Esame laimingi, net jei mūsų nekenčia

1. Ką paradoksalaus Jėzus pasakė?

KALNO pamoksle Jėzus pasakė: „Laimingi esate, kai žmonės jūsų nekenčia“ (Lk 6:22). Klausytojai tikriausiai nustebo. Kuriam gi žmogui patinka būti nekenčiamam? Kyla klausimas, kodėl Jėzus taip pasakė. Jo sekėjams tai svarbu suprasti, nes jų nekenčia daug kas. Aptarsime, kodėl nekenčia ir kaip galime išlikti laimingi.

KODĖL MŪSŲ NEKENČIA

2–3. Kodėl esame nekenčiami ir kaip žiūrime į savo persekiotojus? (Jono 16:​2, 3)

² Dėl tarnybos Jehovai. Sakydamas, kad jo sekėjus persekios ir netgi žudys, Jėzus paaiškino: „Jie tai darys, nes nepažįsta nei Tėvo, nei manęs.“ (Perskaityk Jono 16:​2, 3.) O dėl to kaltas Šėtonas, „šio pasaulio dievas“ (2 Kor 4:​3, 4). Tai jis apakina žmonėms protus, kad nesuprastų tiesos apie Dievą ir būtų priešiški visiems, kas Dievą pažįsta ir myli (Jn 8:​42–44). Kaip mes į tokius žmones žiūrime? Suprantame, kad jie buvo apgauti, todėl neatsakome neapykanta.

³ Mūsų brolis Pavelas,a gyvenantis šalyje, kur liudytojų veikla uždrausta, buvo dėl tikėjimo suimtas, žiauriai mušamas ir ištisus mėnesius kalinamas vienutėje. Dabar jis sako: „Akivaizdu, persekiojimai kyla dėl demonų priešiškumo tiesai. Dauguma kalėjimo darbuotojų, regis, nejaučia mums jokios antipatijos. Jie tiesiog dirba savo darbą.“ O vienas brolis iš Kroatijos, nors iškentė nemažai skriaudų nuo savo paties tėvų, sako: „Supratau, kad mano tikrasis priešas yra Šėtonas, o ne tėvai“ (Ef 6:12).

4. Kokį pavyzdį parodė Jėzus ir Steponas? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

⁴ Priešininkams ne tik neatsakome neapykanta, bet už juos ir meldžiamės (Mt 5:44). Čia pavyzdį parodė Jėzus ir pirmasis krikščionių kankinys Steponas. Jėzus kęsdamas bausmę ant kančių stulpo meldėsi už romėnų kareivius: „Tėve, atleisk jiems“ (Lk 23:34). Tikriausiai jis turėjo omenyje ne vien tuos, kas jį prikalė, bet ir žmones, kurie religinių priešininkų sukurstyti reikalavo jam mirties bausmės. Jėzus suvokė, kad jie iš tikro nesupranta, ką daro. Steponas taip pat prašė Dievą atleisti jo baudėjams (Apd 7:​58–60). Ar Jehova atsakė į Jėzaus ir Stepono maldas? Taip. Nemažai reikalavusių Jėzui mirties vėliau atgailavo, įtikėjo Jėzų ir pasikrikštijo (Apd 2:​36–41). Krikščionimis galbūt tapo ir kai kurie iš prisidėjusių prie Stepono nužudymo. Vienas tokių buvo tarsietis Saulius. Jis visa širdim gailėjosi, kad seniau dėl neišmanymo pridarė tiek baisių dalykų (1 Tim 1:13).

5. Ko tave pamoko Sezaro patirtis?

⁵ Jehova ir šiandien išklauso, kai meldžiamės už priešininkus. Tai rodo, pavyzdžiui, Venesueloje gyvenančio Sezaro patirtis. Jo tėvas buvo aršiai nusiteikęs prieš tiesą. Apie savo mamą Sezaras sako: „Ji buvo ištikima žmona ir rūpestinga mama. Nors Karalystės darbą laikė svarbiausiu, niekada neignoravo ir tėčio. Mane, mano brolius ir seses mokė jį gerbti. Taip pat skatino jo klausyti, nebent lieptų daryti ką nors prieš Dievo valią.“ Bėgant metams tėčio nuostata sušvelnėjo. Sezaras pasakoja: „Vieną dieną karštai pasimeldžiau ir paklausiau jo, ar nenorėtų su manimi pastudijuoti Bibliją. Ir jis sutiko. Jausmas buvo tiesiog nenusakomas.“ Vėliau Sezaro tėvas pasikrikštijo. Ne visi priešiški žmonės taip pasikeičia, bet kai kurie bent jau atlyžta matydami mūsų pagarbų elgesį. Tuo labai džiaugiamės. Ir nuoširdžiai viliamės, kad gailestingasis „visos žemės Teisėjas“ Jehova dar patrauks juos prie savęs (Pr 18:25).

6. Kokia dar neapykantos priežastis paminėta Morkaus 13:13?

⁶ Dėl ištikimybės Jėzui. Jėzus savo sekėjams pasakė: „Dėl mano vardo visi jūsų nekęs.“ (Perskaityk Morkaus 13:13.) Gerbti Jėzaus vardą reiškia pripažinti jo reputaciją ir karališką valdžią. Mūsų nekenčia tie, kas viltis deda ne į Jehovos paskirtą valdovą Jėzų Kristų, o į žmonių išrinktus lyderius. Bet mes žinome, kad nuo 1914-ųjų Jėzus sėdo į Dievo Karalystės valdovo sostą ir netrukus pašalins visus konkurentus, nepripažįstančius jo įgaliojimų.

7–8. Dėl ko dar Jehovos tarnų nemėgsta? (Jono 15:​18–20; taip pat žiūrėk iliustracijas.)

⁷ Dėl to, kad laikomės skyrium nuo Šėtono valdomo pasaulio. Jėzus taip pat pasakė, kad jo sekėjus persekios dėl to, kad jie nepriklauso pasauliui. (Perskaityk Jono 15:​18–20.) Kaip ir pirmojo amžiaus krikščionys, mes šalinamės bedieviškų pažiūrų, elgesio ir kalbos. Dėl to ne vienam tenka kęsti pajuokas, pavyzdžiui darbe ar mokykloje (1 Pt 4:​3, 4). Bet džiugu, kad kai kurie bendradarbiai ir bendramoksliai galiausiai ima su pagarba žiūrėti į mūsų principingumą.

⁸ Centinėje Amerikoje gyvenančiam Ignasijui ilgą laiką teko klausytis vieno mokytojo pašaipų dėl jo dorovingumo. Tačiau prieš baigiant mokyklą tas mokytojas paklausė, kaip jam pavyko tokioje nesvetingoje aplinkoje laikytis Biblijos normų. Ignasijus paaiškino, kad į Dievo įstatymus žiūri kaip į apsaugą. Tada pakvietė mokytoją į bendruomenės sueigą. Ignasijaus nuostabai, mokytojas atėjo. Šiltas priėmimas sueigoje jam padarė tokį įspūdį, kad pradėjo lankytis reguliariai ir studijuoti Bibliją. Nors dėl to ir pats patyrė priešiškumą, jis toliau darė dvasinę pažangą ir galiausiai pasikrikštijo.

9–10. a) Kokiais atžvilgiais krikščionys išsiskiria iš aplinkinio pasaulio? b) Ko pasimokome iš apaštalo Pauliaus?

⁹ Iš kitų mus išskiria ir tai, kad nesikišame į pasaulio politinius reikalus ir karinius konfliktus (Jn 18:36). Kaip raginama Romiečiams 13:​1, stengiamės būti įstatymams klusnūs piliečiai, tačiau nekeliame kandidatūros per rinkimus ir nebalsuojame už kitus. Esam ištikimi Jehovai ir Jėzaus Kristaus valdomai Karalystei. Dėl to daugelis iš mūsų netgi įkalinami. Tačiau ir tada kalbame apie Karalystę, panašiai kaip apaštalas Paulius, kuriam teko ne vienus metus praleisti kalėjime ir namų arešte (Apd 24:27; 28:​16, 30). Jis skelbė gerąją naujieną visiems, kas tik norėdavo klausytis – sargybiniams, teisėjams, valdytojams, karaliams ir galbūt net Romos imperatoriaus Nerono pareigūnams (Apd 9:15).

¹⁰ Įkalinti bendratikiai irgi skelbia tiesą, kai pasitaiko proga pakalbėti su teisėjais, valdžios atstovais, sargybiniais arba su kitais kaliniais. Vienas brolis, už neutralumą daugiau nei šešerius metus praleidęs nelaisvėje, pasakė, kad įkalinimą laiko ne bausme, o Jehovos užduotimi skelbti ten tiesą. Kaip džiugu, kad Jehova per mus pasiekia žmones net už spygliuotos tvoros! (Kol 4:3) Priežasčių būti laimingiems, kai mūsų nekenčia dėl tarnybos Jehovai, yra ir daugiau.

KODĖL ESAME LAIMINGI

11. Kaip persekiojimai gali sustiprinti mūsų tikėjimą? Pateik pavyzdį.

¹¹ Žinome, kad neapykanta išpranašauta Biblijoje. Jehova jau pačioje pirmoje pranašystėje atskleidė, kad Šėtonas ir jo „palikuoniai“ nekęs Jehovą mylinčių ir jam tarnaujančių žmonių (Pr 3:15). Jėzus ne kartą kalbėjo tą patį ir apie tai rašoma visose keturiose evangelijose (Mt 10:22; Mk 13:​9–12; Lk 6:​22, 23; Jn 15:20). Panašiai rašė ir kitų Biblijos knygų rašytojai (2 Tim 3:12; Jok 1:2; 1 Pt 4:​12–14; Jud 3, 17–19). Tad jei prasideda persekiojimai, tuo nesistebime. Džiaugiamės, nes pildosi Biblijos pranašystės. Tai mums papildomas įrodymas, kad tarnaujame tikrajam Dievui. Viena sesė, gyvenanti šalyje, kurioje mūsų veikla apribota, prisimena: „Kai daviau Jehovai pasiaukojimo įžadą, žinojau, kad anksčiau ar vėliau kils persekiojimai. Tad jiems kilus nenusigandau ir nenustebau.“ Priešiškas buvo ir jos vyras – užgauliojo ją ir degino Bibliją ir mūsų literatūrą. Bet priešiškumas jos tikėjimo nepalaužė. Priešingai, dar labiau užgrūdino (Hbr 10:39). Sesė sako: „Persekiojimai buvo išpranašauti, tad to ir tikėjausi. O kai juos patyriau, įsitikinau, kad esu teisingame tikėjime.“

12. Kaip vienas brolis ištvėrė persekiojimus?

¹² Tiesa, ištverti persekiojimus gali būti nelengva. Vienas brolis pasakoja, kaip kalėjime jautėsi: „Kartais būdavo taip slogu ir neramu, kad tiesiog verkdavau.“ Kas padėjo atsilaikyti? „Ištisai melsdavausi, – sako jis. – Kiekvieną rytą pradėdavau nuo maldos. Melsdavausi ir dienos metu, kai tik kildavo problemų. Ir kai skriaudos darydavosi nepakeliamos, melsdavausi užsirakinęs tualete.“ Dar jis mąstė apie senovėje gyvenusių ir šiuolaikinių Jehovos tarnų ištikimybę. Taip ištvėrė persekiojimus ir patyrė Jėzaus žadėtą vidinę ramybę (Jn 14:27; 16:33).

13. Kas padės mums ištverti neapykantą?

¹³ Esame tikri, kad meilė nugalės neapykantą. Jėzus iki paskutinės gyvenimo akimirkos visa širdim mylėjo Jehovą. Taip pat savo draugus (Jn 13:1; 15:13). Jeigu ugdomės tokią pat meilę Jehovai ir bendratikiams, pajėgsime, kaip ir Jėzus, ištverti neapykantą. Pažiūrėkime, kaip tai pailiustruoja apaštalo Pauliaus pavyzdys.

14. Kas apaštalui Pauliui teikė drąsos mirties akivaizdoje?

¹⁴ Likus nedaug laiko iki mirties bausmės, Paulius rašė savo brangiam bičiuliui Timotiejui: „Dievas juk davė mums ne bailumo, o galybės, meilės ir nuovokumo dvasią“ (2 Tim 1:7). Anot jo, stipri meilė Jehovai gali įkvėpti krikščioniui jėgų atlaikyti nuožmius išbandymus (2 Tim 1:8). Be abejo, iš meilės Jehovai ir pats apaštalas pasitiko mirtį drąsiai, jo tikėjimas nė kiek nesusvyravo (Apd 20:​22–24).

15. Kaip mūsų bendratikiai rodo pasiaukojamą meilę? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹⁵ Mes irgi labai mylime bendratikius, kurie rizikuodami savo pačių gerove pagelbsti kitiems, kaip kad apaštalo Pauliaus pagalbininkai Akvilas ir Priscilė (Rom 16:​3, 4). Pavyzdžiui, Rusijoje daugelis ateina į teismus padrąsinti suimtų tikėjimo draugų. Viena teisiama sesė, pamačiusi daugybę ją palaikyti susirinkusių brolių ir sesių, tiesiog neteko žado ir kurį laiką negalėjo pratarti nė žodžio. Tokia pasiaukojama meilė pastiprino ją kaip tik tada, kai labiausiai reikėjo. Išties, meilė nugali neapykantą!

16. Kodėl apaštalas Petras sakė, kad krikščionys laimingi, jeigu juos užgaulioja dėl tarnybos Dievui? (1 Petro 4:14)

¹⁶ Neabejojame, kad už ištvermę Dievas laimins. Anot apaštalo Petro žodžių, krikščionys yra laimingi, jeigu juos užgaulioja dėl tarnybos Dievui. (Perskaityk 1 Petro 4:14.) Kodėl? Todėl, kad ant jų „ilsisi šlovingoji Dievo dvasia“. Petrui pačiam teko patirti persekiojimus. 33 metais, netrukus po Penkiasdešimtinių, judėjų šventyklos sargyba buvo pasiųsta suimti jo ir kitų apaštalų. Bet Petras drąsiai gynė savo tikėjimą (Apd 5:​24–29). Net kai buvo nuplakti, jis ir kiti apaštalai nenustojo skelbti gerosios naujienos. Jie „džiaugėsi, kad buvo palaikyti vertais patirti pažeminimą dėl [Jėzaus] vardo“. Mes irgi tikėjimo išmėginimus galime ištverti su džiaugsmu (Apd 5:​40–42).

17. Ką Jėzus mokiniams pasakė vakarą prieš mirtį?

¹⁷ Vakarą prieš mirtį Jėzus savo mokinius patikino: „Kas mane myli, tą mylės mano Tėvas; aš irgi jį mylėsiu“ (Jn 14:21). Kaip laukiame meto, kai visi žmonės mylės Jehovą ir jam tarnaus! (2 Tes 1:​6–8) O kol ta diena ateis, atminkime: net jei mūsų nekenčia, galime būti laimingi.