Išlaikyk savo pasitikėjimą tvirtą iki galo

ĮSIVAIZDUOK, kad nedidelis lėktuvas pateko į blogas oro sąlygas. Lakūnas nebegali įžiūrėti žemės orientyrų. Jį apgaubė tiršti debesys. Jis negali matyti, kas yra priešais, tačiau yra įsitikinęs, jog saugiai užbaigs savo kelionę. Kodėl jis tuo įsitikinęs?

Jis turi tikslius prietaisus, įgalinančius jį skristi pro debesis ir nusileisti tamsoje. Jam skrendant, ypač esant netoli aerouosto, radijo švyturiai elektroniniu būdu nurodo jam kryptį, ir jis turi radijo ryšį su avialinijų reguliuotojais, esančiais žemėje.

Panašiai ir mes galime žiūrėti į ateitį su pasitikėjimu, nors sąlygos pasaulyje diena iš dienos blogėja. Mūsų kelionė šioje blogoje sistemoje galbūt trunka ilgiau negu kai kurie tikėjomės, tačiau galime būti tikri, jog laikomės teisingos krypties ir nevėluojame. Kodėl galime būti tokie įsitikinę? Todėl, kad gauname nurodymus, įgalinančius mus pastebėti tai, ko negali pastebėti žmogaus akys.

Dievo Žodis yra ‛šviesa mūsų takui’ ir jis yra „patikimas, padarąs išmintingą iš neprotingo [„nepatyrusio“, NW]“ (Psalmių 19:8, ŠvR; 118:105). Kaip radijo švyturiai, nurodantys lakūnui skridimo kelią, Biblija tiksliai nusako ateities įvykius ir duoda mums aiškius nurodymus, kad užtikrintų mūsų saugų atvykimą į paskirtą vietą. Tačiau kad gautume naudos iš Dievo vadovavimo, turime pasitikėti juo.

Savo laiške žydams Paulius skatino krikščionis žydus ‛išlaikyti iki galo tvirtą pirmykštį pasitikėjimą’ (Žydams 3:14). Pasitikėjimas gali būti pakirstas, jeigu jis ‛neišlaikomas tvirtas’. Tad kyla klausimas, kaip mes galime išlaikyti savo pasitikėjimą Jehova tvirtą iki galo.

Parodyk savo tikėjimą

Kad lakūnas galėtų skristi aklai, pasikliaudamas tik prietaisais bei reguliavimu iš žemės, jis turi būti tinkamai išmokytas ir daug laiko skraidęs. Panašiai ir krikščionis turi nuolat rodyti savo tikėjimą, kad išlaikytų pasitikėjimą Jehovos vadovavimu, ypač kai susidaro sunkios aplinkybės. Apaštalas Paulius rašė: „Mes turime tą pačią tikėjimo dvasią, apie kurią parašyta: ‛Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau.’ Taigi mes tikime ir todėl kalbame“ (2 Korintiečiams 4:13). Todėl kalbėdami apie Dievo gerąją naujieną, mes parodome ir sustipriname savo tikėjimą.

Magdalena, kuri per Antrąjį pasaulinį karą ketverius metus praleido koncentracijos stovykloje, paaiškino, kokia yra skelbimo veiklos vertė: „Mama mane mokė, kad norint išlaikyti stiprų tikėjimą, būtina rūpintis kitų dvasine gerove. Aš prisimenu vieną atsitikimą, parodantį, ką mes jautėme. Mano mama ir aš, išleistos iš Ravensbriuko koncentracijos stovyklos, pasiekėme namus penktadienį. Po dviejų dienų, sekmadienį, kartu su broliais ėjome skelbti po namus. Aš tvirtai tikiu, kad jeigu mes sutelksime savo jėgas padėti kitiems pasitikėti Dievo pažadais, tie patys pažadai ir mums taps realesni.“ (Palygink Apaštalų darbų 5:42.)

Norėdami išlaikyti savo pasitikėjimą tvirtą iki galo, turime užsiimti ir kitokia dvasine veikla. Asmeninės studijos yra kitas puikus užsiėmimas, stiprinantis tikėjimą. Jeigu seksime berėjiečiais ir kasdien stropiai studijuosime Raštą, tai mums padės ‛iki pat galo visiškai pasitikėti viltimi’ (Žydams 6:11, NW; Apaštalų darbai 17:11). Tiesa, asmeninėms studijoms reikia laiko ir pasiryžimo. Galbūt todėl Paulius įspėjo žydus apie pavojų būti ‛aptingusiems’, arba vangiems, šiuo atžvilgiu (Žydams 6:12).

Vangaus požiūrio pasekmės gali būti skaudžios daugelyje gyvenimo sričių. Saliamonas pastebėjo, kad „rankas nuleidus, stogas laša“ (Ekleziasto 10:18, NW). Pro netaisomą stogą anksčiau ar vėliau pradeda lašėti lietaus vanduo. Jeigu mes dvasiškai nuleidžiame rankas ir nestipriname savo tikėjimo, pamažu gali atsirasti abejonių. Kita vertus, reguliariai apmąstant ir tyrinėjant Dievo Žodį, mūsų tikėjimas bus pastiprinamas ir apsaugomas (Psalmių 1:2, 3).

Ugdyti pasitikėjimą per patirtį

Žinoma, lakūnas per patirtį ir mokymąsi sužino, kad lėktuvo prietaisai patikimi. Panašiai ir mūsų pasitikėjimas Jehova didėja, kai mes matome jo meilingo rūpinimosi įrodymus savo gyvenime. Jozuė tai patyrė ir jis priminė izraelitams: „Jūs žinote visa širdimi ir visa savo siela, kad nėra nė vieno žodžio neatitesėto, kurį Viešpats, jūsų Dievas, buvo žadėjęs“ (Jozuės 23:14, ŠvR).

Hosefina, ištekėjusi sesuo iš Filipinų, pasimokė to paties. Ji papasakojo, koks buvo jos gyvenimas, kol ji nežinojo tiesos: „Mano vyras daug gerdavo ir pasigėręs tapdavo piktas ir mušdavo mane. Mūsų nelaiminga santuoka darė poveikį ir sūnui. Vyras ir aš dirbome, uždirbdavome gan daug, tačiau didžiąją savo uždarbio dalį pralošdavome. Mano vyras turėjo daug draugų, bet dauguma iš jų norėjo jo bičiulystės tik tam, kad jis sumokėtų už gėrimus, o kai kurie netgi stengdavosi jį nugirdyti vien tik norėdami iš jo pasijuokti.

Padėtis pasikeitė, kai mes pažinome Jehovą ir priėmėme į širdį jo patarimus. Mano vyras jau nebegeria, mes nustojome lošti ir turime tikrų draugų, kurie mus myli ir padeda mums. Mūsų santuoka yra laiminga, ir mūsų sūnus tampa puikiu jaunu vyru. Mes dirbame mažiau valandų, tačiau turime daugiau pinigų. Patirtis mums parodė, kad Jehova yra kaip mylintis Tėvas, visada vedantis teisinga kryptimi.“

Gavę nurodymus radijo bangomis arba patikrinę prietaisų parodymus, lakūnai kartais sužino, kad jiems reikia pakoreguoti kursą. Mums panašiai gali reikėti pakeisti kryptį pagal Jehovos nurodymus. „Jūsų ausys išgirs žodį už nugaros: ‛Štai kelias. Eikite juo, žmonės’, jeigu jūs turėtumėte eiti į dešinę arba jeigu turėtumėte eiti į kairę“ (Izaijo 30:21, NW). Per jo Žodį ir organizaciją mes gauname patarimus, įspėjančius apie dvasinius pavojus. Vienas iš tų pavojų susijęs su draugijomis.

Draugai gali išvesti mus iš kelio

Mažas lėktuvas gali būti lengvai išmuštas iš kurso, jeigu nepadaromi reikalingi pakeitimai. Panašiai išoriniai veiksniai šiandien vis atakuoja krikščionis. Mes gyvename kūniškai mąstančiame pasaulyje, kuriame daugelis juokiasi iš dvasinių vertybių, laikydami daug svarbesniais pinigus bei malonumus. Paulius įspėjo Timotiejų, kad paskutinėmis dienomis bus „sunku gyventi“ (2 Timotiejui 3:1-5, ŠvR). Paaugliai, trokštantys pritarimo ir populiarumo, yra ypač pažeidžiami blogų draugijų (2 Timotiejui 2:22).

17-metė Amanda pasakė: „Mano tikėjimą kuriam laikui iš dalies susilpnino klasės draugai. Jie vis sakė, kad mano religija yra apribojanti bei neprotinga, ir dėl to aš pradėjau nusivilti. Tačiau tėvai padėjo man suprasti, kad krikščioniški principai apsaugo, o ne apriboja. Dabar aš suprantu, kad tie principai padeda man gyventi labiau patenkinantį gyvenimą negu tas, kurį gyvena mano buvę mokyklos draugai. Aš išmokau pasitikėti asmenimis, kurie iš tikrųjų rūpinasi manimi — savo tėvais ir Jehova — ir su džiaugsmu tarnauju pioniere.“

Kokio amžiaus bebūtume, mes sutiksime žmonių, kurie paniekinamai atsiliepia apie mūsų įsitikinimus. Jie gali atrodyti išmintingi, bet Dievui jie yra kūniški, nedvasingi (1 Korintiečiams 2:14). Viena įtakinga grupė Korinte Pauliaus dienomis buvo pasaulio požiūriu išmintingi skeptikai. Dėl tų filosofų mokymų įtakos, matyt, kai kurie Korinto krikščionys prarado tikėjimą prisikėlimo viltimi (1 Korintiečiams 15:12). „Neapsirikite, — įspėjo apaštalas Paulius, — blogos draugijos gadina gerus papročius!“ (1 Korintiečiams 15:33).

Antra vertus, geros draugijos mus sustiprina dvasiškai. Krikščionių susirinkime mes turime galimybę bendrauti su žmonėmis, savo gyvenime rodančiais tikėjimą. Normanas — brolis, kuris sužinojo tiesą 1939 metais, iki šiol visiems yra didelio padrąsinimo šaltinis. Kas padėjo išlaikyti jo dvasinį požiūrį tokį ryškų? „Sueigos ir artimas bendravimas su ištikimais broliais yra būtini dalykai, — atsakė jis, — tas bendravimas man padėjo aiškiai matyti skirtumą tarp Dievo organizacijos ir Šėtono organizacijos.“

Apgaulinga turtų galia

Brajanas, patyręs pilotas, sako, jog „lakūnui kartais gali būti sunku patikėti prietaisais vien dėl to, kad jo intuicija sako kitaip. Žinoma atvejų, kai patyrę karo lakūnai skrido apvirtusiu lėktuvu, nes šviesos žemėje jiems atrodė kaip žvaigždės — nors prietaisai rodė kitką.“

Panašiai mūsų savanaudiški instinktai gali suklaidinti mus dvasiniu atžvilgiu. Jėzus pasakė, jog turtai turi „apgaulingą galią“, ir Paulius perspėjo, kad ‛pinigų meilė atitraukė daugelį nuo tikėjimo’ (Morkaus 4:19, NW; 1 Timotiejui 6:10, NTP).

Kaip apgaulingos žybsinčios šviesos, taip ir viliojantys materialistiški tikslai gali pakreipti mus neteisinga kryptimi. Užuot džiaugsmingai ‛laukę dalykų, kurių viliamės’, galime būti atitraukti įspūdingos praeinančio pasaulio puikybės (Žydams 11:1, NW; 1 Jono 2:16, 17). Jeigu ‛geisime’ gyventi turtingai, mums tikriausiai liks mažai laiko augti dvasiškai (1 Timotiejui 6:9; Mato 6:24; Žydams 13:5).

Jaunas vedęs vyras, vardu Patrikas, prisipažino, jog jis ir jo žmona aukodavo dvasinius tikslus, kad galėtų gyventi turtingiau. Jis paaiškino: „Mums padarė įtaką susirinkimo nariai, turintys brangius automobilius ir ištaigingus namus. Nors niekada nepraradome Karalystės vilties, mes manėme, jog taip pat galime gyventi patogiai. Tačiau bėgant laikui supratome, kad tikra laimė patiriama tarnaujant Jehovai ir augant dvasiškai. Dabar mūsų gyvenimas vėl yra paprastas. Mes sutrumpinome savo darbo laiką ir tapome reguliariaisiais pionieriais.“

Tikėjimas priklauso nuo širdies imlumo

Imli širdis taip pat yra labai svarbi ugdant pasitikėjimą Jehova. Tiesa, ‛tikėjimas yra laidas to, ko viliamės, įrodymas [„įtikinamas įrodymas“, NW, išnaša] tikrovės, kurios nematome’ (Žydams 11:1). Bet jeigu mūsų širdis nėra imli, tikriausiai nebūsime įtikinti (Patarlių 18:15; Mato 5:6). Todėl apaštalas Paulius pasakė, kad „ne visi turi tikėjimą“ (2 Tesalonikiečiams 3:2).

Tad kaip mes galime išlaikyti savo širdį jautrią visiems įtikinamiems įrodymams? Ugdydami dieviškas savybes, praturtinančias ir skatinančias tikėjimą. Petras ragina mus ‛papildyti savo tikėjimą dorybe, pažinimu, savitvarda, ištverme, atsidavimu Dievui, brolišku prisirišimu ir meile’ (2 Petro 1:5-7, NW; Galatams 5:22, 23). Kita vertus, jeigu mes gyvename savanaudišką gyvenimą arba tarnaujame Jehovai tik minimaliai, negalime pagrįstai tikėtis, kad mūsų tikėjimas stiprės.

Ezdras ‛parengė savo širdį’ skaityti Jehovos Žodį ir jį pritaikyti (Ezdro 7:10). Michėjas taip pat buvo imlios širdies. „Aš žiūrėsiu į Viešpatį; lauksiu Dievo, mano gelbėtojo; mano Dievas išklausys mane“ (Michėjo 7:7).

Magdalena, kurios žodžiai buvo pacituoti anksčiau, taip pat kantriai laukia Jehovos (Habakuko 2:3, ŠvR). Ji pasakė: „Mes jau turime dvasinį rojų. Kitas etapas — fizinis Rojus — prasidės netrukus. O šiuo metu šimtai tūkstančių įsilieja į didžiąją minią. Mane jaudina, kad tiek daug žmonių renkasi į Dievo organizaciją.“

Žiūrėti į savo išgelbėjimo Dievą

Norint išlaikyti pasitikėjimą tvirtą iki galo, reikia parodyti savo tikėjimą ir atidžiai klausytis nurodymų, kuriuos gauname iš Jehovos ir jo organizacijos. Tai tikrai verta pastangų. Lakūnas jaučia didelį pasitenkinimą, kai po ilgos, sunkios kelionės pradeda leistis ir galiausiai išskrenda iš tirštų debesų. Priešais jį driekiasi žemė — žaliuojanti ir sveikinanti. Žemiau, aerouoste, jo laukia nusileidimo takas.

Mūsų taip pat laukia jaudinantys įvykiai. Šis tamsus, blogas pasaulis užleis vietą naujai, teisingai žemei. Mūsų laukia Dievo pasveikinimas. Mes galime atvykti ten, jeigu laikomės psalmininko žodžių: „Tu esi mano viltis, Viešpatie Dieve [„Jehova“, NW]... Tavimi pasitikiu iš jaunų dienų. ... Aš Tave visados girsiu“ (Psalmių 71:5, 6, ŠvR).