SKAITYTOJŲ KLAUSIMAI

Kokias dvi sandoras apaštalas Paulius paminėjo Galatams 4:24?

Kalbėdamas apie Abraomą, Sarą ir Hagarą apaštalas Paulius pasakė: „Tie dalykai turi ir perkeltinę prasmę. Šios moterys yra dvi sandoros“ (Gal 4:​22–24). Anksčiau manėme, kad turimos omenyje Įstatymo sandora ir naujoji sandora. Tačiau nuodugnesnės studijos rodo, kad šį supratimą reikia keisti. Regis, Paulius kalbėjo ne apie naująją sandorą, o apie sandorą su Abraomu. Aptarkime kai kurias detales.a

Paulius sakė: „Hagara yra Sinajaus kalnas“ (Gal 4:25). Ji vaizduoja Įstatymo sandorą, sudarytą su Izraelio tauta prie Sinajaus kalno 1513 m. p. m. e. (Iš 19:​5, 6). Joks netobulas žmogus negalėjo tobulai tos sandoros laikytis. Vadinasi, ji žydams priminė, kad jie yra nuodėmės vergai. Įstatymo sandora taip pat padėjo izraelitams atpažinti Mesiją – vienintelį, gebėjusį tobulai laikytis Įstatymo. Paaukodamas savo tobulą gyvybę Mesijas atvėrė kelią netobuliems žmonėms į išvadavimą iš nuodėmės ir mirties (Gal 3:​19, 24, 25). Kai tai buvo atlikta, Įstatymas tapo nebereikalingas (Rom 10:4).

Hagarą apaštalas priešpriešino Sarai – laisvajai, kuri pagimdė „dėl Dievo pažado“ (Gal 4:23). Tas pažadas buvo sandora su Abraomu (Gal 3:29; 4:​28, 30). Jis apibendrintas Pradžios 22:18: „Per tavo [Abraomai] palikuonį bus palaimintos visos žemės tautos, nes tu paklausei mano balso.“

Sandora, sudaryta su Abraomu, padėjo atskleisti dar daugiau apie Jehovos pažadą, išsakytą Edeno sode (Pr 3:15). Pagal ją „palikuonis“ turėjo kilti iš Abraomo. Paulius paaiškino, kad tas „palikuonis“ pirmiausia yra Jėzus Kristus. Bet palikuoniai yra ir Kristui priklausantys 144 000 jo bendravaldžių (Gal 3:​16, 29; Apr 14:​1–3). Abraomui išsakytas Dievo pažadas taps palaiminimu visiems, kas Jėzų pripažįsta ir jo klauso.

Ką apaštalas Paulius laiško skaitytojams norėjo pabrėžti? Kad laikydamiesi Įstatymo jo dienų žydai, kaip ir Hagara, pasiliks vergijoje. O pripažindami Abraomo „palikuonį“ Jėzų Kristų jie, kaip ir Sara, bus išvaduoti iš nuodėmės ir mirties ir taip įgis tikrą laisvę (Jn 8:​32–34). Bet jeigu Jėzaus nepripažins, jie taip ir nesupras Įstatymo sandoros paskirties kreipti jų žvilgsnį į Mesiją.

Paulius savo laišką rašė bendratikiams galatams, o dauguma jų niekada nebuvo pavaldūs Mozės Įstatymui. Bendruomenėje kai kurie žydai tvirtino, kad į krikščionybę atsivertę kitataučiai privalo laikytis Įstatymo ir apsipjaustyti. Tad Paulius rašė, kaip kvaila būtų, jeigu Kristaus išlaisvinti jie dabar įsikinkytų į vergystę Įstatymui (Gal 5:​1, 10–14).