53 PAULIUS
„Raginu jus nenustoti drąsos“
JĖZUS buvo apreiškęs, kad Paulius dėl gerosios naujienos turės daug iškentėti. Ar jo žodžiai išsipildė? Praėjus maždaug 20 metų nuo tada, kai tapo krikščioniu, Paulius savo antrame laiške korintiečiams rašė, kad iškentė daugybę mušimų ir daug sykių buvo prie mirties. Taip pat paminėjo tris kartus patyręs laivo sudužimą, – sykį net ištisą parą plūduriavo atviroje jūroje. Po kelerių metų Pauliui teko išgyventi dar vieną laivo sudužimą. Pažiūrėkime, kaip viskas buvo.
Daugiau kaip dvejus metus Paulius buvo kalinamas Cezarėjoje. Romėnų valdytojas kalėjime jį laikė tikėdamasis kyšio. Į valdžią atėjus naujam valdytojui, Paulius pareikalavo, kad jam būtų leista ginti savo bylą paties Cezario akivaizdoje. Taigi Paulius, kartu su kitais kaliniais, buvo įsodintas į laivą, – taip prasidėjo varginanti maždaug 3000 kilometrų kelionė į Romą. Kalinius nugabenti buvo paskirta romėnų šimtininkui Julijui. Paulių kelionėje lydėjo jo bičiuliai Aristarchas ir „visų mylimas gydytojas“ Lukas (Kol 4:14).
Laivui pasiekus vieną iš Mažosios Azijos uostų, Myrą, Julijus įsodino kalinius į kitą – Italijon plaukiantį – laivą (šis buvo prekinis ir iš Egipto gabeno kviečius). Nuo Myros krantų nutolus, jūroje pakilo stiprus vėjas. Lukas dukart paminėjo, kad laivas pirmyn judėjo labai sunkiai. Šiaip ne taip pasiekus vietovę, vadinamą Puikiosiomis Prieplaukomis, Paulius suprato: jeigu jie nepasiliks čia žiemoti ir plauks toliau, atsidurs dideliame pavojuje.
Sukaupęs drąsą, Paulius perspėjo Julijų, kad jeigu jie kelionę tęs, ji baigsis „dideliu nuostoliu ir praradimu“. Tačiau Julijus, paklausęs kitų, nusprendė plaukti toliau. Vėliau savo sprendimo jis turbūt labai gailėjosi. Lukas rašo, kad jiems išplaukus „atūžė siautulingas vėjas“. Laivą pagavo audra ir įsismarkavusi blaškė daugelį dienų. Visą tą laiką nė vienas nieko nevalgė. Kad laivą palengvintų, jūreiviai išmetė dalį burių įrangos. Praėjo beveik dvi savaitės ir, audrai nerimstant, visi buvo beprarandą bet kokią viltį išsigelbėti.
Paulius kartu su kitais kaliniais laivu buvo gabenamas į Romą. Kilus smarkiai audrai, jis padėjo visiems, buvusiems tame laive, išsigelbėti.
Atrodė, galas neišvengiamas. Bet tada Paulius į visus esančius laive kreipėsi: „Raginu jus nenustoti drąsos. Nė vienas iš jūsų nepraras gyvybės, pražus tik laivas.“ Keturioliktą naktį jūreiviai suprato, kad yra netoli sausumos. Kai kurie iš jų jau ruošėsi sėsti į gelbėjimosi valtį ketindami pabėgti, tačiau Paulius šimtininką ir kareivius perspėjo, kad jei jūreiviai laive nepasiliks, daug žmonių pražus. Tada kareiviai nukapojo valties virves ir leido nukristi jai į vandenį.
Prieš aušrą Paulius paragino vyrus pavalgyti. Paskui patikino: „Nė vienam iš jūsų nė plaukas nuo galvos nenukris.“ Tai pasakęs, Paulius visų akivaizdoje pasimeldė Jehovai. Vyrai pavalgė, tada išmetė į jūrą kviečius. Pauliaus drąsa juos įkvėpė, – kaip rašo Lukas, „visi pralinksmėjo“. Išaušus rytui, laivas užplaukė ant sausumos ir dėl smarkios bangų mūšos pradėjo irti. Tad ar Pauliaus žodžiai, kad nė vienas nepražus, išsipildė? Lukas rašo: „Visi pasiekė krantą ir išsigelbėjo.“
Paaiškėjo, kad laivas sudužo prie Maltos krantų. Atsidūrę šioje saloje, Paulius su bendražygiais nesėdėjo rankų sudėję – uoliai skelbė gerąją naujieną. Dievo dvasia įgalino apaštalą išgydyti daug vietinių gyventojų. Pauliui ir jo draugams šie buvo labai dėkingi ir viskuo juos aprūpino.
Po kelių mėnesių, pavasarį, Paulius galiausiai pasiekė Romą. Jis turėjo gyventi namų arešte ir būti saugomas kareivio. Nepaisant to, Paulius neprarado drąsos ir, kiek leido aplinkybės, skelbė gerąją naujieną. Taip pat rašė bendruomenėms laiškus. Po dvejų metų Paulius buvo išleistas į laisvę ir galėjo netrukdomai tęsti evangelizacijos darbą. Deja, po kurio laiko vėl atsidūrė kalėjime, Romoje. Šįkart apaštalas, regis, į laisvę nebeišėjo – iš visko sprendžiant, romėnai įvykdė jam mirties bausmę. Bet šis drąsus ir ištikimas Dievo tarnas mirties nebijojo. Jis žinojo, kad Jehova mirčiai – „paskutiniam priešui“ – padarys galą (1 Kor 15:26). Taip pat nė kiek neabejojo, kad atėjus Dievo nustatytam metui gaus žadėtą apdovanojimą – nemarybę danguje ir garbę kartu su Jėzumi Kristumi būti karaliumi ir kunigu.
Perskaityk:
Kaip atsakytum:
Kaip Paulius šiuo savo gyvenimo tarpsniu rodė pasitikėjimą Dievu ir drąsą?
Patyrinėk
1. Kodėl, galimas dalykas, Saulius norėjo būti vadinamas savo romėniškuoju vardu – Paulius? (w08 3/1 p. 12, pstr. 4–5)
2. Devynerių metų laikotarpį – nuo tada, kai Paulius grįžo į Tarsą, iki tada, kai išvyko į Antiochiją, – kai kurie vadina Sauliaus „tylos metais“. Kokių sunkumų per tuos metus Pauliui tikriausiai teko patirti? (w00 7/15 p. 26–27, rėmelis, pstr. 3–4)
3. Ar Pauliaus patarimas atidėti kelionę į Italiją buvo išmintingas? (Apd 27:9, 10; wp17.5 p. 9, pstr. 3–4) (Žiūrėk 1 iliustraciją.)
1 iliustracija. Pirmojo amžiaus prekinis laivas. Į panašų laivą Paulius buvo įsodintas Myroje.
4. Kodėl maltiečiai apie Paulių sakė, kad jis tikriausiai yra žmogžudys? (Apd 28:4; w15 10/1 p. 9, pstr. 5–6)
Pamąstyk ir pasimokyk
Žmonėms, kartu plaukusiems laivu, Paulius pasakė: „Nė vienam iš jūsų nė plaukas nuo galvos nenukris“ (Apd 27:22, 34). Ką tie žodžiai leidžia suprasti apie Jehovą? Kaip, turint tuos žodžius omenyje, derėtų žiūrėti į žmones, kuriems skelbiame gerąją naujieną?
Po to, kai Paulius pasimeldė, vyrai laive pralinksmėjo (Apd 27:35, 36). Kokiose situacijose mūsų maldos gali padėti kitiems? (Žiūrėk 2 iliustraciją.)
2 iliustracija
Kokiomis aplinkybėmis tau gali prireikti tokios drąsos kaip Pauliaus šiame pasakojime?
Pažvelk plačiau
Ką, skaitydamas šį pasakojimą, sužinojau apie Jehovą?
Kaip šis pasakojimas susijęs su tuo, ką Jehova yra numatęs dėl žmonijos?
Kodėl, perskaitęs šį pasakojimą, galiu džiaugtis, kad Paulius yra išrinktas būti vienu iš Jėzaus bendravaldžių?
Jeigu norėtum sužinoti daugiau
Sužinokite, kiek svarbios pirmajame amžiuje buvo kelionės laivais ir kaip jos prisidėjo prie krikščionybės plitimo.
Kaip bendruomenės vyresnieji gali sekti Pauliaus ištvermės ir pasiaukojimo pavyzdžiu?
Imkime pavyzdį iš tų, kurie dėl kantrybės paveldi, kas pažadėta. Paulius (3:22)