: „Dar vieno dalyko tau trūksta: parduok viską, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui* mane.“ 23 Tai išgirdęs, tas labai nuliūdo, mat buvo itin turtingas.

24 Jėzus į jį pažvelgęs pasakė: „Kaip sunku bus pinigingiesiems patekti į Dievo karalystę! 25 Lengviau jau kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę.“ 26 Tie, kurie tai girdėjo, paklausė: „Tai kas gali būti išgelbėtas?“ 27 Jis atsakė: „Kas neįmanoma žmonėms, įmanoma Dievui.“ 28 Tada Petras prabilo: „Štai mes palikome, kas mūsų, ir pasekėme tavimi.“ 29 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad nėra nė vieno, kuris, palikęs ar namus, ar žmoną, ar brolius, ar tėvus, ar vaikus dėl Dievo karalystės, 30 negautų nepalyginti daugiau jau šiuo laiku, o būsimojoje santvarkoje — amžino gyvenimo.“

31 Jis pasivedė dvylika į šalį ir pasakė jiems: „Štai mes kylame į Jeruzalę, ir visa, kas per pranašus parašyta apie Žmogaus Sūnų, bus iki galo atlikta. 32 Mat jį atiduos svetimtaučiams, išjuoks, užgaulios, apspjaudys 33 ir nuplakę nužudys. Bet trečią dieną jis prisikels.“ 34 Tačiau jie iš viso šito nieko nesuprato. Tų žodžių prasmė liko nuo jų paslėpta — jie nesuprato, apie ką jis kalba.

35 Jam artinantis prie Jericho, vienas neregys sėdėdamas pakelėje prašė išmaldos. 36 Išgirdęs praeinančią minią, jis ėmė klausinėti, kas čia vyksta. 37 Jam atsakė: „Tai Jėzus Nazarietis eina!“ 38 Tada jis sušuko: „Jėzau, Dovydo Sūnau, pagailėk manęs!“ 39 Einantys priekyje jį griežtai tildė, bet tas dar labiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pagailėk manęs!“ 40 Jėzus sustojo ir liepė jį atvesti. Kai tas priėjo, Jėzus paklausė: 41 „Ko nori, kad dėl tavęs padaryčiau?“ Jis atsakė: „Kad vėl regėčiau, Viešpatie.“ 42 Jėzus jam tarė: „Praregėk, tavo tikėjimas tave išgydė.“ 43 Šis iškart praregėjo ir, šlovindamas Dievą, nusekė jam iš paskos. Ir visi žmonės tai matydami liaupsino Dievą.

19 Įžengęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. 2 Ten buvo vyras, vardu Zachiejus, mokesčių rinkėjų viršininkas, turtingas žmogus. 3 Jis norėjo pamatyti, kas yra tas Jėzus, bet per minią negalėjo, nes buvo mažo ūgio. 4 Tad pabėgėjęs priekin jis įsilipo į šilkmedinį fikusą, kad Jėzų pamatytų, mat šis turėjo ten praeiti. 5 Atėjęs į tą vietą, Jėzus pažvelgė aukštyn ir tarė: „Zachiejau, skubiai lipk žemyn, nes šiandien turiu pasilikti tavo namuose.“ 6 Zachiejus paskubomis nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį į svečius. 7 Tai pamatę, visi ėmė burbėti: „Jis apsistojo pas nusidėjėlį!“ 8 O Zachiejus atsistojo ir Viešpačiui pareiškė: „Štai pusę savo turto atiduodu vargšams, Viešpatie, ir, ką neteisingais kaltinimais esu iš ko išreikalavęs, grąžinsiu keturgubai.“ 9 Tada Jėzus pasakė: „Šiandien į šituos namus atėjo išgelbėjimas, nes ir jis yra Abraomo sūnus. 10 Žmogaus Sūnus juk atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo prapuolę.“

11 Besiklausantiems tų žodžių Jėzus dar papasakojo palyginimą, mat buvo netoli Jeruzalės ir jie manė, kad Dievo karalystė apsireikš tuoj pat. 12 Taigi jis kalbėjo: „Vienas kilmingas žmogus keliavo į tolimą šalį gauti karaliaus valdžios, o paskui turėjo grįžti. 13 Pasišaukęs dešimt savo vergų, davė jiems dešimt minų* ir pasakė: ‘Verskitės, kol sugrįšiu.’ 14 Bet jo bendrapiliečiai jo nekentė ir pasiuntė iš paskos pasiuntinius pareikšti: ‘Mes nenorime, kad šitas mums karaliautų.’

15 Gavęs karaliaus valdžią, jis grįžo ir įsakė pakviesti pas jį vergus, kuriems buvo davęs anuos sidabrinius, mat norėjo sužinoti, ką jie versdamiesi uždirbo. 16 Pirmasis atėjęs tarė: ‘Viešpatie, tavo mina uždirbo dešimt minų.’ 17 Šis atsakė: ‘Puiku, esi geras vergas! Kadangi pasirodei ištikimas mažmožyje, gauni valdyti dešimt miestų.’ 18 Atėjo antrasis ir tarė: ‘Tavo mina, Viešpatie, pelnė penkias minas.’ 19 Tam irgi atsakė: ‘Tu valdyk penkis miestus.’ 20 Atėjo dar kitas ir pasakė: ‘Viešpatie, štai tavo mina — laikiau ją padėjęs suvyniotą į skepetą. 21 Aš bijojau tavęs, nes esi žmogus griežtas. Tu imi, ko nepadėjai, ir pjauni, ko nesėjai.’ 22 Šis jam atsakė: ‘Teisiù tave tavo paties žodžiais, netikęs verge. Tu žinojai, kad esu griežtas žmogus, kad imu, ko nepadėjau, ir pjaunu, ko nesėjau? 23 Tai kodėl nedavei mano sidabrinių palūkininkams? Sugrįžęs būčiau atsiėmęs juos su palūkanomis.’

24 Tada jis tarė stovintiems šalia: ‘Atimkite iš jo miną ir atiduokite tam, kuris turi dešimt minų.’ 25 Bet jie sakė: ‘Viešpatie, jis gi turi dešimt minų!’ — 26 ‘Sakau jums: kiekvienam turinčiam bus dar duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. 27 Ir dar: tuos mano priešus, kurie nenorėjo, kad tapčiau jų karaliumi, atveskite čia ir mano akivaizdoje išgalabykite.’“

28 Tai pasakęs jis leidosi aukštyn į Jeruzalę ir ėjo priešakyje. 29 Kai prisiartino prie Betfagės ir Betanijos, prie kalno, vadinamo Alyvų kalnu, jis pasiuntė du mokinius 30 ir pasakė: „Eikite į tą kaimą, kuris priešais, ir ten įėję rasite pririštą asilaitį, ant kurio joks žmogus niekada nebuvo užsėdęs. Atriškite jį ir atveskite. 31 O jeigu kas nors jūsų paklaustų: ‘Kodėl jį atrišate?’, sakykite taip: ‘Jo reikia Viešpačiui.’“ 32 Pasiųstieji nuėję rado viską taip, kaip jis buvo sakęs. 33 Jiems atrišant asilaitį, jo šeimininkai klausė: „Kodėl atrišate asilaitį?“ 34 Tie atsakė: „Jo reikia Viešpačiui.“ 35 Jie atvedė asilaitį pas Jėzų, užmetė ant jo savo apsiaustus ir užsodino Jėzų.

36 Jam jojant jie tiesė ant kelio savo apsiaustus. 37 Kai jis prisiartino prie vietos, kur kelias pradeda leistis nuo Alyvų kalno, visa mokinių daugybė ėmė džiūgauti ir garsiu balsu liaupsinti Dievą dėl visų galingų darbų, kuriuos buvo matę. 38 Jie šaukė: „Palaimintas Karalius, ateinantis Jehovos vardu! Ramybė danguje, šlovė aukštybėse!“ 39 Kai kurie fariziejai iš minios jam sakė: „Mokytojau, sudrausk savo mokinius!“ 40 Bet Jėzus atsiliepė: „Sakau jums: jeigu šitie tylės — akmenys šauks.“

41 Dar kiek priartėjęs prie miesto ir į jį pažvelgęs, Jėzus dėl jo pravirko 42 sakydamas: „Jei tik tu šiandien suprastum, kas teikia ramybę*... Deja, tai paslėpta nuo tavo akių. 43 Mat užklups tave dienos, kai tavo priešai apjuos tave nusmailintų baslių siena, apguls ir suspaus tave iš visų pusių. 44 Jie parblokš ant žemės tave su tavo vaikais, esančiais tavyje, ir nepaliks tavyje akmens ant akmens, nes neatpažinai savo patikrinimo meto.“

45 Jis įžengė į šventyklą ir ėmė varyti lauk prekiautojus 46 sakydamas jiems: „Parašyta: ‘Mano namai bus maldos namai’, o jūs padarėte iš jų plėšikų urvą.“

47 Ir Jėzus kasdien mokė šventykloje. O aukštieji kunigai, Raštų žinovai ir tautos įtakingieji ieškojo būdo, kaip jį pražudyti. 48 Bet jie nerado, kaip tą galėtų padaryti, nes visa liaudis neatsitraukdama jo klausėsi.

20 Vieną iš tų dienų, kai Jėzus mokė žmones šventykloje ir skelbė gerąją naujieną, priėjo aukštieji kunigai ir Raštų žinovai su vyresniaisiais. 2 Jie kreipėsi į jį: „Pasakyk mums, kokia valdžia visa tai darai, arba kas toks davė tau tokią valdžią.“ 3 Jėzus jiems atsakė: „Aš irgi jūsų kai ko paklausiu. Pasakykite man: 4 Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių?“ 5 Tie ėmė tarpusavyje tartis: „Jeigu sakysime: ‘Iš dangaus’, jis paklaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’ 6 O jei sakysime: ‘Iš žmonių’, visa liaudis užmėtys mus akmenimis, nes jie įsitikinę, kad Jonas buvo pranašas.“ 7 Tad jie atsakė nežiną, iš kur. 8 Tuomet Jėzus jiems tarė: „Tai ir aš nesakysiu jums, kokia valdžia tai darau.“

9 Ir jis ėmė pasakoti žmonėms tokį palyginimą: „Žmogus pasodino vynuogyną, išnuomojo jį žemdirbiams ir ilgesniam laikui iškeliavo svetur. 10 Metui atėjus jis pasiuntė pas tuos žemdirbius vergą, kad jie atiduotų jam dalį vynuogyno vaisių. Bet žemdirbiai jį sumušė ir išvarė tuščiomis. 11 Tada jis pasiuntė pas juos kitą vergą. Bet jie ir tą sumušę ir pažeminę išvarė tuščiomis. 12 Jis pasiuntė dar ir trečią. Tačiau ir šitą jie sužaloję išmetė lauk. 13 Tada vynuogyno šeimininkas tarė: ‘Ką man daryti? Pasiųsiu savo mylimąjį sūnų. Jie tikriausiai jį gerbs.’ 14 Pamatę sūnų, žemdirbiai ėmė tarpusavyje tartis: ‘Tai paveldėtojas. Nužudykime jį, kad palikimas atitektų mums.’ 15 Jie išmetė jį iš vynuogyno ir nužudė. Ką tad vynuogyno šeimininkas jiems padarys? 16 Jis atvyks, išgalabys tuos žemdirbius ir atiduos vynuogyną kitiems.“

Tai išgirdę, jie sakė: „Tenebūna šitaip!“ 17 Bet Jėzus pažvelgė į juos ir tarė: „O ką tada reiškia šie Rašto žodžiai: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo viršutiniu kertiniu akmeniu’? 18 Kiekvienas, kas kris ant to akmens, susikuls. O ant kurio tas akmuo užkris, tą sutraiškys.“

19 Raštų žinovai ir aukštieji kunigai norėjo dar tą pačią valandą jį suimti, bet bijojo liaudies. Jie mat suprato, kad tą palyginimą jis taiko jiems. 20 Jie atidžiai jį stebėjo, tada pasiuntė slapta nusamdytus žmones, kad šie, apsimetę esą teisūs, sugautų jį kalboje, ir būtų galima perduoti jį vadovybei ir valdytojo valdžion. 21 Jie paklausė Jėzaus: „Mokytojau, mes žinome, kad tu kalbi bei mokai teisingai ir nesi šališkas, bet mokai Dievo kelio laikydamasis tiesos. 22 Ar mums valia mokėti Cezariui mokestį, ar ne?“ 23 Suprasdamas jų klastą, Jėzus jiems tarė: 24 „Parodykite man denarą. Kieno atvaizdas ir įrašas jame?“ Tie atsakė: „Cezario.“ 25 Jis tarė jiems: „Taigi ir atiduokite, kas Cezario — Cezariui, o kas Dievo — Dievui.“ 26 Tad jiems nepavyko žmonių akivaizdoje sugauti Jėzaus toje kalboje ir, nustebinti jo atsakymo, jie nutilo.

27 Tačiau kai kurie iš sadukiejų, — o jie sako, kad nėra prisikėlimo, — priėjo ir pateikė jam klausimą: 28 „Mokytojau, Mozė mums parašė: ‘Jei kieno brolis turėdamas žmoną mirtų bevaikis, jo brolis turi vesti jo žmoną ir pakelti savo broliui palikuonių.’ 29 Taigi buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną ir mirė bevaikis. 30 Tada antrasis 31 ją vedė, paskui trečiasis. Taip atsitiko su visais septyniais — jie mirė nepalikę vaikų. 32 Paskiausiai mirė ta moteris. 33 Tad per prisikėlimą kurio iš jų žmona ji taps? Juk ji buvo visų septynių žmona.“

34 Jėzus jiems pasakė: „Šios santvarkos vaikai veda ir teka, 35 o tie, kurie bus palaikyti vertais gauti dalį anoje santvarkoje ir prisikėlime iš mirusiųjų, nei ves, nei tekės. 36 Jie nebegalės ir mirti, nes bus kaip angelai; ir būdami prisikėlimo vaikai jie bus Dievo vaikai. 37 O kad mirusieji prikeliami, jau ir Mozė leido suprasti pasakojime apie dygiakrūmį, kur jis vadina Jehovą ‘Abraomo Dievu, Izaoko Dievu ir Jokūbo Dievu’. 38 Jis yra ne mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų, nes jam visi jie gyvena.“ 39 Kai kurie Raštų žinovai atsiliepė: „Mokytojau, tu gerai pasakei.“ 40 Jie mat nebedrįso nieko jį klausinėti.

41 O Jėzus jiems kalbėjo: „Kodėl gi jie sako, kad Kristus yra Dovydo sūnus? 42 Dovydas juk pats Psalmių knygoje kalba: ‘Jehova tarė mano Viešpačiui: „Sėdėk mano dešinėje, 43 kol padėsiu tavo priešus tarsi suolelį tau po kojomis.“’ 44 Taigi Dovydas vadina jį Viešpačiu; kaip tad jis gali būti jo sūnus?“

45 Visiems žmonėms girdint, jis pasakė mokiniams: 46 „Saugokitės Raštų žinovų, kuriems patinka vaikštinėti ilgais rūbais, kurie mėgsta būti sveikinami turgavietėse, mėgsta pirmuosius suolus sinagogose ir garbingiausias vietas per vakarienes, 47 kurie suryja našlių namus ir dėl akių kalba ilgas maldas. Jie gaus griežtesnį nuosprendį.“

21 Jėzus pažvelgęs pamatė turtinguosius metant savo dovanas į aukų rinktuves 2 ir tada pastebėjo, kaip ten pat viena varginga našlė įmetė du smulkius pinigėlius*. 3 Jis tarė: „Iš tikrųjų sakau jums: ši beturtė našlė įmetė daugiau už juos visus. 4 Jie mat visi metė dovanas iš savo pertekliaus, o ji, kad ir stokoja, įmetė viską, ką turėjo pragyvenimui.“

5 Vėliau, kai kuriems kalbant apie šventyklą, kaip ji išpuošta gražiais akmenimis ir dovanotais daiktais, 6 Jėzus pasakė: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, čia neliks akmens ant akmens — visi bus išversti.“ 7 Tada jie paklausė jį: „Mokytojau, kada gi tai bus, ir koks bus ženklas, kada tai turės įvykti?“ 8 Jis tarė: „Žiūrėkite, kad nebūtumėte suklaidinti. Mat daug kas ateis mano vardu ir sakys: ‘Aš esu tas’ ir: ‘Prisiartino metas’. Neikite paskui juos. 9 O kai girdėsite apie karus ir neramumus, nepasiduokite baimei, nes tai turi įvykti pirma; vis dėlto galas neateis tuoj pat.“

10 Tada jis jiems kalbėjo: „Pakils tauta prieš tautą ir karalystė prieš karalystę, 11 bus didelių žemės drebėjimų, vietomis — marų ir maisto nepriteklių. Ir bus baisingų reginių ir didžių ženklų iš dangaus.

12 Bet pirma viso to jus suiminės, persekios, atidavinės į sinagogas ir kalėjimus, būsite tampomi pas karalius ir valdytojus dėl mano vardo. 13 Tai bus jums proga liudyti. 14 Tad įsidėkite sau į širdis nesiruošti iš anksto, kaip ginsitės, 15 nes aš duosiu jums iškalbos* ir išminties, kuriai net visi jūsų priešininkai nesugebės pasipriešinti ar paprieštarauti. 16 Jus išdavinės netgi tėvai, broliai, giminaičiai ir draugai; kai kuriuos iš jūsų nužudys. 17 Dėl mano vardo būsite visų nekenčiami. 18 Tačiau nė plaukas jums nuo galvos nenukris. 19 Savo ištverme laimėsite savo sielas.

20 O kai pamatysite Jeruzalę apsuptą karo stovyklų, žinokite, kad jos nuniokojimas prisiartino. 21 Tuomet tie, kurie bus Judėjoje, tebėga į kalnus, kurie mieste, iš jo tepasitraukia, ir kurie apylinkėse, tegul į jį neina, 22 nes tai dienos teisingumui įvykdyti, kad išsipildytų visa, kas parašyta. 23 Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! Mat kraštą užklups didžiulis vargas ir šią tautą — rūstybė. 24 Žmonės kris nuo kalavijo ašmenų ir bus išvesti belaisviais į visas tautas, o Jeruzalę tautos tryps, kol baigsis skirtieji tautų laikai.

25 Ir bus ženklų saulėje, mėnulyje ir žvaigždėse, o žemėje tautos kamuosis, nežinodamos kur dėtis dėl jūros riaumojimo bei šėlsmo, 26 ir žmonės alps iš baimės, laukdami to, kas ištiks gyvenamą žemę; mat dangaus galybės bus sukrėstos. 27 Ir tada jie pamatys Žmogaus Sūnų ateinant debesyje su galia bei didžia šlove. 28 Kai ims dėtis tie dalykai, atsitieskite ir pakelkite galvas, nes artėja jūsų išvadavimas.“

29 Jis pasakė jiems palyginimą: „Pasižiūrėkite į figmedį ir visus kitus medžius: 30 kai matote, kad jie jau išsprogę, jums savaime aišku, jog vasara jau arti. 31 Taip pat kai matysite tuos dalykus vykstant, žinokite, kad Dievo karalystė arti. 32 Iš tiesų sakau jums: ši karta tikrai nepraeis, iki viskas įvyks. 33 Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai tikrai nepraeis.

34 Žiūrėkite savęs, kad jūsų širdys niekada neapsunktų nuo persivalgymo, girtavimo ir gyvenimo rūpesčių*, kad ta diena neužkluptų jūsų netikėtai, 35 netaptų žabangais, nes ji užgrius visus gyventojus, visos žemės. 36 Taigi nemiegokite ir visą laiką karštai melskite pagalbos, kad pajėgtumėte išvengti visko, kas turi įvykti, ir galėtumėte stoti Žmogaus Sūnaus akivaizdon.“

37 Dienomis Jėzus mokydavo šventykloje, o išėjęs naktį apsistodavo ant kalno, vadinamo Alyvų kalnu. 38 Ir nuo ankstaus ryto visa liaudis eidavo į šventyklą jo pasiklausyti.

22 Artėjo Neraugintos duonos šventė, vadinama Pascha. 2 Aukštieji kunigai ir Raštų žinovai ieškojo būdo, kaip čia Jėzumi atsikračius. Jie mat bijojo liaudies. 3 Šėtonas įėjo į Judą, vadinamą Iskarijotu, vieną iš dvylikos, 4 ir šis, nuėjęs pas aukštuosius kunigus ir šventyklos sargybos viršininkus, kalbėjosi su jais, kaip galėtų Jėzų jiems išduoti. 5 Tie apsidžiaugė ir sutarė duoti jam sidabrinių. 6 Judui tai tiko, tad jis ėmė ieškoti palankios progos išduoti jiems Jėzų, kai aplink nebus minios.

7 Atėjo Neraugintos duonos diena, kai reikėdavo aukoti Paschos auką. 8 Jėzus išsiuntė Petrą ir Joną tardamas: „Eikite ir paruoškite mums valgyti paschą.“ 9 Jie paklausė: „Kur norėtum, kad paruoštume?“ 10 Jis pasakė: „Štai, kai įeisite į miestą, jus sutiks žmogus, nešinas moliniu vandens indu. Sekite paskui jį ir eikite į namus, į kuriuos jis įeis. 11 Tų namų šeimininkui tarkite: ‘Mokytojas tau sako: „Kur svečių kambarys, kuriame galėčiau su savo mokiniais valgyti paschą?“’ 12 Jis parodys jums apstatytą didelį viršutinį kambarį. Ten ir paruoškite.“ 13 Nuėję jie rado visa, kaip Jėzus jiems sakė, ir paruošė paschą.

14 Atėjus valandai, Jėzus sėdo prie stalo ir su juo — apaštalai. 15 Jis tarė jiems: „Trokšte troškau valgyti su jumis šią paschą prieš kentėdamas, 16 nes, sakau jums, aš jos nebevalgysiu, iki ji išsipildys Dievo karalystėje.“ 17 Paėmęs taurę, jis padėkojo ir tarė: „Imkite ją ir dalykitės tarp savęs, 18 nes, sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu vynmedžio vaisiaus, iki ateis Dievo karalystė.“

19 Ir jis paėmė duonos paplotį, padėkojo, laužė ir davė jiems tardamas: „Tai yra* mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Darykite tai mano atminimui.“ 20 Lygiai taip po vakarienės jis paėmė taurę ir pasakė: „Ši taurė — tai naujoji sandora mano kraujyje, kuris už jus išliejamas.“

21 „Bet štai mano išdavėjo ranka yra kartu su manimi prie stalo. 22 Žmogaus Sūnus, tiesa, eina kaip nustatyta; vis dėlto vargas tam žmogui, kuris jį išduoda!“ 23 Ir jie pradėjo vienas kito klausinėti, kas gi iš jų tai padarysiąs.

24 Taip pat jie susikivirčijo, kuris iš jų laikytinas didžiausiu. 25 Tad Jėzus jiems pasakė: „Tautų karaliai joms viešpatauja ir jų valdovai vadinami geradariais. 26 Jūs tokie nebūkite. Atvirkščiai, — kas tarp jūsų didžiausias, tepasidaro kaip jauniausias, ir vadovaujantis — kaip patarnautojas. 27 Kas gi didesnis: kuris sėdi prie stalo ar kuris patarnauja? Argi ne tas, kuris prie stalo? O aš tarp jūsų esu kaip tas, kuris patarnauja.

28 Jūs esate tie, kurie likote su manimi per mano išbandymus, 29 ir aš sudarau su jumis sandorą, kaip mano Tėvas yra sudaręs sandorą su manimi, — dėl karalystės, 30 kad valgytumėte ir gertumėte prie mano stalo mano karalystėje ir sėdėtumėte sostuose teisdami dvylika Izraelio giminių.

31 Simonai, Simonai! Štai Šėtonas pareikalavo jūsų, — kad išsijotų tarsi kviečius. 32 Bet aš dėl tavęs karštai meldžiau, kad tavo tikėjimas neužgestų. Ir tu, kai jau būsi atsigavęs, stiprink savo brolius.“ 33 Šis jam tarė: „Viešpatie, esu pasirengęs eiti su tavimi ir į kalėjimą, ir į mirtį!“ 34 Bet Jėzus atsakė: „Sakau tau, Petrai: šiandien, dar gaidžiui nepragydus, tu triskart paneigsi mane pažįstąs.“

35 Jis dar jiems pasakė: „Kai siunčiau jus be piniginės, kelionmaišio ir sandalų, argi jums ko nors trūko?“ Jie atsakė: „Nieko netrūko.“ 36 Tada jis tarė: „O dabar, kas turi piniginę, tegu ją pasiima, taip pat kelionmaišį; ir kas neturi kalavijo, teparduoda savo apsiaustą ir tenusiperka. 37 Mat, sakau jums, manyje turi būti įvykdyti šitie Rašto žodžiai: ‘Ir buvo jis priskaitytas prie įstatymo laužytojų.’ Tai, kas parašyta apie mane, eina prie galo.“ 38 Jie pasakė: „Viešpatie, štai čia du kalavijai.“ Jis tarė jiems: „Pakanka.“

39 Jis išėjo ir, kaip buvo pratęs, pasuko į Alyvų kalną, o mokiniai sekė iš paskos. 40 Atėjęs į vietą, Jėzus jiems tarė: „Melskitės, kad nepatektumėte į pagundą.“ 41 O pats atsitraukė nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs meldėsi 42 tokiais žodžiais: „Tėve, jei nori, atimk šią taurę nuo manęs. Tačiau teįvyksta ne mano, bet tavo valia.“ 43 Tada jam pasirodė angelas iš dangaus ir jį sustiprino. 44 Mirtino sielvarto apimtas, jis meldėsi dar karščiau, ir jo prakaitas pasidarė kaip žemėn varvantys kraujo lašai. 45 Baigęs melstis pakilo ir nuėjęs pas mokinius rado juos iš liūdesio užsnūdusius. 46 Tada jiems tarė: „Kodėl miegate? Kelkitės ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą.“

47 Jam dar tebekalbant, štai pasirodė būrys ir jo priešakyje — vienas iš dvylikos, vardu Judas. Jis priėjo prie Jėzaus jo pabučiuoti. 48 O Jėzus jam tarė: „Judai, tu išduodi Žmogaus Sūnų pabučiavimu?“ 49 Esantieji su juo, matydami, kas bus, paklausė: „Viešpatie, gal mums smogti kalaviju?“ 50 Vienas iš jų smogė vyriausiojo kunigo vergui ir nukirto jam dešinę ausį. 51 Bet Jėzus pasakė: „Liaukitės, gana!“ Jis palietė vergo ausį ir jį išgydė. 52 Tada Jėzus tarė aukštiesiems kunigams, šventyklos sargybos viršininkams ir vyresniesiems, atėjusiems jo suimti: „Atėjote su kalavijais ir vėzdais kaip prieš kokį plėšiką? 53 Kai aš kasdien buvau su jumis šventykloje, rankos prieš mane nekėlėte. Bet dabar — jūsų valanda ir tamsos valdžia.“

54 Suėmę jie išsivedė Jėzų ir nuvedė į vyriausiojo kunigo namus, o Petras sekė iš tolo. 55 Kiemo vidury susikūrę ugnį, žmonės susėdo; Petras sėdėjo tarp jų. 56 Sėdintį šviesoje pamatė jį viena tarnaitė ir įsižiūrėjusi pasakė: „Šitas irgi buvo su juo!“ 57 Bet jis tai paneigė: „Moterie, aš jo nepažįstu.“ 58 Netrukus dar kažkas jį pamatęs tarė: „Tu irgi esi iš jų!“ Bet Petras atsakė: „Žmogau, aš nesu!“ 59 Praėjus maždaug valandai dar kitas ėmė tvirtinti: „Tikrai, šitas irgi buvo su juo, juk jis galilėjietis!“ 60 Bet Petras sakė: „Žmogau, aš nežinau, apie ką tu kalbi!“ Ir bemat, jam dar tebekalbant, užgiedojo gaidys. 61 Viešpats atsigręžė, pažvelgė į Petrą ir Petras prisiminė, ką Viešpats jam buvo sakęs: „Dar gaidžiui šiandien nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.“ 62 Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko.

63 Jėzų saugantys vyrai ėmė iš jo tyčiotis ir mušti. 64 Uždengę jam veidą, jie klausinėjo: „Pranašauk! Kuris tau sudavė?“ 65 Ir dar daug ką jam piktžodžiaujamai kalbėjo.

66 Dienai išaušus susibūrė tautos vyresnybė — aukštieji kunigai ir Raštų žinovai. Atvedę Jėzų į savo sinedriono salę jie tarė: 67 „Jei tu esi Kristus, pasakyk mums.“ Bet Jėzus jiems atsakė: „Jeigu jums ir pasakyčiau, tikrai netikėtumėte. 68 Ir jeigu jūsų paklausčiau, tikrai neatsakytumėte. 69 Tačiau nuo šiol Žmogaus Sūnus sėdės Dievo galybės dešinėje.“ 70 Tada jie visi klausė: „Tai tu esi Dievo Sūnus?“ Jis jiems atsakė: „Patys sakote, kad aš esu.“ 71 Ir jie tarė: „Ar bereikia mums liudijimo? Juk patys girdėjome iš jo lūpų!“

23 Tad visa jų daugybė pakilusi nuvedė Jėzų pas Pilotą. 2 Jie ėmė jį kaltinti: „Mes nustatėme, kad šitas veda iš kelio mūsų tautą, draudžia mokėti Cezariui mokesčius ir tvirtina esąs Kristus, karalius.“ 3 Pilotas jo paklausė: „Tu esi žydų karalius?“ Jis atsakė: „Tu pats tai sakai.“ 4 Pilotas aukštiesiems kunigams ir miniai pasakė: „Aš nerandu, kad šitas žmogus būtų kuo nors nusikaltęs.“ 5 Bet jie atkakliai tvirtino: „Jis kiršina liaudį mokydamas po visą Judėją — pradėjo Galilėjoje ir atėjo iki čia!“ 6 Tai išgirdęs, Pilotas paklausė, ar tas žmogus esąs galilėjietis, 7 ir išsiaiškinęs, kad jis iš Erodo* valdų, nusiuntė jį pas Erodą, nes šis tomis dienomis irgi buvo Jeruzalėje.

8 Išvydęs Jėzų Erodas labai apsidžiaugė. Jis jau senokai norėjo jį pamatyti, nes buvo apie jį girdėjęs ir tikėjosi išvysti jį darant kokį nors ženklą. 9 Jis visaip Jėzų klausinėjo, bet šis jam nieko neatsakė, 10 o aukštieji kunigai ir Raštų žinovai vis stojosi ir įnirtingai jį kaltino. 11 Tada Erodas su savo sargybiniais Jėzų paniekino, pasityčiojo apvilkęs prabangiu drabužiu ir nusiuntė atgal pas Pilotą. 12 Erodas ir Pilotas tą pačią dieną tapo draugais, o iki tol juodu buvo vienas kitam priešiški.

13 Sukvietęs aukštuosius kunigus, vyresnybę ir liaudį Pilotas 14 jiems tarė: „Jūs atvedėte pas mane šitą žmogų teigdami, kad jis kursto liaudį sukilti. Bet štai jūsų akivaizdoje jį išklausinėjęs nustačiau, kad kaltinimai, kuriuos jam metate, neturi pagrindo. 15 Erodas irgi taip mano, mat sugrąžino jį mums. Tai štai: jis nepadarė nieko, dėl ko būtų vertas mirties, 16 tad nubaudęs jį paleisiu.“ 17 —— * 18 Bet visa jų daugybė ėmė šaukti: „Mirtis šitam! Paleisk mums Barabą!“ 19 (Tasai buvo įmestas į kalėjimą už tai, kad sukėlė mieste kažkokį maištą, ir už žmogžudystę.) 20 Norėdamas Jėzų paleisti, Pilotas dar kartą į juos kreipėsi. 21 Tačiau jie šaukė: „Ant stulpo*! Kabink jį ant stulpo!“ 22 Jis trečią kartą jiems sakė: „Bet ką bloga šitas žmogus padarė? Aš neradau nieko, dėl ko jis būtų vertas mirties, todėl nubaudęs jį paleisiu.“ 23 Bet jie garsiai šaukė, vis atkakliau reikalaudami pakabinti jį ant stulpo, ir taip šaukdami pasiekė savo, — 24 Pilotas nusprendė įvykdyti jų reikalavimą. 25 Tą, kuris buvo įkalintas už maišto kurstymą ir žmogžudystę, jis paleido, kaip jie reikalavo, o Jėzų atidavė jų valiai.

26 Jėzų išvedę, jie susistabdė tokį Simoną iš Kirėnės, pareinantį iš apylinkių, ir uždėjo jam kančių stulpą, kad neštų Jėzui iš paskos. 27 Pãskui jį sekė didelė žmonių daugybė, taip pat ėjo moterys iš sielvarto mušdamosi į krūtinę ir jo raudodamos. 28 Jėzus atsigręžė į jas ir pasakė: „Jeruzalės dukros, dėl manęs neverkite. Verčiau verkite dėl savęs ir savo vaikų, 29 nes štai ateina dienos, kai kalbės: ‘Laimingos nevaisingosios! Laimingos įsčios, kurios negimdė, ir krūtys, kurios nemaitino!’ 30 Tada ims sakyti kalnams: ‘Griūkite ant mūsų!’ ir kalvoms: ‘Apdenkite mus!’ 31 Juk jeigu šitaip daro žaliam medžiui, tai kas laukia nudžiūvusio?“

32 Su juo vedė mirti du kitus; tuodu buvo piktadariai. 33 Jie atėjo į vietą, vadinamą „Kaukole“, ir ten pakabino jį ant stulpo, taip pat piktadarius — vieną iš dešinės, kitą iš kairės. 34 [Jėzus sakė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“]* Ir mesdami burtą jie pasidalijo jo drabužius. 35 O žmonės stovėjo ir žiūrėjo. Vyresnybė šaipėsi ir sakė: „Kitus gelbėjo, tai tegul pats išsigelbėja, jeigu jis Dievo Pateptasis*, Išrinktasis.“ 36 Iš jo tyčiojosi ir kareiviai, — priėję siūlė jam rūgštaus vyno 37 ir sakė: „Jei tu žydų karalius, išgelbėk save!“ 38 Virš jo buvo užrašas: „Šitas yra žydų karalius.“

39 Vienas iš pakabintų piktadarių ėmė jį įžeidinėti: „Argi tu ne Kristus? Išgelbėk save ir mus!“ 40 Bet kitas atsiliepdamas jį sudraudė ir pasakė: „Ar tu visai Dievo nebijai, tokį pat nuosprendį gavęs? 41 Mes juk nubausti teisingai — atsiimame, ko už savo darbus nusipelnėme, o šitas nepadarė nieko netinkamo.“ 42 Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę.“ 43 O Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų tau sakau šiandien:* su manimi būsi rojuje.“

44 Buvo maždaug šešta* valanda, o visą žemę apgaubė tamsa; ji laikėsi iki devintos valandos, 45 mat saulė užtemo. Šventovės uždanga per vidurį perplyšo. 46 Jėzus garsiai sušuko: „Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią!“ Tai ištaręs, išleido paskutinį atodūsį. 47 Šimtininkas, pamatęs, kas įvyko, ėmė šlovinti Dievą sakydamas: „Tikrai šitas buvo teisus žmogus!“ 48 Visi žmonės, kurie susirinko pasižiūrėti šito reginio ir matė, kas dėjosi, mušdamiesi į krūtinę leidosi atgal. 49 O visi jo pažįstami stovėjo atokiau. Taip pat moterys, kurios atėjo su juo iš Galilėjos, stovėjo ir viską stebėjo.

50 Ir štai: buvo toks vyras, vardu Juozapas, tarybos narys ir geras bei teisus žmogus 51 (jis nebalsavo už tai, ką jie buvo sumanę padaryti). Jis buvo iš judėjų miesto Arimatėjos ir laukė Dievo karalystės. 52 Nuėjęs pas Pilotą, Juozapas paprašė Jėzaus kūno. 53 Nuėmė jį, susupo į gero lino drobę ir paguldė uoloje iškaltame kape, į kurį dar nė vienas nebuvo paguldytas. 54 Tai buvo Pasirengimo diena, ir šabo vakarė šviesa jau artinosi. 55 Moterys, kurios atėjo su juo iš Galilėjos, iš paskos atsekusios pamatė tą kapą ir kaip jo kūnas buvo paguldytas. 56 Jos grįžo paruošti kvepalų ir kvapiųjų aliejų. Suprantama, per šabą, kaip įsakyta, jos ilsėjosi.

24 Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, nešinos paruoštais kvepalais jos nuėjo prie kapo. 2 Akmenį rado nuo kapo nuritintą, 3 o Viešpaties Jėzaus kūno įėjusios vidun nerado. 4 Moterys buvo dėl to sutrikusios, ir štai šalia jų atsirado du vyrai tviskančiais drabužiais. 5 Jos išsigando ir nuleido akis žemyn, o tie vyrai joms tarė: „Kodėl ieškote gyvojo tarp mirusių? 6 [Nėra jo čia, jis buvo prikeltas.]* Atsiminkite, kaip jis jums kalbėjo dar būdamas Galilėjoje, 7 kad Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių žmonių rankas, prikaltas prie stulpo ir trečią dieną prisikelti.“ 8 Tada jos prisiminė, ką Jėzus buvo sakęs, 9 ir sugrįžusios nuo kapo papasakojo apie visa tai vienuolikai ir visiems kitiems. 10 Tai buvo Marija Magdalietė, Joana ir Jokūbo motina Marija. Su jomis ir kitos kalbėjo apaštalams apie tuos dalykus. 11 Tačiau jiems tie pasakojimai atrodė lyg kokie kliedesiai, ir jie moterimis netikėjo.

12 [Vis dėlto Petras pakilęs nubėgo prie kapo. Kai pasilenkė, pamatė vien aprišalus. Jis nuėjo stebėdamasis tuo, kas atsitiko.]

13 Ir štai tą pačią dieną du iš jų keliavo į kaimą, vadinamą Emausu, esantį šešiasdešimt stadijų* nuo Jeruzalės. 14 Juodu kalbėjosi apie visa, kas buvo įvykę.

15 Jiems apie tai kalbantis ir svarstant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo drauge su jais, 16 bet jų akims nebuvo leista jo pažinti. 17 Jis tarė jiems: „Apie kokius čia dalykus judu eidami šnekatės?“ Tie sustojo, jų veidai buvo liūdni. 18 Vienas, vardu Kleopas, atsakė: „Gal tu esi ateivis ir pats vienas gyveni Jeruzalėje, kad nežinai, kas joje šiomis dienomis įvyko?“ 19 Jis paklausė jų: „Kas būtent?“ Tie atsakė: „Nagi visa, kas nutiko su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visų žmonių akyse, — 20 kaip mūsų aukštieji kunigai ir vyresnybė atidavė jį nuteisti mirti ir prikalė prie stulpo. 21 O mes vylėmės, kad jis yra tas, kuris turi išvaduoti Izraelį. Tai va. Be to, jau trečia diena po šitų įvykių. 22 Dar ir kai kurios mūsiškės moterys mus pribloškė: anksti nuėjusios prie kapo 23 ir neradusios jo kūno, jos sugrįžo ir pasakojo net reginį nežemišką mačiusios — angelus, ir tie sakę jį esant gyvą. 24 Tada kai kurie iš mūsų nuėjo prie kapo ir rado viską taip, kaip moterys buvo sakiusios, bet jo nematė.“

25 Jis jiems tarė: „O neišmanėliai, kokios nerangios jūsų širdys tikėti viskuo, ką yra kalbėję pranašai! 26 Argi Kristus neturėjo to iškentėti ir įžengti į savo šlovę?“ 27 Ir, pradėjęs nuo Mozės ir visų Pranašų, jis išaiškino jiems, kas apie jį visuose Raštuose pasakyta.

28 Jie jau buvo arti kaimo, į kurį keliavo, ir Jėzus dėjosi einąs toliau. 29 Bet jie įkalbinėjo jį sakydami: „Pasilik su mumis, nes tuoj vakaras, diena jau baigiasi.“ Ir jis įėjęs su jais pasiliko. 30 Sėdėdamas su jais prie stalo, jis paėmė duonos paplotį, jį palaimino ir sulaužęs davė jiems. 31 Tuomet akys jiems atsivėrė ir jie atpažino jį, bet jis pranyko iš jų akivaizdos. 32 Jie vienas kitam sakė: „Argi nedegė mūsų širdys, kai jis kalbėjo mums kelyje ir atvėrė Raštų prasmę?“ 33 Tą pačią valandą jie pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius vienuolika su kitais. 34 Tie sakė: „Viešpats tikrai buvo prikeltas ir pasirodė Simonui!“ 35 Tada ir jie papasakojo, kas atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų iš duonos laužymo.

36 Jiems apie tai kalbant, jis pats atsirado tarp jų [ir tarė: „Ramybė jums.“] 37 Baimės apimti ir išsigandę, jie manė matantys dvasią. 38 Tad jis tarė jiems: „Ko jūs sunerimę? Kodėl jūsų širdyse kyla abejonės? 39 Pažiūrėkite į mano rankas ir kojas — čia gi aš! Palieskite mane ir pažiūrėkite: dvasia juk neturi raumenų ir kaulų, kaip matote mane turint.“ 40 [Ir tai pasakęs jis parodė jiems savo rankas ir kojas.] 41 Jiems iš džiaugsmo vis dar netikint ir stebintis, jis paklausė: „Ar turite čia ko nors valgyti?“ 42 Jie padavė jam gabalą keptos žuvies 43 ir paėmęs jis valgė jų akyse.

44 Jis sakė jiems: „Šituos žodžius jums kalbėjau dar būdamas su jumis: turi išsipildyti visa, kas apie mane parašyta Mozės įstatyme, Pranašuose ir Psalmėse.“ 45 Tada jis atvėrė jiems protus, kad suvoktų Raštų prasmę, 46 ir pasakė: „Parašyta, kad Kristus kentės, trečią dieną prisikels iš mirusiųjų 47 ir jo vardu visose tautose bus skelbiama atgaila nuodėmėms atleisti, — pradėję nuo Jeruzalės 48 jūs liudysite apie šiuos dalykus. 49 Štai aš siunčiu jums, ką mano Tėvas yra pažadėjęs. Tad pasilikite mieste, kol būsite apgaubti galia iš aukštybių.“

50 Jis nusivedė juos iki Betanijos ir iškėlęs rankas juos palaimino. 51 Belaimindamas jis nuo jų atsiskyrė ir ėmė kilti į dangų. 52 Jie nusilenkė jam ir labai džiaugdamiesi grįžo į Jeruzalę. 53 Jie vis būdavo šventykloje ir laimino Dievą.