Žvejybos tinklai

Kai kurie Jėzaus sekėjai buvo žvejai ir žuvį gaudydavo Galilėjos ežere (Mk 1:​16–20).

Žvejybos tinklus tuo metu rišdavo iš lininių virvelių ar siūlų. Jų akių dydis būdavo toks, kad įkliūtų norimo dydžio žuvys. Prie mažesnių tinklų dažnai pritaisydavo švino gabalėlių ar akmenų, kad šie nugramzdintų tinklą į dugną. O štai dideli turėjo ne tik svarelius, bet ir medinius ar kamštinius plūdurus viršuje.

Tinklai buvo brangūs. Jie dažnokai plyšdavo užsikabinę už uolų dugne arba trūkdavo nuo didelio laimikio (Lk 5:6). Antai Biblijoje užsimenama, kaip Jokūbas ir Jonas sėdėdami valtyje „taisė savo tinklus“, tikriausiai adata ir lino siūlais (Mt 4:21). Atrodo, jie tai darydavo po kiekvienos žvejybos. Lukas taip pat rašo, kad „žvejai buvo išlipę […] ir plovė savo tinklus“ (Lk 5:2). Taip pašalino dumblą ir šiukšles. O baigę darbus žvejai pakabindavo tinklus džiūti, matyt, kad nesupūtų (Ez 47:10).

Biblijoje pasakojama, kad keletą patyrusių žvejų Jėzus paragino tapti „žmonių žvejais“.