Tiesa apie Jėzų

ATRODO, nėra galo teorijoms ir spėliojimams, kas buvo Jėzus ir ką jis padarė. O kaip pati Biblija? Ką ji sako mums apie Jėzų Kristų?

Ką sako Biblija

Atidžiai skaitydamas Bibliją, tu pastebėsi šiuos svarbiausius faktus:

◻ Jėzus yra viengimis Dievo Sūnus, visos kūrinijos pirmagimis (Jono 3:16; Kolosiečiams 1:15).

◻ Maždaug prieš du tūkstantmečius Dievas perkėlė Jėzaus gyvybę į vienos žydų mergelės įsčias, kad jis gimtų žmogumi (Mato 1:18; Jono 1:14).

◻ Jėzus buvo ne vien tik geras žmogus. Jis visais atžvilgiais buvo tikslus puikios savo Tėvo, Jehovos Dievo, asmenybės atspindys (Jono 14:9, 10; Žydams 1:3).

◻ Savo žemiškosios tarnybos metu Jėzus meilingai rūpinosi prislėgtųjų poreikiais. Jis stebuklingai gydė ligonius ir net prikėlė mirusiuosius (Mato 11:4-6; Jono 11:5-45).

◻ Jėzus skelbė apie Dievo Karalystę kaip apie vienintelę vargstančios žmonijos viltį ir ruošė savo mokinius, kad jie galėtų tęsti tą skelbimo darbą (Mato 4:17; 10:5-7; 28:19, 20).

◻ 33 m. e. m. nisano 14-ąją (maždaug balandžio 1-ąją) Jėzus buvo suimtas, teisiamas, nuteistas ir, neteisingai apkaltinus jį maištavimu, nubaustas mirtimi (Mato 26:18-20, 48—27:50).

◻ Jėzaus mirtis — tai išpirka, išlaisvinanti tikinčius žmones iš jų nuodėmingos būklės ir atverianti kelią į amžinąjį gyvenimą visiems, kurie jį tiki (Romiečiams 3:23, 24; 1 Jono 2:2).

◻ Nisano 16-ąją Jėzus buvo prikeltas ir netrukus po to vėl įžengė į dangų, kad pateiktų savo Tėvui savo tobulos žmogiškos gyvybės vertę (Morkaus 16:1-8; Luko 24:50-53; Apaštalų darbai 1:6-9).

◻ Jehovos paskirtas Karaliumi prikeltasis Jėzus turi visus įgaliojimus įgyvendinti pirmutinį Dievo tikslą žmonijos atžvilgiu (Izaijo 9:6, 7; Luko 1:32, 33).

Tad pagal Bibliją, Jėzus yra pagrindinis asmuo Dievui įgyvendinant savo tikslus. Bet kaip tu gali būti įsitikinęs, kad tai tikrasis Jėzus — tas istorinis Jėzus, kuris gimė Betliejuje ir vaikščiojo šioje žemėje prieš maždaug 2000 metų?

Pagrindas tikėti

Daug abejonių gali išnykti tiesiog bešališkai skaitant Krikščioniškuosius Graikų Raštus. Taip tu pamatysi, kad Biblijos žinia nėra miglotas įvykių išdėstymas, kaip būna mitologijoje. Priešingai, joje nurodyti vardai, tikslus laikas ir konkrečios vietovės. (Pavyzdžiui, žiūrėk Luko 3:1, 2.) Be to, Jėzaus mokiniai apibūdinami nepaprastai sąžiningai, atvirai, o tai skaitytojui teikia pasitikėjimo. Norėdami, kad užrašai būtų tikslūs, rašytojai neteisino nė vieno — netgi pačių savęs. Taip, tu pamatysi, kad Biblija skamba patikimai (Mato 14:28-31; 16:21-23; 26:56, 69-75; Morkaus 9:33, 34; Galatams 2:11-14; 2 Petro 1:16).

Tačiau tai dar ne viskas. Archeologiniai atradimai daug kartų patvirtino Biblijos užrašų teisingumą. Pavyzdžiui, jeigu tu aplankytum Izraelio muziejų Jeruzalėje, tai pamatytum akmenį, ant kurio esančiame įraše minimas Poncijus Pilotas. Kiti archeologiniai radiniai patvirtina, kad Biblijoje minimi Lisanijas ir Sergijus Paulius buvo tikri, o ne pirmųjų krikščionių išgalvoti asmenys. Krikščioniškuosiuose Graikų Raštuose (Naujajame Testamente) aprašyti įvykiai yra patvirtinti gausybėje veikalų, kuriuos parašė tokie senovės rašytojai kaip Juvenalis, Tacitas, Seneka, Svetonijus, Plinijus Jaunesnysis, Lukianas, Celsas ir žydų istorikas Juozapas Flavijus.a

Tūkstančiai pirmajame amžiuje gyvenusių žmonių neabejojo Krikščioniškuosiuose Graikų Raštuose pateiktais pranešimais. Net krikščionybės priešai neneigė, jog tai, kas parašyta apie Jėzaus žodžius ir darbus, yra tiesa. O dėl to, kad Jėzaus mokiniai po jo mirties galėjo pagražinti jo asmenybės bruožus, profesorius F. F. Brusas sako: „Išgalvoti Jėzaus žodžius ir darbus tais ankstyvaisiais laikais nebūtų buvę taip paprasta, kaip mano kai kurie rašytojai, nes buvo tiek daug gyvų Jo mokinių, kurie galėjo prisiminti, kas buvo ir ko nebuvo. ... Mokiniai negalėjo rizikuoti pateikti netikslius faktus (jau nekalbant apie savavališką faktų klastojimą), nes juos tuojau būtų išaiškinę tie, kuriems tai padaryti būtų buvęs vienas malonumas.“

Kodėl jie netiki

Vis dėlto kai kurie mokslininkai tebėra skeptiški. Manydami, kad Biblijos pasakojimai išgalvoti, jie noriai rausiasi apokrifiniuose raštuose ir laiko juos patikimais! Kodėl? Todėl kad Biblijoje yra užrašyta tai, kuo daugelis šių laikų inteligentų nenori tikėti.

Leidinyje Union Bible Companion, išleistame 1871 metais, S. Ostinas Elibounas tokiems skeptikams pateikė iššūkį. Jis rašė: „Paklauskite bet kurio žmogaus, kuris atvirai pareiškia abejojąs evangelijų istorijos tikrumu, kokiu pagrindu jis tiki, jog Cezaris mirė Kapitolijuje arba kad popiežius Leonas III 800-aisiais metais imperatorių Karolį Didįjį karūnavo Vakarų imperatoriumi?.. Mes tikime viskuo, kas tvirtinama... apie šiuos vyrus; ir tikime todėl, kad turime istorinių įrodymų, jog tie tvirtinimai teisingi. ... Jeigu pateikus tokius įrodymus kas nors vis dar atsisako tikėti, mes paliekame juos kaip kvailai užsispyrusius arba beviltiškai tamsius. Tad ką pasakytume apie tuos, kurie, nepaisant daugybės dabar pateikiamų Šventojo Rašto tikroviškumo įrodymų, atvirai pareiškia esą neįtikinti?.. Jie nenori patikėti tuo, kas sumenkina jų išdidumą ir privers juos gyventi kitokį gyvenimą.“

Taip, kai kurie skeptikai atmeta Krikščioniškuosius Graikų Raštus dėl neišreikštų motyvų. Kliūtis jiems yra ne šių Raštų patikimumas, o juose nurodytos normos. Pavyzdžiui, Jėzus pasakė apie savo pasekėjus: „Jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio“ (Jono 17:14). Tačiau daugelis tariamųjų krikščionių aktyviai kišasi į šio pasaulio politinius reikalus ir netgi dalyvauja kruvinuose karuose. Užuot taikęsi prie Biblijos normų, daugelis žmonių norėtų priderinti Bibliją prie savo pačių normų.

Pagalvok ir apie moralę. Jėzus griežtai pabarė Tiatyrų susirinkimą už ištvirkavimo toleravimą. „Aš esu tas, kuris ištiria inkstus ir širdis, — pasakė jis jiems, — ir aš duosiu jums kiekvienam, atsižvelgdamas į jūsų darbus“b (Apreiškimas 2:18-23, NTP). Tačiau ar ne akivaizdu, kad daugelis vadinančių save krikščionimis nesilaiko moralės normų? Jie verčiau atmes Jėzaus žodžius, negu atsisakys savo amoralaus elgesio.

Nebūdami linkę priimti Jėzų tokį, koks jis yra aprašytas Biblijoje, mokslininkai sukūrė savąjį Jėzaus įvaizdį. Jie tampa kalti, nes sukuria mitą, nors patys tuo neteisingai kaltina evangelijų rašytojus. Jie palieka tas Jėzaus gyvenimo aprašymo vietas, kurios jiems priimtinos, o likusias jie atmeta ir dar prikuria kai kurių detalių. Jų klajojantis išminčius ar liaudies revoliucionierius tikrai nėra tas istorinis Jėzus, kurio jie tvirtina ieškantys; priešingai, jis tėra išdidžios mokslininkų vaizduotės padarinys.

Surasti tikrąjį Jėzų

Jėzus stengėsi sužadinti širdis tų, kurie nuoširdžiai troško tiesos ir teisingumo (Mato 5:3, NTP; 5:6; 13:10-15). Tokie asmenys atsiliepia į Jėzaus kvietimą: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Mano jungas švelnus, mano našta lengva“ (Mato 11:28-30).

Tikrojo Jėzaus nerasime šiuolaikinių mokslininkų parašytose knygose; nerasime jo ir krikščionijos bažnyčiose, kuriose vešliai klesti žmonių sukurtos tradicijos. Tą istorinį Jėzų tu gali rasti savo Biblijoje. Ar norėtum daugiau sužinoti apie jį? Jehovos Liudytojai džiaugsis galėdami tuo atžvilgiu tau padėti.

[Išnašos]

[Rėmelis 6 puslapyje]

KRITIKOS AMŽIAI

Krikščioniškuosius Graikų Raštus imta kritikuoti prieš daugiau kaip 200 metų; tada vokiečių filosofas Hermanas Samiuelis Reimaras (1694—1768) pareiškė: „Mes turime priežasčių teigti, kad yra absoliutus skirtumas tarp to, ko apaštalai mokė savo raštuose, ir to, ką savo gyvenamuoju laiku skelbė ir mokė Pats Jėzus.“ Daugelis mokslininkų nuo Reimaro laikų buvo mokomi galvoti panašiai.

Knygoje The Real Jesus pažymima, kad daugelis praeities kritikų nemanė esą atskalūnai. Priešingai, „jie laikė save tikresniais krikščionimis, nes nusikratė dogmų ir prietarų pančių“. Jie manė, kad Biblijos kritika yra „išgryninta krikščionybės forma“.

Liūdna, kad krikščioniškajame pasaulyje ėmė klestėti žmogiškos tradicijos. Nemirtingos sielos, Trejybės ir ugninio pragaro doktrinos — tai tik keletas iš tokių mokymų, kurie nesiderina su Biblija. Tačiau Krikščioniškųjų Graikų Raštų rašytojai nebuvo atsakingi už tą tiesos iškraipymą. Iš tikrųjų jie priešinosi tiems pirmojo amžiaus viduryje atsiradusiems klaidingiems mokymams, nes Paulius rašė, jog atskalūnybė tarp tariamųjų krikščionių ‛jau veikė’ (2 Tesalonikiečiams 2:3, 7). Mes galime pasitikėti, kad tai, kas užrašyta Krikščioniškuosiuose Graikų Raštuose, yra tiesa istoriniu bei doktrininiu atžvilgiu.

[Rėmelis 7 puslapyje]

KADA BUVO PARAŠYTOS EVANGELIJOS?

Daugelis Naujojo Testamento kritikų tvirtina, kad evangelijos buvo parašytos praėjus daug laiko po jose minimų įvykių ir todėl beveik nesą abejonių, kad jose yra netikslumų.

Tačiau įrodymai liudija, kad Mato, Morkaus ir Luko raštai buvo parašyti anksti. Kai kuriose Mato evangelijos rankraščio kopijose esantys įrašai rodo, kad originalas buvo parašytas jau 41 m. e. m., o Luko evangelija parašyta tikriausiai tarp 56 ir 58 m. e. m., nes Apaštalų darbų knygoje (užbaigtoje, matyt, 61 m. e. m.) nurodoma, kad rašytojas Lukas jau buvo parašęs savo ‛pirmąjį pranešimą’, tai yra evangeliją (Apaštalų darbai 1:1, ŠvR). Manoma, kad Morkaus evangelija buvo parašyta Romoje pirmojo arba antrojo apaštalo Pauliaus įkalinimo metu — galbūt tarp 60 ir 65 m. e. m.

Profesorius Kreigas L. Blombergas sutinka, kad šios evangelijos buvo parašytos būtent tuo laiku. Jis pažymi, kad net pridėję Jono evangeliją, kuri buvo baigta pirmojo šimtmečio gale, „mes turime daug tikslesnį pradinių įvykių aprašymą negu daugelis senovės biografijų. Du pirmieji Aleksandro Didžiojo biografai Arianas ir Plutarchas rašė praėjus daugiau kaip keturiems šimtams metų po Aleksandro mirties 323 m. p. m. e., tačiau istorikai paprastai mano, kad jų raštai patikimi. Laikui bėgant apie Aleksandro gyvenimą buvo prikurta legendų, bet dauguma jų paplito tik praėjus keletui šimtmečių po to, kai tie du rašytojai buvo parašę Aleksandro biografiją. Krikščioniškųjų Graikų Raštų istorinės dalys, be abejo, vertos pasitikėjimo bent jau tiek, kiek ir pasaulietiškoji istorija.

[Iliustracija 8 puslapyje]

Būsimajame žemės Rojuje visur viešpataus džiaugsmas