Tarnavimas po Jehovos meilinga ranka
PAPASAKOJO LAMBROSAS ZUMBOSAS
Aš turėjau padaryti lemiamą sprendimą: priimti savo turtingo dėdės pasiūlymą tapti jo didelio nekilnojamo turto valdytoju ir taip išspręsti savo šeimos finansines problemas ar tapti visalaikiu Jehovos Dievo tarnu. Leiskite man paaiškinti, kokie veiksniai padarė įtaką mano sprendimui.
AŠ GIMIAU 1919 metais Graikijoje, Volo mieste. Mano tėvas prekiavo vyriškais drabužiais, ir mes klestėjome materialiai. Bet dėl ekonomikos krizės trečiojo dešimtmečio pabaigoje tėvas subankrutavo ir prarado savo parduotuvę. Aš jausdavausi prislėgtas kiekvieną kartą, kai matydavau nusivylimą tėvo veide.
Kurį laiką mūsų šeima gyveno visiškai skurdžiai. Kasdien aš išeidavau iš mokyklos valanda anksčiau, kad atsistočiau į eilę prie maisto davinio. Vis dėlto, nepaisant skurdo, mes džiaugėmės ramiu šeimos gyvenimu. Aš svajojau tapti gydytoju, tačiau paauglystės metais turėjau nustoti lankyti mokyklą ir pradėti dirbti, kad padėčiau savo šeimai išgyventi.
Antrojo pasaulinio karo metais vokiečiai ir italai okupavo Graikiją, ir joje buvo didelis badas. Aš dažnai mačiau, kaip draugai ir pažįstami miršta iš bado gatvėse — tai baisus vaizdas, kurio niekada nepamiršiu! Kartą mūsų šeima 40 dienų išbuvo be duonos — pagrindinio maisto Graikijoje. Kad išgyventume, mano vyresnysis brolis ir aš eidavome į gretimus kaimus ir ten iš draugų bei giminaičių gaudavome bulvių.
Liga tampa palaima
1944 metų pradžioje aš sunkiai susirgau viena pleurito forma. Man tris mėnesius gulint ligoninėje, vienas giminaitis atnešė dvi brošiūras ir pasakė: „Perskaityk jas; neabejoju, kad tau jos patiks.“ Tos brošiūros — „Kas yra Dievas?“ ir Apgynimas — buvo išleistos Sargybos bokšto Biblijos ir traktatų bendruomenės. Perskaitęs, papasakojau, kas jose rašoma, kitiems ligoniams.
Išėjęs iš ligoninės, aš pradėjau bendrauti su Volo miesto Jehovos Liudytojų susirinkimu. Tačiau vieną mėnesį turėjau išbūti namuose kaip ambulatorinis ligonis ir šešias aštuonias valandas per dieną skaičiau senesnius Sargybos bokšto numerius bei kitus leidinius, išleistus Sargybos bokšto bendruomenės. Dėl to mano dvasinis augimas buvo gan greitas.
Netikėti išsigelbėjimai
1944 metų viduryje vieną dieną aš sėdėjau ant suolelio parke Volo mieste. Staiga karinė grupuotė, kuri rėmė okupacinę vokiečių kariuomenę, apsupo tą vietovę ir suėmė visus joje buvusius žmones. Mes — apie du tuzinai žmonių — buvome nuvesti gatvėmis į gestapo valdybą, buvusią tabako saugykloje.
Po kelių minučių išgirdau, kaip kažkas vardu pašaukė mane ir žmogų, su kuriuo kalbėjausi parke. Graikų armijos karininkas pasikvietė mus ir pasakė, kad vienas iš mano giminaičių pamatęs, jog mus išveda kareiviai, pasakė jam, kad mes esame Jehovos Liudytojai. Po to graikų karininkas pasakė, kad galime eiti namo, ir davė mums savo oficialią kortelę pasinaudoti tuo atveju, jeigu būtume vėl suimti.
Kitą dieną mes sužinojome, jog vokiečiai nužudė daugumą iš tų areštuotų žmonių, atkeršydami už tai, kad graikų pasipriešinimo kovotojai nužudė du vokiečių kareivius. Tada aš ne tik buvau išgelbėtas nuo mirties, bet ir sužinojau, koks vertingas yra krikščioniškas neutralumas.
1944 metų rudenį aš simbolizavau savo pasiaukojimą Jehovai vandens krikštu. Kitą vasarą Liudytojai pasirūpino, kad galėčiau lankyti Sklitro susirinkimą kalnuose, kur aš galėčiau visiškai pasveikti. Tuo metu Graikijoje siautėjo pilietinis karas, prasidėjęs po vokiečių okupacijos pabaigos. Atsitiko, kad apsigyvenau kaime, kuris buvo partizanų lizdas. Vietinis dvasininkas ir kitas piktas vyras mane apkaltino šnipinėjimu vyriausybės pajėgoms, ir todėl mane tardė apsišaukęs partizanų karinis tribunolas.
Tariamo teisminės bylos klausymo metu dalyvavo tos vietovės partizanų vadas. Kai aš baigiau aiškinti priežastį, kodėl apsigyvenau tame kaime, ir paaiškinau, kad, kaip krikščionis, aš esu visiškai neutralus pilietinių kovų atžvilgiu, vadas pasakė kitiems: „Jeigu kas nors palies šį vaikiną, turės reikalų su manimi!“
Vėliau aš sugrįžau į savo gimtąjį Volo miestą labiau sustiprinęs tikėjimą negu fizinę sveikatą.
Dvasinė pažanga
Netrukus po to vietiniame susirinkime buvau paskirtas tarnu, atsakingu už finansinius reikalus. Nepaisant sunkumų, sukeltų pilietinio karo, įskaitant daugybę suėmimų dėl dvasininkijos sukurstytų kaltinimų prozelitizmu, dalyvavimas krikščioniškoje tarnyboje man bei kitiems susirinkimo nariams teikė didelį džiaugsmą.
Vėliau, 1947 metų pradžioje, pas mus apsilankė keliaujantysis Jehovos Liudytojų prižiūrėtojas. Tai buvo pirmasis toks apsilankymas po Antrojo pasaulinio karo. Tada mūsų augantis susirinkimas Volo mieste buvo padalintas į du susirinkimus, ir aš buvau paskirtas pirmininkaujančiuoju prižiūrėtoju viename iš jų. Karinės ir nacionalistinės organizacijos tuo metu skleidė baimę tarp žmonių. Dvasininkija pasinaudojo situacija. Ji nuteikė valdžią prieš Jehovos Liudytojus, skleisdama melagingus gandus, kad mes esame komunistai arba kairiųjų grupuočių rėmėjai.
Suėmimai ir įkalinimai
1947 metais apie dešimt kartų aš buvau suimtas ir tris kartus teisiamas. Kiekvieną kartą būdavau išteisinamas. 1948 metų pavasarį buvau nuteistas keturis mėnesius kalėti už prozelitizmą. Bausmę atlikau Volo kalėjime. Tuo tarpu Karalystės skelbėjų skaičius mūsų susirinkime padvigubėjo, ir brolių širdys buvo pilnos džiaugsmo bei laimės.
1948 metų spalio mėnesį per mano susitikimą su kitais šešiais asmenimis, vadovavusiais mūsų susirinkime, į namą įsiveržė penki policininkai ir mus suėmė grasindami nušauti. Nepaaiškinę suėmimo priežasties, jie nuvežė mus į policijos komisariatą ir ten sumušė. Man per veidą daužė policininkas, anksčiau buvęs boksininkas. Po to mes buvome įmesti į kamerą.
Vėliau atsakingas karininkas iškvietė mane į savo kabinetą. Kai atidariau duris, jis sviedė į mane buteliuką su rašalu; šis praskriejo pro šalį ir atsitrenkęs į sieną sudužo. Karininkas darė tai norėdamas įbauginti mane. Po to jis davė man popieriaus lapą bei parkerį ir įsakė: „Surašyk visų Volo miesto Jehovos Liudytojų pavardes ir atnešk man sąrašą iš ryto. Jeigu to nepadarysi, žinai, kas tavęs laukia!“
Nieko neatsakiau, o kai sugrįžau į kamerą, aš ir kiti broliai meldėmės Jehovai. Aš parašiau lape tik savo pavardę ir laukiau, kol mane pakvies. Bet iš karininko daugiau nieko nebeišgirdau. Naktį atėjo priešų karinės pajėgos, ir jis išvedė savo žmones prieš jas. Įvykusiame susirėmime jis buvo sunkiai sužeistas, ir viena jo koja turėjo būti amputuota. Galiausiai mūsų byla buvo svarstoma teisme, ir buvome apkaltinti nelegalios sueigos surengimu. Visas mūsų septynetas buvo nuteistas penkerius metus kalėti.
Kadangi kalėjime aš atsisakiau dalyvauti sekmadieninėse mišiose, buvau nusiųstas kalėti vienutėje. Trečią dieną paprašiau leisti pasikalbėti su kalėjimo viršininku. „Leiskite pasakyti, — tariau jam, — kad man atrodo, jog yra neprotinga bausti asmenį, sutinkantį praleisti penkerius metus kalėjime dėl savo tikėjimo.“ Jis rimtai pagalvojo apie tai ir galiausiai pasakė: „Nuo rytdienos tu dirbsi čia, šalia manęs, mano kabinete.“
Galiausiai aš gavau gydytojo padėjėjo darbą kalėjime. Dėl to daug išmokau apie sveikatos apsaugą, o tai buvo labai naudinga vėlesniais metais. Būdamas kalėjime, turėjau daug progų skelbti, ir trys asmenys atsiliepė ir tapo Jehovos Liudytojais.
Praleidęs beveik ketverius metus kalėjime, 1952 metais aš galiausiai buvau paleistas lygtinai. Vėliau turėjau stoti prieš Korinto teismą dėl neutraliteto klausimo (Izaijo 2:4). Mane trumpai palaikė kariniame kalėjime, ir prasidėjo kitas blogo elgesio su manimi ciklas. Kai kurie karininkai grasino gan išradingai — jie sakė: „Aš išpjausiu tavo širdį durklu po gabalėlį“ arba „Nesitikėk greitos mirties tik nuo šešių kulkų.“
Kitoks išbandymas
Tačiau netrukus aš vėl buvau namuose, tarnavau Volo susirinkime ir dirbau pasaulietišką darbą ne visą darbo dieną. Vieną dieną gavau laišką iš Sargybos bokšto bendruomenės filialo Atėnuose, kuriuo buvau kviečiamas dvi savaites mokytis, o po to pradėti lankyti Jehovos Liudytojų susirinkimus kaip rajono prižiūrėtojas. Tuo pačiu metu mano dėdė iš tėvo pusės, kuris neturėjo vaikų ir turėjo didelį nekilnojamą turtą, paprašė manęs tvarkyti jo nuosavybę. Mano šeima vis dar gyveno skurdžiai, ir šis darbas būtų išsprendęs jų ekonomines problemas.
Aš apsilankiau pas dėdę išreikšti jam savo dėkingumą už pasiūlymą, bet pasakiau jam, jog nusprendžiau priimti specialią užduotį krikščioniškoje tarnyboje. Tai išgirdęs jis pakilo, rimtai pažvelgė į mane ir greitai išėjo iš kambario. Jis sugrįžo nešinas dovana — didele pinigų suma, kuri galėjo išlaikyti mano šeimą keletą mėnesių. Jis pasakė: „Paimk ir daryk su jais ką nori.“ Iki šiol negaliu apsakyti, ką jaučiau tuo momentu. Atrodė, lyg girdžiu Jehovos balsą, sakantį man: ‛Tu teisingai pasirinkai. Aš esu su tavimi.’
Šeimai pritariant, 1953 metų gruodžio mėnesį išvykau į Atėnus. Nors tik mano mama tapo Liudytoja, kiti šeimos nariai neprieštaravo mano krikščioniškai veiklai. Filiale Atėnuose manęs laukė kita staigmena. Ten buvo atsiųsta mano sesers telegrama, kurioje ji pranešė, jog dvejus metus trukusi tėvo kova dėl socialinės pensijos tą dieną sėkmingai baigėsi. Ar begalėjau norėti ko nors daugiau? Jaučiausi lyg turėčiau sparnus ir būčiau pasiruošęs skristi į aukštumas Jehovos tarnyboje!
Atsargumo priemonės
Savo pirmaisiais darbo rajone metais aš turėjau būti labai atsargus, nes Jehovos Liudytojus aršiai persekiojo religinės ir politinės valdžios. Norėdamas aplankyti savo brolius krikščionis, ypač tuos, kurie gyveno mažuose miesteliuose ir kaimuose, eidavau daug valandų tamsiu metu. Broliai, rizikuodami būti suimti, susirinkdavo ir kantriai laukdavo kokiame nors name, kol aš atvyksiu. Kaip puikiai mes padrąsindavome vienas kitą tų susitikimų metu! (Romiečiams 1:11, 12).
Kad manęs neatpažintų, kartais persirengdavau. Sykį apsirengiau piemens rūbais, norėdamas pereiti kelio užkardą ir nueiti pas susirinkusius brolius, kuriems labai reikėjo dvasinio ganymo. Kitą kartą, 1955 metais, aš ir vienas bendrakrikščionis, nenorėdami sukelti policijai įtarimo, dėjomės česnakų pardavėjais. Mūsų užduotis buvo susitikti su kai kuriais broliais krikščionimis, kurie buvo tapę neveiklūs mažame Argo Orestikono miestelyje.
Mes išdėstėme savo prekes viešajame miestelio turguje. Tačiau jaunas policininkas, patruliavęs toje vietoje, pradėjo kažką įtarti ir kaskart praeidamas įdėmiai žvelgė į mus. Galiausiai jis man pasakė: „Tu neatrodai kaip česnakų pardavėjas.“ Tuo momentu priėjo trys moterys ir pasakė, jog norėtų pirkti česnakų. Rodydamas savo prekes, aš sušukau: „Šis jaunas policininkas valgo tokius česnakus, ir pažiūrėkite, koks jis stiprus ir gražus!“ Moterys pasižiūrėjo į policininką ir nusijuokė. Jis taip pat nusišypsojo ir nuėjo.
Kai jis nuėjo, aš pasinaudojau proga užeiti į parduotuvę, kurioje mūsų dvasiniai broliai dirbo siuvėjais. Aš paprašiau vieno iš jų prisiūti sagą, kurią buvau nuplėšęs nuo savo švarko. Jam siuvant, pasilenkiau ir sušnibždėjau: „Aš atėjau iš filialo aplankyti jūsų.“ Iš pradžių broliai bijojo, nes jie nebuvo susitikę su Liudytojais keletą metų. Aš padrąsinau juos kaip galėjau ir susitariau vėliau susitikti su jais miestelio kapinėse, kad dar pasikalbėtume. Laimei, apsilankymas buvo padrąsinantis, ir jie vėl tapo uolūs krikščioniškoje tarnyboje.
Ištikima draugė
1956 metais, praėjus trejiems metams nuo mano darbo keliaujančiuoju prižiūrėtoju pradžios, aš sutikau Niki, jauną krikščionę, labai mylinčią skelbimo darbą ir trokštančią praleisti savo gyvenimą tarnaujant visą laiką. Mes pamilome vienas kitą ir susituokėme 1957 metų birželio mėnesį. Aš abejojau, ar Niki sugebės prisiderinti prie darbo keliaujant nepalankiomis sąlygomis, kokiomis tuo metu Jehovos Liudytojai gyveno Graikijoje. Padedant Jehovai, ji sugebėjo ir tapo pirmąja moterimi, lydėjusia savo vyrą rajono darbe Graikijoje.
Mes dirbome kartu keliaudami dešimt metų, tarnaudami daugumai Graikijos susirinkimų. Dažnai vilkėdavome maskuojančius rūbus ir nešdamiesi bagažą valandų valandas eidavome nakties metu, norėdami pasiekti susirinkimą. Nepaisant didžiulio pasipriešinimo, su kuriuo dažnai susidurdavome, mes su jauduliu pirmi stebėjome įspūdingą Liudytojų skaičiaus didėjimą.
Betelio tarnyba
1967 metų sausio mėnesį Niki ir aš buvome pakviesti tarnauti Betelyje, kaip yra vadinamas Jehovos Liudytojų filialas. Pakvietimas mus abu nustebino, bet mes jį priėmėme tikėdami, jog Jehova vadovauja. Bėgant laikui mes supratome, kokia didi yra privilegija tarnauti šiame teokratinės veiklos centre.
Praėjus trejiems metams nuo mūsų darbo Betelyje pradžios, valdžią paėmė karinė chunta, ir Jehovos Liudytojai turėjo tęsti savo darbą pogrindyje. Mes pradėjome susitikinėti mažomis grupelėmis, asamblėjas organizuodavome miškuose, skelbdavome atsargiai ir biblinę literatūrą spausdinome bei platindavome slapta. Buvo nesunku prisitaikyti prie tų aplinkybių, nes mes tiesiog atgaivinome savo veiklos metodus, kuriuos naudojome praeityje. Nepaisant apribojimų, Liudytojų skaičius išaugo nuo mažiau kaip 11000 1967 metais iki daugiau kaip 17000 1974 metais.
Po beveik 30 metų tarnavimo Betelyje Niki ir aš toliau džiaugiamės dvasinėmis palaimomis, nepaisant ribotos sveikatos ir amžiaus. Daugiau kaip dešimt metų mes gyvenome filialo patalpose, buvusiose Kartali gatvėje, Atėnuose. 1979 metais buvo atidarytas naujas filialas Marousyje, Atėnų priemiestyje. O nuo 1991 metų džiaugiamės naujomis erdviomis filialo patalpomis Eleonoje, 60 kilometrų į šiaurę nuo Atėnų. Čia aš tarnauju Betelio ligoninėje, kur mano mokymasis būnant kalėjimo gydytojo padėjėju pasirodė labai naudingas.
Per gerokai daugiau negu keturis visalaikės tarnybos dešimtmečius aš kaip ir Jeremijas suvokiau Jehovos pažado tikrumą: „Jie kovos prieš tave, bet nenugalės, nes aš esu su tavim, sako Viešpats, kad išlaisvinčiau tave“ (Jeremijo 1:19). Taip, Niki ir aš patyrėme gausybę Jehovos palaimų. Mes be paliovos džiaugiamės jo dideliu meilingu rūpinimusi ir neužtarnautu gerumu.
Aš skatinu jaunus Jehovos organizacijos narius siekti visalaikės tarnybos. Taip jie gali priimti Jehovos raginimą patikrinti, ar jis ištesės savo pažadą ‛atidaryti dangaus užtvankas ir išlieti palaiminimą net iki apstumo’ (Malachijo 3:10). Iš savo patirties aš galiu užtikrinti jus, jaunuoliai, kad Jehova iš tikrųjų palaimins kiekvieną visiškai pasitikintį juo.
[Iliustracija 26 puslapyje]
Lambrosas Zumbosas ir jo žmona Niki