Nojaus arka — priemonė išsigelbėti
NOJAUS arka 2370—2369 m. p. m. e. nuo pasaulinio Tvano išsigelbėjo visos žmonijos protėviai. Jehova Dievas Nojui smulkmeniškai nurodė, koks turi būti jos dydis, forma, kaip į ją pateks šviesa ir kaip ji bus vėdinama, taip pat iš kokių medžiagų ją statyti (Pradžios 6:14-16).
Arka buvo stačiakampis, panašus į dėžę laivas — turbūt plokščiu dugnu. Jai nereikėjo apvalaino dugno ar smailo priekigalio sparčiai plaukti; jos nereikėjo vairuoti; jos vienintelė paskirtis buvo nepraleisti vandens ir plūduriuoti. Tokios formos laivas labai stabilus, lengvai neapvirsta ir jo talpa maždaug trečdaliu didesnė už įprastų laivų. Arkos šone buvo įtaisytos durys kroviniams pakrauti ir iškrauti.
Arkos ilgis buvo 300 uolekčių, plotis — 50 uolekčių ir aukštis — 30 uolekčių. Tradiciškai uolektis lygi 44,5 centimetro, tad arkos matmenys būtų 133,5 m × 22,3 m × 13,4 m, tai yra ji daugiau nei perpus trumpesnė už vandenyno lainerį „Karalienė Elžbieta II“. Šį ilgio ir pločio santykį (6 su 1) naudoja dabartiniai laivų projektuotojai. Arkos talpa buvo maždaug 40000 kubinių metrų. Nustatyta, kad tokio laivo keliamoji galia būtų beveik lygi 20-ojo amžiaus galingojo „Titaniko“ keliamajai galiai. Joks senųjų laikų krovininis laivas neprilygo milžiniškai arkai. Dviem perdangomis sustiprinus ją iš vidaus, atsirado trys deniai, kurių bendras plotas — maždaug 8900 kvadratinių metrų.
„Arkai padarysi tsoʹhar [stogą arba langą]“, — buvo pasakyta Nojui (Pradžios 6:16, NW). Ne visai aišku, kas tai ir kaip tai buvo padaryta. Kai kurie mokslininkai mano, kad tsoʹhar siejasi su šviesa, taigi išverčia „langas“, „šviesa“ arba „vieta šviesai įeiti“. Na o kiti žodį tsoʹhar sieja su vėlesnių laikų arabų kalbos šaknimi, reiškiančia „alkūnė“, „nugara“, „denis“, tai yra dalis, nutolusi nuo žemės ar vandens, todėl jį verčia „stogas“. Nojui buvo pasakyta, kad tsoʹhar reikia įrengti „uolektis nuo viršaus“ (Pradžios 6:16).
Todėl galimas daiktas, kad tsoʹhar, padaryta pakankamam apšvietimui ir vėdinimui buvo ne kokia nors viena kvadratinės uolekties „skylutė“, bet palei visą stogą einantis uolekties plyšys, kurio plotas — beveik 140 kvadratinių metrų. Kita vertus, nors ir buvo didžiulė vėdinimo anga po stogu ar kur kitur, gal pats stogas buvo kiek nuožulnus. Atsižvelgdamas į tai, Džeimsas F. Armstrongas leidinyje Vetus Testamentum (Leidenas, 1960, p. 333) rašė: „‛Uolektimi nuo viršaus įrengsi jį’ sunkiai suprantama, kai žodis sohar verčiamas ‛šviesa (= langas)’ ar netgi ‛(plokščias) stogas’. Tačiau jeigu kalbėtume apie šlaitinį stogą, ‛viena uolektimi nuo viršaus’ galėtų reikšti, kiek aukščiau už sienų viršų yra stogo šelmuo. Dabartiniais architektūros terminais, ‛viena uolektis’ būtų statramsčių, tarp kurių įtaisoma šelmens sija, aukštis. ... Pagal pateiktąjį argumentą manoma, kad Nojaus arkos stogas buvo keturių procentų nuolydžio (šelmuo už 25 uolekčių nuo sienos pakeltas 1 uolektimi) — pats tas lietaus vandeniui nubėgti.“
Jehova pasakė, iš ko statyti tą milžinišką arką: „Pasidaryk arką iš sakuoto [„sakingo“, NW] medžio“ (Pradžios 6:14, Brb red.). Kai kas mano, kad čia minimas sakingas medis yra kiparisas ar kitas panašus. Tame krašte buvo apstu medžių, šiandieną vadinamų kiparisais; iš jų laivus statyti ypač mėgo finikiečiai bei Aleksandras Didysis, ir, beje, tai daroma iki šių laikų; kiparisas labai atsparus vandeniui ir ilgai nepūva. Sako, kad yra kiparisinių durų ir staktų, išsilaikiusių 1100 metų. Be to, Nojui buvo liepta ne tik užtaisyti plyšius, bet ir „ištepti [arką] derva iš vidaus ir iš lauko“.
Arkos keleivių sąrašas buvo gana įspūdingas. Neskaitant Nojaus, jo žmonos, trijų sūnų bei jų žmonų, vidun reikėjo paimti „kiekvienos rūšies... po du“ gyvius. „Įsivesi... patiną ir patelę. Iš paukščių pagal jų rūšį ir iš galvijų pagal jų rūšį, ir iš visų žemės kirminų [„roplių“, Brb red.] pagal jų rūšį; iš visų po du įeis kartu su tavimi, kad galėtų išlikti gyvi.“ Iš kiekvienos švarių gyvulių ir paukščių rūšies reikėjo paimti po septynetą. Teko sukaupti daugybę įvairiausio maisto visus tuos padarus ilgiau nei metus išmaitinti (Pradžios 6:18-21; 7:2, 3).
Gyvūnų „rūšių“ išrinkimas rodo, kad Kūrėjas yra aiškiai nustatęs nekintamas ribas, kuriose gyviai veisiasi „pagal jų rūšį“. Kai kas apytikriai paskaičiavo, kad šiandien egzistuojančius šimtus tūkstančių gyvūnų rūšių galima sumažinti iki palyginti nedaug šeimų „rūšių“ — pavyzdžiui, dvi iš jų būtų arklys ir karvė. Veisiantis neturėjo ir negalėjo būti peržengtos Jehovos nubrė́žtos „rūšies“ ribos. Turėdami tai omeny, kai kurie tyrinėtojai sako, kad jeigu arkoje būtų buvę bent 43 žinduolių „rūšys“, 74 paukščių „rūšys“ ir 10 roplių „rūšių“, iš jų būtų galėjusi kilti šiandien žinomų atmainų įvairovė. Kiti dosniau paskaičiuoja, kad tereikėjo 72 keturkojų „rūšių“ ir mažiau nei 200 paukščių „rūšių“. Daugybė šiandieną žinomų gyvių atmainų galėjo atsirasti dauginantis nedideliam „rūšių“ skaičiui po Tvano, — tai patvirtina iš vienintelės Nojaus šeimos kilusi begalinė įvairovė žmonių — žemų, aukštų, storų, plonų, visokiausios plaukų, akių ir odos spalvos.
Gal kai kam šie skaičiai atrodo pernelyg maži, juolab, kad tokie šaltiniai kaip The Encyclopedia Americana nurodo esant daugiau nei 1300000 gyvūnų rūšių. Tačiau per 60 procentų jų sudaro vabzdžiai. Toliau skaidant šiuos skaičius, iš 24000 varliagyvių, roplių, paukščių bei žinduolių 10000 yra paukščiai, 9000 — ropliai ir varliagyviai, daugelis galėję išlikti gyvi ne arkoje, ir tik 5000 yra žinduoliai, įskaitant banginius ir delfinus, kurie irgi būtų likę ne arkoje. Kiti tyrinėtojai paskaičiavo, kad tėra apytiksliai 290 didesnių už avį ir 1360 mažesnių nei žiurkė sausumos žinduolių rūšių. Net jeigu skaičiuojama tokiais dideliais skaičiais, arkoje būtų nesunkiai tilpę po porą visų tų gyvūnų.
Po penkių mėnesių nuo Tvano pradžios „arka sustojo Ararato kalnuose“, — turbūt ne ant pačios aukščiausios viršūnės (beveik 5165 metrų), o kitoje tinkamoje vietoje, kur kiekvienas keleivis patogiai praleido dar kelis mėnesius. Galiausiai, nuo Tvano pradžios praėjus metams ir dešimčiai dienų, durys vėl buvo atvertos ir visi išlipo (Pradžios 7:11; 8:4, Brb red.; 8:14).