Jų šviesa neužgeso

BIBLINIAIS laikais buvo ištikimų Jehovos liudytojų, kurie patyrė trukdymų ir sunkumų. Jie susidūrė su priešiškumu ir akivaizdžiomis nesėkmėmis. Vis dėlto jie nepasidavė iš nusiminimo. Iš tikrųjų jų šviesa neužgeso.

Pavyzdžiui, pranašas Jeremijas buvo įgaliotas būti Dievo pranašu atskalūniškai Judo tautai. Jis skelbė perspėjimą apie artėjantį Jeruzalės sunaikinimą (Jeremijo 1:11-19). Dėl to Jeremijas turėjo daug konfliktų su savo tautiečiais, kurie žiūrėjo į jį kaip į nelaimių pranašautoją.

Kunigas Pašūras, vyriausiasis įgaliotinis Dievo namuose, kartą sumušė Jeremiją dėl to, ką jis pranašavo, ir surakino jį šiekštu. Tartum pralaimėjęs, Jeremijas pasakė: „Iš manęs pasidarė juoko dalykas per visą dieną, visi tyčiojasi iš manęs. Nes jau seniai aš kalbu šaukdamas: Neteisybė! ir šūkauju: Sunaikinimas! bet iš Viešpaties žodžio pasidarė man apjuoka ir pasityčiojimo dalykas per visą dieną.“ Pranašas buvo taip netekęs drąsos, kad net pasakė: „Aš jo [Jehovos] nebeatsiminsiu ir nebekalbėsiu daugiau jo vardu“ (Jeremijo 20:1, 2, 7-9).

Tačiau Jeremijas nepasidavė nusiminimui. Kalbėdamas apie „Jehovos žodį“, jis pareiškė: „Užsidegė Jo žodis mano širdyje lyg karšta ugnis, mano kauluose užsistovėjusi, kad mirtinai nebegalėjau susilaikyti, nekalbėdamas“ (Jeremijo 20:8, NW; 20:9, ŠvR). Stipriai paskatintą skelbti Dievo pranešimus Jeremiją palaikė šventoji dvasia, ir jis įvykdė savo pavedimą.

Apaštalas Paulius taip pat turėjo daugybę priežasčių netekti drąsos ir būtų netekęs, jeigu būtų pasidavęs joms. Jis iškentė stichines nelaimes, laivo sudužimą, persekiojimą ir mušimą. Be to, ‛kasdien spaudė jį rūpestis visais susirinkimais’ (2 Korintiečiams 11:23-27; 11:28, NTP). Taip, Paulius turėjo kasdien kovoti su sunkumais rūpindamasis naujais susirinkimais, kuriuos jis padėjo įsteigti. Be to, jis buvo netobulas ir turėjo kovoti su „dygliu kūne“, galbūt silpna rega (2 Korintiečiams 12:7; Romiečiams 7:15; Galatams 4:15). Kai kurie netgi kalbėjo prieš Paulių už jo akių, ir tai pasiekė jo ausis (2 Korintiečiams 10:10).

Tačiau Paulius neleido, kad jį apimtų nusiminimas. Ne, jis nebuvo nepaprastai stiprus žmogus (2 Korintiečiams 11:29, 30). Kas palaikė jo ‛vidinę ugnį’ liepsnojančią? Viena, jis turėjo palaikančių bendradarbių; kai kurie iš jų netgi lydėjo jį į Romą, kur jis buvo saugomas areštuotas namuose (Apaštalų darbai 28:14-16). Antra, apaštalas žiūrėjo į savo padėtį blaiviai. Neteisūs buvo jo persekiotojai ir priešininkai, ne Paulius. Artinantis jo žemiškojo gyvenimo pabaigai, jis teigiamai įvertino savo tarnybą ir pasakė: „Manęs laukia teisumo vainikas, kurį aną dieną man atiduos Viešpats, teisingasis Teisėjas“ (2 Timotiejui 4:8).

O svarbiausia, Paulius reguliariai kreipdavosi į Jehovą Dievą malda, ir ‛Viešpats būdavo su juo ir jį sustiprindavo’ (2 Timotiejui 4:17). „Aš visa, — pasakė Paulius, — galiu tame, kuris mane stiprina“ (Filipiečiams 4:13). Bendravimas su Dievu ir bendrakrikščionimis bei teigiamas savo tarnybos įvertinimas padėjo Pauliui toliau tarnauti Jehovai.

Dievas įkvėpė Paulių parašyti: „Nepailskime daryti gera; jei neaptingsime, savo metu pjausime derlių!“ (Galatams 6:7-9). Pjausime ką? Amžinąjį gyvenimą. Todėl būk kaip Jeremijas, Paulius ir daugelis kitų ištikimų Jehovos liudytojų, minimų Rašte. Taip, būk kaip jie ir nepasiduok nusiminimui. Neleisk savo šviesai užgesti. (Palygink Mato 5:14-16.)

[Iliustracijos 25 puslapyje]

Paulius ir Jeremijas neleido savo šviesai užgesti