Viljamas Tindelas — įžvalgus žmogus

Viljamas Tindelas gimė Anglijoje, „prie Velso sienų“, tikriausiai Glosteršyre, nors tikslios vietos ir datos nustatyti neįmanoma. 1994 metų spalio mėnesį Anglijoje buvo švenčiamos žmogaus, kuris „davė mums mūsų anglišką Bibliją“, 500-osios gimimo metinės. Už šį darbą Tindelas buvo nukankintas. Kodėl?

VILJAMAS TINDELAS pralenkė kitus graikų ir lotynų kalbų tyrinėjimo srityje. 1515 metų liepos mėnesį, būdamas ne daugiau kaip 21-erių metų amžiaus, jis gavo humanitarinių mokslų magistro laipsnį Oksfordo universitete. 1521 metais jis jau buvo įšventintas Romos katalikų dvasininkas. Tuo metu Vokietijos katalikybėje buvo sumaištis dėl Martyno Liuterio veiklos. Bet Anglija liko katalikiška šalis iki to laiko, kai 1534 metais karalius Henrikas VIII galutinai nutraukė ryšius su Roma.

Nors Tindelo dienomis anglų kalba buvo plačiai vartojama, visas mokymas vyko lotynų kalba. Tai taip pat buvo bažnyčios ir Biblijos kalba. 1546 metais Tridento susirinkimas dar kartą patvirtino, kad turi būti naudojamas tik Jeronimo penktojo amžiaus lotyniškasis vertimas „Vulgata“. Tačiau tik išsilavinusieji galėjo jį skaityti. Kodėl Anglijos žmonėms turėtų būti neleidžiama turėti Bibliją anglų kalba ir laisvai skaityti ją? „Jeronimas taip pat išvertė bibliją į savo gimtąją kalbą — kodėl negalėtume išversti ir mes?“ — svarstė Tindelas.

Tikėjimo paskatintas žingsnis

Po Oksforde praleisto laiko ir galbūt papildomo mokymosi Kembridže Tindelas dvejus metus mokė jaunus Džono Volšo sūnus Glosteršyre. Tuo laikotarpiu jis brandino savo troškimą išversti Bibliją į anglų kalbą ir, be abejo, turėjo progą patobulinti savo vertimo sugebėjimą pasinaudodamas Erazmo Roterdamiečio naująja Biblija, kurioje tekstas pateiktas lygiagrečiai graikų ir lotynų kalbomis. 1523 metais Tindelas paliko Volšo šeimą ir išvyko į Londoną. Jo tikslas buvo iš Londono vyskupo Kutberto Tunstolo gauti leidimą versti.

Tunstolo leidimas buvo būtinas, nes į 1408 metais Oksforde sušaukto sinodo nutarimus, žinomus kaip „Oksfordo konstitucija“, buvo įtrauktas draudimas be vyskupo leidimo versti Bibliją arba skaityti ją gimtąja kalba. Už tai, kad išdrįso sulaužyti šį draudimą, daugelis keliaujančiųjų skelbėjų, vadinamų lolardais, buvo sudeginti kaip eretikai. Tie lolardai skaitė ir platino Džono Viklifo Bibliją — anglišką „Vulgatos“ vertimą. Tindelas manė, kad atėjo laikas padaryti naują, patikimą Krikščioniškųjų raštų vertimą iš graikų kalbos savo bažnyčiai ir Anglijos žmonėms.

Vyskupas Tunstolas buvo mokslo žmogus, daug padaręs paremti Erazmą Roterdamietį. Norėdamas įrodyti savo sugebėjimus ir gauti Tunstolo pritarimą, Tindelas buvo išvertęs vieną iš Isokrato kalbų — sunkų graikų kalbos tekstą. Tindelas turėjo nerealią viltį, kad Tunstolas parodys draugiškumą, užtars ir priims jo pasiūlymą išversti Raštus. Ką vyskupas padarė?

Atmetimas — kodėl?

Nors Tindelas turėjo prisistatymo laišką, Tunstolas nesutiko pasimatyti su juo. Todėl Tindelas turėjo parašyti, kad nori pasikalbėti. Ar Tunstolas vėliau paskyrė susitikimą su Tindelu, nėra žinoma, bet jo atsakymas buvo toks: ‛Mano namuose nėra vietos.’ Kodėl Tunstolas tyčia paniekino Tindelą?

Liuterio reformacinis darbas Europos žemyne kėlė didelį susirūpinimą Katalikų bažnyčiai; tai atsiliepė Anglijoje. 1521 metais karalius Henrikas VIII išleido svarbų traktatą, ginantį popiežių nuo Liuterio. Iš dėkingumo popiežius suteikė Henrikui titulą „Tikėjimo gynėjas“.a Henriko kardinolas Volsis taip pat aktyviai veikė naikindamas neteisėtai įvežtas Liuterio knygas. Kaip katalikų vyskupas, ištikimas popiežiui, karaliui ir jo kardinolui, Tunstolas jautė moralinę pareigą užgniaužti mąstymą, kuris galėtų būti pritariantis maištininkui Liuteriui. Tindelas buvo pirmas įtariamasis. Kodėl?

Gyvendamas su Volšo šeima, Tindelas be baimės kalbėjo apie vietinių dvasininkų nemokšiškumą ir fanatizmą. Tarp jų buvo Džonas Stokeslis, kuris susipažino su Tindelu Oksforde. Jis galiausiai tapo Londono vyskupu vietoje Kutberto Tunstolo.

Priešiškumas Tindelui taip pat aiškiai matomas iš susidūrimo su aukšto luomo dvasininku, kuris pasakė: „Mums būtų geriau būti be Dievo įstatymų negu be popiežiaus.“ Tindelas atsakė įsimintinais žodžiais: ‛Aš atmetu popiežių ir visus jo įstatymus. Jei Dievas leis man gyventi, po nedaugelio metų aš padėsiu kaimo vaikinui žinoti apie Raštą daugiau už jus.’

Tindelas turėjo atvykti pas Vūsterio vyskupijos valdytoją dėl išgalvotų kaltinimų erezija. „Jis man baisiai grasino ir užgauliojo mane“, — vėliau prisiminė Tindelas ir pridūrė, kad su juo buvo elgiamasi kaip su „šunimi“. Bet nebuvo jokių įrodymų, kad Tindelas kaltas dėl erezijos. Istorikai mano, kad visi šie dalykai buvo slapta pranešti Tunstolui, stengiantis padaryti įtaką jo sprendimui.

Po metų, praleistų Londone, Tindelas padarė išvadą: „Nebuvo vietos mano Londono valdovo rūmuose versti naująjį Testamentą, bet taip pat... visoje Anglijoje nebuvo vietos tai padaryti.“ Jis buvo teisus. Kuris Anglijos spaustuvininkas būtų išdrįsęs išleisti Bibliją anglų kalba vykstant represijoms, kurių priežastis buvo Liuterio darbas? Todėl 1524 metais Tindelas perkirto Lamanšą ir niekada nebegrįžo atgal.

Į Europą. Naujos problemos

Viljamas Tindelas su savo brangiomis knygomis rado prieglobstį Vokietijoje. Jis nusivežė su savimi 10 svarų sterlingų, kuriuos jo draugas Hamfris Manmutas, įtakingas Londono komersantas, buvo maloniai jam davęs. Tais laikais šios dovanos beveik pakako, kad Tindelas galėtų išspausdinti Graikų Raštus, kuriuos jis ketino išversti. Manmutas vėliau buvo suimtas už pagalbą Tindelui ir spėjamą pritarimą Liuteriui. Manmutas buvo apklaustas ir uždarytas į Londono Tauerį ir buvo paleistas tik po to, kai kardinolo Volsio paprašė malonės.

Tiksliai nežinome, į kurią Vokietijos vietą nuvyko Tindelas. Pagal kai kuriuos įrodymus, į Hamburgą, kur jis praleido galbūt metus. Ar jis susitiko su Liuteriu? Tai neaišku, nors kaltinimuose prieš Manmutą sakoma, kad susitiko. Viena yra neabejotina: Tindelas įtemptai dirbo versdamas Graikų Raštus. Kur jis galėjo išspausdinti savo rankraštį? Jis patikėjo šią užduotį Piteriui Kventeliui iš Kelno miesto.

Viskas ėjosi gerai tol, kol priešininkas Džonas Dobnekas, taip pat vadinamas Koklijumi, nesužinojo, kas vyksta. Koklijus tučtuojau pranešė, ką sužinojo, artimam Henriko VIII draugui, o Henrikas VIII nedelsdamas gavo draudimą Kventeliui spausdinti Tindelo vertimą.

Tindelas ir jo padėjėjas Viljamas Rojus pabėgo gelbėdami savo gyvybes ir pasiėmė su savimi Evangelijos pagal Matą puslapius, kurie jau buvo išspausdinti. Jie nuplaukė Reino upe į Vormsą ir ten užbaigė savo darbą. Laikui bėgant buvo išleista 6000 Tindelo „Naujojo Testamento“ pirmojo leidimo egzempliorių.b

Sėkmė nepaisant pasipriešinimo

Išversti ir išspausdinti buvo viena problema. Nugabenti Biblijas į Britaniją buvo dar sunkiau. Bažnyčios įgaliotiniai ir pasaulietinės valdžios buvo pasiryžę užkirsti kelią tokiems kroviniams per Lamanšą, bet draugiški komersantai žinojo išeitį. Paslėptos drabužių ir kitų prekių pakuose, knygos buvo slapta nugabentos prie Anglijos krantų ir į Škotiją. Tindelas buvo padrąsintas, tačiau jo kova buvo tik prasidėjusi.

1526 metų vasario 11 dieną kardinolas Volsis ir 36 vyskupai bei kiti bažnyčios aukštuomenės atstovai susirinko prie šv. Povilo katedros Londone „stebėti, kaip dideli krepšiai knygų metami į ugnį“. Tarp tų knygų buvo keletas Tindelo brangaus vertimo egzempliorių. Iš to pirmojo leidimo dabar yra išlikę tik du egzemplioriai. Vienintelis visas egzempliorius (trūksta tik titulinio lapo) yra Britų bibliotekoje. Įdomu tai, jog kitas egzempliorius, kuriame trūksta 71 lapo, buvo rastas šv. Povilo katedros bibliotekoje. Kaip jis ten pateko, niekas nežino.

Tindelas toliau be baimės leido naujus savo vertimo egzempliorius, kuriuos nuolat konfiskuodavo ir degindavo anglų dvasininkai. Tada Tunstolas pakeitė taktiką. Jis sudarė sandėrį su komersantu, vardu Augustinas Pakingtonas, pirkti visas Tindelo parašytas knygas, įskaitant „Naująjį Testamentą“, kad sudegintų jas. Tai buvo suorganizuota su Tindelo žinia — su juo Pakingtonas buvo susitaręs. Halės „Kronikoje“ sakoma: „Vyskupas turėjo knygas, Pakingtonas gavo padėkas, o Tindelas — pinigus. Po to, kai buvo išspausdinta daugiau Naujųjų Testamentų, jie plaukte plaukė į Angliją.“

Kodėl dvasininkija taip aršiai priešinosi Tindelo vertimui? Lotyniškajame vertime „Vulgatoje“ buvo polinkis užslėpti šventąjį tekstą, o Tindelo vertime iš originalo, graikų, kalbos pirmą kartą Biblijos žinia buvo perteikta aiškia Anglijos žmonėms kalba. Pavyzdžiui, 1 Laiško korintiečiams 13 skyriuje Tindelas nusprendė išversti graikišką žodį a·gaʹpe žodžiu „meilė“, užuot vertęs „labdaringumas“. Jis primygtinai laikėsi žodžio „susirinkimas“ vietoje „bažnyčia“, kad pabrėžtų garbintojus, o ne bažnyčių pastatus. Tačiau dvasininkija visiškai neteko kantrybės dėl to, kad Tindelas žodį „dvasininkas“ pakeitė žodžiu „vyresnysis“ ir vietoje „išpirkite nuodėmes“ pavartojo žodį „atgailaukite“ taip atimdamas iš dvasininkijos jos pasisavintą kunigišką valdžią. Deividas Danielis apie tai pasakė: „Nėra skaistyklos; nėra išpažinties ir nuodėmių išpirkimo. Dvi bažnyčiai turtus ir valdžią teikusios doktrinos žlugo“ („Viljamas Tindelas. Biografija“). Tokį iššūkį savo vertimu metė Tindelas, ir dabartiniai mokslininkai visiškai pripažįsta, kad jo žodžių pasirinkimas yra tikslus.

Antverpenas, išdavystė ir mirtis

Laikotarpiu tarp 1526 ir 1528 metų Tindelas persikėlė į Antverpeną, kur jis galėjo jaustis saugus tarp Anglijos pirklių. Ten jis parašė „Palyginimą apie piktąją mamoną“, „Krikščionio paklusnumą“ ir „Prelatų veiklą“. Tindelas tęsė savo vertimo darbą ir pirmasis pavartojo Dievo vardą, Jehova, Hebrajų Raštų angliškajame vertime. Tame vertime Dievo vardas minimas daugiau kaip 20 kartų.

Kol Tindelas buvo su savo draugu ir geradariu Tomu Pointsu Antverpene, jis buvo apsaugotas nuo Volsio ir jo šnipų pinklių. Jis tapo gerai žinomas dėl savo rūpinimosi sergančiais ir neturtingais žmonėmis. Galiausiai anglas Henrikas Filipsas gudriai užsitarnavo Tindelo pasitikėjimą. Dėl to 1535 metais Tindelas buvo išduotas ir uždarytas į Vilvordės tvirtovę, esančią dešimt kilometrų į šiaurę nuo Briuselio. Ten jis buvo įkalintas 16 mėnesių.

Kas pasamdė Filipsą, neįmanoma tiksliai nustatyti, tačiau įtarimo žvilgsnis krypsta tiesiai į vyskupą Stokeslį, kuris tuo metu buvo užsiėmęs „eretikų“ deginimu Londone. 1539 metais, būdamas mirties patale, Stokeslis „džiaugėsi, kad per savo gyvenimą sudegino penkiasdešimt eretikų“, — sako V. Dž. Hytonas „Reformacijos Biblijoje“. Į tą skaičių buvo įtrauktas Viljamas Tindelas, kuris buvo pasmaugtas prieš viešai sudeginant jo kūną 1536 metų spalio mėnesį.

Trys žymūs teologijos daktarai iš Liuveno katalikiškojo universiteto, į kurį buvo priimtas Filipsas, buvo komisijoje, teisusioje Tindelą. Trys kanauninkai iš Liuveno ir trys vyskupai kartu su kitais aukštuomenės atstovais taip pat atvyko pažiūrėti, kaip Tindelas pasmerkiamas už ereziją ir pašalinamas iš dvasininkų luomo. Visi džiaugėsi dėl jo mirties; jam tikriausiai buvo 42 metai.

„Tindelas, — daugiau kaip prieš šimtą metų pasakė biografas Robertas Demėjas, — visą laiką išsiskyrė savo bebaimiu dorumu.“ Džonui Fritui, savo bendradarbiui, kurį Londone sudegino Stokeslis, Tindelas rašė: „Aš niekada nepakeičiau nė vieno Dievo žodžio skiemens prieš savo sąžinę ir nekeisčiau šiandien, net jeigu visa, kas yra žemėje — ar malonumai, ar garbė, ar turtai būtų atiduoti man.“

Taigi Viljamas Tindelas atidavė savo gyvybę už privilegiją duoti Anglijos žmonėms Bibliją, kurią jie galėtų lengvai suprasti. Kiek daug jis sumokėjo, tačiau kokia tai neįkainojama dovana!

[Išnašos]

[Rėmelis 29 puslapyje]

PIRMIEJI VERTIMAI

TINDELO prašymas leisti išversti Bibliją į paprastų žmonių kalbą nebuvo nepagrįstas ar beprecedentis. Dešimtajame amžiuje buvo padarytas vertimas į anglosaksų kalbą. Spausdintos Biblijos, išverstos iš lotynų kalbos, 15-ajame amžiuje nekliudomai buvo platinamos Europoje: vokiečių (1466), italų (1471), prancūzų (1474), čekų (1475), olandų (1477) ir katalonų (1478). 1522 metais Martynas Liuteris išleido savo „Naująjį Testamentą“ vokiečių kalba. Tindelas klausė tik vieno dalyko: kodėl to paties negalima padaryti Anglijoje.

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 26 puslapyje]

Biblija fone: © Britų bibliotekos stendas; Viljamas Tindelas: maloniai leidus Hartfordo koledžo Oksforde direktoriui, tarybos nariams ir mokslininkams