Romiečiams
7 O gal nežinote, broliai (kalbu išmanantiems įstatymą), kad įstatymas saisto žmogų tol, kol šis gyvas? 2 Antai ištekėjusi moteris įstatymu susieta su vyru tol, kol šis gyvas, tačiau jei vyras miršta, ji nebėra vyro įstatymu susaistyta. 3 Taigi, jei vyrui gyvam esant ji taptų kito vyro žmona, būtų laikytina svetimautoja, bet jeigu jos vyras miršta, ji laisva nuo jo įstatymo ir tapusi kito vyro žmona nebūtų svetimautoja.
4 Taip ir jūs, mano broliai, buvote numarinti įstatymui per Kristaus kūną, kad priklausytumėte kitam — tam, kuris buvo prikeltas iš mirusiųjų, — ir kad mes duotume vaisių Dievui. 5 Juk kai gyvenome kūniškai, mūsų nariuose veikė įstatymo sužadintos nuodėmingos aistros, kad duotume vaisių mirčiai. 6 O dabar esame išlaisvinti nuo įstatymo — mirę tam, kuo buvome suvaržyti, kad būtume vergai nauja prasme, tai yra pagal dvasią, o ne kaip seniau, pagal surašytą teisyną.
7 Tai ką pasakysime? Kad įstatymas yra nuodėmė? Anaiptol! Vis dėlto aš nebūčiau supratęs, kas yra nuodėmė, jei nebūtų įstatymo. Tarkim, nebūčiau supratęs, kas yra gobšumas, jei įstatymas nebūtų pasakęs: „Negeisk svetimo.“ 8 Pasinaudodama to įsakymo suteikta galimybe, nuodėmė sukėlė manyje visokį gobšumą, o be įstatymo nuodėmė negyva. 9 Mat kadaise, nesant įstatymo, buvau gyvas, bet, įsakymui atėjus, nuodėmė atgijo ir aš numiriau. 10 Man paaiškėjo, kad įsakymas, turėjęs vesti į gyvenimą, veda į mirtį. 11 Pasinaudodama to įsakymo suteikta galimybe, nuodėmė mane suvedžiojo ir per jį nužudė. 12 Taigi įstatymas yra šventas; įsakymas taip pat šventas, ir teisingas, ir geras.
13 Tai negi mane į mirtį nuvedė geras dalykas? Anaiptol! Tai padarė nuodėmė, kad ir pasirodytų esanti nuodėmė — ji užtraukė man mirtį per tai, kas gera, — ir kad per įsakymą nuodėmė pasidarytų daug nuodėmingesnė. 14 Mes juk žinome, kad įstatymas yra dvasiškas. O aš esu kūniškas, parduotas nuodėmės valdžion, 15 mat nesuprantu, ką darau: ko noriu — nedarau, o ko nekenčiu, tą darau. 16 Ir jeigu darau, ko nenoriu, vadinasi, sutinku, kad įstatymas puikus. 17 Bet dabar nebe aš tai darau, o manyje gyvenanti nuodėmė. 18 Juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, negyvena joks gėris; troškimą daryti gera turiu, bet padaryti nesugebu. 19 Aš nedarau gera — ko noriu, bet vis darau bloga — ko nenoriu. 20 O jeigu darau tai, ko nenoriu, vadinasi, nebe aš tai darau, o manyje gyvenanti nuodėmė.
21 Taigi randu tokį įstatymą: noriu daryti gera, bet manęs tyko bloga. 22 Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu, 23 tačiau savo kūno nariuose matau kitą įstatymą: jis kariauja su mano proto įstatymu ir daro mane belaisviu nuodėmės įstatymo, veikiančio mano nariuose. 24 Vargšas aš žmogus! Kas išvaduos mane iš šitai mirčiai pasmerkto kūno? 25 Dėkui Dievui — per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį! Taigi, aš pats protu vergauju Dievo įstatymui, o kūnu — nuodėmės įstatymui.