Evangelija pagal Morkų

1 Gerosios naujienos* apie Jėzų Kristų pradžia. 2 Kaip pranašo Izaijo knygoje parašyta, — „Štai pirma tavo veido siunčiu savo pasiuntinį, kuris paruoš tau kelią“,* 3 ir „Girdėti balsas šaukiančio tyruose: ‘Paruoškite Jehovai* kelią, ištiesinkite jam takus!’“ — 4 dykumoje pasirodė krikštytojas Jonas. Jis skelbė krikštą kaip atgailos ženklą nuodėmėms atleisti. 5 Taigi visas Judėjos kraštas ir visi Jeruzalės gyventojai traukė pas jį. Žmonės atvirai pripažindavo savo nuodėmes ir Jonas juos krikštijo Jordano upėje. 6 Jonas vilkėjo kupranugarių vilnos apdarą ir buvo susijuosęs strėnas odiniu diržu. Jis maitinosi skėriais ir laukinių bičių medumi. 7 Ir skelbė sakydamas: „Įkandin manęs ateina galingesnis už mane. Nesu vertas pasilenkti ir atrišti jam sandalų dirželių. 8 Aš krikštijau jus vandeniu, o jis krikštys jus šventąja dvasia.“

9 Tomis dienomis Jėzus atėjo iš Galilėjos Nazareto ir buvo Jono pakrikštytas Jordane. 10 Išbrisdamas iš vandens jis tuojau išvydo atsiveriant dangų ir dvasią kaip balandį nusileidžiančią ant jo, 11 ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu esi mano mylimasis Sūnus; aš patenkintas tavimi.“

12 Dvasia iškart jį paakino eiti į dykumą. 13 Dykumoje jis praleido keturiasdešimt dienų ir buvo Šėtono gundomas. Ten jis buvo su žvėrimis, o angelai jam patarnavo.

14 Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus nukeliavo į Galilėją, skelbdamas Dievo gerąją naujieną 15 ir sakydamas: „Skirtas laikas jau atėjo ir Dievo karalystė prisiartino. Atgailaukite ir tikėkite gerąja naujiena.“

16 Eidamas palei Galilėjos ežerą jis pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius į ežerą tinklus, mat jie buvo žvejai. 17 Jėzus pasakė jiems: „Eime su manimi ir aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ 18 Jie bemat paliko tinklus ir nusekė paskui jį. 19 Dar kiek paėjęs, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, betaisančius valtyje tinklus, 20 ir tuoj pat juos pašaukė. Šie paliko savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje ir nuėjo paskui jį. 21 Jie atkeliavo į Kafarnaumą.

Per šabą jis tuojau nuėjo į sinagogą ir ėmė mokyti. 22 Žmonės buvo didžiai nustebinti jo mokymo, nes jis mokė juos kaip turintis galią, o ne kaip Raštų žinovai. 23 Kaip tik tuo metu jų sinagogoje buvo netyrosios dvasios užvaldytas žmogus. Jis šaukė: 24 „Kas tau darbo dėl mūsų, Jėzau Nazarėnai?! Atėjai mūsų pražudyti?! Žinau, kas tu toks, — Dievo Šventasis!“ 25 Bet Jėzus ją sudraudė sakydamas: „Nutilk ir išeik iš jo!“ 26 Netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir baisiai šaukdama iš jo išėjo. 27 Visi taip apstulbo, kad ėmė tarp savęs kalbėti: „Kas tai? Naujas mokymas?! Jis netgi netyrosioms dvasioms turi valdžią įsakyti ir tos jam paklūsta!“ 28 Ir garsas apie jį bemat pasklido visur, po visą Galilėjos kraštą.

29 Tuojau išėję iš sinagogos, jie drauge su Jokūbu ir Jonu atėjo į Simono ir Andriejaus namus. 30 Simono uošvė gulėjo karščiuodama ir jie išsyk apie ją pasakė Jėzui. 31 Priėjęs jis paėmė ją už rankos ir pakėlė. Karštis atslūgo ir ji ėmėsi jiems patarnauti.

32 Atėjus vakarui ir saulei nusileidus, žmonės gabeno jam visus sergančius ir demonų apsėstus. 33 Prie durų susirinko visas miestas. 34 Jis išgydė daugelį sergančių visokiomis ligomis ir išvarė daug demonų. Jis neleido demonams kalbėti, nes šie žinojo jį esant Kristų.

35 Anksti rytą, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs išėjo ir nuėjęs į nuošalią vietą meldėsi. 36 Bet Simonas su kitais leidosi jo ieškoti 37 ir suradę sakė: „Visi tavęs ieško.“ 38 O jis jiems tarė: „Eime kitur, į gretimus miestelius, kad ir tenai galėčiau skelbti, nes tam ir atėjau.“ 39 Ir jis keliavo po visą Galilėją skelbdamas jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus.

40 Prie jo priėjo vienas raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei tik norėtum, galėtum padaryti mane švarų.“ 41 Gailesčio apimtas, jis ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu. Tapk švarus.“ 42 Raupsai iš karto pranyko ir jis tapo švarus. 43 Jėzus tuojau liepė jam eiti ir griežtai prisakė: 44 „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok, bet nueik pasirodyti kunigui ir paaukok dėl savo apvalymo, kas Mozės nurodyta, kad jiems paliudytum.“ 45 Bet tasai nuėjęs ėmė taip plačiai skelbti ir pasakoti apie tą įvykį, kad Jėzus nebegalėjo pasirodyti viešai mieste ir laikėsi už miesto, atokiose vietovėse. O žmonės ėjo pas jį iš visur.

2 Tačiau po kelių dienų jis vėl atėjo į Kafarnaumą, ir pasklido žinia, kad jis namuose. 2 Tad susirinko tiek daug žmonių, kad nebeliko vietos, netgi prie durų, ir jis pradėjo skelbti jiems žodį. 3 Tuomet pas jį atnešė paralyžiuotą žmogų. Jį nešė keturiese. 4 Negalėdami dėl minios prinešti jo prie Jėzaus, jie virš tos vietos nuardė stogą, atkasę padarė skylę ir nuleido neštuvus su paralyžiuotuoju. 5 Matydamas jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Vaike, tavo nuodėmės atleistos.“ 6 Ten buvo ir keletas Raštų žinovų. Jie sėdėjo ir svarstė širdyje: 7 „Kodėl šitas taip kalba? Jis piktžodžiauja! Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?“ 8 O Jėzus, tuojau savo dvasia perpratęs, kad jie šitaip sau svarsto, pasakė jiems: „Kodėl širdyje taip svarstote? 9 Kas gi lengviau: ar pasakyti paralyžiuotajam ‘tavo nuodėmės atleidžiamos’, ar — ‘kelkis, pasiimk neštuvus ir vaikščiok’? 10 Tačiau kad žinotumėte, jog Žmogaus Sūnus turi galią žemėje atleisti nuodėmes — jis kreipėsi į paralyžiuotąjį, — 11 sakau tau: kelkis, imk savo neštuvus ir eik namo.“ 12 Šis atsikėlė, tuojau pasiėmė neštuvus ir visiems žiūrint išėjo. Visi buvo apstulbę iš nuostabos ir šlovino Dievą sakydami: „Nieko panašaus niekad nesame matę!“

13 Jėzus vėl nuėjo prie ežero. Pas jį rinkosi ištisa minia, ir jis ėmė juos mokyti. 14 Eidamas pro šalį, jis pamatė Levį, Alfiejaus sūnų, sėdintį mokesčių rinkykloje, ir tarė jam: „Sek paskui* mane.“ Šis pakilęs nusekė paskui jį. 15 Vėliau, Jėzui sėdint Levio namuose prie stalo, kartu su juo ir jo mokiniais sėdėjo daug mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių, mat daugelis jų sekė juo. 16 Raštų žinovai iš fariziejų, pamatę jį valgant su nusidėjėliais ir mokesčių rinkėjais, jo mokiniams sakė: „Jis valgo su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais?!“ 17 Tai išgirdęs, Jėzus jiems tarė: „Ne stipriesiems reikia gydytojo, o ligoniams. Aš atėjau kviesti ne teisiųjų, o nusidėjėlių.“

18 Jono mokiniai ir fariziejai laikėsi pasninko. Jie atėjo ir paklausė jo: „Kodėl Jono mokiniai ir fariziejų mokiniai laikosi pasninko, o tavo mokiniai nepasninkauja?“ 19 Jėzus atsakė: „Negi gali jaunikio draugai pasninkauti, kol jaunikis yra su jais? Kol jaunikis su jais, jie negali pasninkauti. 20 Tačiau ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada, tą dieną, jie pasninkaus. 21 Seno apsiausto niekas nelopo naujo audinio* lopu, antraip naujas audinys susitraukęs išplėštų senajame dar didesnę skylę. 22 Ir niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, antraip vynas juos suplėšytų ir pražūtų tiek vynas, tiek vynmaišiai. Jauną vyną pila į naujus vynmaišius.“

23 Kartą šabo dieną jis ėjo per javų laukus ir jo mokiniai pakeliui ėmė skabyti varpas. 24 Tad fariziejai jam sakė: „Žiūrėk! Kodėl jie per šabą daro, kas neleistina?“ 25 Bet Jėzus jiems tarė: „Ar niekada neskaitėte, ką pristigęs maisto darė Dovydas, kai jis ir jo vyrai buvo išalkę? 26 Kad jis, anot pasakojimo apie vyriausiąjį kunigą Abjatarą, įėjo į Dievo namus ir valgė padėtinės duonos, kurios niekam nebuvo leistina valgyti, tik kunigams, ir kad davė buvusiems su juo?“ 27 Ir jis jiems pasakė: „Šabas padarytas žmogui, o ne žmogus šabui. 28 Taigi Žmogaus Sūnus yra ir šabo Viešpats.“

3 Jis vėl atėjo į sinagogą. Ten buvo žmogus padžiūvusia ranka. 2 Jie akylai stebėjo, ar Jėzus imsis per šabą tą žmogų gydyti, mat norėjo jį apkaltinti. 3 O jis tarė anam su padžiūvusia ranka: „Kelkis ir eikš į vidurį.“ 4 Tada pasakė jiems: „Kas leistina per šabą: daryti gera ar daryti bloga, sielą gelbėti ar žudyti?“ Bet tie tylėjo. 5 Jėzus pasipiktinęs apžvelgė juos aplinkui ir labai nuliūdęs dėl jų širdies kietumo tarė anam žmogui: „Ištiesk ranką.“ Šis ištiesė, ir ranka tapo sveika. 6 Tada fariziejai išėjo ir tuojau ėmė tartis su Erodo šalininkais, kaip jį pražudyti.

7 Bet Jėzus su savo mokiniais pasitraukė prie ežero, o pãskui jį sekė didelė daugybė iš Galilėjos ir Judėjos. 8 Taip pat iš Jeruzalės, Idumėjos, iš anapus Jordano, iš Tyro ir Sidono apylinkių priėjo pas jį daugybė žmonių, kurie buvo girdėję, kiek daug jis padarė. 9 Jėzus liepė mokiniams laikyti jam paruoštą valtelę, kad minia jo nesuspaustų. 10 Kadangi buvo daugelį išgydęs, visi sunkiai sergantys brovėsi prie jo, norėdami jį paliesti. 11 Netgi netyrosios dvasios jį pamačiusios parpuldavo priešais ir šaukdavo: „Tu Dievo Sūnus!“ 12 Bet jis griežtai joms prisakydavo jo negarsinti.

13 Užkopęs ant kalno, Jėzus pasikvietė tuos, kuriuos panorėjo, ir šie nuėjo pas jį. 14 Jis paskyrė dvylika — juos dar pavadino apaštalais*, — kad būtų su juo, kad siųstų juos skelbti 15 ir kad jie turėtų galią išvarinėti demonus.

16 Tie dvylika Jėzaus paskirtųjų buvo Simonas, jo pramintas Petru, 17 Zebediejaus sūnus Jokūbas, Jokūbo brolis Jonas (tuodu jis praminė „Boanerges“, tai yra „griaustinio sūnūs“), 18 Andriejus, Pilypas, Baltramiejus, Matas, Tomas, Alfiejaus sūnus Jokūbas, Tadas, Simonas Kananietis 19 ir Judas Iskarijotas, kuris vėliau jį išdavė.

Jam įėjus į namus, 20 vėl susirinko minia, tad jie negalėjo nė pavalgyti. 21 Jėzaus artimieji, apie tai išgirdę, išėjo pasiimti jo kalbėdami: „Jis neteko proto.“ 22 O iš Jeruzalės atkeliavę Raštų žinovai sakė: „Jis turi Belzebulą ir išvaro demonus demonų valdovo galia.“ 23 Tad Jėzus juos pasikvietė ir ėmė kalbėti jiems palyginimais: „Kaipgi gali Šėtonas išvarinėti Šėtoną? 24 Antai jei kokia karalystė pati savyje susipriešina, ji negali išsilaikyti, 25 ir jei kokie namai patys savyje susipriešina, jie išsilaikyti negalės. 26 Taip ir Šėtonas — jeigu sukilo pats prieš save ir susipriešino, negalės išsilaikyti ir jam ateina galas. 27 Juk niekas negali įsibrovęs į stipruolio namus pagrobti jo daiktų pirma nesurišęs stipruolio. Tik tada jis apiplėš jo namus. 28 Iš tiesų sakau jums: viskas bus žmonių sūnums atleista, visokios nuodėmės ir piktžodžiavimai, kad ir kaip jie piktžodžiautų. 29 Tačiau tam, kas piktžodžiauja šventajai dvasiai, per amžius nebus atleista — jis kaltas amžina nuodėme.“ 30 Mat jie kalbėjo: „Jis turi netyrąją dvasią.“

31 Atėjo Jėzaus motina su jo broliais ir stovėdami lauke pasiuntė, kad jį pakviestų. 32 Miniai sėdint aplink, jam buvo pranešta: „Štai lauke tavo motina ir tavo broliai; jie tavęs ieško.“ 33 Bet jis jiems atsakė: „Kas yra mano motina ir mano broliai?“ 34 Ir, apžvelgęs sėdinčius ratu aplink jį, tarė: „Štai mano motina ir mano broliai! 35 Kiekvienas, kuris vykdo Dievo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina.“

4 Jis vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie jo susirinko labai didelė minia, tad jis įlipęs į valtį sėdėjo ežere, o visi žmonės buvo palei ežerą ant kranto. 2 Jis pradėjo palyginimais mokyti juos daugelio dalykų ir mokydamas kalbėjo: 3 „Paklausykite. Štai sėjėjas išėjo sėti. 4 Besėjant vienos sėklos krito prie kelio, ir atskridę paukščiai jas sulesė. 5 Kitos krito į uolynę, kur nedaug žemės, ir iškart sudygo, nes neturėjo gilesnio dirvožemio. 6 Tačiau pakilus saulei daigai išdegė ir neturėdami šaknų sudžiūvo. 7 Kitos krito tarp dygiažolių. Šios sužėlusios nustelbė želmenis ir sėklos nedavė vaisiaus. 8 Dar kitos krito į gerą žemę ir sudygusios bei suvešėjusios ėmė duoti vaisių — subrandino trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą.“ 9 Ir jis pridūrė: „Kas turi ausis klausytis, tesiklauso.“

10 Kai Jėzus pasiliko vienas, tie, kurie tada buvo su juo, drauge su dvylika ėmė jį klausinėti apie palyginimus. 11 Jėzus jiems tarė: „Jums duotas Dievo karalystės slėpinys, bet dėl tų, kurie ne su mumis, viskas sakoma palyginimais, 12 kad jie žiūrėti žiūrėtų, bet nematytų, girdėti girdėtų, bet nesuvoktų, ir kad kartais neatsiverstų ir jiems nebūtų atleista.“ 13 Jėzus toliau jiems kalbėjo: „Jei nesuprantate šio palyginimo, kaipgi suprasite visus kitus palyginimus?

14 Sėjėjas sėja žodį. 15 Vieni yra sėklos prie kelio, kur tas žodis sėjamas. Vos tik jį išgirsta, tuoj ateina Šėtonas ir juose pasėtąjį žodį atima. 16 Panašiai su tais, kurie kaip sėklos uolynėje, — išgirdę žodį, jie iškart su džiaugsmu jį priima, 17 tačiau neturi savyje šaknies ir išsilaiko neilgai. Kai užeina kokia neganda ar persekiojimas dėl žodžio, jie tuojau atkrinta. 18 Kitos sėklos nukrinta į dygiažoles. Tai tie, kurie išgirdo žodį, 19 bet šios santvarkos rūpesčiai, apgaulinga turtų vilionė ir kitokie troškimai įsiskverbę žodį nustelbia, tad jis lieka bevaisis. 20 O sėklos, pasėtos į gerą žemę, yra tie, kurie klausosi žodžio, mielai jį priima ir duoda vaisių — trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą.“

21 Jis dar jiems kalbėjo: „Negi žiburys atnešamas kišti po saiku* ar po lova? Argi ne statyti ant žibintuvo? 22 Juk nėra nieko paslėpta, — nebent tam, kad būtų atskleista; ir nieko nėra uždengta, — nebent tam, kad išaiškėtų. 23 Kas turi ausis klausytis, tesiklauso.“

24 Toliau jis sakė jiems: „Įsidėmėkite, ką girdite. Kokiu saiku seikite, tokiu jums seikės ir dar pridės. 25 Mat turinčiam bus dar duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.“

26 Jis kalbėjo: „Taigi, su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu į žemę sėklą. 27 Naktį jis miega, dieną keliasi, o sėkla dygsta, auga, ir jis nežino kaip. 28 Žemė savaime brandina vaisių — pirma išaugina želmenį, paskui varpą, galiausiai sunokusį grūdą varpoje. 29 Derliui subrendus, žmogus tuoj pat imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo.“

30 Jis taip pat sakė: „Į ką panaši Dievo karalystė? Kokiu palyginimu ją apibūdinsime? 31 Ji panaši į garstyčios grūdelį, kuris, sėjamas žemėn, yra mažiausias iš visų sėklų žemėje. 32 Bet pasėtas jis išauga, tampa didesnis už visus kitus daržo augalus, išleidžia dideles šakas ir dangaus paukščiai gali rasti prieglobstį jo pavėsyje.“

33 Tad jis skelbdavo jiems žodį daugeliu tokių palyginimų, kiek jie pajėgė suprasti. 34 Be palyginimų jis jiems nekalbėdavo, o savo mokiniams atskirai viską paaiškindavo.

35 Tądien, atėjus vakarui, jis tarė jiems: „Kelkimės į kitą krantą.“ 36 Tad jie, paleidę minią, paėmė jį valtyje kaip stovi. Su juo plaukė ir kitų valčių. 37 Staiga ėmė siausti smarki audra. Bangos taip daužėsi į valtį, kad ją beveik apsėmė. 38 O Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvio. Mokiniai pažadino jį sakydami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad tuoj žūsime?“ 39 Jis atsikėlęs sudraudė vėją ir tarė ežerui: „Nutilk! Nurimk!“ Vėjas nurimo ir pasidarė visiškai tyku. 40 Tada jis jiems pasakė: „Kodėl jūs tokie baikštūs? Ar vis dar neturite tikėjimo?“ 41 Apimti didelės baimės jie tarpusavyje kalbėjosi: „Kas gi jis toks, kad net vėjas ir ežeras jo klauso?“

5 Taigi jie persikėlė į kitą ežero krantą, į geraziečių kraštą. 2 Vos tik Jėzus išlipo iš valties, jį pasitiko iš kapų išėjęs netyrosios dvasios užvaldytas žmogus. 3 Jis gyveno kapų rūsiuose ir iki tol ničniekam nepavyko nė grandinėmis jo surakinti. 4 Daugel kartų jį pančiojo ir grandinėmis rakino, bet jis sutraukydavo grandines, nusidaužydavo nuo kojų pančius ir niekas nepajėgė jo sutramdyti. 5 Per dienas ir naktis jis rėkavo kapuose ir kalnuose, žalodamas save akmenimis. 6 Jau iš tolo pamatęs Jėzų, jis pribėgo, parpuolė priešais 7 ir garsiai surikęs pasakė: „Kas tau darbo dėl manęs, Jėzau, Aukščiausiojo Dievo Sūnau? Saikdinu tave Dievu — nekankink manęs!“ 8 Mat Jėzus sakė: „Išeik iš žmogaus, netyroji dvasia.“ 9 Jėzus jo paklausė: „Kuo tu vardu?“ — „Mano vardas Legionas, nes mūsų daug“, — atsakė šis 10 ir labai prašė Jėzaus neišsiųsti jų iš to krašto.

11 Ten pakalnėje ganėsi didelė kiaulių banda. 12 Dvasios ėmė jo prašyti: „Siųsk mus į tas kiaules, kad į jas sueitume.“ 13 Jėzus leido. Netyrosios dvasios išėjusios suėjo į kiaules ir banda, apie du tūkstančiai kiaulių, pasileido nuo skardžio į ežerą ir ežere išskendo. 14 Kiauliaganiai pabėgę pranešė apie tai mieste bei apylinkėse ir žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko. 15 Atėję pas Jėzų, pamatė, kad demonų apsėstasis — tas pats, kuris turėjo legioną, — sėdi apsirengęs ir sveiko proto; ir juos apėmė baimė. 16 O mačiusieji jiems papasakojo, kas nutiko apsėstajam, ir apie kiaules. 17 Tad žmonės pradėjo maldauti Jėzų pasitraukti iš jų apylinkių.

18 Jam lipant į valtį, buvęs demonų apsėstasis ėmė jį maldauti, kad leistų likti su juo. 19 Bet Jėzus neleido ir pasakė: „Eik namo pas saviškius ir papasakok jiems visa, ką Jehova tau padarė ir kaip tavęs pasigailėjo.“ 20 Šis nuėjęs ėmė skelbti Dekapolyje apie visa, ką Jėzus dėl jo padarė, ir visi stebėjosi.

21 Kai Jėzus persikėlė valtimi atgal į kitą krantą, prie jo susirinko didelė minia, ir jis buvo prie ežero. 22 Atėjo vienas iš sinagogos vadovų, vardu Jayras, ir pamatęs Jėzų puolė jam po kojų 23 karštai maldaudamas: „Mano dukrelė merdi. Prašau, ateik, uždėk ant jos rankas, kad pasveiktų ir gyventų.“ 24 Ir Jėzus nuėjo su juo. O didelė minia, kuri sekė iš paskos, jį tiesiog spaudė.

25 Ten buvo viena moteris, dvylika metų serganti kraujoplūdžiu. 26 Ta moteris buvo prisikentėjusi nuo daugelio gydytojų ir išleidusi visa, ką turėjo, tačiau jai nė kiek nepagerėjo, darėsi tik blogiau. 27 Ji buvo girdėjusi apie Jėzų, tad prisiartinusi minioje jam iš už nugaros palietė jo drabužį; 28 mat ji kalbėjo: „Jei prisiliesiu bent prie jo drabužių, išgysiu.“ 29 Jos kraujo šaltinis iš karto išdžiūvo ir ji kūnu pajuto, kad yra pagijusi nuo tos rykštės.

30 Jėzus bemat savyje suvokė, kad iš jo išėjo galia, ir minioje atsigręžęs paklausė: „Kas palietė mano drabužius?“ 31 Jo mokiniai sakė jam: „Matai, kad minia tave spaudžia, ir dar klausi: ‘Kas mane palietė?’“ 32 O Jėzus dairėsi ieškodamas tos, kuri tai padarė. 33 Išsigandusi ir drebanti, žinodama, kas jai nutiko, moteris priėjo ir, parpuolusi priešais jį, papasakojo visą tiesą. 34 Jėzus jai tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas tave išgydė. Eik rami ir būk pasveikusi nuo savo sunkios ligos.“

35 Jam tebekalbant, atėjo keli iš sinagogos vadovo namų ir pasakė: „Tavo duktė mirė. Kam dar gaišinti Mokytoją?“ 36 Bet Jėzus, nugirdęs, ką jie kalba, tarė sinagogos vadovui: „Nebijok, tiktai tikėk.“ 37 Jis niekam neleido eiti kartu, tik Petrui, Jokūbui ir Jokūbo broliui Jonui.

38 Taigi jie atėjo į sinagogos vadovo namus. Ten Jėzus pamatė triukšmingą sąmyšį ir verkiančius bei garsiai raudančius žmones. 39 Įžengęs vidun, jis tarė jiems: „Kam tas triukšmas ir verksmas? Vaikelis ne mirė, o miega.“ 40 Bet jie iš jo tik šaipėsi. Visus išprašęs, Jėzus pasiėmė mergaitės tėvą, motiną, savo palydovus ir įėjo, kur ji buvo. 41 Paėmęs ją už rankos, jis tarė: „Talità kum!“ Išvertus tai reiškia: „Mergaite, sakau tau, kelkis.“ 42 Mergaitė bemat atsikėlė ir pradėjo vaikščioti (jai buvo dvylika metų). Ir jie iškart pratrūko begaliniu džiaugsmu. 43 Jėzus jiems sakyte prisakė, kad niekas apie tai nesužinotų, ir liepė duoti mergaitei valgyti.

6 Iš ten išėjęs, jis atkeliavo į savo tėviškę. Drauge ėjo ir jo mokiniai. 2 Atėjus šabui jis ėmė mokyti sinagogoje, ir daugelis klausančiųjų labai stebėdamiesi kalbėjo: „Iš kur jam tai? Kodėl jam suteikta tokia išmintis ir kodėl šitokie galingi darbai* daromi jo rankomis? 3 Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, argi ne Jokūbo, Juozapo, Judo ir Simono brolis? Ir jo seserys — argi jos ne čia, ne su mumis?“ Tad jie ėmė juo piktintis. 4 O Jėzus jiems sakė: „Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje, tarp giminaičių ir savo namuose.“ 5 Ir jis negalėjo ten daryti jokio galingo darbo, tik uždėjo rankas ant keleto sergančių ir juos išgydė. 6 Jėzus stebėjosi jų netikėjimu. Ir jis leidosi ratu per aplinkinius kaimus mokyti.

7 Jėzus pasišaukė dvylika ir ėmėsi siųsti juos po du, suteikdamas jiems valdžią įsakyti netyrosioms dvasioms. 8 Taip pat liepė, be lazdos, į kelionę nieko neimti: nei duonos, nei kelionmaišio, nei variokų juosmens kišenėse, 9 sakė apsiauti sandalus ir nesivilkti dviejų palaidinių. 10 Dar jiems kalbėjo: „Į kuriuos namus įeisite, juose ir pasilikite, kol iš tenai iškeliausite. 11 O kurioje vietoje jūsų nepriims ir neklausys, išeidami iš ten nusikratykite žemes nuo kojų, kad būtų jiems liudijimas.“ 12 Tad jie iškeliavo ir skelbė, kad žmonės atgailautų. 13 Jie išvarė daug demonų, daugelį sergančių patepė aliejumi ir juos išgydė.

14 Tai pasiekė karaliaus Erodo* ausis, mat Jėzaus vardas išgarsėjo ir buvo kalbama: „Krikštytojas Jonas prikeltas iš mirusiųjų, todėl per jį ir veikia tokios galios.“ 15 Kiti sakė: „Tai Elijas.“ Dar kiti: „Jis pranašas — toks, kaip ir kiti pranašai.“ 16 O Erodas tai išgirdęs sakė: „Jonas — tas, kurį nukirsdinau, prikeltas!“ 17 Mat Erodas pats buvo pasiuntęs suimti Jono ir sukaustęs laikė jį kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados. Erodas buvo ją vedęs, 18 o Jonas jam sakydavo: „Tau nevalia turėti savo brolio žmonos.“ 19 Erodiada griežė ant jo dantį ir norėjo nužudyti, bet negalėjo, 20 nes Erodas Jono prisibijojo, žinodamas jį esant teisų, šventą vyrą, ir jį saugojo. Pasiklaũsęs Jono, jis nebežinodavo, ką ir daryti, bet vis tiek su malonumu jo klausydavosi.

21 Bet vieną dieną pasitaikė palanki proga. Erodas per savo gimtadienį iškėlė pokylį savo didžiūnams, karo vadams* ir Galilėjos įžymiesiems. 22 Pačios Erodiados duktė atėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė merginai: „Prašyk manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu tai.“ 23 Ir prisiekė jai: „Duosiu tau, ko tik paprašysi, kad ir pusę savo karalystės.“ 24 Ji išėjusi pasiteiravo motinos: „Ko man prašyti?“ Ši pasakė: „Krikštytojo Jono galvos.“ 25 Mergina iškart nuskubėjo pas karalių ir paprašė: „Noriu, kad tuoj pat duotum man ant lėkštės Jono Krikštytojo galvą.“ 26 Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikų ir dėl svečių nenorėjo jos prašymo atmesti. 27 Taigi jis tuojau pasiuntė asmens sargybinį ir paliepė atnešti Jono galvą. Tas, nuėjęs į kalėjimą ir nukirtęs Jonui galvą, 28 atnešė ją ant lėkštės ir padavė merginai, o ši atidavė savo motinai. 29 Jono mokiniai apie tai išgirdę atėjo, pasiėmė jo palaikus ir palaidojo kape.

30 Apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo jam visa, ką nuveikė ir ko mokė. 31 O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite.“ Mat ateidavo ir išeidavo daug žmonių, ir jie neturėjo progos nė pavalgyti. 32 Tad jie išplaukė valtimi į nuošalią vietą pabūti vieni. 33 Bet žmonės matė juos išplaukiant ir apie tai sužinojo daugelis. Iš visų miestų jie subėgo tenai pėsti pirmiau už juos. 34 Išlipęs į krantą, Jėzus matė didžiulę minią. Jam pagailo žmonių, nes jie buvo lyg avys be piemens, ir jis ėmė mokyti juos daugelio dalykų.

35 Jau buvo vėlyvas metas, tad jo mokiniai priėję kalbėjo: „Vieta nuošali ir jau vėlyva valanda. 36 Paleisk žmones, kad nuėję į aplinkinius ūkius ir kaimus nusipirktų pavalgyti.“ 37 Jis atsakė: „Jūs duokite jiems valgyti.“ Tada jie paklausė: „Tai mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir pavalgydinti ja žmones?“ 38 Jis tarė jiems: „Kiek papločių turite? Eikit pažiūrėti.“ Tie patikrinę atsakė: „Penkis, taip pat dvi žuvis.“ 39 Jėzus liepė visiems susėsti ant žalios žolės būreliais. 40 Žmonės susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt. 41 Paėmęs tuos penkis papločius ir abi žuvis, jis pažvelgė į dangų ir taręs palaiminimą laužė duoną ir davė mokiniams, kad šie išdalytų žmonėms. Jis padalijo visiems ir abi žuvis. 42 Visi pavalgė iki soties, 43 ir jie surinko dvylika pilnų pintinių gabaliukų, neskaitant žuvies. 44 O valgančių duoną buvo penki tūkstančiai vyrų.

45 Jis priragino savo mokinius nedelsiant sėsti į valtį ir plaukti pirma jo į kitą krantą Betsaidos link, kol jis paleisiąs žmones. 46 Atsisveikinęs su jais, Jėzus nuėjo į kalną melstis. 47 Atėjus vakarui valtis buvo vidury ežero, o Jėzus vienas krante. 48 Pamatęs, kad jie labai vargsta irdamiesi — mat pūtė priešinis vėjas, — maždaug ketvirtos nakties sargybos metu jis atėjo pas juos žengdamas ežero paviršiumi ir dėjosi praeinąs pro šalį. 49 Pamatę jį einantį ežeru, mokiniai pamanė, kad jiems vaidenasi, ir ėmė šaukti. 50 Mat jį išvydę jie visi išsigando. Bet Jėzus iškart prabilo į juos ir pasakė: „Drąsiau, čia aš, nebijokite!“ 51 Jis įlipo pas juos į valtį ir vėjas nurimo. Mokiniai negalėjo atsistebėti, 52 mat nesuprato, ką reiškia atsitikimas su duona, — jų širdys tebebuvo neimlios.

53 Persikėlę į kitą krantą, jie priplaukė Genezaretą ir ten nuleido inkarą. 54 Vos jiems išlipus iš valties, žmonės Jėzų atpažino, 55 apibėgo visą tą apylinkę ir ėmė neštuvais nešti ligonius ten, kur girdėjo jį esant. 56 Kad ir kur jis užeidavo — į kaimus, miestus ar ūkius, — žmonės turgaus aikštėse guldydavo ligonius. Jie maldaudavo jį leisti bent jo drabužio kutus paliesti, ir kas tik paliesdavo, išgydavo.

7 Pas Jėzų susirinko fariziejų ir keletas Raštų žinovų, atėjusių iš Jeruzalės. 2 Jie pamatė kai kuriuos jo mokinius valgančius suterštomis, tai yra neplautomis, rankomis. 3 (Mat fariziejai bei visi žydai tvirtai laikosi prosenių tradicijos ir nevalgo neapsiplovę rankų iki alkūnių, 4 o grįžę iš turgaus prieš valgį dėl apsivalymo apsišlaksto. Jie tvirtai laikosi ir daugelio kitų paveldėtų tradicijų, kaip antai taurių, ąsotėlių ir varinių indų nardinimo*.) 5 Taigi fariziejai ir Raštų žinovai jo paklausė: „Kodėl tavo mokiniai nesielgia pagal prosenių tradiciją ir valgo suterštomis rankomis?“ 6 Jis jiems atsakė: „Taikliai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas. Parašyta: ‘Šie žmonės reiškia man pagarbą lūpomis, tačiau jų širdis toli nuo manęs. 7 Veltui jie mane garbina, nes jų mokymai tėra žmonių išgalvoti priesakai.’ 8 Palikę Dievo įsakymą jūs įsikibę laikotės žmonių tradicijos.“

9 Jis dar jiems kalbėjo: „Puikiai jūs apeinate Dievo įsakymą, kad išsaugotumėte savo tradiciją. 10 Štai Mozė pasakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’ ir: ‘Kas keikia tėvą ar motiną, mirte temiršta’. 11 O jūs sakote: ‘Jei žmogus taria savo tėvui ar motinai: „Tai, ką nori iš manęs gauti, yra ‘korbán’ (tai yra dovana Dievui)“...’ 12 ir taip nebeleidžiate jam nieko padaryti dėl savo tėvo ar motinos. 13 Šitaip savo tradicija, kurią perdavėte, jūs atimate galią iš Dievo žodžio. Ir daug panašių dalykų jūs darote.“ 14 Tad jis vėl pasišaukė žmonių minią ir kreipėsi į juos: „Paklausykite manęs visi ir supraskite. 15 Žmogaus negali suteršti niekas, kas patenka į jį iš išorės. Žmogų suteršia tai, kas iš žmogaus išeina.“ 16 —— *

17 Kai Jėzus palikęs minią įėjo į namus, jo mokiniai ėmė jį klausinėti apie šitą palyginimą. 18 Jis jiems tarė: „Ar ir jūs nesuprantate? Argi nežinote, kad niekas, kas iš išorės patenka į žmogų, negali jo suteršti, 19 nes patenka ne į širdį, o į vidurius ir išeina išvietėn?“ Šitaip jis pareiškė visokį maistą esant švarų. 20 Jis toliau kalbėjo: „Žmogų suteršia tai, kas iš žmogaus išeina, 21 mat iš vidaus, iš žmogaus širdies, išeina blogi sumanymai: ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, 22 svetimavimai, gobšybės, nedorybės, klasta, įžūlus elgesys*, pavydi akis, piktžodžiavimas, puikybė, kvailybė. 23 Visos šios piktenybės išeina iš vidaus ir žmogų suteršia.“

24 Jėzus pakilo ir iš ten nukeliavo į Tyro ir Sidono sritis. Jis įėjo į vienus namus, bet nenorėjo, kad kas nors apie tai sužinotų. Vis dėlto neliko nepastebėtas. 25 Viena moteris, kurios dukrelė turėjo netyrąją dvasią, apie jį išgirdusi bemat atėjo ir puolė jam po kojų. 26 Moteris buvo graikė, kilimo sirofinikietė. Ji prašė Jėzaus, kad išvarytų iš jos dukters demoną. 27 O jis jai tarė: „Tegul pirma vaikai pasisotina. Juk nedera imti vaikų duoną ir mesti šuniukams.“ 28 Moteris jam atsakė: „Taip, Viešpatie, bet ir šuniukai po stalu ėda, ką vaikučiai pritrupino.“ 29 Tuomet Jėzus tarė: „Kad jau taip sakai, keliauk — demonas iš tavo dukters yra išėjęs.“ 30 Grįžusi namo ji rado vaikelį gulintį lovoje ir demoną išėjus.

31 Grįždamas iš Tyro srities, jis per Sidoną ėjo link Galilėjos ežero, per Dekapolio sritį. 32 Čia pas jį atvedė kurčią, sunkiai kalbantį žmogų ir maldavo uždėti ant jo ranką. 33 Jėzus pasivedė tą žmogų į šalį nuo minios, įkišo savo pirštus jam į ausis ir paspjovęs palietė jam liežuvį. 34 Paskui pažvelgė į dangų ir giliai atsidusęs pasakė jam: „Efatà“, tai yra „atsiverk“. 35 Žmogaus klausa atsivėrė, liežuvis atsirišo ir jis laisvai prakalbo. 36 Jėzus liepė jiems niekam to nepasakoti, bet kuo labiau draudė, tuo labiau jie tai garsino. 37 Žmonės buvo neapsakomai nustebinti ir kalbėjo: „Puikiai jis visa padarė! Jis padaro, kad kurtieji girdėtų ir nebyliai kalbėtų.“

8 Anomis dienomis, vėl susirinkus didelei žmonių miniai ir jiems neturint ko valgyti, Jėzus pasikvietė mokinius ir tarė: 2 „Gaila man žmonių, nes jie jau trys dienos su manimi ir neturi ko valgyti. 3 Jei paleisiu juos namo alkanus, kelyje nusilps. Kai kurie juk atėję iš toli.“ 4 Bet mokiniai atsakė jam: „Kurgi tokioje dykynėje galėtų kas gauti duonos šiems žmonėms pasotinti?“ 5 Jėzus jų paklausė: „O kiek papločių turite?“ Tie atsakė: „Septynis.“ 6 Paliepęs žmonėms susėsti ant žemės, jis paėmė tuos septynis papločius, padėkojęs laužė juos, davė mokiniams, kad išdalytų, ir šie išdalijo žmonėms. 7 Jie dar turėjo kelias žuveles. Jėzus jas palaiminęs irgi liepė išdalyti. 8 Jie pavalgė iki soties ir buvo surinkta septyni krepšiai atlikusių gabaliukų. 9 O buvo ten apie keturi tūkstančiai. Paskui Jėzus juos paleido.

10 Jis su savo mokiniais tuojau pat sėdo į valtį ir atplaukė į Dalmanutos sritį. 11 Čia fariziejai priėję ėmė su juo ginčytis ir reikalauti ženklo iš dangaus, norėdami jį išmėginti. 12 Jis atsiduso iš pačių dvasios gelmių ir pasakė: „Kodėl ši karta ieško ženklo? Iš tiesų sakau: nebus šiai kartai duota jokio ženklo.“ 13 Palikęs juos, jis vėl sėdo į valtį ir nuplaukė į kitą krantą.

14 O mokiniai buvo pamiršę pasiimti duonos — valtyje turėjo tik vieną paplotį. 15 Jėzus jiems griežtai prisakė: „Žiūrėkite, sergėkitės fariziejų raugo ir Erodo raugo.“ 16 Tad jie ėmė tarp savęs aiškintis, kaip čia yra, kad jie neturi duonos. 17 Jis tai pastebėjo ir tarė: „Kam aiškinatės neturį duonos? Negi vis dar nesuvokiate ir nesuprantate? Ar jūsų širdys neimlios? 18 ‘Turite akis, bet nematote? Turite ausis, bet negirdite?’ Ar neprisimenate: 19 kai sulaužiau penkis papločius penkiems tūkstančiams, kiek pilnų pintinių gabaliukų pririnkote?“ Jie atsakė: „Dvylika.“ — 20 „O kai sulaužiau septynis keturiems tūkstančiams, kiek pilnų krepšių gabaliukų pririnkote?“ Jie atsakė: „Septynis.“ 21 Tada jis jiems tarė: „Ir vis dar nesuprantate?“

22 Jie atvyko į Betsaidą. Žmonės jam atvedė neregį ir maldavo, kad jį paliestų. 23 Jėzus paėmė neregį už rankos ir išsivedė už kaimo. Paspjovęs jam ant akių ir uždėjęs ant jo rankas paklausė: „Ar matai ką nors?“ 24 Šis pakėlęs akis pasakė: „Matau žmones — regiu tarsi medžius, bet jie vaikšto.“ 25 Jėzus dar kartą uždėjo rankas jam ant akių ir jis, visiškai praregėjęs ir pasveikęs, ėmė viską matyti ryškiai. 26 Tada išsiuntė jį namo sakydamas: „Bet į kaimą neik.“

27 Jėzus su savo mokiniais leidosi į Pilypo Cezarėjos kaimus. Pakeliui jis mokinių klausė: „Kuo žmonės mane laiko?“ 28 Šie atsakė: „Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, dar kiti — vienu iš pranašų.“ 29 Jis dar jų paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ Petras atsakė: „Tu esi Kristus.“ 30 Tada jis griežtai jiems prisakė niekam apie jį nesakyti. 31 Taip pat ėmė juos mokyti, kad Žmogaus Sūnus turės daug iškentėti, būti atmestas vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Raštų žinovų, nužudytas ir po trijų dienų prisikelti. 32 Jis apie tai kalbėjo atvirai. Tada Petras pasivedė jį į šalį ir ėmė drausti. 33 Jėzus apsigręžė ir pažvelgęs į mokinius sudraudė Petrą: „Traukis už manęs, šėtone, — tu mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“

34 Jis pasišaukė minią kartu su mokiniais ir jiems pasakė: „Jeigu kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teima savo kančių stulpą ir tegul seka manimi. 35 Kas nori išgelbėti savo sielą, tas ją praras, o kas praranda savo sielą dėl manęs ir gerosios naujienos, tas ją išgelbės. 36 Kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį ir netekti savo sielos? 37 Ir ką gi žmogus duotų mainais už savo sielą? 38 Kas gėdytųsi manęs ir mano žodžių šioje svetimaujančioje ir nuodėmingoje kartoje, to ir Žmogaus Sūnus gėdysis, kai ateis savo Tėvo šlovėje su šventaisiais angelais.“

9 Jis jiems pasakė: „Iš tiesų sakau jums, kad kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, iki išvys Dievo karalystę atėjus su galia.“ 2 Taigi po šešių dienų, pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną, Jėzus užsivedė juos vienui vienus ant aukšto kalno. Ir jis atsimainė jų akivaizdoje. 3 Jo drabužiai ėmė spindėti taip baltai, kaip jų negalėtų išbalinti joks skalbėjas žemėje. 4 Dar jiems pasirodė Elijas su Moze, — juodu kalbėjosi su Jėzumi. 5 Tada Petras ir sako Jėzui: „Rabi, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui.“ 6 Mat jis nežinojo, ką ir sakyti, — taip jie buvo persigandę. 7 Užėjo debesis ir apdengė juos, o iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus; klausykite jo.“ 8 Staiga, apsižvalgę jie nieko šalia savęs nebematė, tik vieną Jėzų.

9 Besileidžiant nuo kalno, jis griežtai jiems prisakė niekam nepasakoti, ką matė, kol Žmogaus Sūnus prisikels iš mirusiųjų. 10 Jie įsidėmėjo tuos žodžius, bet tarpusavyje svarstė, ką reiškia tas prisikėlimas iš mirusiųjų. 11 Ir klausė jo: „Kodėl Raštų žinovai sako, kad pirmiau turi ateiti Elijas?“ 12 Jėzus atsakė: „Elijas iš tiesų ateina pirma ir visa atitaiso, bet kaipgi tada apie Žmogaus Sūnų parašyta, kad jam reikės daug iškentėti ir būti paniekintam? 13 Tačiau sakau jums: Elijas jau atėjo, ir jie pasielgė su juo kaip panorėję, kaip apie jį ir parašyta.“

14 Sugrįžę pas mokinius, jie pamatė aplink juos didelę minią ir su jais besiginčijančius Raštų žinovus. 15 Vos tik jį pastebėję, visi žmonės labai nustebo ir pribėgę ėmė jį sveikinti. 16 Jėzus jų paklausė: „Dėl ko su jais ginčijatės?“ 17 O vienas iš minios jam atsakė: „Mokytojau, aš atvedžiau pas tave savo sūnų, nes jis turi nebylią dvasią. 18 Kur tik sugriebusi, dvasia bloškia jį ant žemės, jis apsiputoja, griežia dantimis ir netenka jėgų. Sakiau tavo mokiniams, kad ją išvarytų, bet jie nepajėgė.“ 19 Tada Jėzus ir sako jiems: „O netikinti karta! Kiek ilgai turėsiu būti su jumis? Kiek ilgai jus kęsti? Atveskite jį pas mane.“ 20 Jie atvedė. Pamačiusi Jėzų, dvasia tuojau ėmė tąsyti vaiką. Šis parkrito ant žemės ir apsiputojęs raičiojosi. 21 Jėzus paklausė vaiko tėvą: „Kiek seniai jam taip darosi?“ Tas atsakė: „Nuo mažens. 22 Ji daug kartų bloškė jį į ugnį ir į vandenį, norėdama pražudyti. Jei ką gali, pagailėk mūsų ir padėk mums.“ 23 Jėzus jam tarė: „‘Jei gali’?! Tikinčiam viskas galima.“ 24 Berniuko tėvas tuojau sušuko: „Tikiu! Padėk, kur man stinga tikėjimo!“

25 Matydamas prie jų susibėgančią minią, Jėzus sudraudė netyrąją dvasią: „Nebylioji, kurčioji dvasia, įsakau tau iš jo išeiti ir daugiau į jį negrįžti.“ 26 Klykdama ir smarkiai berniuką tąsydama, dvasia išėjo, ir jis liko gulėti tarsi negyvas. Daugelis ėmė sakyti: „Jis mirė!“ 27 Bet Jėzus paėmęs už rankos jį pakėlė, ir jis atsistojo. 28 Jėzui įėjus į namus, jo mokiniai atskirai jo klausė: „Kodėl mums nepavyko jos išvaryti?“ 29 Jis atsakė: „Šita padermė neišvaroma niekaip kitaip, tik malda.“

30 Jie išėjo iš ten ir keliavo per Galilėją, bet Jėzus nenorėjo, kad kas apie tai sužinotų. 31 Mat jis mokė savo mokinius ir jiems sakė: „Žmogaus Sūnus turi būti atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį. Tačiau nužudytas jis po trijų dienų prisikels.“ 32 Bet jie šitų žodžių nesuprato, o klausti jį bijojo.

33 Jie atėjo į Kafarnaumą. Būdamas namuose Jėzus jų paklausė: „Dėl ko kelyje ginčijotės?“ 34 Jie tylėjo, mat kelyje buvo ginčijęsi, kuris esąs didžiausias. 35 Tad jis atsisėdo ir pasišaukęs dvylika pasakė jiems: „Jei kas nori būti pirmas, tebus iš visų paskutinis ir visų tarnas.“ 36 Tada pasiėmė vaikelį, pastatė tarp jų ir apkabinęs tarė: 37 „Kas priima vieną tokį vaikelį dėl mano vardo, mane priima. O kas mane priima, priima ne vien mane, bet ir tą, kuris mane siuntė.“

38 Jonas jam pasakė: „Mokytojau, matėme vieną žmogų, tavo vardu išvarinėjantį demonus. Mes jam draudėme, nes jis nevaikščioja su mumis.“ 39 Bet Jėzus tarė: „Nedrauskite jam, nes nėra nė vieno, kuris, mano vardu padaręs galingą darbą*, apsisukęs galėtų mane keikti. 40 Kas ne prieš mus, tas už mus. 41 Kas paduos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Kristui, iš tiesų sakau jums: tas tikrai nepraras savo atlygio. 42 O kas pastūmėtų į suklupimą vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų geriau, jeigu jam ant kaklo būtų užkabintas asilo sukamų girnų akmuo ir jis būtų įmestas į jūrą.

43 Jeigu tavo ranka veda tave į suklupimą, nusikirsk ją. Juk geriau tau sužalotam įeiti į gyvenimą negu su abiem rankomis patekti į Geheną*, į neužgesinamą ugnį. 44 —— * 45 Ir jeigu tavo koja veda tave į suklupimą, nusikirsk ją. Geriau tau luošam įeiti į gyvenimą negu su abiem kojomis būti įmestam į Geheną. 46 —— 47 Ir jeigu tavo akis veda tave į suklupimą, mesk ją šalin. Geriau tau vienakiam įeiti į Dievo karalystę negu su abiem akimis būti įmestam į Geheną, 48 kur jų kirmėlė nemiršta ir ugnis negesinama.

49 Mat kiekvienas bus ugnimi pasūdytas. 50 Druska — geras daiktas, bet jeigu ji netektų sūrumo, kaipgi ją vėl padarysite sūrią? Turėkite druskos savyje ir saugokite tarpusavio santaiką.“

10 Jėzus pakilo ir iš ten atėjo iki Judėjos, kitapus Jordano. Prie jo ir tąkart susirinko minios žmonių, ir jis vėl, kaip buvo pratęs, ėmė juos mokyti. 2 Tada atėjo fariziejai ir norėdami jį išmėginti paklausė, ar leistina vyrui išsiskirti su žmona. 3 Jėzus jiems tarė: „Ką jums įsakė Mozė?“ 4 Tie atsakė: „Mozė leido parašyti skyrybų raštą ir išsiskirti.“ 5 Tada Jėzus jiems tarė: „Dėl jūsų širdies kietumo jis užrašė jums šį nuostatą. 6 Tačiau iš pradžių, kai atsirado kūrinija, ‘Jis padarė juos kaip vyrą ir moterį. 7 Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną, 8 ir juodu bus vienas kūnas’. Vadinasi, jie — nebe du, o vienas kūnas. 9 Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“ 10 Jiems vėl esant namuose, mokiniai ėmė jį apie tai klausinėti. 11 Jėzus jiems paaiškino: „Tas, kuris išsiskiria su žmona* ir veda kitą, nusikalsta pirmajai svetimavimu, 12 ir moteris, jei išsiskyrusi su vyru* išteka už kito, svetimauja.“

13 Žmonės vedė pas Jėzų vaikelius, kad juos paliestų, tačiau mokiniai juos barė. 14 Jėzus tai matydamas pasipiktino ir tarė jiems: „Leiskite vaikeliams ateiti pas mane, netrukdykite jiems, nes tokių yra Dievo karalystė. 15 Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip vaikelis, tikrai į ją neįeis.“ 16 Ir jis ėmė vaikus į glėbį ir laimino dėdamas ant jų rankas.

17 Kai jis leidosi eiti savo keliu, vienas žmogus pribėgęs puolė prieš jį ant kelių ir paklausė: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą?“ 18 Jėzus jam tarė: „Kodėl mane vadini geru? Niekas nėra geras, tik vienas Dievas. 19 Žinai įsakymus: ‘Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neliudyk melagingai, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną.’“ 20 Tas jam atsakė: „Mokytojau, viso to aš laikausi nuo pat jaunumės.“ 21 Pažvelgęs į jį, Jėzus pajautė jam meilę ir pasakė: „Tau trūksta vieno: eik, parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui* mane.“ 22 Tasai dėl šių žodžių nusiminė ir liūdnas pasitraukė, nes turėjo daug nuosavybės.

23 Apsidairęs Jėzus tarė savo mokiniams: „Kaip sunku bus pinigingiesiems įeiti į Dievo karalystę!“ 24 Mokiniai labai stebėjosi jo žodžiais. Tad Jėzus dar kartą jiems pasakė: „Vaikai, kaip sunku įeiti į Dievo karalystę! 25 Lengviau kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę.“ 26 Jie dar labiau nustebo ir paklausė: „Tai kas gali būti išgelbėtas?“ 27 Jėzus pažvelgė į juos ir pasakė: „Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui, nes Dievui viskas įmanoma.“ 28 Tada Petras prabilo: „Štai mes viską palikome ir sekame paskui tave.“ 29 Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: nėra nė vieno, kuris, palikęs ar namus, ar brolius, ar seseris, ar motiną, ar tėvą, ar vaikus, ar laukus dėl manęs ir dėl gerosios naujienos, 30 negautų dabar, šiuo laiku, šimteriopai namų, brolių, seserų, motinų, vaikų ir laukų, kartu su persekiojimais, o būsimojoje santvarkoje — amžino gyvenimo. 31 Tačiau daugelis pirmų bus paskutiniai, o paskutinių — pirmi.“

32 Jiems kylant keliu į Jeruzalę, Jėzus ėjo priešakyje. Jie labai stebėjosi, o tie, kurie sekė iš paskos, ėmė baimintis. Jis vėl pasivedė dvylika į šalį ir ėmė jiems kalbėti, kas jam turės nutikti: 33 „Štai mes kylame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams ir Raštų žinovams. Jie pasmerks jį mirti ir atiduos svetimtaučiams, 34 o tie iš jo tyčiosis, spjaudys ant jo, nuplaks ir nužudys. Bet po trijų dienų jis prisikels.“

35 Prie Jėzaus priėjo Jokūbas ir Jonas, abu Zebediejaus sūnūs, ir tarė jam: „Mokytojau, norime, kad mums padarytum, ko tavęs paprašysime.“ 36 Jis paklausė: „Ko norite, kad jums padaryčiau?“ 37 Jie tarė: „Leisk tavo šlovėje vienam iš mudviejų atsisėsti tau iš dešinės, kitam — iš kairės.“ 38 Bet Jėzus jiems atsakė: „Nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš geriu, ar būti pakrikštyti krikštu, kuriuo aš krikštijamas?“ 39 Šie tarė: „Galime.“ Tada Jėzus pasakė: „Taurę, kurią geriu, jūs gersite, ir krikštu, kuriuo aš krikštijamas, būsite pakrikštyti. 40 Bet ne aš sprendžiu, kam sėdėti mano dešinėje ar kairėje. Tai bus tiems, kuriems yra paruošta.“

41 Išgirdę tai, kiti dešimt pasipiktino Jokūbu ir Jonu. 42 Bet Jėzus pasikvietęs juos tarė: „Jūs žinote, kad tie, kurie laikomi tautų valdovais, joms viešpatauja, ir jų didžiūnai laiko jas savo valdžioje. 43 Tarp jūsų taip neturi būti. Kas tarp jūsų norėtų tapti didis, tebūna jūsų tarnas, 44 ir kas tarp jūsų norėtų būti pirmas, tebūna visų vergas. 45 Juk ir Žmogaus Sūnus atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo sielos atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“

46 Jie atėjo į Jerichą. Jėzui su savo mokiniais ir nemaža minia beeinant iš Jericho, pakelėje sėdėjo aklas elgeta Bartimiejus („Timiejaus sūnus“). 47 Išgirdęs, kad čia Jėzus Nazarėnas, jis ėmė šaukti: „Dovydo Sūnau, Jėzau, pagailėk manęs!“ 48 Daugelis jį griežtai tildė, bet tas dar labiau šaukė: „Dovydo Sūnau, pagailėk manęs!“ 49 Jėzus sustojo ir tarė: „Pakvieskite jį.“ Jie pakvietė neregį sakydami: „Drąsiau, kelkis, jis tave kviečia.“ 50 Nusimetęs apsiaustą, šis pašoko ir nuėjo prie Jėzaus. 51 Tada Jėzus jo paklausė: „Ko nori, kad dėl tavęs padaryčiau?“ Neregys pasakė: „Rabuni*, kad vėl regėčiau.“ 52 Jėzus jam tarė: „Eik, tavo tikėjimas tave išgydė.“ Šis iškart praregėjo ir nusekė keliu jam iš paskos.

11 Jiems artinantis prie Jeruzalės, prie Betfagės ir Betanijos ant Alyvų kalno, jis pasiuntė du savo mokinius 2 ir pasakė jiems: „Eikite į tą kaimą, kuris priešais, ir vos įėję rasite pririštą asilaitį, ant kurio joks žmogus dar nebuvo užsėdęs. Atriškite jį ir atveskite. 3 O jeigu kas jums sakytų: ‘Kodėl tai darote?’, tarkite: ‘Jo reikia Viešpačiui, jis tuojau jį čionai grąžins.’“ 4 Tie nuėję rado skersgatvyje asilaitį, pririštą lauke prie durų, ir jį atrišo. 5 Kai kurie iš ten stovinčių sakė: „Ką darote? Kodėl atrišate asilaitį?“ 6 Jie atsakė, kaip Jėzus buvo liepęs, ir anie leido jiems eiti.

7 Jie atvedė tą asilaitį pas Jėzų, savo apsiaustais jį apklojo ir Jėzus ant jo užsėdo. 8 Daugelis tiesė ant kelio savo apsiaustus, kiti — žalias šakas, nukirtę laukuose. 9 Einantys priekyje ir iš paskos šaukė: „Gelbėk, meldžiame!* Palaimintas ateinantis Jehovos vardu! 10 Palaiminta ateinanti mūsų tėvo Dovydo karalystė! Gelbėk, meldžiame, kuris esi aukštybėse!“ 11 Jis įžengė į Jeruzalę, į šventyklą, ir viską apžiūrėjęs išėjo su dvylika į Betaniją, nes buvo jau vėlyva valanda.

12 Kitą dieną jiems išėjus iš Betanijos, Jėzus pasijuto alkanas. 13 Iš tolo pamatęs sulapojusį figmedį, priėjo pažiūrėti, gal ant jo ką ras. Tačiau priėjęs nerado nieko, tik lapus, mat nebuvo figų metas. 14 Todėl Jėzus jam pasakė: „Tegul per amžius niekas nebevalgys nuo tavęs vaisiaus.“ Jo mokiniai klausėsi.

15 Jie atėjo į Jeruzalę. Jėzus įžengė į šventyklą ir ėmė varyti lauk parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus, balandžių pardavėjų suolus 16 ir neleido niekam nešti per šventyklą daiktų, 17 bet mokė ir sakė: „Argi neparašyta: ‘Mano namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms’? O jūs padarėte iš jų plėšikų urvą.“ 18 Apie tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Raštų žinovai ėmė ieškoti būdo, kaip jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės didžiai stebėjosi jo mokymu.

19 Vakarop jie išėjo iš miesto. 20 Anksti rytą eidami pro šalį pamatė, kad figmedis iš pat šaknų nudžiūvęs. 21 Petras prisiminęs jį pasakė Jėzui: „Rabi, žiūrėk! Figmedis, kurį prakeikei, nudžiūvo!“ 22 Atsiliepdamas Jėzus jiems tarė: „Turėkite tikėjimą Dievu. 23 Iš tiesų sakau jums: kas tartų šitam kalnui: ‘Pakilk ir meskis į jūrą’, ir ne abejotų širdyje, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, jam tai ir bus. 24 Todėl jums sakau: visa, ko meldžiate ir prašote, tikėkite jau gavę, ir turėsite tai. 25 Ir kai atsistoję meldžiatės, atleiskite, jei ką turite prieš kitą, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų prasikaltimus.“ 26 —— *

27 Jie vėl atėjo į Jeruzalę. Jėzui bevaikščiojant šventykloje, prie jo priėjo aukštieji kunigai, Raštų žinovai ir vyresnieji 28 ir paklausė: „Kokia valdžia visa tai darai? Arba kas tau davė valdžią visa tai daryti?“ 29 Jėzus jiems atsakė: „Paklausiu jus vieno dalyko. Atsakykite man, tai ir aš pasakysiu, kokia valdžia tai darau. 30 Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man.“ 31 Tie ėmė tarpusavyje svarstyti: „Jeigu sakysime: ‘Iš dangaus’, jis paklaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’ 32 Bet negi sakysime: ‘Iš žmonių’?“ Jie bijojo minios, nes visi manė Joną iš tiesų buvus pranašą. 33 Tad jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome.“ Tuomet Jėzus jiems tarė: „Tai ir aš nesakysiu jums, kokia valdžia tai darau.“

12 Ir jis ėmė kalbėti jiems palyginimais: „Žmogus pasodino vynuogyną, aptvėrė tvora, iškasė duobę vynuogių spaustuvui, pastatė bokštą ir, išnuomojęs žemdirbiams, iškeliavo svetur. 2 Metui atėjus jis pasiuntė pas tuos žemdirbius vergą, kad iš jų paimtų dalį vynuogyno vaisių. 3 Bet tie jį čiupo, sumušė ir išvarė tuščiomis. 4 Žmogus pasiuntė pas juos kitą vergą. Tam jie sužeidė galvą ir jį pažemino. 5 Tada siuntė dar kitą, bet žemdirbiai šį nužudė; siuntė ir daugelį kitų — vienus jie sumušė, kitus nužudė. 6 Turėjo jis dar vieną — mylimą sūnų. Šį pasiuntė pas juos paskutinį sakydamas: ‘Mano sūnų jie gerbs.’ 7 Bet žemdirbiai ėmė tartis: ‘Tai paveldėtojas. Eime, nužudykime jį ir palikimas bus mūsų.’ 8 Jie pagriebė jį, nužudė ir išmetė iš vynuogyno. 9 Ką darys vynuogyno šeimininkas? Jis atvyks, išgalabys tuos žemdirbius ir atiduos vynuogyną kitiems. 10 Ar niekada neskaitėte šitų Rašto žodžių: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo viršutiniu kertiniu akmeniu. 11 Tai Jehovos padaryta ir mūsų akims nuostabą kelia’?“

12 Tada jie ėmė ieškoti, kaip Jėzų suimti, — mat suprato, kad tą palyginimą jis taiko jiems, — bet bijodami minios paliko jį ir nuėjo.

13 Taigi jie pasiuntė pas Jėzų fariziejų ir Erodo šalininkų sugauti jo kalboje. 14 Šie atėję tarė jam: „Mokytojau, žinome, kad esi tiesakalbis ir tau nerūpi įtikti kitiems, nes tu nežiūri žmonių padėties, bet mokai Dievo kelio laikydamasis tiesos. Valia mokėti Cezariui asmens mokestį ar ne? 15 Mokėti mums ar nemokėti?“ Suprasdamas jų veidmainystę, jis tarė jiems: „Kodėl mane mėginate? Atneškite man pažiūrėti denarą.“ 16 Jie atnešė. Jėzus jų paklausė: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“ Tie atsakė jam: „Cezario.“ 17 Tada Jėzus pasakė: „Kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo — Dievui.“ Ir jie stebėjosi juo.

18 Pas jį atėjo sadukiejai — jie sako, kad nėra prisikėlimo, — ir paklausė jo: 19 „Mokytojau, Mozė mums parašė, kad jei kieno brolis mirtų ir paliktų žmoną, bet nepaliktų vaiko, jo brolis turi vesti jo žmoną ir pakelti savo broliui palikuonių. 20 Buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną, bet nepalikęs palikuonių numirė. 21 Tada ją vedė antrasis, bet irgi mirė nepalikęs palikuonių. Trečiasis taip pat. 22 Nė vienas iš septynių taip ir nepaliko palikuonių. Paskiausiai mirė ta moteris. 23 Kurio iš jų žmona ji bus per prisikėlimą? Juk ji buvo visų septynių žmona.“ 24 Jėzus jiems pasakė: „Ar ne todėl jūs klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo galybės? 25 Kai prisikels iš mirusiųjų, tai nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje. 26 O dėl mirusiųjų, kad jie prikeliami, ar nesate skaitę Mozės knygoje, pasakojime apie dygiakrūmį, — kaip Dievas pasakė Mozei: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’? 27 Jis yra ne mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų. Jūs labai klystate.“

28 O vienas Raštų žinovas, kuris buvo priėjęs ir girdėjo juos aiškinantis, matydamas, kad Jėzus jiems puikiai atsakė, paklausė jo: „Koks įsakymas yra visų pirmiausias?“ 29 Jėzus atsakė: „Pirmasis yra: ‘Klausyk, Izraeli! Jehova, mūsų Dievas, yra vienas Jehova, 30 tad mylėk Jehovą, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis.’ 31 Antrasis yra šis: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį.’ Nėra kito įsakymo, didesnio už šiuodu.“ 32 Tas Raštų žinovas jam tarė: „Gerai, Mokytojau, tu tiesą pasakei, kad ‘jis yra vienas, ir be jo nėra kito’; 33 ir mylėti jį visa širdimi, visu supratimu, visomis jėgomis bei mylėti savo artimą kaip save patį daug svarbiau už visas deginamąsias ir kitokias aukas.“ 34 Matydamas, kad jis protingai atsakė, Jėzus jam tarė: „Esi netoli Dievo karalystės.“ Daugiau niekas nebedrįso jo klausinėti.

35 Jėzus į visa tai atsiliepė — mokydamas šventykloje sakė: „Kodėl gi Raštų žinovai sako, kad Kristus yra Dovydo sūnus? 36 Dovydas pats šventosios dvasios įkvėptas pasakė: ‘Jehova tarė mano Viešpačiui: „Sėdėk mano dešinėje, kol padėsiu tavo priešus tau po kojomis.“’ 37 Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaipgi jis yra jo sūnus?“

Didelė minia jo mielai klausėsi. 38 Mokydamas jis kalbėjo: „Saugokitės Raštų žinovų, kurie mėgsta vaikštinėti ilgais rūbais ir būti sveikinami turgavietėse, 39 mėgsta pirmuosius suolus sinagogose ir garbingiausias vietas per vakarienes. 40 Jie suryja našlių namus ir dėl akių kalba ilgas maldas. Jie gaus griežtesnį nuosprendį.“

41 Jis atsisėdo netoli aukų rinktuvių ir stebėjo, kaip žmonės metė į jas pinigus. Daug turtingųjų aukojo gausiai. 42 Viena beturtė našlė atėjusi įmetė du smulkius pinigėlius, visai menkaverčius*. 43 Tad jis pasikvietė savo mokinius ir pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums, kad ši beturtė našlė įmetė daugiau už visus, metusius į aukų rinktuves. 44 Jie mat visi metė iš savo pertekliaus, o ji, kad ir stokoja, įmetė viską, ką turėjo, visą savo pragyvenimą.“

13 Jėzui beeinant iš šventyklos, vienas iš jo mokinių jam pasakė: „Mokytojau, pažiūrėk, kokie akmenys ir kokie pastatai!“ 2 Bet Jėzus jam tarė: „Tu žiūri į šiuos didžius pastatus? Čia neliks nė akmens ant akmens — visi bus išversti.“

3 Kai jis sėdėjo ant Alyvų kalno priešais šventyklą, Petras, Jokūbas, Jonas ir Andriejus atskirai nuo kitų jį klausė: 4 „Pasakyk mums, kada tai bus, ir koks bus ženklas, kada visa tai turės eiti į pabaigą?“ 5 Ir Jėzus pradėjo jiems kalbėti: „Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų. 6 Daug kas ateis mano vardu ir sakys: ‘Aš esu tas’, ir daugelį suklaidins. 7 O kai girdėsite karų garsus ir gandus apie karus, nepasiduokite baimei. Tai turi įvykti, bet tai dar ne galas.

8 Mat pakils tauta prieš tautą ir karalystė prieš karalystę, vietomis bus žemės drebėjimų, bus maisto nepriteklių. Tai skausmų* pradžia.

9 O jūs saugokitės; jus įdavinės teismams, būsite mušami sinagogose ir statomi prieš valdytojus ir karalius dėl manęs, kad jiems liudytumėte. 10 Ir visose tautose pirma turi būti paskelbta geroji naujiena. 11 Kai jus ves įduoti, nepradėkite iš anksto nerimauti, ką kalbėsite. Kas tą valandą bus jums duota, tai ir sakykite, nes kalbėsite ne jūs, o šventoji dvasia. 12 Brolis atiduos mirčiai brolį, tėvas — vaiką, vaikai sukils prieš gimdytojus ir atiduos juos mirčiai. 13 Dėl mano vardo būsite visų nekenčiami. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas.

14 O kai pamatysite nuniokojimo bjaurastį, stovinčią ten, kur jos neturi būti (skaitytojas tebūna įžvalgus), tie, kurie Judėjoje, tebėga tuomet į kalnus. 15 Kas ant stogo, tegul nelipa žemyn ir neina pasiimti ko nors iš namų. 16 Kas laukuose, tenegrįžta atgal pasiimti apsiausto. 17 Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! 18 Melskitės, kad tai neįvyktų žiemą. 19 Tomis dienomis bus suspaudimas, kokio nėra buvę nuo Dievo sukurtos kūrinijos pradžios ligi šiolei ir kokio daugiau nebebus. 20 Ir jeigu Jehova nebūtų sutrumpinęs tų dienų, neišsigelbėtų joks kūnas, bet dėl išrinktųjų, kuriuos išsirinko, jis tas dienas sutrumpino.

21 Jei kas nors jums tada sakytų: ‘Kristus štai čia!’, ‘Štai tenai!’, — netikėkite, 22 nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys ženklų bei stebuklų, kad paklaidintų, jei įmanoma, išrinktuosius. 23 Tad jūs saugokitės; viską jums iš anksto pasakiau.

24 Bet tomis dienomis, po ano suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, 25 žvaigždės kriste kris iš dangaus ir galybės, kurios danguje, bus sukrėstos. 26 Ir tada jie pamatys Žmogaus Sūnų ateinant debesyse su didžia galia bei šlove. 27 Tada jis pasiųs angelus ir surinks savo išrinktuosius iš keturių pasaulio šalių* — nuo žemės pakraščio iki dangaus pakraščio.

28 Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai tik jo šakelė suminkštėja ir išleidžia lapus, jūs žinote, kad arti vasara. 29 Taip pat, kai matysite tuos dalykus dedantis, žinokite, kad jis arti, prie durų. 30 Iš tiesų sakau jums: ši karta tikrai nepraeis, iki visa tai įvyks. 31 Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai nepraeis.

32 Tos dienos ar valandos niekas nežino: nei angelai danguje, nei Sūnus, tik Tėvas. 33 Būkite akyli, nemiegokite, nes nežinote, kada skirtasis laikas ateis. 34 Bus kaip su keliaujančiu svetur žmogumi, kuris išvykdamas iš namų davė įgaliojimus savo vergams, kiekvienam savą darbą, ir įsakė durininkui budėti. 35 Todėl budėkite, nes nežinote, kada namų šeimininkas sugrįš — ar vakare, ar vidurnaktį, ar gaidžiams giedant, ar anksti rytą, — 36 kad netikėtai parvykęs nerastų jūsų miegančių. 37 Ką sakau jums, sakau ir visiems: budėkite.“

14 Po dviejų dienų turėjo būti Pascha ir Neraugintos duonos šventė. Aukštieji kunigai ir Raštų žinovai ieškojo, kaip suimti Jėzų klasta ir nužudyti. 2 Mat jie kalbėjo: „Ne per šventę, kad kartais nekiltų liaudies sąmyšis.“

3 Kai Jėzus buvo Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdėjo prie stalo, atėjo moteris su alebastriniu indeliu kvapiojo aliejaus — gryno nardo, labai brangaus. Pradaužusi indelį, ji ėmė pilti aliejų jam ant galvos. 4 Kai kurie tuo pasipiktino ir kalbėjo tarpusavyje: „Kam tas kvapiojo aliejaus eikvojimas? 5 Juk jį buvo galima parduoti už daugiau kaip tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ Ir jie niršo ant jos. 6 Bet Jėzus pasakė: „Palikite ją ramybėje. Kodėl ją skaudinate? Ji padarė man kilnų darbą. 7 Vargšų šalia savęs jūs visada turite ir visada, kada norite, galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visada. 8 Ji padarė, ką galėjo, imdamasi iš anksto patepti mano kūną laidotuvėms. 9 Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama geroji naujiena, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi.“

10 O Judas Iskarijotas, vienas iš dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus išduoti jiems Jėzaus. 11 Tai išgirdę, anie apsidžiaugė ir pažadėjo jam už tai sidabrinių. Taigi jis ėmė ieškoti, kaip, pasitaikius gerai progai, Jėzų išduoti.

12 Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kai būdavo pjaunama Paschos auka, Jėzaus mokiniai jo paklausė: „Kur norėtum, kad nuėję tau paruoštume valgyti paschą?“ 13 Jis pasiuntė du savo mokinius sakydamas: „Eikite į miestą ir ten jus pasitiks žmogus, nešinas moliniu vandens indu. Sekite paskui jį 14 ir, kur jis įeis vidun, tarkite šeimininkui: ‘Mokytojas sako: „Kur man svečių kambarys, kuriame galėčiau su savo mokiniais valgyti paschą?“’ 15 Jis parodys jums didelį viršutinį kambarį, apstatytą ir parengtą. Ten mums ir paruoškite.“ 16 Mokiniai išėjo ir atėję į miestą rado visa, kaip Jėzus jiems sakė. Ir jie paruošė paschą.

17 Vakare jis atėjo su dvylika. 18 Jiems sėdint prie stalo ir valgant, Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų — valgantis su manimi — mane išduos.“ 19 Jie nuliūdo ir vienas po kito jam sakė: „Nejaugi aš?“ 20 Jis tarė: „Vienas iš dvylikos, mirkantis kąsnį viename dubenyje su manimi. 21 Tiesa, Žmogaus Sūnus išeina, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris Žmogaus Sūnų išduoda! Jam būtų buvę geriau išvis negimti.“

22 Jiems bevalgant, jis paėmė duonos paplotį ir, taręs palaiminimą, laužė jį ir davė jiems tardamas: „Imkite, tai yra* mano kūnas.“ 23 Paskui paėmęs taurę padėkojo, davė jiems ir jie visi iš jos gėrė. 24 Jis jiems pasakė: „Tai yra* manasis ‘sandoros kraujas’, išliejamas už daugelį. 25 Iš tiesų sakau jums: aš daugiau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kai gersiu jį naują Dievo karalystėje.“ 26 Galiausiai, sugiedoję himnus, jie išėjo į Alyvų kalną.

27 Jėzus jiems pasakė: „Jūs visi suklupsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys.’ 28 O kai būsiu prikeltas, pirma jūsų nukeliausiu į Galilėją.“ 29 Bet Petras jam tarė: „Jei visi kiti ir sukluptų, tai tik ne aš!“ 30 Jėzus jam pasakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien, šią naktį, dar gaidžiui dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.“ 31 Tačiau anas atkakliai tvirtino: „Jei man tektų ir mirti su tavimi, nieku gyvu tavęs neišsižadėsiu.“ Panašiai kalbėjo ir visi kiti.

32 Jie atėjo į vietą, vadinamą Getsemane. Jis pasakė savo mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi“, 33 ir nusivedė su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną. Jėzus ėmė nuogąstauti ir didžiai sielvartauti. 34 Jis tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite.“ 35 Kiek paėjęs, jis parpuolė ant žemės ir meldėsi, kad ta valanda, jeigu įmanoma, jį aplenktų. 36 Jėzus kalbėjo: „Aba*, Tėve, tau viskas įmanoma. Atimk šią taurę nuo manęs. Tačiau tebus ne taip, kaip aš noriu, bet kaip tu.“ 37 Grįžęs rado juos miegančius ir pasakė Petrui: „Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti? 38 Budėkite ir melskitės, kad neįpultumėte į pagundą. Išties, dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“ 39 Nuėjęs jis vėl meldėsi, sakydamas tuos pačius žodžius. 40 Paskui sugrįžo ir vėl rado juos miegančius, mat jų akys buvo apsunkusios. Ir jie nežinojo, ką jam atsakyti. 41 Jėzus grįžo trečią kartą ir tarė jiems: „Tokiu metu jūs miegate ir ilsitės?! Gana! Atėjo valanda! Štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas. 42 Kelkitės, eime! Antai mano išdavėjas jau čia pat.“

43 Ir bemat, jam dar tebekalbant, pasirodė Judas, vienas iš dvylikos, ir su juo kalavijais bei vėzdais ginkluotas būrys nuo aukštųjų kunigų, Raštų žinovų ir vyresniųjų. 44 Jo išdavėjas buvo sutaręs su jais dėl ženklo: „Kurį pabučiuosiu, tai tas. Suimkite jį ir saugiai nuveskite.“ 45 Jis žengė tiesiai link Jėzaus. Priėjęs tarė: „Rabi!“ ir meiliai jį pabučiavo. 46 Tada jie čiupo Jėzų ir suėmė. 47 Vienas iš ten stovinčių išsitraukęs kalaviją smogė vyriausiojo kunigo vergui ir nukirto jam ausį. 48 O Jėzus jiems pasakė: „Atėjote su kalavijais ir vėzdais suimti manęs kaip kokio plėšiko? 49 Aš kasdien buvau su jumis šventykloje ir mokiau, bet manęs nesuėmėte. Tačiau reikia, kad išsipildytų Raštai.“

50 Visi paliko jį ir pabėgo. 51 O vienas jaunuolis, vilkintis gero lino drabužį ant nuogo kūno, sekė jam iš paskos. Tie griebė jį, 52 bet šis paliko savo drabužį ir nuogas paspruko.

53 Jie nuvedė Jėzų pas vyriausiąjį kunigą. Susirinko visi aukštieji kunigai, vyresnieji ir Raštų žinovai. 54 O Petras iš tolo sekė jį iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo; ten jis prisėdo greta tarnų ir šildėsi prie ugnies. 55 Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visas sinedrionas ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų atiduoti jį mirčiai, bet niekaip nerado. 56 Mat prieš jį melagingai liudijo daugelis, tik jų parodymai nesutapo. 57 Buvo ir tokių melagingų liudytojų, kurie atsistoję teigė: 58 „Mes girdėjome jį sakant: ‘Aš nugriausiu šitą rankų darbo šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo.’“ 59 Bet ir šie jų parodymai nesutapo.

60 Tada vyriausiasis kunigas atsistojęs į vidurį paklausė Jėzaus: „Tai nieko neatsakai? Ar negirdi, ką jie prieš tave liudija?“ 61 Bet jis tylėjo ir nieko neatsakė. Vyriausiasis kunigas vėl jo paklausė: „Ar tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?“ 62 Tuomet Jėzus tarė: „Aš esu, ir jūs matysite Žmogaus Sūnų sėdintį galybės dešinėje ir ateinantį su dangaus debesimis.“ 63 Vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Ar bereikia mums liudytojų?! 64 Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums atrodo?“ Jie visi nusprendė jį esant baustiną mirtimi. 65 Kai kurie ėmė ant jo spjaudyti, dangstyti jam veidą ir daužyti kumščiais sakydami: „Pranašauk!“ Tada teismo pareigūnai mušė jam per veidą ir jį pasiėmė.

66 O Petrui esant apačioje, rūmų kieme, atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė. 67 Pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: „Tu irgi buvai su tuo Nazarėnu, su Jėzumi!“ 68 Bet jis tai paneigė: „Nei aš jį pažįstu, nei suprantu, apie ką tu kalbi.“ Ir jis išėjo į prieškiemį. 69 Tenai jį pamačiusi, tarnaitė šalia stovintiems vėl ėmė sakyti: „Šitas yra iš jų.“ 70 Jis ir šįkart tai neigė. Netrukus šalia stovintieji vėl ėmė sakyti Petrui: „Tu tikrai vienas iš jų, nes esi galilėjietis.“ 71 Bet jis, saistydamasis prakeiksmais, ėmė prisiekinėti: „Aš nepažįstu žmogaus, apie kurį kalbate!“ 72 Tuojau antrąsyk užgiedojo gaidys ir Petras prisiminė, ką Jėzus buvo jam sakęs: „Dar gaidžiui dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.“ Ir apimtas graužaties jis pravirko.

15 Kai tik išaušo, aukštieji kunigai su vyresniaisiais ir Raštų žinovais — visas sinedrionas — surengė pasitarimą; tada Jėzų surišo ir nuvedę perdavė Pilotui. 2 Pilotas jo paklausė: „Tu esi žydų karalius?“ Jis atsakė: „Tu pats tai sakai.“ 3 O aukštieji kunigai visaip jį kaltino. 4 Pilotas vėl jį klausė: „Tu nieko neatsakai? Pažiūrėk, kiek daug kaltinimų jie tau meta.“ 5 Bet Jėzus daugiau nieko neatsakė, ir Pilotas stebėjosi.

6 Kaskart per šventę jis paleisdavo jiems vieną kalinį — tą, kurio jie prašydavo. 7 Tuo metu buvo toks kalinys, vadinamas Barabu, suimtas su maištininkais; jie buvo sukėlę maištą ir įvykdę žmogžudystę. 8 Taigi minia paėjusi aukščiau ėmė prašyti, kad jis padarytų dėl jų, ką ir visuomet. 9 Pilotas atsiliepė: „Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?“ 10 Mat jis žinojo, kad aukštieji kunigai jį atvesdino iš pavydo. 11 Bet aukštieji kunigai sukurstė minią reikalauti, kad verčiau paleistų jiems Barabą. 12 Tad Pilotas dar sykį jų klausė: „Tai ką man daryti su šituo jūsų vadinamu žydų karaliumi?“ 13 Jie vėl šaukė: „Pakabink jį ant stulpo*!“ 14 Pilotas jiems sakė: „Bet ką bloga jis padarė?“ Tačiau jie dar labiau šaukė: „Pakabink jį ant stulpo!“ 15 Tada Pilotas, norėdamas, kad minia būtų patenkinta, paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė prikalti prie stulpo.

16 Kareiviai nuvedė jį į rūmų, tai yra pretorijaus*, kiemą ir sušaukė visą dalinį. 17 Jie apsiautė jį purpuru, nupynę uždėjo jam dygių šakelių vainiką 18 ir ėmė sveikinti: „Sveikas, žydų karaliau!“ 19 Ir jie čaižė nendre jam per galvą, spjaudė ant jo, klūpčiodami prieš jį lankstėsi. 20 Galiausiai, išsityčioję, jie nuvilko nuo jo purpurą, užvilko jo paties drabužius ir išvedė prikalti prie stulpo. 21 Vienam praeiviui, pareinančiam iš apylinkių, tokiam Simonui Kirėniečiui, Aleksandro ir Rufo tėvui, jie uždėjo prievolę nešti jo kančių stulpą.

22 Taigi jie atvedė Jėzų į vietą, vadinamą Golgota, išvertus — „Kaukolės vieta“, 23 tada davė jam vyno, sumaišyto su kvaišinančia mira, bet jis atsisakė. 24 Jie prikalė Jėzų prie stulpo ir pasidalijo jo drabužius mesdami dėl jų burtą — kas kam atiteks. 25 Buvo trečia valanda, kai jį prikalė prie stulpo. 26 Virš jo buvo užrašas su kaltinimu: „Žydų karalius.“ 27 Kartu su juo ant stulpų pakabino du plėšikus — vieną iš dešinės, kitą iš kairės. 28 —— * 29 Einantys pro šalį jį užgauliojo kraipydami galvas ir sakydami: „Nagi tu, kuris nugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai, 30 gelbėk save, nuženk nuo stulpo!“ 31 Taip ir aukštieji kunigai su Raštų žinovais tyčiojosi kalbėdami tarp savęs: „Kitus gelbėjo, o pats negali išsigelbėti! 32 Tenužengia dabar Kristus, Izraelio karalius, nuo stulpo, kad pamatytume ir įtikėtume.“ Jį įžeidinėjo net ir anie, kybantys šalia ant stulpų.

33 Atėjus šeštai* valandai visą žemę apgaubė tamsa; ji laikėsi iki devintos valandos. 34 Devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: „Eli̇̀, Eli̇̀, lemà sabachtãni?!“, kas išvertus reiškia: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ 35 Tai išgirdę, kai kurie iš stovinčių šalia sakė: „Matai, šaukiasi Elijo.“ 36 Vienas nubėgęs pamirkė rūgščiame vyne kempinę, užmovė ant nendrės ir davė jam gerti sakydamas: „Palikite jį! Pažiūrėkime, ar Elijas ateis jo nuimti.“ 37 Bet Jėzus garsiai sušukęs išleido paskutinį atodūsį. 38 Ir nuo viršaus iki apačios pusiau perplyšo šventovės uždanga. 39 O šimtininkas*, kuris stovėjo jam priešais ir matė, kas dėjosi jam mirštant, pasakė: „Tikrai šis žmogus buvo Dievo Sūnus.“

40 Ten buvo ir moterų, jos žiūrėjo iš tolo. Tarp jų Marija Magdalietė, Jokūbo Jaunesniojo* ir Jozės motina Marija ir Salomė, 41 kurios jį lydėjo ir jam patarnavo, kai jis buvo Galilėjoje, taip pat daug kitų moterų, atėjusių su juo į Jeruzalę.

42 Jau vakarop, kadangi buvo Pasirengimas, tai yra šabo išvakarės, 43 atėjo garbingas tarybos narys, Juozapas iš Arimatėjos, kuris irgi laukė Dievo karalystės. Įsidrąsinęs jis įėjo pas Pilotą ir paprašė Jėzaus kūno. 44 Pilotas nustebo: argi jau miręs? Jis pasikvietė šimtininką ir paklausė, ar Jėzus jau mirė. 45 Sužinojęs iš šimtininko, kad taip ir yra, atidavė kūną Juozapui. 46 Šis nupirko geriausio lino drobės, nuėmė kūną, įsupo į tą drobę, paguldė uoloje iškirstame kape ir kapo angą užrito akmeniu. 47 O Marija Magdalietė ir Jozės motina Marija žvelgė į vietą, kur jis buvo paguldytas.

16 Šabui praėjus Marija Magdalietė, Jokūbo motina Marija ir Salomė nusipirko kvepalų, kad atėjusios jį pateptų. 2 Pirmąją savaitės dieną, labai anksti, saulei patekėjus, jos atėjo prie kapo. 3 Jos viena kitai sakė: „Kas mums nuris akmenį nuo kapo angos?“ 4 Bet pakėlusios akis pamatė, kad akmuo nuristas; o jis buvo labai didelis. 5 Įėjusios į kapą, moterys išvydo dešinėje sėdintį jaunuolį, apsirengusį baltu rūbu, ir nustėro. 6 Jis tarė joms: „Nebijokite! Jūs ieškote Jėzaus Nazarėno, kuris buvo pakabintas ant stulpo. Jis prikeltas, čia jo nėra. Štai vieta, kur buvo jį paguldę. 7 Tačiau eikite pranešti jo mokiniams ir Petrui: ‘Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis jums ir sakė.’“ 8 Moterys išėjusios leidosi bėgti nuo kapo, mat jas buvo pagavęs virpulys bei stiprus jaudulys. Jos niekam nieko nesakė, nes bijojo.

ILGOJI PABAIGA

Ilgoji pabaiga yra kai kuriuose senuosiuose rankraščiuose (Aleksandrijos kodeksas, Efremo kodeksas, Bezos kodeksas), Vulgatoje (vertimas į lotynų kalbą), Kjuretono rankraštyje ir Pešitoje (vertimai į sirų kalbą), bet jos nėra Sinajaus kodekse, Vatikano kodekse, Sinajaus siriškajame kodekse ir kai kuriuose senuose vertimo į armėnų kalbą rankraščiuose:

9 Prisikėlęs savaitės pirmosios dienos ankstų rytą, jis pirmiausia pasirodė Marijai Magdalietei, iš kurios buvo išvaręs septynis demonus. 10 Ji nuėjo ir pranešė tiems, kurie anksčiau buvo su juo, o dabar gedėjo ir verkė. 11 Bet jie, išgirdę, kad jis atgijo ir kad Marija jį matė, netikėjo. 12 Paskui jis kitokiu pavidalu pasirodė dviem iš jų, kai jie ėjo į apylinkes. 13 Tuodu grįžo ir pranešė visiems kitiems. Bet jie ir šiais nepatikėjo. 14 O vėliau jis pasirodė visiems vienuolikai, kai jie sėdėjo prie stalo. Jis priekaištavo dėl jų netikėjimo ir širdies kietumo, kad netikėjo tais, kurie matė jį prikeltą iš mirusiųjų. 15 Ir jis jiems sakė: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite gerąją naujieną visai kūrinijai. 16 Kas įtikės ir bus pakrikštytas, tas bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas. 17 Tikinčiuosius lydės šie ženklai: jie mano vardu išvarinės demonus, kalbės svetimomis kalbomis, 18 ims rankomis gyvates ir, jeigu išgers ko nors mirtinai nuodingo, jiems visai nepakenks. Jie dės rankas ant ligonių ir šie pasveiks.“

19 Taigi, kai baigė jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų ir atsisėdo Dievo dešinėje. 20 O jie išėjo ir visur skelbė, Viešpačiui su jais veikiant ir jų žodį patvirtinant lydimaisiais ženklais.

TRUMPOJI PABAIGA

Kai kuriuose vėlyvuosiuose rankraščiuose ir vertimuose po Morkaus 16:8 žodžių yra tokia trumpa pabaiga:

Bet viską, kas buvo nurodyta, jos trumpai papasakojo tiems, kurie buvo su Petru. O paskui pats Jėzus per juos pasiuntė nuo rytų iki vakarų šventąją ir nepragaištančią amžinojo išgelbėjimo žinią.