Skaitytojų klausimai

1996 m. rugpjūčio 15 d. Sargybos bokšte sakoma: „Paskutinėje sielvarto stadijoje ‛kūnas’, kuris pabėgs į Jehovos pusę, bus išgelbėtas.“ Ar iš to galima daryti prielaidą, kad po pirmojo didžio sielvarto etapo daug naujų žmonių stos Dievo pusėn?

Ne tai buvo norėta pasakyti.

Jėzaus žodžiai, užrašyti Mato 24:22, iš esmės išsipildys ateityje, kai bus išgelbstima per pirmąją ateisiančio didžio sielvarto stadiją — puolant religiją. Straipsnyje sakoma: „Prisimink, kad tiek pateptojo likučio, tiek ‛milžiniškos minios’ ‛kūnas’ jau bus išgelbėtas, kai netikėtai ir visiškai žlugs didžioji Bãbelė pirmojoje sielvarto stadijoje.“

Kai Jėzus ir jo dangaus kariuomenė baigiamojoje sielvarto stadijoje imsis veiksmų, tiems ištikimiesiems nebegrės pavojus. Bet kas gi pergyvens tą sielvarto etapą? Apreiškimo 7:9, 14 parodoma, kad gyva liks didžiulė minia žmonių, kurių viltis žemiškoji. O kaip su dvasia pateptaisiais krikščionimis? 1990 m. rugpjūčio 15 d. Sargybos bokšto (rusų k.) skyrelyje „Skaitytojų klausimai“ kalbama, kodėl negalime kategoriškai tvirtinti, kada pateptųjų likutis bus paimtas dangun. Užtat naujame straipsnyje (1996 m. rugpjūčio 15 d.) apie tai nepasakyta nieko konkretaus, tik paprastai paaiškinta: „Panašiai ir paskutinėje sielvarto stadijoje ‛kūnas’, kuris pabėgs į Jehovos pusę, bus išgelbėtas.“

O dėl to, ar prasidėjus didžiam sielvartui dar kas nors galės pažinti tiesą ir stoti Dievo pusėn, atkreipkime dėmesį į Jėzaus žodžius, užrašytus Mato 24:29-31. Staigiai prasidėjus sielvartui, pasirodys žmogaus Sūnaus ženklas. Jėzus pasakė, kad visos žemės tautos ims raudoti. Jis visiškai neminėjo, kad žmonės suvoks padėtį, atgailaus, stos Dievo pusėn ir taps tikraisiais mokiniais.

Panašiai avių ir ožių alegorijoje žmogaus Sūnus pasirodo ir teisiškai atskiria žmones pagal tai, ką jie padarė ar ko nepadarė praeityje. Jėzus juk nesakė, kad žmonės, ilgą laiką buvę kaip ožiai, staiga atsivers ir taps kaip avys. Jis ateina teisti žmones pagal tai, kokie jie jau pasirodė esą (Mato 25:31-46).

Bet vėlgi nereikėtų ko nors kategoriškai teigti tuo klausimu. Dievo žmonės — tiek pateptieji, tiek didžiosios minios nariai — žino, ką turi daryti dabar: skelbti ir ruošti mokinius (Mato 28:19, 20; Morkaus 13:10). Kaip tik dabar yra laikas priimti į širdį raginimą: „Kaip Dievo bendradarbiai, norime jus įspėti: neimkite Dievo malonės veltui! Jis sako: ‛Aš išklausiau tave priimtinu metu, aš tau pagelbėjau išganymo dieną.’ Štai dabar palankus metas, štai dabar išganymo diena!“ (2 Korintiečiams 6:1, 2)