Septyni tarnybos Kuboje dešimtmečiai

Esmeraldos kaimas buvo tykus. Netoli mūsų gyveno kai kurie iš giminaičių – tetos, dėdės ir seneliai. Maisto turėjome užtektinai ir buvome laimingi.

Kai man buvo kokie penkeri, tėvai pradėjo studijuoti Bibliją su Voltonu Džonsu. Šis uolus evangelizuotojas iki mūsų kaimo pėsčiomis keliaudavo apie dešimt valandų. Kaskart, kai ateidavo, mūsų šeima ir daugelis giminaičių susiburdavo pas senelius ir valandų valandas aptarinėdavo su juo temas iš Biblijos. Tėvai, taip pat dėdė Pedras ir teta Ela, labai susidomėjo ir netrukus pasikrikštijo. Dabar Elai jau beveik 100 ir ji tebetarnauja pioniere Kuboje.

Anuomet Jehovos liudytojai Kuboje veikė laisvai. Žmonės buvo pratę matyti mus tarnyboje per namus su portfeliais ir krepšiais, pilnais leidinių. Ir vaikščioti reikėdavo labai daug. Gera prisiminti tą tarnybai palankų metą mano vaikystėje. Bet mūsų laukė kur kas sunkesni laikai (2 Tim 4:2).

IŠMĖGINIMŲ LAIKAI

Kai buvau maždaug penkerių, tėtis su dėde nukeliavo į suvažiavimą kitoje salos pusėje. Toje kelionėje abu nuo nešvaraus vandens užsikrėtė vidurių šiltine. Netrukus po to, kai grįžo, dėdei nuslinko plaukai. Bet jis išgyveno. O tėtis mirė, sulaukęs vos 32 metų.

Po jo mirties mama nusprendė, kad turėtume persikelti pas jos brolį, į Lombiljo kaimą. Sunku buvo išsiskirti su giminaičiais, ypač su mūsų mylimais seneliais. Visa šeima toliau tarnavome Jehovai.

1957-ųjų rugpjūčio 26-tą aš pasikrikštijau tvenkinyje netoli Lombiljo. Tada buvau dešimties. Nė nenumaniau, kad vos po dvejų metų Jehovos liudytojų gyvenimas Kuboje dramatiškai pasikeis. 1959 metais įvyko perversmas ir į valdžią atėjo komunistai.

Naujoji valdžia užsimojo kurti stiprią šalies kariuomenę. Tai tapo išbandymu, nes mes nesikišame į politiką ir atsisakom tarnauti kariuomenėje. Todėl pamažu tikėjimo laisvė, kuria iki tol taip džiaugėmės, buvo suvaržyta. Galiausiai vyriausybė apskritai uždraudė mūsų krikščionišką veiklą ir šimtus ištikimų brolių uždarė į kalėjimą. Neretai juos mušdavo ir neduodavo maisto. Kartais gamindavo su krauju, o Biblijoje jį valgyti draudžiama.

Kad ir kaip kentėjom, vis tiek rinkdavomės drauge garbinti Jehovą (Hbr 10:25). Įvairiose šalies vietose, pavyzdžiui pavieniuose ūkiuose, netgi organizuodavom suvažiavimus. Pamenu, kartą vienas brolis leido surengti suvažiavimą didelėje jo avidėje. Prieš suvažiavimą nebuvo kada tvarto iškuopti ir netgi išvesti iš ten avis. Tačiau suvažiavimas įvyko ir programą išklausėme drauge su brolio avelėmis (Mch 2:12).

Buvom labai dėkingi broliams, kurie tuo metu parūpindavo mums dvasinio maisto. Pavyzdžiui, suvažiavimo kalbos būdavo įrašomos į magnetofono juosteles ir išplatinamos po visą šalį. Kartais vos dviem broliams tekdavo paruošti, pasakyti ir įrašyti visas programos kalbas. Jie tai darydavo kur nors užsislaptinę, tad įraše neretai girdėdavosi gaidžių giedojimas ir kitokie netikėti garsai. Jeigu suvažiavimo patalpoje nebūdavo elektros, kuriam nors broliui tekdavo minti dviratį su įmontuotu elektros generatoriumi. Taip galėdavom paleisti kasetinį grotuvą ir išklausyti programą. Sąlygos toli gražu nebuvo idealios ir neturėjom tiek spaudinių, kiek mūsų bendratikiai kituose kraštuose, bet dvasinio maisto niekada nestokojom. Su gryniausiu džiaugsmu visi vieningai tarnavome Jehovai (Neh 8:10).

PIONIERIAVIMAS IR TĖVYSTĖ

Kai suėjo 18, pradėjau tarnauti pionieriumi Floridos miestelyje. Maždaug po metų mane paskyrė specialiuoju pionieriumi į Kamagvėjaus miestą, provincijos centrą. Ten susipažinau su Emilija, gražia sese iš Kubos Santjago. Pradėjom draugauti ir tais pačiais metais susituokėm.

Įsidarbinau visu etatu vienoje iš daugelio valdiškų cukraus įmonių. Nors tarnauti pionieriais nebegalėjom, abu su Emilija troškom kuo daugiau laiko skirti dvasinei veiklai. Pasiprašiau dirbti pamainoje nuo 3 valandos nakties iki 11-tos ryto. Keltis taip anksti buvo sunku, bet toks grafikas leido mudviem su Emilija nemažai nuveikti tarnyboje ir nepraleisti sueigų.

1969-aisiais susilaukėme pirmagimio Gustavo. Manęs paprašė grįžti į visalaikę tarnybą ir paskyrė rajono prižiūrėtoju. Anuomet rajono prižiūrėtojais tarnaudavo ir broliai, turintys vaikų. Taip prasidėjo vienas laimingiausių ir veikliausių mūsų gyvenimo etapų. Galimybę šitaip tarnauti bendratikių labui abu su Emilija laikėm didžiule garbe. Kiek vėliau mums gimė Obedas, paskui Abneris, o dar po kelerių metų dukra Maelė.

Prisimindamas keliaujamojo darbo laikotarpį negaliu atsižavėti, kaip rūpestingai Jehova globojo savo tarnus Kuboje. Meilę Jehovai stengėmės įskiepyti ir savo vaikų širdelėse, ir jis tas pastangas išties palaimino. Papasakosiu, koks anuomet buvo mūsų šeimos gyvenimas.

RAJONO PRIEŽIŪROS DARBAS DRAUDIMO LAIKAIS

Septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose draudimo gniaužtai mūsų veiklą itin suvaržė. Karalystės salės buvo uždarytos. Misionierius valdžia išsiuntė iš šalies. Daug jaunų brolių suėmė ir įkalino. Filialui Havanoje irgi teko nutraukti veiklą.

Bendruomenes galėjome lankyti tik savaitgaliais. Todėl kiekvienai iš jų skirdavom du savaitgalius. Į aplankymą neretai važiuodavom dviračiu, pasiėmę nedaug daiktų, kad per daug nepatrauktume dėmesio. Aišku, apie mūsų apsilankymą bendruomenei viešai nepranešdavo. Turėjom sudaryti įspūdį, kad lankome giminaičius. Tačiau tai nebuvo sunku, nes su bendratikiais jautėmės tarsi viena šeima. Kartais tekdavo net priminti sau, kad atvykome ne šiaip pasimatyti, o dalytis dvasinėmis dovanomis (Mk 10:​29, 30). Vis dėlto atsargumo reikėjo. Policija mus kartais sekdavo ir iškvietę tardydavo. Jei būtume įkliuvę, tai galėjo areštuoti ir šeimą, pas kurią apsistodavom (Rom 16:4).

Bendratikiai, kad ir skurdžiai gyvendami, nestokojo dosnumo ir svetingumo. Kai kur uodų būdavo ištisi spiečiai, bet vienintelį tinklelį nuo jų paskolindavo mums, kad galėtume ramiai išsimiegoti. Mus mielai priimdavo netgi tie, kas neturėdavo kuo pamaitinti. Kartais patys vaišindavome juos iš savo atsargų.

Visų savo atžalų į aplankymus vežtis negalėdavom. Keliaudavom tik su vienu kuriuo, o mano mama ir sesuo rūpindavosi pasilikusiais namuose. Keliauti su vaikeliu buvo netgi saugiau. Sykį policija mus apieškojo, bet nieko nerado, nes leidinius buvom paslėpę nešvarių sauskelnių krepšyje. Į jį policininkai nosies nekišo.

Žaviuosi, kaip Emilija gebėdavo pasirūpinti vaikais ir sykiu padėti man visais tais visalaikės tarnybos metais. Ir stebiuosi, kaip man pačiam pavykdavo derinti darbą cukraus įmonėje su rajono priežiūra. Kai kada tekdavo kartą ar du per savaitę dirbti dvi pamainas iš eilės, kad savaitgalis būtų laisvas. Vėliau situacija pasikeitė, nes buvau paskirtas pamainos vadovu ir reikėjo dirbti visas septynias savaitės dienas. Atsisakyti tokio grafiko negalėjau. Bet pasirūpindavau, kad mano pamaina turėtų ką veikti ir savaitgalį, o jie niekam nesakydavo, kad manęs nėra. Kiek žinau, viršininkai nė sykio to nepastebėjo.

PERMAINŲ LAIKAI IR NAUJA TARNYSTĖ

Vieną 1994-ųjų dieną vadovaujantys broliai sukvietė visus 80 keliaujančiųjų prižiūrėtojų į specialų susitikimą Havanoje. Kaip smagu buvo po daugelio metų pagaliau pasimatyti! Iš pradžių aptarėm kai kuriuos organizacinius pokyčius. O tada išgirdom šokiruojančią žinią, kad visų mūsų vardus broliai ketina atskleisti valdžios institucijoms! Kodėl?

Broliai paaiškino ne kartą kalbėjęsi su valdžios atstovais, kaip būtų galima pagerinti santykius tarp valdžios ir Jehovos liudytojų. Anie paprašė pateikti visų rajono prižiūrėtojų vardų sąrašą. Niekas iš mūsų neprieštaravome. Nuo tada įvyko ir daugiau susitikimų su valdžios pareigūnais, ir tai davė gerų vaisių.

Vėl galėjome netrukdomai rinktis į sueigas ir eiti į tarnybą, nors organizacija ir nebuvo juridiškai įteisinta. Vėliau paaiškėjo, kad kai kurių rajono prižiūrėtojų vardus valdžia jau žinojo, tik norėjo įsitikinti, ar mūsų pateikti duomenys sutaps.

1994 metais buvo leista atnaujinti filialo veiklą. Netgi galėjome grįžti į tą patį pastatą, kuris buvo uždarytas prieš 20 metų.

Paskui, 1996-aisiais, mudviem su Emilija buvo pasiūlyta tarnauti Betelyje. Abu labai nustebom ir paaiškinom broliams, kad turime rūpintis dviem vaikais, tebegyvenančiais su mumis. Broliai tai apsvarstę pasakė, kad vis tiek norėtų pakviesti mus į Betelį. Kvietimą priėmėm ir su visa šeima persikėlėm į Havaną.

Atvirai kalbant, iš pradžių tarnyba Betelyje man nelabai patiko. Daugybę metų buvau rajono prižiūrėtojas ir šį darbą labai pamilau. Nebuvau pratęs sėdėti kabinete prie stalo. Bet kiti beteliečiai, ir ypač Emilija, padėjo man požiūrį pakeisti. Pamažu džiaugsmas sugrįžo ir dabar su malonumu tarnauju Betelyje.

Mudu su Emilija jau nebe jaunuoliai. Tačiau turime kuo džiaugtis. Malonu prisiminti visus brolius ir seseris, su kuriais susipažinom per daugelį tarnybos metų. Ypač esam laimingi, kad vaikai ir anūkai tarnauja Jehovai. Kaip ir apaštalas Jonas, galime pasakyti: „Didžiausią džiaugsmą jaučiu girdėdamas, kad mano vaikai laikosi tiesos“ (3 Jn 4).

Betelyje mes su Emilija jau beveik 30 metų. Nors vargina vėžys ir senatvės bėdos, toliau darome kiek pajėgdami. Gyvenime nestigo sunkumų ir išbandymų, bet vis tiek džiaugiamės, kad galėjome kone septynis dešimtmečius tarnauti „laimingajam Dievui“ Kubos saloje (1 Tim 1:11; Ps 97:1).