Evangelija pagal Matą

1 Knyga apie Jėzaus Kristaus, Dovydo sūnaus, Abraomo sūnaus, gyvenimą.*

17 Taigi iš viso nuo Abraomo iki Dovydo buvo keturiolika kartų̃, nuo Dovydo iki Babilonijos tremties — keturiolika kartų ir nuo Babilonijos tremties iki Kristaus — keturiolika kartų.

18 Jėzaus Kristaus gimimas buvo toks. Jo motina Marija buvo susižadėjusi su Juozapu. Dar jiems nepradėjus kartu gyventi, ji šventosios dvasios veikimu tapo nėščia. 19 Jos vyras Juozapas, būdamas teisus žmogus ir nenorėdamas pasmerkti jos viẽšai gėdai, ketino su ja slapčia išsiskirti. 20 Kai jis buvo tai apgalvojęs, sapne jam pasirodė Jehovos* angelas ir pasakė: „Juozapai, Dovydo sūnau, nebijok parsivesti į namus savo žmonos Marijos, nes tas, kuris joje pradėtas, yra iš šventosios dvasios. 21 Ji pagimdys sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi*, nes jis išgelbės savo tautą iš nuodėmių.“ 22 Visa tai įvyko, kad išsipildytų Jehovos per pranašą pasakyti žodžiai: 23 „Štai mergelė taps nėščia ir pagimdys sūnų, ir jie pavadins jį Emanueliu“, išvertus — „Dievas su mumis“.

24 Juozapas nubudęs padarė, kaip Jehovos angelas jam nurodė, — parsivedė savo žmoną į namus. 25 Bet jis neturėjo su ja santykių, iki ji pagimdė sūnų; jis pavadino jį Jėzumi.

2 Jėzui gimus Judėjos Betliejuje karaliaus Erodo* dienomis, į Jeruzalę atkeliavo žvaigždininkai* iš rytų 2 ir sakė: „Kur yra gimusysis žydų karalius? Rytuose mes matėme jo žvaigždę ir atėjome jam nusilenkti.“ 3 Tai išgirdęs, karalius Erodas sunerimo, o drauge su juo ir visa Jeruzalė. 4 Sukvietęs visus tautos aukštuosius kunigus ir Raštų žinovus ėmė jų klausinėti, kur turėjęs gimti Kristus. 5 Šie atsakė jam: „Judėjos Betliejuje, nes per pranašą parašyta: 6 ‘Ir tu, Judo žemės Betliejau, anaiptol nesi menkiausias tarp Judo valdytojų, nes iš tavęs kils vadovas, kuris ganys mano tautą, Izraelį.’“

7 Tada Erodas slapta pasikvietė žvaigždininkus ir iš jų išsiteiravo, kada žvaigždė pasirodė. 8 Paskui pasiuntė juos į Betliejų sakydamas: „Keliaukite ir rūpestingai ieškokite vaikelio, o radę praneškite man, kad irgi galėčiau nuvykęs jį pagerbti.“ 9 Išklausę karalių, jie leidosi į kelią. Ir štai žvaigždė, kurią jie išvydo rytuose, traukė pirma jų, kol sustojo virš tos vietos, kur buvo vaikelis. 10 Regėdami žvaigždę jie be galo džiaugėsi. 11 Įėję į namus, jie pamatė vaikelį su jo motina Marija ir parpuolę ant žemės išreiškė jam pagarbą. Išsiėmę savo brangenybes davė jam dovanų: aukso, smilkomųjų sakų ir miros. 12 Tačiau sapne gavę nuo Dievo perspėjimą negrįžti pas Erodą, jie leidosi į savo kraštą kitu keliu.

13 Jiems iškeliavus, štai Juozapui sapne pasirodė Jehovos angelas ir tarė: „Kelkis, imk vaikelį ir jo motiną, bėk į Egiptą ir pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos vaikelio, norėdamas jį nužudyti.“ 14 Atsikėlęs nakčia Juozapas pasiėmė vaikelį su jo motina ir pasitraukė į Egiptą. 15 Ten pasiliko iki Erodo mirties, kad išsipildytų, kas Jehovos per jo pranašą buvo pasakyta: „Iš Egipto pašaukiau savo sūnų.“

16 Pamatęs, kad žvaigždininkai jį pergudravo, Erodas baisiai įsiuto ir pasiuntęs išžudė Betliejuje bei jo apylinkėse visus berniukus, dvejų metų ir jaunesnius, pagal laiką, kurį buvo išsiteiravęs iš žvaigždininkų. 17 Taip išsipildė, kas buvo pasakyta per pranašą Jeremiją: 18 „Pasigirdo balsas Ramoje, verksmas ir didelis raudojimas, — tai Rachelė verkė savo vaikų ir nesileido paguodžiama, nes jų nebėra.“

19 Erodui mirus, štai Jehovos angelas pasirodė Juozapui Egipte per sapną 20 ir tarė: „Kelkis, imk vaikelį su jo motina ir leiskis į Izraelio žemę, nes mirė tie, kurie kėsinosi į vaikelio sielą*.“ 21 Tad jis atsikėlė, pasiėmė vaikelį, jo motiną ir atkeliavo į Izraelio žemę. 22 Tačiau išgirdęs, kad Judėjoje vietoj savo tėvo Erodo karaliauja Archelajas, pabijojo ten eiti. Be to, sapne gavo perspėjimą nuo Dievo, todėl pasitraukė į Galilėjos kraštą. 23 Atvykęs apsigyveno Nazareto mieste, kad išsipildytų, kas pasakyta per pranašus: „Jį vadins Nazariečiu.“

3 Tomis dienomis pasirodė Jonas Krikštytojas* ir skelbė Judėjos dykumoje 2 sakydamas: „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė.“ 3 Tai tas, apie kurį per pranašą Izaiją pasakyta: „Girdėti balsas šaukiančio tyruose: ‘Paruoškite Jehovai kelią, ištiesinkite jam takus!’“ 4 Tasai Jonas vilkėjo kupranugarių vilnos apdaru ir buvo susijuosęs strėnas odiniu diržu. Jo maistas buvo skėriai ir laukinių bičių medus. 5 Tuo metu Jeruzalė, visa Judėja ir visa pajordanė ėjo pas jį. 6 Žmonės atvirai pripažindavo savo nuodėmes, ir jis krikštijo juos Jordano upėje.

7 Pamatęs, kad į krikštą ateina daug fariziejų ir sadukiejų, jis sakė jiems: „Jūs, angių paderme, kas jus pamokė bėgti nuo ateinančios rūstybės? 8 Duokite vaisių, priderančių atgailai, 9 ir nemanykite sau: ‘Mūsų tėvas Abraomas.’ Sakau jums, kad Dievas gali ir iš šitų akmenų pakelti vaikų Abraomui. 10 Kirvis jau pridėtas prie medžių šaknų. Kiekvienas medis, neduodantis gerų vaisių, bus iškirstas ir įmestas į ugnį. 11 Aš, tiesa, jus krikštiju vandenyje dėl jūsų atgailos, o tas, kuris ateina įkandin manęs, galingesnis už mane. Aš nevertas nė sandalų jam nuauti. Jis krikštys jus šventojoje dvasioje ir ugnyje. 12 Jo rankoje vėtyklė ir jis viską suvalys nuo savo grendymo — kviečius susems į svirną, o pelus sudegins neužgesinama ugnimi.“

13 Tada iš Galilėjos Jėzus atėjo prie Jordano pas Joną, kad šis jį pakrikštytų. 14 Bet Jonas mėgino jį sulaikyti tokiais žodžiais: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane?“ 15 Jėzus atsakė: „Šįsyk tebus šitaip, nes mums dera taip įvykdyti visa, kas teisu.“ Tada Jonas sutiko. 16 Pakrikštytas, Jėzus tuojau išbrido iš vandens, ir štai atsivėrė dangus, ir jis išvydo Dievo dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir besileidžiančią ant jo. 17 Ir iš dangaus nuskambėjo balsas: „Tai mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš patenkintas.“

4 Tada Jėzus buvo dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų Velnio gundomas. 2 Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo alkanas. 3 Tuomet prisiartino Gundytojas ir tarė jam: „Jei tu Dievo sūnus, liepk, kad šitie akmenys pavirstų duona.“ 4 Bet jis atsakė: „Parašyta: ‘Žmogus bus gyvas ne vien duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Jehovos lūpų.’“

5 Paskui Velnias jį paėmė į šventąjį miestą, pastatė ant šventyklos sienos 6 ir tarė: „Jei tu Dievo sūnus, šok žemyn — juk parašyta: ‘Jis palieps savo angelams ir jie nešios tave ant rankų, kad kartais neužsigautum kojos į akmenį.’“ 7 Jėzus jam atsakė: „Taip pat parašyta: ‘Nemėgink Jehovos, savo Dievo.’“

8 Ir dar Velnias jį paėmė ant nepaprastai aukšto kalno, parodė visas pasaulio karalystes bei jų šlovę 9 ir tarė: „Visa tai aš tau duosiu, jeigu parpuolęs mane pagarbinsi.“ 10 Tada Jėzus jam pasakė: „Eik šalin, Šėtone! Parašyta: ‘Jehovą, savo Dievą, garbink ir dievatarnystę eik jam vienam.’“ 11 Tada Velnias nuo jo atstojo, ir štai pasirodė angelai ir jam patarnavo.

12 Išgirdęs, kad Jonas suimtas, jis pasitraukė į Galilėją. 13 Paskui, palikęs Nazaretą, atėjo ir apsigyveno Kafarnaume prie ežero, Zabulono ir Naftalio srityje, 14 kad išsipildytų, kas pasakyta per pranašą Izaiją: 15 „Zabulono žeme ir Naftalio žeme prie pajūrio kelio, kitapus Jordano, tautų Galilėja! 16 Tamsybėje skendintys žmonės išvydo didžią šviesą, tūnantiems mirties šešėlio šalyje patekėjo šviesa.“ 17 Nuo to meto Jėzus ėmė skelbti ir sakyti: „Atgailaukite, nes prisiartino dangaus karalystė.“

18 Eidamas palei Galilėjos ežerą jis pamatė du brolius — Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų, metančius į ežerą tinklą, mat jie buvo žvejai. 19 Jis pasakė jiems: „Eime su manimi ir aš padarysiu jus žmonių žvejais.“ 20 Tuojau palikę tinklus, jie nusekė paskui* jį. 21 Eidamas toliau jis pamatė kitus du brolius — Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, kurie valtyje su savo tėvu Zebediejumi taisė savo tinklus, ir pašaukė juos. 22 Iš karto palikę valtį ir tėvą, šie nusekė paskui jį.

23 Tada jis vaikščiojo po visą Galilėją mokydamas jų sinagogose, skelbdamas gerąją naujieną* apie karalystę ir gydydamas žmones nuo visokiausių ligų bei negalių. 24 Ir pasklido garsas apie jį visoje Sirijoje. Žmonės gabeno jam visus paliegusius, įvairių ligų ir kančių varginamus, demonų apsėstus, sergančius epilepsija, paralyžiuotus ir jis gydė juos. 25 Todėl pãskui jį sekė didžiulės minios iš Galilėjos, Dekapolio, Jeruzalės, Judėjos ir iš kitapus Jordano.

5 Matydamas minias, jis užlipo ant kalno. Jam atsisėdus, priėjo jo mokiniai. 2 Pravėręs lūpas, jis ėmė juos mokyti:

3 „Laimingi, kurie suvokia turį dvasinių poreikių,* — jų yra dangaus karalystė.

4 Laimingi sielvartaujantys — jie bus paguosti.

5 Laimingi romieji — jie paveldės žemę.

6 Laimingi alkstantys ir trokštantys teisumo — jie bus pasotinti.

7 Laimingi gailestingieji — jie susilauks gailestingumo.

8 Laimingi tyraširdžiai — jie regės Dievą.

9 Laimingi taikdariai — jie bus vadinami Dievo sūnumis.

10 Laimingi, kurie persekiojami dėl teisumo, — jų yra dangaus karalystė.

11 Laimingi esate, kai dėl manęs jus užgaulioja, persekioja ir kalba apie jus visokias piktas melagystes. 12 Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes didis jūsų atlygis danguje. Juk taip seniau persekiojo ir pranašus.

13 Jūs — žemės druska. Jei druska netenka sūrumo, kaipgi jį besugrąžinsi? Tokia druska niekam nebetinka, tik išmesti laukan žmonėms mindžioti.

14 Jūs — pasaulio šviesa. Neįmanoma paslėpti miesto, kuris pastatytas ant kalno. 15 Ir niekas uždegto žiburio nevožia saiku*, bet stato ant žibintuvo, kad šviestų visiems namuose. 16 Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, esantį danguje.

17 Nemanykite, kad aš atėjau panaikinti Įstatymo ar Pranašų. Atėjau ne panaikinti, bet įvykdyti. 18 Iš tiesų sakau jums: greičiau jau dangus ir žemė praeis, negu bent viena mažiausia raidelė ar bent vienas brūkšnelis pradings iš Įstatymo, iki visa įvyks. 19 Tad jeigu kas nors laužo bent vieną iš šitų mažiausių įsakymų ir taip elgtis moko žmones, dangaus karalystėje bus palaikytas mažiausiu. O kuris juos vykdo ir jų moko, dangaus karalystėje bus palaikytas didžiu. 20 Todėl sakau jums: jeigu teisumu neviršysite Raštų žinovų ir fariziejų, nieku gyvu neįeisite į dangaus karalystę.

21 Jūs girdėjote, kad senovėje buvo pasakyta: ‘Nežudyk. O kas įvykdo žmogžudystę, turės atsakyti teisme.’ 22 Bet aš jums sakau, kad teisme turės atsakyti kiekvienas, kuris nesiliauja rūstavęs ant savo brolio. Kas paniekina savo brolį bjauriu žodžiu, turės stoti prieš aukščiausią teismą*. O kas sako: ‘Tu, niekam tikęs kvaily!’, smerktinas į ugningąją Geheną*.

23 Tad jeigu neši savo dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, kad tavo brolis turi ką nors prieš tave, 24 palik dovaną ten prie aukuro ir eik pirma susitaikyti su broliu; paskui grįžęs aukok savo dovaną.

25 Nedelsdamas susitark su savo ieškovu — kol dar esi su juo kelyje į teismą, kad kartais ieškovas neįduotų tavęs teisėjui, o teisėjas — teismo pareigūnui, ir kad nebūtum įmestas į kalėjimą. 26 Iš tiesų tau sakau: tikrai iš ten neišeisi, kol nesugrąžinsi visko iki paskutinio skatiko*.

27 Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: ‘Nesvetimauk.’ 28 Bet aš jums sakau, kad kiekvienas, kuris žiūri į moterį jos geisdamas, jau svetimavo su ja savo širdyje. 29 Tad jeigu tavo dešinioji akis veda tave į suklupimą, išlupk ją ir mesk šalin. Juk geriau tau netekti vieno nario, negu kad visas tavo kūnas būtų įmestas į Geheną. 30 Ir jeigu tavo dešinioji ranka veda tave į suklupimą, nukirsk ją ir mesk šalin. Juk geriau tau prarasti vieną narį, negu kad visas tavo kūnas atsidurtų Gehenoje.

31 Taip pat buvo pasakyta: ‘Kas išsiskiria su savo žmona, teduoda jai skyrybų raštą.’ 32 Bet aš jums sakau, kad kiekvienas, kuris išsiskiria su žmona, jei ne dėl ištvirkavimo*, — stumia ją svetimauti, ir kas išsiskyrusiąją veda — svetimauja.

33 Taip pat girdėjote, jog senovėje buvo pasakyta: ‘Neprisiek tuščiai, bet įvykdyk savo įžadus Jehovai.’ 34 O aš jums sakau: išvis neprisiekinėkite — nei dangumi, nes tai Dievo sostas, 35 nei žeme, nes ji yra pakoja jo kojoms, nei Jeruzale, nes tai didžiojo Karaliaus miestas. 36 Neprisiekinėk nei savo galva, nes negali nė vieno plauko padaryti balto ar juodo. 37 Tiesiog jūsų ‘taip’ tegul reiškia ‘taip’, o ‘ne’ — ‘ne’, nes kas viršaus — tai iš piktojo.

38 Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: ‘Akis už akį ir dantis už dantį.’ 39 Bet aš jums sakau: nesipriešink piktam žmogui, ir jeigu kas suduoda tau per dešinį skruostą, atsuk jam ir kitą. 40 Jeigu kas nori su tavimi bylinėtis ir atimti iš tavęs palaidinę, duok jam ir apsiaustą. 41 Ir jeigu kas turintis valdžią uždeda tau prievolę nueiti mylią, eik su juo dvi. 42 Prašančiam duok ir nuo norinčio iš tavęs pasiskolinti* nenusigręžk.

43 Jūs girdėjote, kad buvo pasakyta: ‘Mylėk savo artimą ir nekęsk priešo.’ 44 Bet aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, 45 kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo sūnūs, nes jis leidžia savo saulei tekėti blogiems ir geriems žmonėms, siunčia lietų teisiesiems ir neteisiesiems. 46 Jeigu mylite tuos, kurie jus myli, kokį atlygį gausite? Argi taip nedaro ir mokesčių rinkėjai? 47 Ir jeigu sveikinate vien savo brolius, ką gi ypatinga darote? Argi taip nesielgia ir kitų tautų žmonės? 48 Tad būkite tobuli, kaip ir jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas.

6 Žiūrėkite, kad nerodytumėte savo teisumo žmonių akivaizdoje, — norėdami būti jų matomi, antraip negausite atlygio iš savo Tėvo, kuris yra danguje. 2 Antai kai šelpi* kitus, netrimituok priešais save, kaip veidmainiai daro sinagogose ir gatvėse, kad būtų žmonių liaupsinami. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. 3 Kai šelpi, tegu tavo kairė ranka nežino, ką daro dešinė, 4 kad tavo šelpimas liktų slaptoje. Tada tavo Tėvas, kuris stebi slaptoje, tau atlygins.

5 Taip pat kai meldžiatės, nebūkite kaip veidmainiai, — tokie mėgsta melstis stovėdami sinagogose ir didžiųjų gatvių sankirtose, kad būtų žmonių matomi. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. 6 Kai meldiesi, eik į savo kambarį ir užsidaręs duris melskis savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Tada tavo Tėvas, stebintis slaptoje, tau atlygins. 7 Melsdamiesi nekalbėkite to paties per tą patį, kaip daro kitų tautų žmonės, mat jie mano būsią išklausyti dėl žodžių gausumo. 8 Nepasidarykite kaip jie, juk Dievas, jūsų Tėvas, dar jums neprašius žino, ko jums reikia.

9 Taigi melskitės taip:

‘Tėve mūsų, kuris esi danguje, tebūna šventu laikomas* tavo vardas. 10 Teateina tavo karalystė. Tebūna tavo valia, kaip danguje, taip ir žemėje. 11 Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien 12 ir atleisk mums mūsų kaltes*, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams*. 13 Ir nevesk mūsų į pagundą, bet gelbėk mus nuo piktojo.’

14 Jeigu jūs atleisite žmonėms jų prasikaltimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, 15 o jeigu neatleisite žmonėms jų prasikaltimų, ir jūsų Tėvas neatleis jūsų prasikaltimų.

16 Kai pasninkaujate, nebebūkite paniurę kaip veidmainiai, — jie perkreipia veidą, kad žmonėms atrodytų pasninkaujantys. Iš tiesų sakau jums: jie jau atsiėmė savo atlygį. 17 Kai pasninkauji, pasitepk galvą ir nusiprausk veidą, 18 kad ne žmonėms atrodytum pasninkaujantis, o savo Tėvui, kuris yra slaptoje. Tada tavo Tėvas, stebintis slaptoje, tau atlygins.

19 Liaukitės krovęsi turtus žemėje, kur kandys ir rūdys ėda, kur vagys laužiasi ir vagia. 20 Verčiau kraukitės turtus danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys nesilaužia ir nevagia, 21 nes kur tavo turtas, ten bus ir tavo širdis.

22 Kūno žiburys yra akis. Jeigu tavo akis žiūri į viena*, visas tavo kūnas bus šviesus. 23 Bet jeigu tavo akis šnairuoja*, visas tavo kūnas bus tamsus. Tad jeigu tavyje esanti šviesa iš tikro yra tamsa, tai kokia toji tamsa didelė!

24 Niekas negali vergauti dviem šeimininkams: arba vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą niekins. Negalite vergauti Dievui ir turtams*.

25 Todėl sakau jums: liaukitės nerimavę dėl savo sielos — ką valgysite, ką gersite, arba dėl savo kūno — ką vilkėsite. Argi siela nėra daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? 26 Įsižiūrėkite į dangaus paukščius: jie nei sėja, nei pjauna, nei į svirnus neša, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne vertingesni už juos? 27 Kas iš jūsų savo nerimavimu gali bent viena uolektimi pailginti savo gyvenimą? 28 Ir kamgi nerimaujate dėl drabužio? Pasimokykite iš to, kaip auga lauko lelijos: nei jos pluša, nei verpia, 29 bet sakau jums, kad net Saliamonas visoje savo šlovėje nebuvo taip pasipuošęs, kaip kiekviena iš jų. 30 Tad jeigu Dievas taip aprengia laukų augalą, kuris šiandien gyvuoja, o rytoj metamas į krosnį, argi juo labiau neaprengs jūsų, mažatikiai? 31 Todėl nebūkite susirūpinę ir nesakykite ‘ką valgysime?’ arba ‘ką gersime?’, arba ‘kuo apsivilksime?’, — 32 viso to vaikosi tautų žmonės. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad jums viso to reikia.

33 Taigi pirmiausia ieškokite karalystės ir jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta. 34 Nebūkite susirūpinę dėl rytojaus, nes rytdiena turės savų rūpesčių. Kiekvienai dienai gana savo bėdų.

7 Liaukitės teisę, kad nebūtumėte teisiami, 2 nes kokiu teismu teisiate, tokiu patys būsite teisiami, ir kokiu saiku seikite, tokiu ir jums seikės. 3 Tad kodėl žiūri į šapelį savo brolio akyje, o nekreipi dėmesio į rąstą savojoje? 4 Ir kaip gali sakyti broliui: ‘Leisk, išimsiu šapelį tau iš akies’, kai tau pačiam akyje rąstas? 5 Veidmainy! Pirma ištrauk rąstą sau iš akies, tada aiškiai matysi, kaip išimti šapelį broliui iš akies.

6 Neduokite to, kas šventa, šunims ir nemeskite savo perlų kiaulėms, kad kartais jos nesutryptų jų ir apsigręžusios jūsų nesudraskytų.

7 Prašykite ir bus jums duota, ieškokite ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta. 8 Mat kiekvienas prašantis gauna, kiekvienas ieškantis randa ir kiekvienam beldžiančiam bus atidaryta. 9 Nejaugi atsirastų tarp jūsų toksai žmogus, kuris savo sūnui, prašančiam duonos, paduotų akmenį? 10 Arba jeigu jis paprašytų žuvies, negi paduotų gyvatę? 11 Tad jeigu jūs, būdami netikę, mokate duoti savo vaikams gerų dovanų, juo labiau jūsų Tėvas, esantis danguje, duos gera tiems, kurie jį prašo.

12 Taigi visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, ir jūs jiems darykite, — juk tai ir yra Įstatymas ir Pranašai.

13 Įeikite pro ankštus vartus, nes platus ir erdvus kelias veda į pražūtį, ir juo eina daugelis, 14 o ankšti vartai ir siauras kelias veda į gyvenimą, ir nedaug kas jį atranda.

15 Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avies kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai. 16 Juos atpažinsite iš jų vaisių. Argi vynuogės skinamos nuo dygiakrūmių ar figos nuo dagių? 17 Kiekvienas geras medis veda gerus vaisius, o kiekvienas išpuvęs medis — netikusius. 18 Geras medis negali vesti netikusių vaisių, o išpuvęs medis — gerų. 19 Kiekvienas medis, nevedantis gerų vaisių, nukertamas ir metamas į ugnį. 20 Taigi juos pažinsite iš vaisių.

21 Ne kiekvienas, sakantis man ‘Viešpatie, Viešpatie’, įeis į dangaus karalystę, o tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. 22 Daug kas tą dieną sakys man: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes nepranašavome tavo vardu, argi neišvarinėjome demonų tavo vardu, argi nedarėme daugelio galingų darbų* tavo vardu?’ 23 Tačiau tada jiems pareikšiu: ‘Aš niekada jūsų nepažinojau. Eikit šalin nuo manęs, savavaliautojai!’

24 Taigi kiekvienas, kuris girdi šiuos mano žodžius ir juos vykdo, bus panašus į nuovokų žmogų, pasistačiusį namą ant uolos. 25 Prapliupo liūtis, pakilo vandenys, atūžė vėjai ir daužėsi į tą namą, bet jis nesugriuvo, nes buvo pastatytas ant uolos. 26 O kiekvienas, kuris girdi šiuos mano žodžius, bet jų nevykdo, bus panašus į kvailą žmogų, pasistačiusį namą ant smėlio. 27 Prapliupo liūtis, pakilo vandenys, atūžė vėjai, trankėsi į tą namą ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus.“

28 Kai Jėzus baigė tai kalbėti, minios didžiai stebėjosi jo mokymu, 29 nes jis mokė juos kaip turintis galią, o ne kaip jų Raštų žinovai.

8 Kai jis nusileido nuo kalno, didelės minios nusekė pãskui. 2 Ir štai priėjo vienas sergantis raupsais, nusilenkė jam ir tarė: „Viešpatie, jei tik norėtum, galėtum padaryti mane švarų.“ 3 Jėzus ištiesęs ranką palietė jį ir pasakė: „Noriu. Tapk švarus.“ Ir iš karto jis tapo švarus, raupsų neliko. 4 Tada Jėzus jam prisakė: „Žiūrėk, niekam nepasakok, bet nueik pasirodyti kunigui ir paaukok Mozės nurodytą dovaną, kad jiems paliudytum.“

5 Kai jis įžengė į Kafarnaumą, prie jo priėjo vienas šimtininkas* ir ėmė maldauti: 6 „Gerbiamasis, mano tarnas guli namuose paralyžiuotas ir baisiai kankinasi.“ 7 Jėzus jam tarė: „Nueisiu ir išgydysiu jį.“ 8 Šimtininkas atsakė: „Gerbiamasis, nesu tinkamas priimti tave po savo stogu. Tiesiog tark žodį ir mano tarnas pasveiks. 9 Juk ir aš, pats būdamas pavaldinys, turiu sau pavaldžių kareivių. Vienam sakau ‘eik!’, ir jis eina, kitam — ‘ateik!’, ir jis ateina, o savo vergui — ‘daryk tai!’, ir jis daro.“ 10 Tai išgirdęs, Jėzus nustebo ir tarė einantiems iš paskos: „Iš tiesų sakau jums: Izraelyje neradau nė vieno, kurio tikėjimas būtų toks didelis. 11 Tad aš jums sakau, kad daugelis ateis iš rytų ir vakarų ir susės prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu dangaus karalystėje, 12 o karalystės sūnūs bus išmesti laukan į tamsą. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.“ 13 Tada šimtininkui Jėzus pasakė: „Eik ir tebūna tau, kaip tiki.“ Tą pačią valandą tarnas pasveiko.

14 Atėjęs į Petro namus, Jėzus pamatė jo uošvę gulinčią ir karščiuojančią. 15 Jis palietė jos ranką ir karštis atslūgo. Tada ji atsikėlė ir ėmėsi jam patarnauti. 16 O atėjus vakarui žmonės atgabeno pas jį daug demonų apsėstųjų, ir jis išvarė dvasias žodžiu, taip pat išgydė visus sergančius, 17 kad išsipildytų, kas pasakyta per pranašą Izaiją: „Jis pasiėmė mūsų negales ir nusinešė mūsų ligas.“

18 Matydamas aplink save minią, Jėzus paliepė irtis į kitą krantą. 19 Vienas Raštų žinovas priėjęs prie jo tarė: „Mokytojau, aš seksiu paskui tave, kur tik tu eisi.“ 20 Bet Jėzus jam pasakė: „Lapės turi urvus ir dangaus paukščiai buveines, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti.“ 21 Kitas mokinys prašė: „Viešpatie, leisk man pirma eiti savo tėvo palaidoti.“ 22 Jėzus jam atsakė: „Sek paskui mane ir palik mirusiems laidoti savo mirusiuosius.“

23 Jėzus įlipo į valtį ir mokiniai paskui jį. 24 Staiga ežeras smarkiai įsišėlo ir bangos ėmė semti valtį. O Jėzus miegojo. 25 Prišokę jie pažadino jį šaukdami: „Viešpatie, gelbėk mus, tuoj žūsime!“ 26 Jis jiems tarė: „Kodėl jūs tokie baikštūs, mažatikiai?“ Tada atsikėlęs sudraudė vėjus bei ežerą ir pasidarė visiškai tyku. 27 Jie buvo apstulbę ir kalbėjo: „Kas jis per vienas, kad net vėjai ir ežeras jo klauso?“

28 Kai persikėlęs į kitą krantą jis išlipo gadariečių krašte, jam priešais iš kapų išėjo du žmonės, apsėsti demonų. Šitie buvo tokie nuožmūs, kad niekas nedrįsdavo eiti tuo keliu. 29 Juodu ėmė šaukti: „Kas tau darbo dėl mūsų, Dievo Sūnau? Ar atėjai čia kankinti mūsų pirma laiko?“ 30 Gerokai toliau nuo jų ganėsi didelė kiaulių banda. 31 Tada demonai ėmė jį prašyti: „Jeigu mus išvarysi, tai siųsk į tą kiaulių bandą.“ 32 Jis pasakė jiems: „Eikite!“ Jie išėjo ir apsėdo kiaules. Tai pasileido visa banda nuo skardžio į ežerą ir vandenyje prigėrė. 33 O kiauliaganiai pabėgo ir pasiekę miestą viską papasakojo, — taip pat, kas nutiko su apsėstaisiais. 34 Ir štai visas miestas išėjo pasitikti Jėzaus. Jį pamatę, labai prašė, kad pasišalintų iš jų krašto.

9 Tad sėdęs į valtį jis leidosi į kitą pusę ir atvyko į savo miestą. 2 Ir štai jam ant gulto atnešė paralyžiuotą žmogų. Matydamas jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Drąsiau, vaike. Tavo nuodėmės atleistos.“ 3 O kai kurie Raštų žinovai manė sau: „Šitas piktžodžiauja.“ 4 Žinodamas jų mintis Jėzus tarė: „Kodėl piktai mąstote širdyje? 5 Kas gi lengviau: ar pasakyti ‘tavo nuodėmės atleidžiamos’, ar — ‘kelkis ir vaikščiok’? 6 Tačiau kad žinotumėte, jog Žmogaus Sūnus žemėje turi galią atleisti nuodėmes — tada jis kreipėsi į paralyžiuotąjį, — kelkis, imk savo gultą ir eik namo.“ 7 Šis atsistojo ir nuėjo namo. 8 Tai išvydusios, minios nusigando ir šlovino Dievą, duodantį tokią galią žmonėms.

9 Eidamas iš ten, Jėzus pamatė žmogų, vardu Matas, sėdintį mokesčių rinkykloje, ir tarė jam: „Sek paskui* mane.“ Šis pakilo ir nusekė paskui jį. 10 Vėliau, jam besėdint namuose prie stalo, štai susirinko daug mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių. Jie susėdo su Jėzumi ir jo mokiniais. 11 Tai pamatę, fariziejai jo mokiniams ėmė kalbėti: „Kodėl jūsų mokytojas valgo su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais?“ 12 Išgirdęs tai, jis pasakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams. 13 Tad eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos.’ Juk aš atėjau kviesti ne teisiųjų, o nusidėjėlių.“

14 Tada Jono mokiniai priėję prie jo paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai laikomės pasninko, o tavo mokiniai nepasninkauja?“ 15 Į tai Jėzus atsakė: „Kam jaunikio draugams liūdėti, kol jaunikis yra su jais? Tačiau ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada jie pasninkaus. 16 Seno apsiausto niekas nelopo naujo audinio* lopu, nes naujas audinys susitraukęs išplėštų dar didesnę skylę. 17 Ir niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes jeigu taip padaro, vynmaišiai plyšta, vynas išsilieja ir vynmaišiai nueina niekais. Jauną vyną pila į naujus vynmaišius, todėl išsilaiko ir viena, ir kita.

18 Jam taip bekalbant, štai priėjo vienas žmogus iš vyresnybės ir, parpuolęs prieš jį, tarė: „Mano duktė tikriausiai jau mirė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką ir ji atgis.“

19 Jėzus atsikėlęs nuėjo su savo mokiniais paskui jį. 20 Ir štai viena moteris, jau dvylika metų varginama kraujoplūdžio, prisiartino jam iš nugaros ir palietė jo drabužio kutus; 21 mat pati sau kalbėjo: „Jeigu tik paliesiu jo drabužį, išgysiu.“ 22 Jėzus atsigręžęs pamatė ją ir pasakė: „Drąsiau, dukterie, tavo tikėjimas tave išgydė.“ Ir tą pačią valandą moteris pasveiko.

23 Atėjęs į ano vyresniojo namus ir pamatęs fleitininkus bei žmonių sąmyšį, 24 Jėzus jiems sakė: „Išeikite, nes mergaitė ne mirusi, o miega.“ Bet jie iš jo tik šaipėsi. 25 Kai žmonės buvo išprašyti laukan, jis įėjo į vidų, paėmė mergaitę už rankos ir ji atsikėlė. 26 Ir kalbos apie tai pasklido po visą aną kraštą.

27 Jėzui einant iš ten, įkandin jo sekė du neregiai. Juodu šaukė: „Pagailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“ 28 Kai jis įėjo į namus, neregiai užėjo pãskui ir Jėzus jų paklausė: „Ar tikite, kad galiu tai padaryti?“ Jie atsakė: „Taip, Viešpatie.“ 29 Tada jis palietė jiems akis ir tarė: „Teįvyksta jums, kaip tikite.“ 30 Ir jų akys atsivėrė. Jėzus jiems griežtai prisakė: „Žiūrėkite, kad niekas apie tai nesužinotų.“ 31 Tačiau tuodu išėję išgarsino jį visame tame krašte.

32 Jiems išeinant, štai žmonės atvedė pas jį demono apsėstą nebylį, 33 ir kai demonas buvo išvarytas, nebylys prakalbo. O minios stebėjosi ir sakė: „Nieko panašaus Izraelyje dar nebuvo regėta.“ 34 Tačiau fariziejai ėmė kalbėti: „Jis išvaro demonus jų valdovo galia.“

35 Jėzus leidosi į kelionę po visus miestus bei kaimus ir mokė jų sinagogose, skelbė gerąją karalystės naujieną, gydė visokias ligas ir negales. 36 Matydamas minias jis jautė žmonėms gailestį, nes jie buvo nuengti ir apleisti lyg avys be piemens. 37 Tada jis pasakė savo mokiniams: „Pjūtis išties didelė, o darbininkų maža. 38 Tad melskite pjūties Šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį.“

10 Pasišaukęs savo dvylika mokinių, jis suteikė jiems valdžią įsakyti netyrosioms dvasioms, kad galėtų išvaryti jas ir gydyti visokias ligas bei negales.

2 Štai dvylikos apaštalų vardai: pirmas — Simonas, vadinamas Petru, ir jo brolis Andriejus, Zebediejaus sūnus Jokūbas ir jo brolis Jonas, 3 Pilypas ir Baltramiejus, Tomas ir mokesčių rinkėjas Matas, Alfiejaus sūnus Jokūbas ir Tadas, 4 Simonas Kananietis ir Judas Iskarijotas, kuris jį vėliau išdavė.

5 Šiuos dvylika Jėzus išsiuntė davęs tokius nurodymus: „Neikite pas kitataučius ir nesukite į jokį samariečių miestą. 6 Verčiau eikite pas prapuolusias Izraelio namų avis. 7 Keliaudami skelbkite: ‘Prisiartino dangaus karalystė.’ 8 Gydykite sergančius, prikelkite mirusius, apvalykite raupsuotus, išvarinėkite demonus. Dovanai gavote, dovanai ir duokite. 9 Nesidėkite nei aukso, nei sidabro, nei variokų į juosmens kišenes, 10 neimkite nei kelionmaišio, nei antros palaidinės,* nei sandalų, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio.

11 Atėję į kokį miestą ar kaimą, susiieškokite vertą žmogų ir pasilikite pas jį, kol iškeliausite. 12 Užėję į namus pasveikinkite juos, 13 ir jeigu namai bus verti, tegul ramybė, kurios linkite, apsigyvena juose, o jeigu namai nebus verti, tegul toji ramybė grįžta jums. 14 Jeigu kas jūsų nepriimtų ir jūsų žodžių nesiklausytų, išeidami iš tų namų ar to miesto nusikratykite ir dulkes nuo kojų. 15 Iš tiesų sakau jums: Teismo Dieną lengviau bus Sodomos ir Gomoros žemei negu tam miestui.

16 Štai siunčiu jus tarsi avis tarp vilkų, todėl būkite atsargūs kaip gyvatės ir neklastingi kaip balandžiai. 17 Saugokitės žmonių, nes jie įdavinės jus teismams ir plaks savo sinagogose. 18 Dėl manęs būsite tampomi pas valdytojus ir karalius, kad liudytumėte jiems ir tautoms. 19 Tačiau kai jus įduos, neimkite nerimauti, kaip ir ką kalbėsite: tą valandą jums bus duota, ką kalbėti, 20 nes ne tiek jūs kalbėsite, kiek jūsų Tėvo dvasia kalbės per jus. 21 Brolis atiduos mirčiai brolį, tėvas — savo vaiką, vaikai sukils prieš gimdytojus ir atiduos juos mirčiai. 22 Jūs būsite visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas. 23 Kai jus persekios viename mieste, bėkite į kitą, nes iš tiesų sakau jums: niekaip nespėsite apeiti visų Izraelio miestų, iki ateis Žmogaus Sūnus.

24 Mokinys nėra viršesnis už mokytoją, nei vergas už savo šeimininką. 25 Mokiniui pakanka tapti tokiam kaip jo mokytojas, o vergui — kaip jo šeimininkas. Jeigu šeimynos galvą vadino Belzebulu, argi ne juo labiau taip vadins ir šeimyną? 26 Todėl nebijokite jų. Mat nėra nieko uždengta, kas nebūtų atidengta, ir nieko slapta, kas nepasidarytų žinoma. 27 Ką jums kalbu tamsoje, sakykite šviesoje, ir kas jums šnibždama, skelbkite nuo stogų. 28 Ir nebijokite tų, kurie žudo kūną, bet negali nužudyti sielos. Verčiau bijokite to, kuris gali sunaikinti ir sielą, ir kūną Gehenoje*. 29 Argi ne du žvirbliai parduodami už skatiką*? Ir vis dėlto nė vienas iš jų nekris žemėn be jūsų Tėvo žinios. 30 O jūsų net visi galvos plaukai suskaičiuoti. 31 Taigi nebijokite — jūs vertesni už daugybę žvirblių.

32 Tad kas tik išpažins mane žmonių akivaizdoje, tą ir aš išpažinsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. 33 O to, kuris išsižadės manęs žmonių akivaizdoje, ir aš išsižadėsiu savo dangiškojo Tėvo akivaizdoje. 34 Nemanykite, kad atėjau nešti žemei ramybės*. Atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. 35 Atėjau supriešinti žmogaus su jo tėvu, dukters su motina ir jaunamartės su anyta. 36 Žmogaus priešais taps jo namiškiai. 37 Kas prie tėvo ar motinos prisirišęs labiau negu prie manęs, nevertas manęs. Taip pat kas prie sūnaus ar dukters prisirišęs labiau negu prie manęs, nevertas manęs. 38 Ir kas neima savo kančių stulpo ir neseka manimi, nevertas manęs. 39 Kas gelbėja savo sielą, tas ją praras, o kas praranda savo sielą dėl manęs, ją išgelbės.

40 Kas priima jus, mane priima, o kas priima mane, priima ir tą, kuris mane siuntė. 41 Kas priima pranašą dėl to, kad jis pranašas, gaus pranašo atlygį, ir kas priima teisųjį dėl to, kad jis teisusis, gaus teisiojo atlygį. 42 Ir kas vienam iš šitų mažutėlių paduos atsigerti bent taurę šalto vandens dėl to, kad jis yra mokinys, iš tiesų sakau jums: tas tikrai nepraras savo atlygio.“

11 Baigęs duoti nurodymus savo dvylikai mokinių, Jėzus iš ten iškeliavo mokyti ir skelbti į aplinkinius miestus.

2 Jonas, būdamas įkalintas, išgirdo apie Kristaus darbus ir pasiuntė savo mokinius 3 jo paklausti: „Ar tu esi Tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kitokio?“ 4 Jėzus jiems atsakė: „Eikite ir papasakokite Jonui, ką girdite ir matote: 5 aklieji praregi, luošieji vaikšto, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargšams skelbiama geroji naujiena, 6 ir laimingas tas, kuris manimi nepasipiktina.“

7 Jiems pasitraukus, Jėzus ėmė kalbėti minioms apie Joną: „Ko išėjote į dykumą pasižiūrėti? Ar vėjo siūbuojamos nendrės? 8 Tai ko gi išėjote pamatyti? Švelniais drabužiais apsirengusio žmogaus? Bet juk švelnius drabužius vilki tie, kurie karalių rūmuose. 9 Ko tad išėjote? Pamatyti pranašo? Taip, sakau jums, ir kur kas daugiau nei pranašo. 10 Jis yra tas, apie kurį parašyta: ‘Štai pirma tavo veido aš siunčiu savo pasiuntinį, kuris paruoš tau kelią prieš tave!’ 11 Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra iškilę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažas dangaus karalystėje yra didesnis už jį. 12 Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar į dangaus karalystę veržte veržiamasi, ir tie, kurie veržiasi, ją užima. 13 Juk visa — ir Pranašai, ir Įstatymas — pranašavo iki Jono; 14 ir, jeigu norite tai priimti, jis ir yra ‘Elijas, kuriam skirta ateiti’. 15 Kas turi ausis, teklauso.

16 Su kuo galėčiau palyginti šią kartą? Ji panaši į mažus vaikus, sėdinčius turgavietėse ir šaukiančius savo žaidimų draugams: 17 ‘Mes jums grojome fleita, bet jūs nešokote! Mes giedojome raudas, bet jūs nesimušėte į krūtinę!’ 18 Taigi, Jonas atėjo nevalgantis ir negeriantis, o jie sako: ‘Jis demono apsėstas.’ 19 Žmogaus Sūnus atėjo valgantis ir geriantis, o jie vis tiek sako: ‘Pažiūrėkite, koks rijūnas ir vyno gėrėjas, mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių draugas.’ Vis dėlto išmintį pateisina jos darbai.“

20 Tada jis ėmė priekaištauti miestams, kurie neatgailavo, nors juose jis buvo padaręs daugumą savo galingų darbų*: 21 „Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų buvę atlikta tokių galingų darbų, kokių atlikta pas jus, jie seniai būtų atgailavę su ašutine ir pelenuose. 22 Todėl sakau jums: Tyrui ir Sidonui Teismo Dieną bus lengviau negu jums. 23 O tu, Kafarnaume, bene būsi išaukštintas iki dangaus? Tu nugarmėsi į hadą*! Juk jeigu Sodomoje būtų buvę atlikta tokių galingų darbų, kokių atlikta pas tave, ji būtų išlikusi iki pat šios dienos. 24 Todėl sakau jums: Sodomos žemei Teismo Dieną bus lengviau negu tau.“

25 Anuo metu Jėzus atsiliepdamas kalbėjo: „Viešai šlovinu tave, Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie, kad paslėpei šiuos dalykus nuo išmintingųjų ir protingųjų ir atskleidei mažyliams. 26 Taip, Tėve, nes tau taip patiko. 27 Visa man yra mano Tėvo atiduota. Ir niekas gerai nepažįsta Sūnaus, tik Tėvas, taip pat niekas gerai nepažįsta Tėvo, tik Sūnus ir tas, kuriam Sūnus nori jį apreikšti. 28 Ateikite pas mane visi, kurie sunkiai plušate ir esate prislėgti, — aš jus atgaivinsiu. 29 Imkite ant savęs mano jungą* ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. 30 Mano jungas malonus nešti, mano našta lengva.“

12 Anuomet šabo dieną Jėzus ėjo per javų laukus. Jo mokiniai išalkę ėmė skinti varpas ir valgyti. 2 Tai pamatę fariziejai jam sakė: „Žiūrėk, tavo mokiniai daro, kas per šabą neleistina.“ 3 Jis tarė jiems: „Argi nesate skaitę, ką darė Dovydas, kai jis ir jo vyrai buvo išalkę, — 4 kad jis įėjo į Dievo namus ir jie valgė padėtinės duonos, nors jos valgyti nebuvo leistina nei jam, nei jo palydovams, o vien tik kunigams? 5 Arba negi neskaitėte Įstatyme, kad per šabus šventykloje kunigai šabo nesilaiko, bet kaltės tuo neužsitraukia? 6 O čia, sakau jums, kai kas daugiau negu šventykla. 7 Jeigu tik būtumėte supratę, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos’, nebūtumėte pasmerkę nekaltųjų. 8 Žmogaus Sūnus yra šabo Viešpats.“

9 Išėjęs iš ten, jis nuėjo į jų sinagogą, 10 ir štai čia buvo vyras padžiūvusia ranka. Ieškodami, kuo Jėzų apkaltinti, jie paklausė jo: „Ar leistina per šabą gydyti?“ 11 Jis pasakė jiems: „Kuris iš jūsų negriebs ir neištrauks savo vienintelės avies, jei ši per šabą įkristų į duobę? 12 O kiek daug vertingesnis už avį žmogus! Taigi daryti gera per šabą leistina.“ 13 Tada jis tarė anam žmogui: „Ištiesk ranką.“ Šis ištiesė, ir ji tapo tokia pat sveika kaip ir antroji. 14 O fariziejai išėjo ir tarėsi, kaip jį pražudyti. 15 Tai sužinojęs, Jėzus iš ten pasitraukė. Daugelis sekė jam iš paskos, ir jis juos visus išgydė, 16 bet griežtai prisakė jo negarsinti, 17 kad išsipildytų, kas pasakyta per pranašą Izaiją:

18 „Štai mano tarnas, kurį išsirinkau, mano mylimasis, kuriuo mano siela patenkinta! Aš suteiksiu jam savo dvasią, ir jis atskleis tautoms, kas yra teisingumas. 19 Jis nesikivirčys, nešūkaus, niekas negirdės jo balso aikštėse*. 20 Jis nenulauš palūžusios nendrės ir neužgesins rusenančio dagčio, kol nuves į pergalę teisingumą. 21 Į jo vardą tautos sudės savo viltis.“

22 Tada jie atvedė jam demono apsėstą žmogų, kuris buvo aklas ir nebylys. Jėzus jį pagydė, ir nebylys prakalbo bei praregėjo. 23 Minios apstulbo iš nuostabos ir ėmė kalbėti: „Ar tik nebus jis Dovydo Sūnus?“ 24 Tai girdėdami fariziejai sakė: „Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebulo galia.“ 25 Žinodamas, ką jie mąsto, Jėzus jiems pasakė: „Kiekviena susipriešinusi karalystė nusiaubiama, ir joks susipriešinęs miestas ar namai neišsilaikys. 26 Taip ir Šėtonas, jeigu išvaro Šėtoną, yra pats su savimi susipriešinęs. Kaip tada išsilaikys jo karalystė? 27 Be to, jeigu aš išvarau demonus Belzebulo galia, tai kieno galia juos išvaro jūsų sūnūs*? Todėl jie bus jūsų teisėjai. 28 Tačiau jeigu aš išvarau demonus Dievo dvasios galia, tai jus iš tiesų užklupo Dievo karalystė. 29 Arba kaip galėtų kas nors įsibrauti į stipruolio namus ir išnešti jo daiktus pirma nesurišęs stipruolio? Juk tik tada jis apiplėš jo namus. 30 Kas ne su manimi, tas prieš mane, ir kas su manimi nerenka, tas gena šalin.

31 Todėl sakau jums, kad visokios nuodėmės ir piktžodžiavimai bus žmonėms atleisti, bet piktžodžiavimas dvasiai nebus atleistas. 32 Tarkim, jei kas pasakytų žodį prieš Žmogaus Sūnų, jam bus atleista, o tam, kuris kalbėtų prieš šventąją dvasią, nebus atleista — nei šioje santvarkoje, nei būsimojoje.

33 Arba jūsų medis geras ir jo vaisiai geri, arba jūsų medis išpuvęs ir jo vaisiai sugedę, nes medis pažįstamas iš vaisių. 34 Angių paderme, kaip galite kalbėti gera būdami blogi? Juk lūpos kalba tai, ko pertekusi širdis. 35 Geras žmogus iš savo gėrio lobyno iškelia gera, o blogas žmogus iš savo blogio lobyno iškelia bloga. 36 Sakau jums, kad už kiekvieną bevertį pasakymą žmonės Teismo Dieną turės atsiskaityti. 37 Dėl savo žodžių būsi pripažintas teisiu ir dėl savo žodžių būsi pasmerktas.“

38 Tada kai kurie Raštų žinovai ir fariziejai atsiliepdami tarė: „Mokytojau, mes norime, kad parodytum ženklą.“ 39 Jis jiems atsakė: „Pikta ir svetimaujanti karta vis ieško ženklo, bet nebus jai duota jokio ženklo, išskyrus pranašo Jonos ženklą. 40 Kaip Jona tris dienas ir tris naktis išbuvo didžiulės žuvies pilve, taip ir Žmogaus Sūnus tris dienas ir tris naktis išbus žemės širdyje. 41 Nineviečiai prisikels per teismą drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes jie atgailavo girdėdami, ką Jona skelbė. O štai čia daugiau negu Jona. 42 Pietų šalies karalienė bus prikelta per teismą drauge su šia karta ir ją pasmerks, nes ji atvyko nuo žemės pakraščių pasiklausyti Saliamono išminties. O štai čia daugiau negu Saliamonas.

43 Išėjusi iš žmogaus, netyroji dvasia keliauja per sausringas vietoves ieškodama, kur apsistoti, ir neranda. 44 Tada sako: ‘Grįšiu į savo namus, iš kurių išėjau’, ir sugrįžusi randa juos neapgyventus, bet iššluotus ir išpuoštus. 45 Tai ji nuėjusi pasiima su savimi kitas septynias dvasias, dar piktesnes už save, ir jos įėjusios ten apsigyvena. Tada tam žmogui pasidaro blogiau, negu buvo pirma. Taip atsitiks ir šiai piktai kartai.“

46 Jam tebekalbant minioms, štai jo motina ir broliai atėję stoviniavo lauke, norėdami su juo pasikalbėti. 47 Todėl kažkas jam pasakė: „Antai lauke stovi tavo motina ir tavo broliai. Jie nori su tavimi pasišnekėti.“ 48 O jis tam atsakė: „Kas yra mano motina ir kas yra mano broliai?“ 49 Ir ištiesęs ranką į savo mokinius tarė: „Štai mano motina ir mano broliai! 50 Kiekvienas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina.“

13 Tą dieną, išėjęs iš namų, Jėzus sėdėjo prie ežero. 2 Prie jo susirinko didelė minia, tad jis įlipo į valtį ir atsisėdo, o visi žmonės stovėjo ant kranto. 3 Ir jis ėmė daug kalbėti jiems palyginimais. „Štai sėjėjas išėjo sėti. 4 Jam besėjant, vienos sėklos krito prie kelio, ir atskridę paukščiai jas sulesė. 5 Kitos krito į uolynę, kur nedaug žemės, ir iškart sudygo, nes neturėjo gilesnio dirvožemio. 6 Tačiau pakilus saulei daigai išdegė ir neturėdami šaknų sudžiūvo. 7 Kai kurios krito tarp dygiažolių, ir šios sužėlusios nustelbė želmenis. 8 Dar kitos krito į gerą žemę ir davė vaisių: vienos šimteriopą, kitos šešiasdešimteriopą, kitos trisdešimteriopą. 9 Kas turi ausis, teklauso.“

10 Mokiniai priėję paklausė jį: „Kodėl jiems kalbi palyginimais?“ 11 Jis atsakė: „Jums duota suprasti dangaus karalystės slėpinius, o jiems neduota. 12 Mat kas turi, tam bus dar duota ir jis turės apsčiai, o kas neturi, iš to bus atimta ir tai, ką jis turi. 13 Aš todėl ir kalbu jiems palyginimais, nes jie žiūrėdami nemato, klausydami negirdi ir nesuvokia. 14 Jiems pildosi Izaijo pranašystė: ‘Girdėti girdėsite, bet niekaip nesuvoksite. Žiūrėti žiūrėsite, bet niekaip nematysite. 15 Šitų žmonių širdys surambėjo. Jie vangiai klausėsi ausimis ir užmerkė akis, kad tik akimis nepamatytų, ausimis neišgirstų, širdimi nesuvoktų, kad neatsiverstų ir aš jų nepagydyčiau.’

16 Laimingos jūsų akys, nes mato, ir jūsų ausys, nes girdi. 17 Iš tiesų sakau jums: daug pranašų ir teisiųjų troško pamatyti tai, ką jūs matote, bet nepamatė, ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.

18 Taigi pasiklausykite palyginimo apie sėjėją. 19 Kai kas nors girdi žodį apie karalystę, bet jo nesuvokia, ateina piktasis ir išplėšia, kas buvo pasėta jo širdyje. Tai sėkla, kritusi prie kelio. 20 Sėkla uolynėje — tai tas, kuris girdi žodį ir iškart su džiaugsmu jį priima. 21 Tačiau jis neturi savyje šaknies ir išsilaiko neilgai. Užėjus kokiai negandai ar persekiojimui dėl žodžio, jis tuojau atkrinta. 22 Sėkla, kritusi tarp dygiažolių, yra tas, kuris girdi žodį, bet šios santvarkos rūpesčiai ir apgaulinga turtų vilionė tą žodį nustelbia, ir jis lieka bevaisis. 23 O kritusi geroje žemėje — tai tas, kuris girdi žodį, suvokia jį ir iš tiesų duoda vaisių: kas šimteriopą, kas šešiasdešimteriopą, o kas trisdešimteriopą.“

24 Jis pateikė jiems kitą palyginimą: „Dangaus karalystę galima palyginti su žmogumi, pasėjusiu savo lauke gerą sėklą. 25 Žmonėms miegant jo priešas atėjęs kviečiuose prisėjo piktžolių* ir nuėjo. 26 Kai želmenys išaugo ir išpláukėjo, pasimatė ir piktžolės. 27 Šeimininko vergai atėję klausė jį: ‘Viešpatie, argi ne gerą sėklą pasėjai lauke? Iš kur tada atsirado piktžolių?’ 28 Jis tarė: ‘Tai padarė priešas.’ Jie paklausė: ‘Ar nori, kad eitume ir jas išrautume?’ 29 Jis atsakė: ‘Ne, kad kartais raudami piktžoles su jomis neišrautumėte ir kviečių. 30 Tegul abeji auga iki pjūties. Pjūties metu aš liepsiu pjovėjams: „Pirma išraukite piktžoles ir suriškite į kūlelius sudeginti, o paskui imkitės suvalyti kviečius į mano kluoną.“’“

31 Jis pateikė jiems dar vieną palyginimą: „Dangaus karalystė panaši į garstyčios grūdelį, kurį žmogus paėmęs pasėjo savo lauke. 32 Tiesa, tai mažiausia iš visų sėklų, bet iš jos užauga didžiausias iš daržo augalų ir tampa medžiu, kurio šakose dangaus paukščiai atskridę randa prieglobstį.“

33 Jis pasakė jiems dar ir kitą palyginimą: „Dangaus karalystė panaši į raugą, kurį moteris paėmusi įmaišė* trijuose dideliuose saikuose miltų, ir vi̇̀sa įrūgo.“

34 Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais. Be palyginimų jis jiems nekalbėdavo, 35 kad išsipildytų, kas pasakyta per pranašą: „Aš atversiu savo lūpas palyginimais, skelbsiu tai, kas paslėpta nuo pat pasaulio užgimimo*.“

36 Paskui, paleidęs minias, jis nuėjo į namus. Mokiniai priėję tarė: „Paaiškink mums palyginimą apie piktžoles lauke.“ 37 Jis atsakė: „Sėjantis gerą sėklą yra Žmogaus Sūnus, 38 laukas — tai pasaulis, gera sėkla — karalystės sūnūs, piktžolės — piktojo sūnūs, 39 o jas pasėjęs priešas — Velnias. Pjūtis — tai santvarkos pabaiga, o pjovėjai — angelai. 40 Taigi, kaip piktžolės išrenkamos ir sudeginamos ugnyje, taip bus ir šios santvarkos pabaigoje. 41 Žmogaus Sūnus išsiųs savo angelus ir jie išrankios iš jo karalystės viską, per ką suklumpama, ir tuos, kurie savivaliauja. 42 Jie sumes juos į ugnimi plieskiančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas. 43 Teisieji tada spindės savo Tėvo karalystėje kaip saulė. Kas turi ausis, teklauso.

44 Dangaus karalystė yra tarsi lauke paslėptas lobis, kurį žmogus rado ir vėl paslėpė. Iš to džiaugsmo jis eina, parduoda visa, ką turi, ir nusiperka tą lauką.

45 Dangaus karalystė dar panaši į keliaujantį pirklį, ieškantį rinktinių perlų. 46 Radęs vieną labai vertingą perlą, jis nuėjęs skubiai pardavė visa, ką turėjo, ir jį nusipirko.

47 Ir dar dangaus karalystė panaši į didelį tinklą, leidžiamą į ežerą ir užgriebiantį įvairiausių žuvų. 48 Kai tinklas prisipildė, jį išvilko į krantą ir susėdę gerąsias žuvis surinko į indus, o netikusias išmetė. 49 Taip bus ir šios santvarkos pabaigoje: angelai išeis, atskirs nedorėlius nuo teisiųjų 50 ir sumes juos į ugnimi plieskiančią krosnį. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.

51 Ar suvokėte visa tai?“ Jie atsakė: „Taip.“ 52 Tada jis tarė jiems: „Jeigu taip, tai kiekvienas mokytojas, pamokytas apie dangaus karalystę, yra panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų dalykų.“

53 Baigęs šiuos palyginimus, Jėzus iš ten iškeliavo. 54 Atėjęs į savo tėviškę, jis ėmė mokyti žmones jų sinagogoje. Jie labai stebėjosi ir kalbėjo: „Iš kur jam tokia išmintis ir šitokios galios? 55 Argi jis ne dailidės sūnus? Ar jo motina nėra vardu Marija, o Jokūbas, Juozapas, Simonas ir Judas argi ne jo broliai? 56 Ir jo seserys — argi jos visos nėra pas mus? Iš kur tada jam visa tai?“ 57 Todėl jie ėmė juo piktintis. O Jėzus jiems pasakė: „Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje ir savo namuose.“ 58 Dėl jų netikėjimo jis nepadarė ten tiek daug galingų darbų*.

14 Anuo metu garsas apie Jėzų pasiekė tetrarchą* Erodą* 2 ir šis pasakė savo tarnams: „Tai Jonas Krikštytojas. Jis prikeltas iš mirusiųjų, todėl per jį ir veikia tokios galios.“ 3 Erodas buvo Joną suėmęs, sukaustęs ir uždaręs kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados. 4 Mat Jonas jam sakė: „Tau nevalia jos turėti.“ 5 Nors Erodas norėjo jį nužudyti, bijojo žmonių, nes šie laikė Joną pranašu. 6 Švenčiant Erodo gimtadienį Erodiados duktė šoko svečiams, ir Erodui taip patiko, 7 kad jis pažadėjo ir prisiekė jai duoti, ko tik ji paprašys. 8 Ši, savo motinos primokyta, tarė: „Duok man čia ant lėkštės Jono Krikštytojo galvą.“ 9 Karalius nusiminė, tačiau dėl savo priesaikų ir dėl svečių įsakė duoti 10 ir pasiuntė į kalėjimą, kad nukirstų Jonui galvą. 11 Jo galva buvo atnešta ant lėkštės ir paduota merginai, o ši nunešė ją motinai. 12 Jono mokiniai atėję paėmė kūną, palaidojo ir nuėję pranešė Jėzui. 13 Išgirdęs šią žinią, Jėzus iš ten nuplaukė valtimi į nuošalią vietą pabūti vienas, tačiau žmonės tai sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui.

14 Išlipęs į krantą, Jėzus matė didžiulę minią. Jam pagailo žmonių ir jis išgydė jų ligonius. 15 Atėjus vakarui jo mokiniai priėję tarė jam: „Vieta nuošali ir valanda jau vėlyva. Paleisk žmones, kad nuėję į kaimus galėtų nusipirkti maisto.“ 16 Bet Jėzus atsakė: „Jiems nereikia eiti. Jūs duokite jiems valgyti.“ 17 Jie tarė: „Mes čia nieko neturime, tik penkis duonos papločius ir dvi žuvis.“ 18 Jis pasakė: „Atneškite man.“ 19 Paskui paliepė minioms susėsti ant žolės, paėmė tuos penkis papločius ir abi žuvis, pažvelgė į dangų ir taręs palaiminimą laužė duoną, davė mokiniams, o šie dalijo žmonėms. 20 Visi pavalgė iki soties, ir jie surinko atlikusius gabaliukus — dvylika pilnų pintinių. 21 O valgančių buvo apie penkis tūkstančius vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų. 22 Tada jis priragino savo mokinius nedelsiant sėsti į valtį ir plaukti pirma jo į kitą pusę, kol jis paleis minias.

23 Galiausiai, paleidęs minias, Jėzus užlipo ant kalno nuošaliai pasimelsti. Tą vėlų metą jis buvo ten vienas. 24 Tuo tarpu valtis jau buvo labai* nutolusi nuo kranto. Ją daužė bangos, nes pūtė priešinis vėjas. 25 Ir štai nakties ketvirtosios sargybos metu Jėzus atėjo pas juos žengdamas ežero paviršiumi. 26 Pamatę jį einantį ežeru ir nusigandę, mokiniai sakė: „Mums vaidenasi!“, ir apimti baimės ėmė šaukti. 27 Jėzus iškart prabilo į juos: „Drąsiau, čia aš, nebijokite!“ 28 Petras atsiliepė: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ 29 Jėzus tarė: „Ateik!“ Petras išlipo iš valties ir pradėjo eiti vandens paviršiumi link Jėzaus. 30 Bet matydamas vėjo smarkumą nusigando ir pradėjęs skęsti sušuko: „Viešpatie, gelbėk mane!“ 31 Tuojau ištiesęs ranką Jėzus sugriebė jį ir pasakė: „Mažatiki, ko suabejojai?“ 32 Kai juodu įlipo į valtį, vėjas nurimo. 33 Tada esantieji valtyje parpuolė prieš jį sakydami: „Tikrai tu Dievo Sūnus.“ 34 Atplaukę į kitą pusę, jie išlipo į krantą Genezarete.

35 Pažinę jį, vietiniai pasiuntė žinią į visas apylinkes ir žmonės sugabeno jam visus ligonius. 36 Jie maldavo Jėzų, kad leistų bent paliesti jo drabužio kutus, ir visi, kurie palietė, visiškai pasveiko.

15 Tada iš Jeruzalės pas Jėzų atėjo fariziejų ir Raštų žinovų. Jie sakė: 2 „Kodėl tavo mokiniai peržengia prosenių tradiciją? Antai prieš valgį jie neplauna rankų.“

3 Jis jiems atsakė: „O kodėl jūs dėl savo tradicijos peržengiate Dievo įsakymą? 4 Štai Dievas pasakė: ‘Gerbk savo tėvą ir motiną’ ir: ‘Kas keikia tėvą ar motiną, mirte temiršta’. 5 O jūs sakote: ‘Kas taria savo tėvui ar motinai: „Tai, ką nori iš manęs gauti, yra dovana Dievui“, 6 tas neprivalo pagerbti savo tėvo.’ Šitaip dėl savo tradicijos jūs iš Dievo žodžio atėmėte galią. 7 Veidmainiai, taikliai apie jus pranašavo Izaijas: 8 ‘Šie žmonės reiškia man pagarbą lūpomis, tačiau jų širdis toli nuo manęs. 9 Veltui jie mane garbina, nes jų mokymai tėra žmonių išgalvoti priesakai.’“ 10 Tada jis susikvietė prie savęs minią ir pasakė: „Pasiklausykite ir supraskite! 11 Ne tai, kas įeina į burną, suteršia žmogų. Žmogų suteršia tai, kas išeina iš burnos.“

12 Tada priėję mokiniai jam tarė: „Ar žinai, kad fariziejai pasipiktino dėl tavo žodžių?“ 13 Jėzus atsakė: „Kiekvienas augalas, kurio nesodino mano dangiškasis Tėvas, bus išrautas. 14 Palikite juos. Jie — akli vedliai. O jeigu aklas aklą ves, abu įkris į duobę.“ 15 Petras atsiliepė: „Išaiškink mums aną palyginimą.“ 16 Į tai jis atsakė: „Negi ir jūs vis dar nesuprantate? 17 Argi nežinote, kad visa, kas įeina į burną, patenka į vidurius ir išmetama išvietėn? 18 O kas išeina iš burnos, kyla iš širdies, ir tai suteršia žmogų. 19 Juk iš širdies išeina pikti sumanymai, žmogžudystės, svetimavimai, ištvirkavimai, vagystės, melagingi liudijimai, piktžodžiavimai. 20 Štai kas suteršia žmogų, o valgymas neplautomis rankomis žmogaus nesuteršia.“

21 Išėjęs iš ten, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį. 22 Ir štai viena tenykštė finikietė* atėjusi garsiai šaukė: „Pagailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį labai kankina demonas.“ 23 Tačiau jis neatsakė jai nė žodžio. Tad mokiniai priėję ėmė prašyti: „Paleisk ją, nes ji vis šaukia mums įkandin.“ 24 Jėzus tarė: „Aš siųstas tik pas Izraelio namų prapuolusias avis.“ 25 Moteris priėjusi parpuolė prieš jį ir sakė: „Viešpatie, padėk man!“ 26 Jis atsiliepė: „Nedera imti vaikų duoną ir mesti šuniukams.“ 27 Moteris tarė: „Taip, Viešpatie. Bet juk ir šuniukai ėda trupinėlius, krintančius nuo jų šeimininkų stalo.“ 28 Tada Jėzus jai atsakė: „O moterie, didis tavo tikėjimas! Teįvyksta tau, kaip tu nori.“ Ir tą pačią valandą jos duktė pasveiko.

29 Iš ten Jėzus atkeliavo prie Galilėjos ežero. Jis užlipo ant kalno ir atsisėdo. 30 Tada prie jo susirinko daugybė žmonių. Jie atsigabeno luošų, sužalotų, aklų, nebylių bei daugelį kitokių ir tiesiog metė juos Jėzui prie kojų, o šis juos pagydė. 31 Minia stebėjosi regėdama nebylius kalbančius, luošius vaikštančius, neregius matančius ir šlovino Izraelio Dievą.

32 Jėzus pasikvietė savo mokinius ir pasakė: „Gaila man žmonių, nes jie jau trys dienos su manimi ir neturi ko valgyti. Nenoriu paleisti jų alkanų, kad kartais kelyje nenusilptų.“ 33 O mokiniai jam atsakė: „Iš kur mums šioje dykynėje gauti pakankamai duonos tokiai didelei miniai pasotinti?“ 34 Tada Jėzus paklausė: „O kiek papločių turite?“ Jie atsakė: „Septynis. Ir kelias žuveles.“ 35 Paliepęs žmonėms susėsti ant žemės, 36 jis paėmė tuos septynis papločius ir žuvis, padėkojęs laužė juos ir dalijo mokiniams, o šie — žmonėms. 37 Visi pavalgė iki soties ir dar buvo surinkta septyni pilni krepšiai atlikusių gabaliukų. 38 O valgančių buvo keturi tūkstančiai vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų. 39 Paskui, paleidęs minią, jis sėdo į valtį ir nuplaukė į Magadano sritį.

16 Čia prie jo priėjo fariziejai su sadukiejais ir, mėgindami jį, paprašė parodyti jiems ženklą iš dangaus. 2 Jėzus atsakė: „[Atėjus vakarui, jūs paprastai sakote: ‘Bus giedra, nes dangus ugninis’, 3 o rytą: ‘Šiandien bus dargana, nes dangus ugninis, bet ūkanoja.’ Dangaus veidą jūs mokate aiškinti, o laikų ženklų — ne.]* 4 Pikta ir svetimaujanti karta vis ieško ženklo, bet nebus jai duota jokio ženklo, kaip tik Jonos ženklas.“ Ir, palikęs juos, Jėzus nuėjo.

5 Mokiniai persikėlė į kitą pusę, o buvo pamiršę pasiimti duonos. 6 Jėzus jiems tarė: „Žiūrėkite, saugokitės fariziejų ir sadukiejų raugo.“ 7 Tad jie ėmė tarp savęs svarstyti: „Mes gi nepasiėmėme duonos.“ 8 Tai žinodamas Jėzus pasakė: „Kodėl svarstote tarpusavy, kad neturite duonos, mažatikiai? 9 Nejau dar nesuprantate? Argi neatsimenate penkių papločių penkiems tūkstančiams ir kiek pintinių pririnkote? 10 Arba septynių papločių keturiems tūkstančiams ir kiek pririnkote krepšių? 11 Kaipgi nesuvokiate, kad ne apie duoną jums kalbėjau? Fariziejų ir sadukiejų raugo saugokitės.“ 12 Tada jie perprato, kad jis liepė saugotis ne duonos raugo, o fariziejų ir sadukiejų mokslo.

13 Atkeliavęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus klausė savo mokinių: „Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?“ 14 Šie atsakė: „Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, dar kiti Jeremiju ar kuriuo iš pranašų.“ 15 Jis paklausė: „O jūs kuo mane laikote?“ 16 Simonas Petras atsakė: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.“ 17 Jėzus jam tarė: „Laimingas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tau tai apreiškė, o mano Tėvas, esantis danguje. 18 Taip pat sakau tau: tu esi Petras, ir ant šitos uolos aš pastatysiu savo bendruomenę, ir hado* vartai jos nenugalės. 19 Aš duosiu tau dangaus karalystės raktus, ir ką tu suriši žemėje, jau bus surišta danguje, ir ką atriši žemėje, jau bus atrišta danguje.“ 20 Tada jis griežtai prisakė mokiniams niekam nesakyti, kad jis yra Kristus.

21 Nuo to meto Jėzus Kristus pradėjo aiškinti savo mokiniams turėsiąs eiti į Jeruzalę, daug iškentėti nuo vyresniųjų, aukštųjų kunigų ir Raštų žinovų, būti nužudytas ir trečią dieną prikeltas. 22 Pasivedęs į šalį, Petras ėmė jį drausti: „Pagailėk savęs, Viešpatie. Tau nieku gyvu taip nenutiks!“ 23 Bet Jėzus nusisukdamas pasakė Petrui: „Traukis už manęs, šėtone! Tu man suklupimo akmuo, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis.“

24 Tada Jėzus pasakė savo mokiniams: „Jeigu kas nori eiti paskui mane, teišsižada savęs, teima savo kančių stulpą ir tegul seka manimi. 25 Kas nori išgelbėti savo sielą, tas ją praras, o kas praranda savo sielą dėl manęs, tas ją atras. 26 Kokia bus žmogui nauda, jeigu jis laimės visą pasaulį, bet neteks savo sielos? Arba ką žmogus duos mainais už savo sielą? 27 Juk Žmogaus Sūnus ateis, kaip skirta, savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tada atlygins kiekvienam pagal jo elgesį. 28 Iš tiesų sakau jums, kad kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties, iki išvys Žmogaus Sūnų ateinantį savo karalystėje.“

17 Po šešių dienų, pasiėmęs su savimi Petrą, Jokūbą ir jo brolį Joną, Jėzus užsivedė juos vienus ant aukšto kalno. 2 Ir jis atsimainė jų akivaizdoje. Jo veidas sušvito kaip saulė, drabužiai pasidarė skaistūs kaip šviesa. 3 Ir štai jiems pasirodė Mozė ir Elijas, besikalbą su juo. 4 Tada Petras pasakė Jėzui: „Viešpatie, gera mums čia būti. Jei nori, pastatysiu čia tris palapines: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui.“ 5 Jam tebekalbant, štai apdengė juos šviesus debesis ir iš debesies nuskambėjo balsas: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš patenkintas. Klausykite jo.“ 6 Tai išgirdę, mokiniai puolė veidu į žemę ir juos pagavo didelė baimė. 7 Tada Jėzus priėjęs palietė juos ir tarė: „Kelkitės, nebijokite.“ 8 Pakėlę akis jie nebematė nė vieno, tiktai Jėzų. 9 Jiems leidžiantis nuo kalno, Jėzus įsakė: „Niekam nepasakokite apie šį regėjimą, kol Žmogaus Sūnus bus prikeltas iš mirusiųjų.“

10 Tačiau mokiniai jo paklausė: „Kodėl tada Raštų žinovai sako, kad pirmiau turi ateiti Elijas?“ 11 Jis atsakė: „Elijas iš tiesų ateina ir visa atitaisys. 12 Tačiau aš jums sakau, kad Elijas jau atėjo, bet jie nepažino jo ir pasielgė su juo, kaip norėjo. Taip ir Žmogaus Sūnus turės nuo jų kentėti.“ 13 Tada mokiniai suprato, kad jis kalbėjo jiems apie Joną Krikštytoją.

14 Jiems prisiartinus prie minios, prie jo priėjo vienas žmogus ir, atsiklaupęs prieš jį, sakė: 15 „Viešpatie, pagailėk mano sūnaus! Jis serga epilepsija ir jam visai prastai — dažnai įpuola tai į ugnį, tai į vandenį. 16 Aš atvedžiau jį pas tavo mokinius, bet jiems nepavyko jo išgydyti.“ 17 Jėzus atsakė: „O netikinti ir iškrypusi karta! Kiek ilgai turėsiu būti su jumis? Kiek ilgai jus kęsti? Atveskite jį čia, pas mane.“ 18 Tada Jėzus sudraudė demoną, ir demonas iš jo išėjo. Tą pačią valandą berniukas pasveiko. 19 Tada mokiniai vieni priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Kodėl mums nepavyko jo išvaryti?“ 20 Jis jiems pasakė: „Dėl menko jūsų tikėjimo. Iš tiesų sakau jums: jeigu turėsite tikėjimą dydžio kaip garstyčios grūdelis, jūs tarsite šiam kalnui: ‘Persikelk iš čia tenai’, ir jis persikels. Jums nebus nieko neįmanomo.“ 21 —— *

22 Kai jie buvo kartu Galilėjoje, Jėzus pasakė: „Žmogaus Sūnus turės būti atiduotas į žmonių rankas, 23 ir jie nužudys jį, o trečią dieną jis bus prikeltas.“ Dėl to jie labai nuliūdo.

24 Jiems atvykus į Kafarnaumą, prie Petro priėjo didrachmos* mokesčio rinkėjai ir paklausė: „Ar jūsų mokytojas nemoka didrachmos?“ 25 Šis atsakė: „Moka.“ Tačiau kai jis įėjo į namus, Jėzus pirmas prabilo: „Kaip manai, Simonai? Iš ko žemės karaliai ima muitus ar asmens mokestį? Iš savo sūnų ar iš svetimųjų?“ 26 Šis atsakė: „Iš svetimųjų.“ Jėzus jam tarė: „Taigi, sūnūs nuo mokesčių laisvi. 27 Bet kad jų nepapiktintume, nueik prie ežero, užmesk meškerę, ištrauk pirmą užkibusią žuvį ir ją pražiodęs rasi staterą*. Tą paimk ir atiduok jiems už mane ir save.“

18 Tą valandą mokiniai priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Kas vis dėlto yra didžiausias dangaus karalystėje?“ 2 Tada jis pasišaukė vaikelį ir, pastatęs jį tarp jų, 3 tarė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu nepasikeisite ir nepasidarysite kaip vaikeliai, nieku gyvu neįeisite į dangaus karalystę. 4 Todėl kas nusižemins kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje. 5 Ir kas priima tokį vaikelį dėl mano vardo, mane priima. 6 O kas pastūmėtų į suklupimą vieną iš tų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų naudingiau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas atviroje jūroje.

7 Vargas pasauliui dėl suklupimo akmenų! Tiesa, jų neišvengiamai bus, bet vargas tam žmogui, per kurį suklupimo akmuo atsiranda! 8 Jeigu tavo ranka ar koja veda tave į suklupimą, nusikirsk ją ir mesk šalin. Juk geriau tau sužalotam ar luošam įeiti į gyvenimą negu su abiem rankomis ir kojomis būti įmestam į amžinąją ugnį. 9 Ir jeigu tavo akis veda tave į suklupimą, išlupk ją ir mesk šalin. Juk geriau tau vienakiam įeiti į gyvenimą negu su abiem akimis būti įmestam į ugningąją Geheną*. 10 Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių, nes sakau jums: jų angelai danguje visada regi mano dangiškojo Tėvo veidą. 11 —— *

12 Kaip manote? Jeigu koks žmogus turėtų šimtą avių ir viena iš jų nuklystų, argi jis nepaliktų kitų devyniasdešimt devynių kalnuose ir neitų ieškoti nuklydusios? 13 Ir jeigu jam pavyktų ją surasti, iš tiesų sakau jums: jis džiaugtųsi dėl jos labiau negu dėl devyniasdešimt devynių, kurios nebuvo paklydusios. 14 Taip ir mano Tėvas, esantis danguje, nenori, kad pražūtų kuris nors iš šitų mažutėlių.

15 Tad jeigu tavo brolis nusideda, eik ir pasakyk apie jo nusižengimą jam vienam. Jeigu jis tavęs paklausys, būsi laimėjęs savo brolį. 16 Jeigu nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad kiekvienas dalykas būtų patvirtintas dviejų ar trijų liudininkų lūpomis. 17 Jeigu jis ir jų nepaklausytų, pasakyk bendruomenei. O jei nepaklausytų nė bendruomenės, tebūnie jis tau kaip kitatautis ir mokesčių rinkėjas.

18 Iš tiesų sakau jums: ką tik surišite žemėje, jau bus surišta danguje, ir ką tik atrišite žemėje, jau bus atrišta danguje. 19 Ir dar sakau jums: jeigu žemėje du iš jūsų sutars prašyti ko nors svarbaus, tai bus jiems mano dangiškojo Tėvo suteikta, 20 nes kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų.“

21 Tada Petras priėjęs jo paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?“ 22 Jėzus jam atsakė: „Ne iki septynių, sakau tau, o iki septyniasdešimt septynių kartų.

23 Taigi dangaus karalystę galima palyginti su karaliumi, kuris norėjo sutvarkyti piniginius reikalus su savo vergais. 24 Kai jis to ėmėsi, buvo atvestas žmogus, skolingas jam dešimt tūkstančių talentų*. 25 Bet kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti, valdovas įsakė parduoti jį, jo žmoną, vaikus ir visą jo nuosavybę, kad būtų sumokėta. 26 Tad vergas parpuolė prieš jį, lenkėsi ir prašė: ‘Būk man kantrus, aš viską tau grąžinsiu.’ 27 Valdovą apėmė gailestis ir jis paleido vergą, o jo skolą panaikino. 28 Tačiau tasai, išėjęs ir suradęs vieną savo tarnybos draugą, skolingą jam šimtą denarų, nutvėrė jį ir ėmė smaugti reikalaudamas: ‘Atiduok skolą!’ 29 Šis parpuolė ir maldavo: ‘Būk man kantrus ir aš tau grąžinsiu.’ 30 Tačiau tas nesutiko ir nuėjęs liepė įmesti jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. 31 Pamatę, kas įvyko, kiti vergai labai nusiminė ir nuėję viską papasakojo valdovui. 32 Tada valdovas pasišaukė jį ir tarė: ‘Nedorasis verge, aš juk panaikinau visą tavo skolą, kai manęs maldavai. 33 Argi neturėjai ir tu pasigailėti savo tarnybos draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?’ 34 Tada valdovas užsirūstinęs atidavė jį kalintojams*, iki sugrąžins visą skolą. 35 Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui.“

19 Baigęs tai kalbėti, Jėzus iškeliavo iš Galilėjos ir persikėlęs per Jordaną atėjo iki Judėjos. 2 Jam iš paskos sekė didelės minios žmonių, ir jis juos tenai gydė.

3 Prie jo priėjo fariziejai ir norėdami jį išmėginti paklausė: „Ar leistina vyrui išsiskirti su žmona dėl bet kokios priežasties?“ 4 Jis atsakė: „Ar neskaitėte, kad tas, kuris iš pradžių juos sukūrė, padarė juos kaip vyrą ir moterį 5 ir pasakė: ‘Todėl vyras paliks savo tėvą ir motiną, prisiriš prie savo žmonos, ir juodu bus vienas kūnas’? 6 Vadinasi, jie — nebe du, o vienas kūnas. Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria.“ 7 Jie paklausė: „O kodėl tada Mozė liepė duoti skyrybų raštą ir išsiskirti su ja?“ 8 Jis atsakė jiems: „Mozė dėl jūsų širdies kietumo leido jums skirtis su žmonomis, bet nuo pat pradžių buvo ne taip. 9 Sakau jums, kad tas, kuris išsiskiria su žmona ne dėl ištvirkavimo ir veda kitą, svetimauja.“

10 Mokiniai jam tarė: „Jeigu jau taip yra su vyru ir žmona, tai geriau išvis nevesti.“ 11 Jis pasakė jiems: „Šį žodį priima ne visi, bet tik turintys dovaną. 12 Juk yra eunuchų, kurie tokie gimė iš motinos įsčių. Taip pat yra eunuchų, kuriuos tokius padarė žmonės. Bet yra ir eunuchų, kurie patys pasidarė eunuchais dėl dangaus karalystės. Kas gali tai priimti, tepriima.“

13 Tada pas jį atvedė vaikelių, kad jis uždėtų ant jų rankas ir pasimelstų. Tačiau mokiniai juos barė. 14 Bet Jėzus pasakė: „Palikite vaikelius ramybėje ir netrukdykite jiems eiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė.“ 15 Ir, uždėjęs ant jų rankas, jis iš ten iškeliavo.

16 Ir štai vienas žmogus priėjęs prie jo paklausė: „Mokytojau, ką gera turiu daryti, kad gaučiau amžiną gyvenimą?“ 17 Jis tarė jam: „Kodėl manęs klausi apie tai, kas gera? Vienas tėra Gerasis. O jeigu nori įeiti į gyvenimą, laikykis įsakymų.“ 18 Šis paklausė: „Kokių?“ Jėzus atsakė: „Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neliudyk melagingai, 19 gerbk savo tėvą ir motiną, mylėk savo artimą kaip save patį.“ 20 Jaunuolis jam tarė: „Viso to aš laikausi. Ko dar man trūksta?“ 21 Jėzus pasakė: „Jeigu nori būti tobulas, eik, parduok savo turtą ir išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tada ateik ir sek paskui* mane.“ 22 Išgirdęs šiuos žodžius, jaunuolis nuliūdo ir pasitraukė, nes turėjo daug nuosavybės. 23 O Jėzus savo mokiniams tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad turtuoliui bus sunku patekti į dangaus karalystę. 24 Ir dar jums sakau: lengviau jau kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę.“

25 Tai išgirdę, mokiniai labai nusistebėjo ir sakė: „Kas gi tuomet gali būti išgelbėtas?“ 26 Pažvelgęs į juos, Jėzus tarė: „Žmonėms tai neįmanoma, bet Dievui viskas įmanoma.“

27 Tada atsiliepė Petras: „Štai mes viską palikome ir pasekėme tavimi. Kaip tad bus su mumis?“ 28 Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų sakau jums: per atkūrimą, kai Žmogaus Sūnus atsisės savo šlovingame soste, jūs, kurie sekėte manimi, irgi sėdėsite dvylikoje sostų ir teisite dvylika Izraelio giminių. 29 Ir kiekvienas, kuris paliko ar namus, ar brolius, ar seseris, ar tėvą, ar motiną, ar vaikus, ar laukus dėl mano vardo, gaus nepalyginti daugiau ir paveldės amžiną gyvenimą.

30 Tačiau daugelis pirmų bus paskutiniai, o paskutinių — pirmi.

20 Mat dangaus karalystė panaši į šeimininką, kuris ankstų rytą išėjo pasisamdyti darbininkų į savo vynuogyną. 2 Sutaręs su darbininkais po denarą už dieną, nusiuntė juos į vynuogyną. 3 Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė turgavietėje kitus, stovinčius be darbo, 4 ir pasakė jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną, ir aš sumokėsiu, kiek pridera.’ 5 Taigi jie nuėjo. Apie šeštą ir apie devintą valandą jis vėl išėjo ir padarė tą patį. 6 Galiausiai, išėjęs apie vienuoliktą valandą, rado dar kitus stoviniuojančius ir tarė jiems: ‘Kodėl jūs stovite čia visą dieną be darbo?’ 7 Tie atsakė jam: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė.’ Jis tarė: ‘Jūs irgi eikite į vynuogyną.’

8 Atėjus vakarui vynuogyno šeimininkas pasakė savo ūkvedžiui: ‘Pakviesk darbininkus ir sumokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais.’ 9 Tie, kurie buvo pasamdyti vienuoliktą valandą, atėję gavo kiekvienas po denarą. 10 Todėl atėję pirmieji manė gausią daugiau, bet irgi gavo po denarą. 11 Gavę jie ėmė murmėti prieš šeimininką 12 ir sakė: ‘Šitie paskutiniai tedirbo valandą, o tu prilyginai juos mums, kurie nešėme dienos naštą ir kentėme kaitrą!’ 13 Bet jis vienam iš jų atsakė: ‘Drauguži, aš tavęs neskriaudžiu. Argi ne už denarą sutikai man dirbti? 14 Imk, kas tavo, ir keliauk. Šitam paskutiniam aš noriu duoti tiek pat, kiek ir tau. 15 Argi aš neturiu teisės savo nuožiūra tvarkytis su tuo, kas mano? O gal todėl šnairuoji*, kad aš geras?’ 16 Štai taip paskutiniai bus pirmi, o pirmi — paskutiniai.“

17 Kildamas aukštyn į Jeruzalę, Jėzus kelyje pasivadino savo dvylika mokinių į šalį ir pasakė jiems: 18 „Štai mes kylame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams ir Raštų žinovams. Šie pasmerks jį mirti 19 ir atiduos svetimtaučiams, kad iš jo tyčiotųsi, nuplaktų ir prikaltų prie stulpo*. O trečią dieną jis bus prikeltas.“

20 Tada Zebediejaus sūnų motina priėjo su sūnumis prie jo ir išreiškusi pagarbą norėjo kažko paprašyti. 21 Jis paklausė: „Ko nori?“ Ji tarė: „Tark žodį, kad šiuodu mano sūnūs tavo karalystėje atsisėstų vienas tavo dešinėje, o kitas — kairėje.“ 22 Jėzus atsakė: „Jūs nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“ Šie tarė: „Galime.“ 23 Jis pasakė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet ne aš sprendžiu, kam sėdėti mano dešinėje ir kairėje. Tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paruošta.“

24 Tai išgirdę, kiti dešimt pasipiktino tais dviem broliais. 25 Bet Jėzus pasikvietęs juos tarė: „Jūs žinote, kad tautų valdovai joms viešpatauja ir didžiūnai laiko jas savo valdžioje. 26 Tarp jūsų taip neturi būti. Kas tarp jūsų norėtų tapti didis, tebūna jūsų tarnas, 27 ir kas tarp jūsų norėtų būti pirmas, tebūna jūsų vergas. 28 Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo sielos atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“

29 Jiems išeinant iš Jericho, didelė minia sekė jam iš paskos. 30 Ir štai pakelėje sėdėjo du neregiai. Išgirdę, kad Jėzus eina pro šalį, jie ėmė šaukti: „Viešpatie, Dovydo Sūnau, pagailėk mūsų!“ 31 Žmonės griežtai juos tildė, bet anie dar garsiau šaukė: „Viešpatie, Dovydo Sūnau, pagailėk mūsų!“ 32 Jėzus sustojo, pasikvietė juos ir paklausė: „Ko norite, kad dėl jūsų padaryčiau?“ 33 Šie pasakė: „Viešpatie, teatsiveria mums akys.“ 34 Gailesčio apimtas, Jėzus palietė jiems akis. Jie iš karto praregėjo ir nusekė paskui jį.

21 Kai jie priartėjo prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę ant Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius 2 sakydamas: „Eikite į tą kaimą, kuris priešais, ir tuojau rasite pririštą asilę ir asilaitį su ja. Atriškite juos ir atveskite man. 3 O jeigu koks žmogus jums ką sakytų, tarkite: ‘Jų reikia Viešpačiui.’ Ir jis iš karto juos paleis.“

4 Tai įvyko, kad išsipildytų, kas pasakyta per pranašą: 5 „Sakykite Siono dukrai: ‘Štai pas tave atjoja tavo Karalius. Jis romaus būdo ir sėdi ant asilo, ant asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.’“

6 Taigi mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzus liepė, — 7 atvedė asilę su asilaičiu, apklojo juos savo apsiaustais ir jis ant jų atsisėdo. 8 Dauguma iš minios tiesė ant kelio savo apsiaustus, kiti ėmė kirsti ir kloti ant kelio medžių šakas. 9 Minios, einančios pirma jo ir jam iš paskos, šaukė: „Gelbėk, meldžiame,* Dovydo Sūnų! Palaimintas ateinantis Jehovos vardu! Gelbėk jį, meldžiame, kuris esi aukštybėse!“

10 Kai jis įžengė į Jeruzalę, visas miestas sujudo ir klausinėjo: „Kas jis toks?“ 11 Minios sakė: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto.“

12 Įėjęs į šventyklą, Jėzus išvarė visus šventykloje parduodančius ir perkančius, išvartė pinigų keitėjų stalus ir balandžių pardavėjų suolus. 13 Ir pasakė jiems: „Parašyta: ‘Mano namai bus vadinami maldos namais’, o jūs iš jų darote plėšikų urvą.“ 14 Prie jo šventykloje susirinko aklų ir luošų, ir jis juos išgydė.

15 Matydami jo nuostabius darbus ir berniukus, šaukiančius šventykloje: „Gelbėk, meldžiame, Dovydo Sūnų!“, aukštieji kunigai ir Raštų žinovai pasipiktino 16 ir sakė jam: „Ar girdi, ką jie kalba?“ Jėzus atsakė: „Taip. Argi nesate skaitę: ‘Iš mažų vaikų ir žinduklių lūpų parengei gyrių’?“ 17 Palikęs juos, jis išėjo iš miesto į Betaniją ir tenai nakvojo.

18 Anksti rytą grįždamas į miestą, jis pasijuto alkanas. 19 Pamatęs šalia kelio figmedį, jis priėjo, tačiau neradęs ant jo nieko, tik lapus, pasakė: „Tegul per amžius nebebus ant tavęs vaisiaus.“ Ir figmedis kaipmat nudžiūvo. 20 Mokiniai tai pamatę stebėjosi: „Kaip tas figmedis iškart nudžiūvo?“ 21 Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu turėsite tikėjimą ir neabejosite, padarysite ne tik tai, ką aš padariau su figmedžiu, bet taip pat jei pasakysite šitam kalnui: ‘Pakilk ir meskis į jūrą’, taip ir įvyks. 22 Ir visa, ko tik maldoje prašytumėte tikėdami, gausite.“

23 Kai jis įėjo į šventyklą ir joje mokė, aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji priėję paklausė: „Kokia valdžia visa tai darai? Ir kas tau davė tokią valdžią?“ 24 Jėzus jiems atsakė: „Paklausiu ir aš jus vieno dalyko. Jeigu man pasakysite, tai ir aš pasakysiu, kokia valdžia tai darau. 25 Jono krikštas — iš kur jis buvo? Iš dangaus ar iš žmonių?“ Tie ėmė tarpusavyje svarstyti: „Jeigu sakysime: ‘Iš dangaus’, jis klaus mūsų: ‘Kodėl tada juo netikėjote?’ 26 O jei sakysime: ‘Iš žmonių’, reikės bijoti minios, nes jie visi laiko Joną pranašu.“ 27 Tad jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome.“ Tuomet jis tarė jiems: „Tai ir aš nesakysiu jums, kokia valdžia tai darau.

28 Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du vaikus. Priėjęs prie pirmojo, pasakė: ‘Vaike, eik šiandien padirbėti vynuogyne.’ 29 Tas atsakė: ‘Gerai, viešpatie.’ Bet nenuėjo. 30 Priėjęs prie antrojo, tėvas pasakė tą patį. Šis atsiliepė: ‘Neisiu.’ Bet vėliau dėl to pasigailėjo ir nuėjo. 31 Kuris iš tų dviejų įvykdė tėvo valią?“ Jie atsakė: „Antrasis.“ Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad mokesčių rinkėjai ir paleistuvės* pirma jūsų eina į Dievo karalystę. 32 Jonas juk atėjo pas jus teisumo keliu, bet jūs juo netikėjote. Mokesčių rinkėjai ir paleistuvės juo tikėjo, o jūs, kad ir matėte tai, nė tada nesigailėjote ir netikėjote juo.

33 Pasiklausykite kito palyginimo. Vienas šeimininkas pasodino vynuogyną, aptvėrė tvora, iškasė jame vynuogių spaustuvą, pastatė bokštą ir, išnuomojęs žemdirbiams, iškeliavo svetur. 34 Kai atėjo vaisių metas, jis pasiuntė pas tuos žemdirbius savo vergus, kad paimtų jo vaisių dalį. 35 Bet žemdirbiai, pasičiupę vergus, vieną sumušė, kitą nužudė, dar kitą užmėtė akmenimis. 36 Tada jis pasiuntė kitus vergus — daugiau negu pirmąsyk, — bet anie padarė su jais tą patį. 37 Galiausiai pasiuntė pas juos savo sūnų sakydamas: ‘Mano sūnų jie gerbs.’ 38 Pamatę sūnų, žemdirbiai ėmė tartis: ‘Tai paveldėtojas. Eime, nužudykime jį ir turėsime jo palikimą!’ 39 Jie pagriebė jį, išmetė iš vynuogyno ir nužudė. 40 Tad ką gi vynuogyno šeimininkas atvykęs padarys tiems žemdirbiams?“ 41 Jie atsakė jam: „Blogiems blogai ir baigsis — šeimininkas juos išgalabys, o vynuogyną išnuomos kitiems žemdirbiams, kurie metui atėjus atiduos jam jo vaisius.“

42 Jėzus jiems tarė: „Ar niekada neskaitėte Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo viršutiniu kertiniu akmeniu. Tai Jehovos padaryta ir mūsų akims nuostabą kelia’? 43 Todėl jums sakau: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, duodančiai jos vaisių. 44 Ir tas, kuris kris ant to akmens, susikuls. O ant kurio tas akmuo užkris, tą sutraiškys.“

45 Išgirdę jo palyginimus, aukštieji kunigai ir fariziejai suprato, kad jis kalba apie juos. 46 Ir jie taikėsi Jėzų suimti, bet bijojo liaudies, nes ji laikė jį pranašu.

22 Atsakydamas Jėzus ir toliau kalbėjo jiems palyginimais: 2 „Dangaus karalystę galima palyginti su karaliumi, kuris iškėlė savo sūnui vestuves. 3 Jis išsiuntė savo vergus sušaukti į vestuves pakviestųjų, bet tie nepanoro ateiti. 4 Jis išsiuntė kitus vergus tardamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: „Štai mano pietūs paruošti, jaučiai ir nupenėti gyvuliai papjauti ir viskas parengta. Ateikite į vestuves!“’ 5 Tačiau pakviestiesiems tai nerūpėjo ir jie nuėjo kas sau: vienas — į savo lauką, kitas — prekiauti, 6 o dar kiti pasičiupo vergus ir išsityčioję nužudė.

7 Karalius užsirūstino ir pasiuntęs kariuomenę išgalabijo tuos žudikus, o jų miestą sudegino. 8 Tada pasakė savo vergams: ‘Vestuvėms, tiesa, pasirengta, bet pakviestieji nebuvo verti. 9 Todėl eikite į kelius, vedančius iš miesto, ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves.’ 10 Tad išėję į kelius tie vergai surinko visus, kuriuos tik rado, — ir blogus, ir gerus. Svečių prie stalo prisėdo pilna vestuvių menė.

11 Įėjęs pažiūrėti svečių, karalius pastebėjo žmogų, neapsivilkusį vestuvių drabužio. 12 Todėl jo paklausė: ‘Drauguži, kaip čia patekai be vestuvių drabužio?’ Šis neturėjo ką atsakyti. 13 Tada karalius liepė savo tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite laukan į tamsybę. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.’

14 Mat yra daug pakviestų, bet maža išrinktų.“

15 Tada fariziejai nuėję tarėsi, kaip pričiupti jį kalboje. 16 Jie pasiuntė pas jį savo mokinius drauge su Erodo šalininkais. Šie sakė: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai Dievo kelio laikydamasis tiesos ir tau nerūpi įtikti kitiems, nes tu nežiūri žmonių padėties. 17 Taigi pasakyk mums, ką manai: valia mokėti Cezariui asmens mokestį ar ne?“ 18 Bet Jėzus, žinodamas jų nedorumą, atsakė: „Kodėl mėginate mane, veidmainiai? 19 Parodykite man mokesčio monetą.“ Šie atnešė jam denarą. 20 Jėzus jų paklausė: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“ 21 Tie atsakė: „Cezario.“ Tada jis tarė jiems: „Todėl, kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo — Dievui.“ 22 Tai išgirdę, jie nustebo ir palikę jį nuėjo.

23 Tądien sadukiejai, sakantys, kad nėra prisikėlimo, priėjo prie jo ir paklausė: 24 „Mokytojau, Mozė pasakė: ‘Jeigu kas mirtų bevaikis, jo brolis turi vesti jo žmoną ir pakelti savo broliui palikuonių.’ 25 Antai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas palikuonių, savo žmoną paliko broliui. 26 Tas pats atsitiko su antru, su trečiu ir taip — su visais septyniais. 27 Paskiausiai mirė ir ta moteris. 28 Tad per prisikėlimą kurio iš septynių ji bus žmona? Juk visi yra ją turėję.“

29 Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nes nepažįstate nei Raštų, nei Dievo galybės. 30 Per prisikėlimą nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje. 31 O dėl mirusiųjų prisikėlimo, ar nesate skaitę, ką Dievas jums kalbėjo: 32 ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’? Jis yra ne mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų.“ 33 Tai girdėdamos minios didžiai stebėjosi jo mokymu.

34 Išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko fariziejai, 35 ir vienas iš jų, Įstatymo žinovas, jį mėgindamas paklausė: 36 „Mokytojau, kuris įsakymas Įstatyme didžiausias?“ 37 Jis pasakė jam: „‘Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.’ 38 Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. 39 Antrasis, panašus į jį, yra šis: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį.’ 40 Šiais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas, taip pat Pranašai.“

41 Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus jų paklausė: 42 „Ką jūs manote apie Kristų? Kieno jis sūnus?“ Jie atsakė: „Dovydo.“ 43 Jis paklausė jų: „Kodėl tada Dovydas dvasios įkvėptas vadina jį Viešpačiu sakydamas: 44 ‘Jehova tarė mano Viešpačiui: „Sėdėk mano dešinėje, kol padėsiu tavo priešus tau po kojomis“’? 45 Tad jeigu Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaip jis gali būti jo sūnus?“ 46 Niekas negalėjo atsakyti jam nė žodžio, ir nuo tos dienos nė vienas nebedrįso jo klausinėti.

23 Tada Jėzus kalbėjo miniai ir savo mokiniams: 2 „Raštų žinovai ir fariziejai atsisėdo į Mozės vietą. 3 Todėl visa, ką jie jums sako, darykite, to laikykitės, bet nesielkite, kaip jie elgiasi, nes jie sako, bet nedaro. 4 Jie riša sunkias naštas ir krauna žmonėms ant pečių, o patys nenori jų nė pirštu pajudinti. 5 Visus darbus jie daro tam, kad būtų žmonių matomi. Jie pasiplatina filakterijus* ir pasididina drabužių kutus. 6 Jie mėgsta garbingiausią vietą per vakarienes, pirmuosius suolus sinagogose, 7 sveikinimus turgavietėse ir kad žmonės juos vadintų ‘rabi’*. 8 O jūs nesivadinkite ‘rabi’, nes vienas yra jūsų Mokytojas, o jūs visi esate broliai. 9 Ir nė vieno iš savųjų žemėje nevadinkite tėvu, nes vienas yra jūsų Tėvas — dangiškasis. 10 Nė vadais nesivadinkite, nes jūsų Vadas yra vienas — Kristus. 11 Didžiausias iš jūsų turi būti jums tarnas. 12 Kas aukštinasi, bus pažemintas, o kas nusižemina, bus išaukštintas.

13 Vargas jums, veidmainiai Raštų žinovai ir fariziejai, nes jūs užrakinate žmonėms dangaus karalystę, ir ne tik patys į ją neinate, bet ir į ją einantiems neleidžiate įeiti. 14 —— *

15 Vargas jums, veidmainiai Raštų žinovai ir fariziejai, nes jūs keliaujate po jūrą ir sausumą, kad laimėtumėte vieną naujatikį*, o kai tokį surandate, padarote iš jo Gehenos* sūnų, dvigubai smerktinesnį už save pačius.

16 Vargas jums, akli vedliai, kurie sakote: ‘Jeigu kas prisiekia šventykla, tai nieko, bet jei kas prisiekia šventyklos auksu, įsipareigoja.’ 17 Kvaili jūs ir akli! Kas gi didesnis: auksas ar šventykla, kuri tą auksą pašventino? 18 Arba dar sakote: ‘Jeigu kas prisiekia aukuru, tai nieko, bet jei kas prisiekia ant jo esančia dovana, įsipareigoja.’ 19 Akli jūs! Kas gi didesnis: dovana ar aukuras, kuris tą dovaną pašventina? 20 Todėl kas prisiekia aukuru, prisiekia juo ir viskuo, kas ant jo. 21 Kas prisiekia šventykla, prisiekia ja ir tuo, kuris joje gyvena. 22 Ir kas prisiekia dangumi, prisiekia Dievo sostu ir tuo, kuris jame sėdi.

23 Vargas jums, veidmainiai Raštų žinovai ir fariziejai, nes jūs duodate dešimtinę nuo mėtų, krapų, kmynų, bet apleidote tai, kas Įstatyme svarbiau — teisingumą, gailestingumą ir ištikimybę. Anų dalykų reikėjo laikytis, bet neapleisti ir šitų. 24 Akli vedliai, jūs iškošiate uodą, o praryjate kupranugarį!

25 Vargas jums, veidmainiai Raštų žinovai ir fariziejai, nes jūs valote taurės ir dubens išorę, bet viduje jie pilni grobio ir nesaikingumo. 26 Aklas fariziejau, pirma išvalyk taurės ir dubens vidų, kad švari taptų ir išorė.

27 Vargas jums, veidmainiai Raštų žinovai ir fariziejai! Jūs panašūs į pabaltintus kapus, kurie iš viršaus, tiesa, atrodo gražūs, bet viduje pilni numirėlių kaulų ir visokios netyrybės. 28 Taip ir jūs išoriškai atrodote žmonėms teisūs, bet viduje esate pilni veidmainystės ir savivalės.

29 Vargas jums, veidmainiai Raštų žinovai ir fariziejai, nes jūs statote pranašams kapavietes, puošiate teisiųjų kapus 30 ir sakote: ‘Jei būtume gyvenę savo protėvių dienomis, nebūtume kartu su jais pralieję pranašų kraujo.’ 31 Taigi jūs prieš save liudijate, kad esate sūnūs tų, kurie žudė pranašus. 32 Ką gi, pripildykite savo protėvių saiką!

33 Gyvatės, angių paderme, kaip jūs pabėgsite nuo pasmerkimo į Geheną?! 34 Tai štai, siunčiu pas jus pranašų, išmintingų žmonių ir mokytojų. Kai kuriuos jūs žudysite ir kabinsite ant stulpų, kai kuriuos plaksite savo sinagogose ir persekiosite iš miesto į miestą, 35 kad ant jūsų kristų visas teisus kraujas, išlietas ant žemės, — nuo teisiojo Abelio kraujo iki kraujo Barachijo sūnaus Zacharijo, kurį jūs nužudėte tarp šventovės ir aukuro. 36 Iš tiesų sakau jums: visa tai ištiks šią kartą.

37 Jeruzalė, Jeruzalė — ji žudo pranašus ir užmėto akmenimis pas ją siųstuosius. Kiek kartų aš norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais! Bet jūs nenorėjote. 38 Štai jūsų namai* apleidžiami ir paliekami jums. 39 Sakau jums, kad nuo šiol manęs nebematysite, kol netarsite: ‘Palaimintas ateinantis Jehovos vardu!’“

24 Jėzui pasitraukus ir einant iš šventyklos, priėjo mokiniai, norėdami parodyti jam šventyklos pastatus. 2 Jis atsakė jiems: „Ar matote visa tai? Iš tiesų sakau jums: čia neliks nė akmens ant akmens — visi bus išversti.“

3 Jam besėdint ant Alyvų kalno, mokiniai vieni priėjo prie jo ir paklausė: „Pasakyk mums, kada tai bus ir koks ženklas liudys, kad tu esi čia* ir kad ši santvarka baigiasi?“

4 Jėzus jiems atsakė: „Žiūrėkite, kad niekas jūsų nesuklaidintų, 5 nes daug kas ateis mano vardu ir sakys: ‘Aš esu Kristus’, ir daugelį suklaidins. 6 Jūs girdėsite karų garsus ir gandus apie karus. Žiūrėkite, kad nepasiduotumėte baimei, nes tai turi įvykti; vis dėlto tai dar ne galas.

7 Mat pakils tauta prieš tautą ir karalystė prieš karalystę, vietomis bus maisto nepriteklių ir žemės drebėjimų. 8 Visa tai — skausmų* pradžia.

9 Tada atiduos jus priespaudai, žudys jus, ir dėl mano vardo būsite visų tautų nekenčiami. 10 Daug kas tada atkris, išduos vieni kitus, vieni kitų nekęs. 11 Atsiras daug netikrų pranašų, kurie daugelį suklaidins, 12 ir kadangi bus vis labiau nepaisoma įstatymų, daugumos meilė atšals. 13 O kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas. 14 Ir bus paskelbta ši geroji naujiena apie karalystę visoje gyvenamoje žemėje paliudyti visoms tautoms; ir tada ateis galas.

15 Todėl, kai pamatysite nuniokojimo bjaurastį, apie kurią pasakyta per pranašą Danielių, stovinčią šventoje vietoje (skaitytojas tebūna įžvalgus), 16 tie, kurie Judėjoje, tebėga tuomet į kalnus. 17 Kas ant stogo, tenelipa žemyn pasiimti iš namų savo daiktų, 18 o kas laukuose, tenegrįžta į namus pasiimti apsiausto. 19 Vargas nėščioms ir žindančioms tomis dienomis! 20 Melskitės, kad jums netektų bėgti žiemą ar per šabą. 21 Tada bus didis suspaudimas, kokio nėra buvę nuo pasaulio pradžios iki dabar ir kokio daugiau nebebus. 22 Ir jeigu tos dienos nebūtų sutrumpintos, neišsigelbėtų joks kūnas, bet dėl išrinktųjų tos dienos bus sutrumpintos.

23 Jei kas nors jums tada sakytų: ‘Kristus štai čia’ arba: ‘Jis tenai!’, — netikėkite, 24 nes atsiras netikrų kristų ir netikrų pranašų, ir jie darys didelių ženklų bei stebuklų, kad suklaidintų, jei įmanoma, net išrinktuosius. 25 Štai aš jus iš anksto įspėjau. 26 Tad jeigu jums sakytų: ‘Štai jis tyruose’, — neikite, ar: ‘Štai jis pasislėpęs namuose’, — netikėkite. 27 Mat kaip žaibas tvyksteli iš rytų ir nušvinta iki vakarų, taip bus ir su Žmogaus Sūnaus buvimu čia*. 28 Kur bus lavonas*, ten sulėks ir ereliai.

29 Tuojau po tų suspaudimo dienų saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris iš dangaus ir dangaus galybės bus sukrėstos. 30 Tuomet danguje pasirodys Žmogaus Sūnaus ženklas ir tada visos žemės giminės raudodamos mušis į krūtinę ir pamatys Žmogaus Sūnų ateinant dangaus debesyse su galia bei didžia šlove. 31 Ir jis pasiųs savo angelus su skardžiu trimito garsu, ir jie surinks jo išrinktuosius iš keturių pasaulio šalių* — nuo vieno dangaus pakraščio iki kito.

32 Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai tik jo šakelė suminkštėja ir išleidžia lapus, jūs žinote, kad arti vasara. 33 Taip pat, kai matysite visa tai, žinokite, kad jis arti, prie durų. 34 Iš tiesų sakau jums: ši karta tikrai nepraeis, iki visa tai įvyks. 35 Dangus ir žemė praeis, bet mano žodžiai tikrai nepraeis.

36 Tačiau tos dienos ir valandos niekas nežino: nei dangaus angelai, nei Sūnus, o vien tik Tėvas. 37 Juk kaip buvo Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui čia esant*. 38 Kaip ir anomis dienomis prieš tvaną, iki pat dienos, kurią Nojus įėjo į laivą, žmonės valgė ir gėrė, vedė ir tekėjo 39 ir nesusimąstė, kol atėjo tvanas ir visus nusinešė, taip bus ir Žmogaus Sūnui čia esant. 40 Tuomet dviese bus laukuose, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas. 41 Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta. 42 Todėl budėkite, nes nežinote, kurią dieną ateis jūsų Viešpats.

43 Supraskite štai ką: jeigu šeimininkas žinotų, kuriuo nakties metu* ateis vagis, jis budėtų ir neleistų įsilaužti į savo namus. 44 Todėl ir jūs būkite pasirengę, nes Žmogaus Sūnus ateis tą valandą, kurią nemanote.

45 Kas iš tiesų yra tas ištikimas ir nuovokus vergas, kuriam šeimininkas pavedė savo šeimynykščius, kad duotų jiems maistą reikiamu metu? 46 Laimingas tas vergas, jeigu jo šeimininkas atvykęs ras jį taip darantį! 47 Iš tiesų sakau jums: visą savo turtą jis paves jam.

48 Bet jeigu tas vergas, blogas būdamas, sakytų sau širdyje: ‘Mano šeimininkas užtrunka’ 49 ir imtų mušti savo draugus vergus ir valgyti bei gerti su girtuokliais, 50 to vergo šeimininkas ateis dieną, kurią tas nelaukia, ir valandą, kurią jis nemano. 51 Jis griežčiausiai jį nubaus* ir paskirs jam dalį su veidmainiais. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.

25 Tada su dangaus karalyste bus panašiai kaip su dešimt mergelių, kurios pasiėmusios žibintus išėjo pasitikti jaunikio. 2 Penkios iš jų buvo paikos, penkios — nuovokios. 3 Mat paikosios pasiėmė žibintus, bet nepasiėmė aliejaus, 4 o nuovokiosios su žibintais pasiėmė indeliuose ir aliejaus. 5 Jaunikiui užtrunkant, visos ėmė snausti ir užmigo. 6 Vidurnaktį pasigirdo šauksmas: ‘Štai jaunikis! Išeikite jo pasitikti!’ 7 Tada mergelės visos atsikėlė ir tvarkėsi žibintus. 8 Paikosios sakė nuovokiosioms: ‘Duokite mums savo aliejaus, nes mūsų žibintai gęsta.’ 9 Nuovokiosios atsakė: ‘Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau eikite pas prekiautojus ir nusipirkite.’ 10 Toms išėjus pirkti, atvyko jaunikis. Mergelės, kurios buvo pasirengusios, įėjo su juo į vestuvių pokylį, ir durys buvo uždarytos. 11 Paskui atėjo ir tos kitos mergelės. Jos prašė: ‘Gerbiamasis, gerbiamasis, atidaryk mums!’ 12 Šis atsiliepė: ‘Iš tiesų sakau jums: aš jūsų nepažįstu.’

13 Tad budėkite, nes nežinote nei dienos, nei valandos.

14 Bus taip, kaip su žmogumi, kuris ruošdamasis išvykti svetur pasikvietė vergus ir pavedė jiems savo turtą. 15 Vienam jis davė penkis talentus, kitam du, dar kitam vieną — kiekvienam pagal sugebėjimus — ir iškeliavo. 16 Tas, kuris gavo penkis talentus, nuėjęs iš karto ėmėsi verslo ir pelnė dar penkis. 17 Taip ir tas, kuris gavo du, pelnė kitus du. 18 O tas, kuris gavo vieną, nuėjo ir, iškasęs duobę, šeimininko sidabrinius paslėpė.

19 Po ilgo laiko tų vergų šeimininkas grįžo ir pradėjo su jais apyskaitą. 20 Taigi priėjo tas, kuris buvo gavęs penkis talentus. Jis atsinešė dar penkis ir sakė: ‘Šeimininke, patikėjai man penkis talentus. Žiūrėk, aš pelniau kitus penkis.’ 21 Šeimininkas jam tarė: ‘Puiku, geras ir ištikimas verge! Buvai ištikimas tvarkydamas nedaugelį dalykų, tad pavesiu tau daugelį. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą.’ 22 Paskui priėjo tas, kuris buvo gavęs du talentus, ir pasakė: ‘Šeimininke, patikėjai man du talentus. Žiūrėk, aš pelniau kitus du.’ 23 Šeimininkas jam tarė: ‘Puiku, geras ir ištikimas verge! Buvai ištikimas tvarkydamas nedaugelį dalykų, tad pavesiu tau daugelį. Eikš į savo šeimininko džiaugsmą.’

24 Paskiausiai priėjo tas, kuris buvo gavęs vieną talentą, ir pasakė: ‘Šeimininke, aš žinojau, kad esi reiklus žmogus. Tu pjauni, kur nesėjai, ir renki, ko nevėtei. 25 Tad aš pabijojęs nuėjau ir paslėpiau tavo talentą žemėje. Štai, imk, kas tavo.’ 26 Šeimininkas jam atsakė: ‘Blogas ir tingus verge! Tu žinojai, kad aš pjaunu, kur nesėjau, ir renku, ko nevėčiau? 27 Taigi reikėjo nunešti mano sidabrinius pas palūkininkus, kad grįžęs atsiimčiau, kas mano, su palūkanomis.

28 Todėl atimkite iš jo talentą ir atiduokite tam, kuris turi dešimt talentų. 29 Kiekvienam turinčiam bus dar duota, ir jis turės su pertekliumi, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi. 30 Ir išmeskite šį netikusį vergą laukan į tamsą. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.’

31 Kai Žmogaus Sūnus ateis savo šlovėje, o kartu su juo ir visi angelai, tada jis atsisės savo šlovės soste. 32 Jo akivaizdoje bus surinktos visos tautos, ir jis atskirs žmones vienus nuo kitų, kaip piemuo atskiria avis nuo ožių. 33 Avis jis pastatys savo dešinėje, ožius — kairėje.

34 Tada karalius tars stovintiems dešinėje: ‘Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, paveldėkite karalystę, paruoštą jums nuo pasaulio užgimimo*. 35 Juk aš buvau alkanas, ir jūs mane pavalgydinote. Buvau ištroškęs, ir jūs mane pagirdėte. Buvau pašalietis, ir jūs svetingai mane priėmėte, 36 nuogas, ir jūs mane aprengėte. Buvau ligonis, ir jūs manimi pasirūpinote, kalinys, ir jūs aplankėte mane.’ 37 Tada teisieji jam atsakys: ‘Viešpatie, kada gi mes matėme tave alkaną ir pavalgydinome, ištroškusį ir pagirdėme? 38 Kada mes matėme tave pašalietį ir svetingai priėmėme, ar nuogą ir aprengėme? 39 Kada matėme tave sergantį ar kalintį ir aplankėme?’ 40 Ir karalius jiems atsakys: ‘Iš tiesų sakau jums: ką tik padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.’

41 Tada jis tars stovintiems kairėje: ‘Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį, paruoštą Velniui ir jo angelams. 42 Juk aš buvau alkanas, bet jūs manęs nepavalgydinote, buvau ištroškęs, bet jūs manęs nepagirdėte. 43 Buvau pašalietis, bet jūs manęs nepriėmėte, nuogas, bet jūs manęs neaprengėte, ligonis ir kalinys, bet jūs manimi nepasirūpinote.’ 44 Tada ir šie atsakys: ‘Viešpatie, kada mes matėme tave ar alkaną, ar ištroškusį, ar pašalietį, ar nuogą, ar ligonį, ar kalinį ir tau nepatarnavome?’ 45 Tuomet jis atsakys jiems: ‘Iš tiesų sakau jums: ko tik nepadarėte vienam iš šitų mažiausiųjų, man nepadarėte.’ 46 Ir eis šitie į amžiną atkirtimą, o teisieji — į amžiną gyvenimą.“

26 Baigęs visa tai kalbėti, Jėzus pasakė savo mokiniams: 2 „Kaip žinote, po dviejų dienų bus Pascha, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas prikalti prie stulpo.“

3 Tada aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji susirinko vyriausiojo kunigo, vardu Kajafas, rūmų kieme 4 ir tarėsi klasta suimti Jėzų ir nužudyti. 5 Bet jie sakė: „Tik ne per šventę, kad liaudyje nekiltų sąmyšio.“

6 Kai Jėzus buvo Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, 7 ir sėdėjo prie stalo, prie jo priėjo moteris, nešina alebastriniu brangaus kvapiojo aliejaus indeliu, ir ėmė pilti aliejų jam ant galvos. 8 Tai matydami mokiniai pasipiktino ir kalbėjo: „Kam tas eikvojimas? 9 Juk jį buvo galima brangiai parduoti ir pinigus išdalyti vargšams.“ 10 Jėzus, tai žinodamas, tarė jiems: „Kodėl skaudinate moterį? Ji juk padarė man kilnų darbą. 11 Vargšų šalia savęs jūs visada turite, o mane turėsite ne visada. 12 Išpildama tą kvapų aliejų man ant kūno, ji paruošė mane laidotuvėms. 13 Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama geroji naujiena, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi.“

14 Tada vienas iš dvylikos, vadinamas Judu Iskarijotu, nuėjo pas aukštuosius kunigus 15 ir tarė: „Ką man duosite, jeigu jums jį išduosiu?“ Jie suderėjo su juo trisdešimt sidabrinių. 16 Ir nuo to meto jis ieškojo palankios progos jį išduoti.

17 Pirmąją Neraugintos duonos dieną mokiniai priėję paklausė Jėzaus: „Kur norėtum, kad tau paruoštume valgyti paschą?“ 18 Jis atsakė: „Nueikite į miestą pas tokį ir tokį žmogų ir tarkite jam: ‘Mokytojas sako: „Mano metas arti. Tavo namuose su savo mokiniais švęsiu Paschą.“’“ 19 Mokiniai padarė, kaip Jėzus jiems liepė, ir paruošė paschą.

20 Atėjus vakarui, jis ir jo dvylika mokinių buvo susėdę prie stalo. 21 Jiems bevalgant, Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos.“ 22 Labai dėl to nuliūdę, jie visi lig vieno ėmė klausinėti: „Viešpatie, nejaugi aš?“ 23 Jis atsakė: „Mane išduos mirkantis kąsnį dubenyje su manimi. 24 Tiesa, Žmogaus Sūnus išeina, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris Žmogaus Sūnų išduoda! Jam būtų buvę geriau išvis negimti.“ 25 Judas, kuris rengėsi jį išduoti, atsiliepė: „Nejaugi aš, rabi?“ Jis atsakė jam: „Tu pats pasakei.“

26 Jiems bevalgant, Jėzus paėmė duonos paplotį ir, taręs palaiminimą, laužė jį ir davė mokiniams tardamas: „Imkite ir valgykite. Tai yra* mano kūnas.“ 27 Taip pat jis paėmė taurę ir padėkojęs davė jiems sakydamas: „Gerkite iš jos visi, 28 nes tai yra manasis ‘sandoros kraujas’, išliejamas už daugelį nuodėmėms atleisti. 29 Sakau jums, nuo šiol aš nebegersiu šio vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kai gersiu jį naują su jumis savo Tėvo karalystėje.“ 30 Galiausiai, sugiedoję himnus, jie išėjo į Alyvų kalną.

31 Tada Jėzus jiems pasakė: „Šiąnakt jūs visi dėl manęs suklupsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir kaimenės avys išsisklaidys.’ 32 O kai būsiu prikeltas, pirma jūsų nukeliausiu į Galilėją.“ 33 Bet Petras jam atsakė: „Jei visi kiti ir sukluptų dėl tavęs, aš niekada nesuklupsiu!“ 34 Jėzus jam tarė: „Iš tiesų sakau tau: šią naktį, dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.“ 35 Petras tvirtino: „Net jeigu man tektų mirti su tavimi, nieku gyvu tavęs neišsižadėsiu.“ Panašiai kalbėjo ir visi kiti mokiniai.

36 Tada Jėzus su mokiniais atėjo į vietą, vadinamą Getsemane, ir tarė jiems: „Pasėdėkite čia, kol aš nuėjęs ten melsiuos.“ 37 Nusivedęs Petrą ir abu Zebediejaus sūnus, Jėzus ėmė liūdėti ir didžiai sielvartauti. 38 Tada jis tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite su manimi.“ 39 Kiek paėjęs, jis parpuolė veidu į žemę ir meldėsi sakydamas: „Mano Tėve, jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu.“

40 Grįžęs pas mokinius, jis rado juos miegančius ir pasakė Petrui: „Nejau neįstengėte nė vienos valandos pabudėti su manimi? 41 Budėkite ir melskitės, kad nepatektumėte į pagundą. Išties, dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“ 42 Jis nuėjo antrą kartą ir meldėsi sakydamas: „Mano Tėve, jeigu ji negali manęs aplenkti, jei turiu ją išgerti, teįvyksta tavo valia.“ 43 Jis sugrįžo ir vėl rado juos miegančius, mat jų akys buvo apsunkusios. 44 Tad palikęs juos Jėzus vėl nuėjo ir meldėsi trečią kartą, — vėl sakydamas tuos pačius žodžius. 45 Tada grįžęs tarė mokiniams: „Tokiu metu jūs miegate ir ilsitės?! Štai atėjo valanda Žmogaus Sūnui būti išduotam į nusidėjėlių rankas. 46 Kelkitės, eime! Antai mano išdavėjas jau čia pat.“ 47 Jam dar tebekalbant, štai pasirodė Judas, vienas iš dvylikos, ir su juo kalavijais bei vėzdais ginkluotas didelis būrys nuo aukštųjų kunigų ir tautos vyresniųjų.

48 Jo išdavėjas buvo nurodęs jiems ženklą: „Kurį pabučiuosiu, tai tas. Jį ir suimkite.“ 49 Priėjęs tiesiai prie Jėzaus, jis tarė: „Sveikas, rabi!“ ir meiliai jį pabučiavo. 50 Jėzus jam atsakė: „Drauguži, kodėl tu čia?“ Tada jie prišokę čiupo Jėzų ir suėmė. 51 Ir štai vienas iš buvusių su Jėzumi, ištiesęs ranką ir išsitraukęs kalaviją, smogė vyriausiojo kunigo vergui ir nukirto jam ausį. 52 Tada Jėzus jam pasakė: „Kišk kalaviją atgal, kur buvo, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. 53 O gal manai, kad aš negaliu paprašyti savo Tėvo, ir jis tuoj pat neatsiųstų man per dvylika legionų angelų? 54 Tačiau kaip tada išsipildytų Raštai, sakantys, kad taip turi įvykti?“ 55 Tą valandą Jėzus pasakė anam būriui: „Atėjote su kalavijais ir vėzdais suimti manęs kaip kokio plėšiko? Aš kasdien sėdėjau ir mokiau šventykloje, bet manęs nesuėmėte. 56 Tačiau visa tai įvyko, kad išsipildytų pranašų raštai.“ Tada visi mokiniai paliko jį ir pabėgo.

57 Tie, kurie suėmė Jėzų, nuvedė jį pas vyriausiąjį kunigą Kajafą, kur buvo susirinkę Raštų žinovai ir vyresnieji. 58 O Petras iš tolo sekė jį iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo ir įėjęs prisėdo prie tarnų norėdamas pažiūrėti, kuo viskas baigsis.

59 Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visas sinedrionas ieškojo melagingo liudijimo prieš Jėzų, kad galėtų atiduoti jį mirčiai, 60 bet nerado, nors buvo daug melagingai liudijančių. Galiausiai du, išėję priekin, 61 kalbėjo: „Šitas sakė: ‘Aš galiu nugriauti Dievo šventyklą ir per tris dienas ją atstatyti.’“ 62 Tada vyriausiasis kunigas atsistojęs tarė Jėzui: „Nieko neatsakai? Ar negirdi, ką jie prieš tave liudija?“ 63 Bet Jėzus tylėjo. Tuomet vyriausiasis kunigas tarė jam: „Saikdinu tave gyvuoju Dievu, kad mums pasakytum, ar tu esi Kristus, Dievo Sūnus!“ 64 Jėzus atsiliepė: „Tu pats tai pasakei. Be to, sakau jums, kad nuo šiol matysite Žmogaus Sūnų sėdintį galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesyse.“ 65 Tada vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Jis piktžodžiauja! Ar bereikia mums liudytojų? Štai, ką tik girdėjote piktžodžiavimą! 66 Ką jūs manote?“ Tie atsakė: „Jis baustinas mirtimi!“ 67 Tada jie ėmė spjaudyti jam į veidą ir daužyti kumščiais. Kiti mušė per veidą 68 sakydami: „Pranašauk mums, Kristau: kuris tau sudavė?“

69 O Petras sėdėjo lauke, rūmų kieme. Viena tarnaitė priėjo prie jo ir tarė: „Tu irgi buvai su tuo Jėzumi Galilėjiečiu!“ 70 Bet jis visų akivaizdoje tai paneigė: „Aš nežinau, apie ką tu kalbi.“ 71 Kai jis nuėjo į vartų prieangį, jį pastebėjo kita mergina ir sakė ten esantiems: „Šitas buvo su Jėzumi Nazariečiu.“ 72 Jis ir vėl tai paneigė prisiekdamas: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ 73 Netrukus aplink stovintieji priėjo ir sakė Petrui: „Tu tikrai esi vienas iš jų, nes ir tavo tarmė tave išduoda.“ 74 Tada, saistydamasis prakeiksmais, jis ėmė prisiekinėti: „Aš nepažįstu to žmogaus!“ Ir iš karto užgiedojo gaidys. 75 Ir Petras prisiminė, kad Jėzus buvo sakęs: „Dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.“ Jis išėjo laukan ir karčiai pravirko.

27 Išaušus rytui visi aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji surengė pasitarimą, kad atiduotų Jėzų mirčiai. 2 Jie surišo jį ir nuvedę perdavė valdytojui Pilotui.

3 Tada jo išdavėjas Judas, matydamas, kad Jėzus pasmerktas, ėmė graužtis ir grąžino trisdešimt sidabrinių aukštiesiems kunigams ir vyresniesiems 4 sakydamas: „Nusidėjau išduodamas teisų kraują.“ Tie atsakė: „O koks mūsų reikalas? Tu pats žinokis!“ 5 Tada, nusviedęs šventykloje sidabrinius, jis pasišalino ir nuėjęs pasikorė. 6 Bet aukštieji kunigai paėmę sidabrinius sakė: „Jų nevalia mesti į šventyklos iždinę, nes tai kraujo kaina.“ 7 Pasitarę jie nupirko už juos puodžiaus sklypą atvykėliams laidoti. 8 Todėl tas sklypas iki pat šios dienos vadinamas Kraujo sklypu. 9 Tuomet išsipildė, kas pasakyta per pranašą Jeremiją: „Jie paėmė trisdešimt sidabrinių — kainą to, kuris buvo įkainotas, kurio kainą nustatė kai kurie iš Izraelio sūnų, — 10 ir atidavė juos už puodžiaus sklypą, kaip Jehova buvo man įsakęs.“

11 O Jėzus stovėjo priešais valdytoją. Valdytojas jo paklausė: „Tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Tu pats tai sakai.“ 12 Tačiau aukštųjų kunigų ir vyresniųjų kaltinamas jis nieko neatsakė. 13 Tada Pilotas jam tarė: „Ar negirdi, kiek daug parodymų jie prieš tave turi?“ 14 Bet jis neatsakė jam nė žodžio, ir valdytojas tuo labai stebėjosi.

15 Kaskart per šventę valdytojas savo papročiu paleisdavo miniai vieną kalinį, kurio ši pageidaudavo. 16 Kaip tik tuo metu jie turėjo pagarsėjusį kalinį, vadinamą Barabu. 17 Todėl žmonėms susirinkus Pilotas paklausė: „Kurį norite, kad jums paleisčiau — Barabą ar Jėzų, Kristumi vadinamą?“ 18 Mat jis žinojo, kad jie atvesdino jį iš pavydo. 19 Be to, jam sėdint teismo pakyloje, jo žmona siuntė pas jį pasakyti: „Nieko nedaryk šiam teisiajam, nes šiandien sapne labai dėl jo kentėjau.“ 20 Bet aukštieji kunigai ir vyresnieji įtikino žmones, kad prašytų paleisti Barabą, o Jėzų nužudyti. 21 Valdytojas atsiliepdamas klausė jų: „Tai kurį iš tų dviejų norite, kad jums paleisčiau?“ Jie sakė: „Barabą.“ 22 Pilotas jiems tarė: „Ką man tada daryti su Jėzumi, vadinamuoju Kristumi?“ Tie visi šaukė: „Ant stulpo jį!“ 23 Jis klausė: „Bet ką bloga jis padarė?“ Tačiau jie vis labiau šaukė: „Ant stulpo jį!“

24 Matydamas, kad nieko nelaimi, tik kyla sąmyšis, Pilotas paėmė vandens ir, minios akivaizdoje nusiplovęs rankas, pasakė: „Aš nekaltas dėl šio žmogaus kraujo. O jūs žinokitės!“ 25 Visi žmonės į tai atsiliepė: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir ant mūsų vaikų!“ 26 Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė prikalti prie stulpo.

27 Tada valdytojo kareiviai nuvedė Jėzų į pretorijų* ir surinko prie jo visą dalinį. 28 Išrengę apsiautė jį ryškiai raudona skraiste 29 ir nupynę iš dygių šakelių vainiką uždėjo jam ant galvos, o į dešinę ranką įspraudė nendrę. Jie klūpčiojo priešais jį ir tyčiojosi sakydami: „Sveikas, žydų karaliau!“ 30 Jie spjaudė ant jo ir stvėrę nendrę čaižė jam per galvą. 31 Galiausiai, išsityčioję, jie nusiautė nuo jo skraistę, užvilko jo paties drabužius ir išvedė prikalti prie stulpo.

32 Išeidami jie sutiko vieną kirėnietį, vardu Simonas, ir uždėjo šiam prievolę nešti jo kančių stulpą. 33 Kai atėjo į vietą, vadinamą Golgota (tai yra „Kaukolės vieta“), 34 jie davė jam gerti vyno, sumaišyto su kartėle, bet jis tik paragavo ir nepanorėjo gerti. 35 Prikalę jį prie stulpo, jie pasidalijo jo drabužius mesdami burtą 36 ir susėdę jį tenai saugojo. 37 Jam virš galvos pakabino užrašą su kaltinimu: „Šitas yra Jėzus, žydų karalius.“

38 Tada šalia jo pakabinti ant stulpų buvo ir du plėšikai — vienas iš dešinės, kitas iš kairės. 39 Praeiviai jį užgauliojo kraipydami galvas 40 ir sakydami: „Ei tu, kuris nugriauni šventyklą ir per tris dienas atstatai, gelbėk save! Jeigu tu Dievo sūnus, nuženk nuo stulpo!“ 41 Aukštieji kunigai su Raštų žinovais ir vyresniaisiais taip pat tyčiojosi iš jo ir kalbėjo: 42 „Kitus gelbėjo, o pats negali išsigelbėti! Jis Izraelio karalius, tad tenužengia dabar nuo stulpo ir mes juo tikėsime. 43 Jis pasitikėjo Dievu, tai tegul dabar Dievas išgelbsti jį, jeigu Dievui jis brangus, nes jis sakė: ‘Aš Dievo Sūnus.’“ 44 Šitaip jį įžeidinėjo net ir plėšikai, kybantys šalia ant stulpų.

45 Šeštą* valandą visą žemę apgaubė tamsa; ji laikėsi iki devintos valandos. 46 Apie devintą valandą Jėzus garsiai sušuko: „Eli̇̀, Eli̇̀, lemà sabachtãni?!“, tai yra: „Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?“ 47 Tai išgirdę, kai kurie ten stovintys sakė: „Jis šaukiasi Elijo.“ 48 Vienas iš jų tuojau nubėgęs paėmė kempinę, pamirkė ją rūgščiame vyne ir užmovęs ant nendrės davė jam gerti. 49 Bet kiti sakė: „Palik jį! Pažiūrėkime, ar Elijas ateis jo išgelbėti.“ [Kitas paėmęs ietį perdūrė jam šoną, ir ištekėjo kraujo ir vandens.]* 50 Jėzus vėl garsiai sušuko ir atidavė dvasią.

51 Ir štai šventovės uždanga perplyšo pusiau nuo viršaus iki apačios, žemė ėmė drebėti ir uolos skeldėti. 52 Atsivėrė kapai ir daugelio užmigusių šventųjų kūnai buvo išmesti į paviršių 53 ir tapo matomi daugeliui (žmonės, kurie po jo prisikėlimo išėjo iš kapinių, atėjo į šventąjį miestą). 54 O šimtininkas ir tie, kurie su juo saugojo Jėzų, pamatę žemės drebėjimą ir visa, kas dėjosi, labai išsigando ir sakė: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus.“

55 Ten buvo ir daug moterų, jos žiūrėjo iš tolo. Tos moterys atlydėjo Jėzų iš Galilėjos jam patarnaudamos. 56 Tarp jų buvo Marija Magdalietė, taip pat Jokūbo ir Jozės motina Marija ir Zebediejaus sūnų motina.

57 Vakarop atėjo vienas turtingas žmogus iš Arimatėjos, vardu Juozapas, kuris irgi buvo tapęs Jėzaus mokiniu. 58 Nuėjęs pas Pilotą, jis paprašė Jėzaus kūno, ir Pilotas įsakė atiduoti. 59 Paėmęs kūną, Juozapas įsupo jį į švarią gero lino drobę 60 ir paguldė savo naujame kape, kurį buvo išsikirsdinęs uoloje. Paskui užrito kapo angą dideliu akmeniu ir nuėjo. 61 O Marija Magdalietė ir kita Marija liko sėdėti priešais kapą.

62 Kitą dieną, tai yra po Pasirengimo dienos, aukštieji kunigai ir fariziejai susirinko pas Pilotą 63 ir sakė: „Gerbiamasis, mes prisiminėme, kad tas apsišaukėlis dar gyvas būdamas kalbėjo: ‘Po trijų dienų aš būsiu prikeltas.’ 64 Todėl įsakyk saugoti kapą iki trečios dienos, kad kartais jo mokiniai atėję jo nepavogtų ir nesakytų žmonėms: ‘Jis buvo prikeltas iš mirusiųjų!’ Ši apgavystė būtų blogesnė už pirmąją.“ 65 Pilotas jiems atsakė: „Štai jums sargyba. Eikite ir saugokite, kaip išmanote.“ 66 Taigi tie nuėjo ir kapui apsaugoti užantspaudavo akmenį bei pastatė sargybą.

28 Po šabo, švintant pirmajai savaitės dienai, Marija Magdalietė ir kita Marija atėjo pažiūrėti kapo.

2 Ir mato: žemė buvusi smarkiai sudrebinta, mat Jehovos angelas nusileido iš dangaus, priėjęs nurito akmenį ir ant jo atsisėdo. 3 Angelo išvaizda buvo lyg žaibo, jo drabužiai — balti kaip sniegas. 4 Jo išsigandę ir drebulio pagauti, sargybiniai tiesiog apmirė.

5 O moterims angelas tarė: „Jūs nebijokite! Žinau, kad ieškote Jėzaus, kuris buvo pakabintas ant stulpo. 6 Čia jo nėra, nes jis prikeltas, kaip ir buvo sakęs. Ateikite, pažvelkite į vietą, kur jis gulėjo. 7 Skubėkite pas jo mokinius pranešti, kad jis prikeltas iš mirusiųjų, ir sakykite jiems: ‘Jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite.’ Štai aš jums tai paskelbiau.“

8 Baimės ir didelio džiaugsmo apimtos, jos tuojau paliko kapą ir bėgo pranešti mokiniams. 9 Ir štai Jėzus pasitiko jas ir tarė: „Sveikos!“ Jos prisiartinusios parpuolė prieš jį ir apkabino jam kojas. 10 Tada Jėzus joms pasakė: „Nebijokite! Eikite ir praneškite mano broliams, kad keliautų į Galilėją; ten jie mane pamatys.“

11 Joms beeinant, štai kai kurie iš sargybinių atėję į miestą pranešė aukštiesiems kunigams visa, kas įvyko. 12 Šie, susikvietę vyresniuosius ir pasitarę, davė kareiviams nemažai sidabrinių 13 tardami: „Sakykite: ‘Naktį, mums bemiegant, jo mokiniai atėję jį pavogė.’ 14 O jeigu tai išgirstų valdytojas, mes jį perkalbėsime ir apsaugosime jus nuo nemalonumų.“ 15 Tad šie, paėmę sidabrinius, padarė kaip liepti. Ir tas aiškinimas tebėra paplitęs tarp žydų iki šios dienos.

16 O vienuolika mokinių nukeliavo į Galilėją, ant kalno, kurį Jėzus buvo jiems nurodęs. 17 Pamatę Jėzų, jie parpuolė prieš jį, tačiau kai kurie abejojo. 18 Jėzus priėjo prie jų ir prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. 19 Todėl eikite ir darykite mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vardu, 20 mokydami juos laikytis viso, ką esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki šios santvarkos pabaigos.“