Kaip krikščioniškasis pasaulis pasidarė šio pasaulio dalis

ROMOS imperija, kuriai viešpataujant prasidėjo ankstyvoji krikščionybė, ilgainiui žlugo. Daugelis istorikų tvirtina, kad tas žlugimas buvo taip pat galutinės krikščionybės pergalės prieš pagonybę laikas. Išreikšdamas kitokį požiūrį, anglikonų vyskupas E. V. Barnsas rašė: „Kai klasikinė civilizacija žlugo, krikščionybė nustojo būti kilniu Jėzaus Kristaus tikėjimu: ji tapo religija, kuri panaudojama kaip socialinis cementas besiskaldančiam pasauliui“ (The Rise of Christianity [Krikščionybės iškilimas]).

Istorija pažymi, kad iki to žlugimo — per antrąjį, trečiąjį ir ketvirtąjį m. e. šimtmečius — tie, kurie tvirtino esą Jėzaus pasekėjai, daugeliu atžvilgių laikėsi nuošaliai nuo romėnų pasaulio. Bet ji taip pat atskleidžia atskalūnybės plėtojimąsi mokymo, elgesio ir organizacijos srityje, tiksliai kaip buvo išpranašavęs Jėzus ir jo apaštalai (Mato 13:36-43; Apaštalų darbai 20:29, 30; 2 Tesalonikiečiams 2:3-12; 2 Timotiejui 2:16-18; 2 Petro 2:1-3, 10-22). Galiausiai buvo pradėta eiti į kompromisus su graikų-romėnų pasauliu, ir kai kurie, vadinusieji save krikščionimis, perėmė pasaulio pagonybę (pavyzdžiui, jos šventes ir deivės-motinos bei trejybės garbinimą), jos filosofiją (pavyzdžiui, tikėjimą į nemirtingą sielą) ir jos administracinę struktūrą (tai tapo akivaizdu pasirodžius dvasininkijos klasei). Tai buvo šita iškraipyta krikščionybės versija, patraukusi pagonių mases ir tapusi jėga, kurią romėnų imperatoriai pradžioje mėgino pašalinti, tačiau vėliau su ja susitarė ir stengėsi panaudoti tai savo tikslams.

Nugalėta pasaulio

Bažnyčios istorikas Augustas Neanderas parodė pavojus, slypinčius šiuose naujuose „krikščionybės“ ir pasaulio santykiuose. Jeigu krikščionys paaukotų savo atsiskyrimą nuo pasaulio, „to pasekmė būtų bažnyčios ir pasaulio susiliejimas..., dėl ko bažnyčia prarastų savo švarumą ir nors atrodytų nugalėtoja, pati būtų nugalėta“, — rašė jis (General History of the Christian Religion and Church [Visuotinė krikščioniškosios religijos ir bažnyčios istorija], tomas 2, puslapis 161).

Tai ir įvyko. Ketvirtojo šimtmečio pradžioje Romos imperatorius Konstantinas pabandė panaudoti to laiko „krikščionių“ religiją savo griūvančios imperijos sutvirtinimui. Siekdamas to tikslo, išpažinusiems krikščionybę jis suteikė religinę laisvę ir davė jų dvasininkijos klasei kai kurias pagoniškų šventikų privilegijas. Enciklopedija The New Encyclopædia Britannica pažymi: „Konstantinas išvedė bažnyčią iš jos atitrūkimo nuo pasaulio būklės, kad ji galėtų imtis socialinės atsakomybės, ir padėjo jai laimėti pagoniškąją visuomenę.“

Valstybinė religija

Po Konstantino valdęs imperatorius Julianas (361—363 m. e. m.) bandė priešintis krikščionybei, siekdamas atgaivinti pagonybę. Bet jam tai nepasisekė ir maždaug po 20 metų imperatorius Teodosijus I uždraudė pagonybę ir padarė krikščionybę su jos Trejybės dogma valstybine Romos imperijos religija. Prancūzų istorikas Anri Maru taikliai rašė: „Baigiantis Teodosijaus valdymui, krikščionybė, arba tiksliau, ortodoksinė katalikybė, tapo oficiali viso romėnų pasaulio religija.“ Ortodoksinė katalikybė išstūmė tikrąją krikščionybę ir pasidarė „pasaulio dalis“. Ši valstybinė religija labai skyrėsi nuo pirmųjų Jėzaus pasekėjų religijos, kuriems jis pasakė: „Jūs — ne pasaulio“ (Jono 15:19).

Prancūzų istorikas ir filosofas Luji Ružjė rašė: „Besiplėtojanti krikščionybė patyrė keistas mutacijas, kol tapo nebeatpažįstama. ... Ankstyvoji neturtingųjų bažnyčia, besilaikanti iš labdaringų paaukojimų, tapo triumfuojančia bažnyčia, kuri tardavosi su tuometine valdžia, jeigu nepavykdavo jai viešpatauti.“

Penktojo m. e. šimtmečio pradžioje Romos katalikas „šventasis“ Augustinas parašė savo pagrindinį kūrinį The City of God („Apie Dievo valstybę“). Jame jis aprašė du miestus — „Dievo miestą ir pasaulio miestą“. Ar šiame kūrinyje pabrėžiamas katalikų atsiskyrimas nuo pasaulio? Ne visiškai. Profesorius Laturetas sako: „Augustinas atvirai pripažino, [kad] du miestai, žemiškasis ir dangiškasis, tarpusavy susipynę.“ Augustinas mokė, kad „Dievo Karalystė jau prasidėjo šiame pasaulyje įkūrus [katalikų] bažnyčią“ (The New Encyclopædia Britannica, Macropædia, tomas 4, puslapis 506). Taigi kad ir koks būtų pradžioje buvęs Augustino tikslas, jo teorijos paskatino katalikų bažnyčią dar labiau įsimaišyti į politinius pasaulio dalykus.

Pasidalijusi imperija

Mirus 395 m. e. m. Teodosijui I, Romos imperija buvo oficialiai padalinta į dvi dalis. Rytų, arba Bizantijos, imperijos sostinė buvo Konstantinopolis (buvęs Bizantijas; dabar Stambulas), o Vakarų imperijos sostine (po 402 m. e. m.) tapo Ravena (Italija). Dėl to krikščionybė pasidalijo politiniu ir taip pat religiniu atžvilgiu. O dėl ryšių tarp bažnyčios ir valstybės, bažnyčia Rytų imperijoje laikėsi Eusebijo iš Cezarėjos (Konstantino Didžiojo amžininkas) mokymo. Ignoruodamas krikščionišką atsiskyrimo nuo pasaulio principą, Eusebijas samprotavo, kad jei imperatorius ir imperija priims krikščionybę, bažnyčia ir valstybė taps vieninga krikščioniška bendruomene su imperatoriumi, kuris veiks kaip Dievo atstovas žemėje. Apskritai šis ryšys tarp bažnyčios ir valstybės išliko per šimtmečius Rytų stačiatikių bažnyčiose. Savo knygoje The Orthodox Church (Stačiatikių bažnyčia) Timotiejus Varas, stačiatikių vyskupas, nurodė rezultatą: „Per paskutinius dešimt šimtmečių nacionalizmas buvo stačiatikybės nelaimė.“

Vakaruose paskutinis Romos imperatorius buvo nuverstas 476 m. e. m. įsiveržus germanų gentims. Tai reiškė Vakarų Romos imperijos galą. Apie po to susidariusį politinį vakuumą enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica sakoma: „Susiformavo nauja jėga — Romos bažnyčia, Romos vyskupo bažnyčia. Ši bažnyčia laikė save užgesusios Romos imperijos įpėdine.“ Šioje enciklopedijoje toliau sakoma: „Romos popiežiai... išplėtė pasaulietinės bažnyčios valdžios pretenziją už bažnyčios-valstybės ribų ir išvystė vadinamąją dviejų kardų teoriją, pagal kurią, Kristus davė popiežiui ne tik dvasinę valdžią bažnyčiai, bet taip pat pasaulietinę valdžią žemiškoms karalystėms.“

Nacionalinės protestantiškosios bažnyčios

Viduramžiais tiek stačiatikybė, tiek Romos katalikų religija toliau aktyviai kišosi į politiką, pasaulines intrigas ir karus. Ar protestantiškoji XVI amžiaus Reformacija reiškė grįžimą prie tikrosios krikščionybės, kuri buvo atskirta nuo pasaulio?

Ne. Enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica skaitome: „Protestantiškieji liuteronų, kalvinistų ir anglikonų tradicijų reformatoriai... liko tvirtai atsidavę Augustino pažiūroms, kurio teologijai jie jautė ypatingą giminystę. ... Kiekvieną iš trijų pagrindinių XVI amžiaus Europos protestantų tradicijų... parėmė pasaulietiškos valdžios Saksonijoje [centrinė Vokietija], Šveicarijoje ir Anglijoje, ir tradicija išlaikė tokią pat poziciją valstybės atžvilgiu, kaip ir viduramžių bažnyčioje.“

Užuot grįžusi prie tikrosios krikščionybės, Reformacija pagimdė daugybę tautinių ir regioninių bažnyčių, kurios pataikavo politinėms valstybėms ir aktyviai rėmė jas jų karuose. Faktiškai ne tik katalikų, bet ir protestantų bažnyčios kurstė religinius karus. Savo knygoje An Historian’s Approach to Religion (Istoriko požiūris į religiją) Arnoldas Toinbi rašo apie tokius karus: „Buvo galima matyti, kaip katalikai ir protestantai Prancūzijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje ir Airijoje bei konkuruojančios protestantų sektos Anglijoje ir Šotlandijoje brutaliai stengėsi nuslopinti vieni kitus ginklo jėga.“ Šiandieniniai konfliktai, skaldantys Airiją ir buvusią Jugoslaviją, rodo, kad Romos katalikų, stačiatikių ir protestantų bažnyčios vis dar aktyviai dalyvauja šio pasaulio reikaluose.

Ar visa tai reiškia, kad žemėje daugiau nebėra tikrosios krikščionybės, kuri laikosi nuošaliai nuo pasaulio? Tolesnis straipsnis atsakys į šį klausimą.

[Rėmelis/iliustracija 10, 11 puslapiuose]

KAIP „KRIKŠČIONYBĖ“ TAPO VALSTYBINE RELIGIJA

KRIKŠČIONYBĖ niekada neturėjo būti pasaulio dalis (Mato 24:3, 9; Jono 17:16). Tačiau istorijos knygos mums pasakoja, kad ketvirtajame mūsų eros šimtmetyje „krikščionybė“ pasidarė oficiali valstybinė Romos imperijos religija. Kaip tai įvyko?

Nuo Nerono laikų (54—68 m. e. m.) iki trečiojo mūsų eros šimtmečio vidurio visi Romos imperatoriai smarkiai persekiojo krikščionis arba pritarė tam persekiojimui. Galienas (253—268 m. e. m.) buvo pirmasis Romos imperatorius, išleidęs pakantumo deklaraciją krikščionių naudai. Tačiau ir po to krikščionybė buvo uždrausta religija visoje imperijoje. Po Galieno persekiojimas tęsėsi, o valdant Diokletianui (284—305 m. e. m.) ir jo tiesioginiams įpėdiniams, jis netgi sustiprėjo.

Lūžis įvyko ketvirtojo šimtmečio pradžioje imperatoriui Konstantinui I tariamai atsivertus į krikščionybę. Apie tą „atsivertimą“ prancūzų enciklopedija Théo—Nouvelle encyclopédie catholique sako: „Konstantinas tvirtino, kad jis yra imperatorius-krikščionis. Iš tikrųjų jis buvo pakrikštytas tik savo mirties patale.“ Vis dėlto 313 m. e. m. Konstantinas ir jo bendravaldis Licinijus išleido ediktą, kuriuo krikščionims buvo suteikta religijos laisvė kaip ir pagonims. Enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia rašoma: „Tai, kad Konstantinas suteikė krikščionims garbinimo laisvę, kas reiškė, jog krikščionybė šalia pagonybės buvo oficialiai pripažinta kaip religio licita [teisėta religija], buvo revoliucinis aktas.“

Tačiau enciklopedijoje The New Encyclopædia Britannica sakoma: „Jis [Konstantinas] nepadarė krikščionybės imperijos religija.“ Prancūzų istorikas Žan-Rémi Palankas, Prancūzijos instituto narys, rašo: „Romos valstybė... liko, tačiau, oficialiai pagoniška. Ir nors Konstantinas laikėsi Kristaus religijos, jis nepakeitė tos padėties.“ Leidinyje The Legacy of Rome [Romos palikimas] profesorius Ernestas Barkeris pareiškė: „[Konstantino pergalė] nevedė prie tiesoginio krikščionybės, kaip valstybinės religijos, įvedimo. Konstantinas buvo patenkintas, pripažindamas krikščionybę kaip vieną iš imperijoje priimtų garbinimo formų. Tolesnių septyniasdešimties metų laikotarpiu Romoje buvo oficialiai atliekamos pagoniškos apeigos.“

Taigi tuo metu „krikščionybė“ buvo įteisinta Romos imperijos religija. Kada ji tapo tikrąja to žodžio prasme oficiali valstybinė religija? Enciklopedijoje New Catholic Encyclopedia mes skaitome: „Konstantino politiką tęsė jo pasekėjai, išskyrus Julianą [361—363 m. e. m.], kuriam mirus, jo sukeltas krikščionybės persekiojimas staiga baigėsi. Pagaliau paskutiniame IV šimtmečio ketvirtyje Teodosijus Didysis [379—395 m. e. m.] padarė krikščionybę oficialia imperijos religija ir uždraudė viešą pagonišką garbinimą.“

Patvirtindamas tai ir atskleisdamas, kokia kaip tik buvo ši naujoji valstybinė religija, Biblijos mokslininkas ir istorikas F. J. Foksas Džeksonas rašė: „Valdant Konstantinui, krikščionybė ir Romos imperija buvo sąjungininkės. Valdant Teodosijui, jos susivienijo. ... Nuo to laiko kataliko titulas turėjo būti skiriamas tiems, kurie vienodai pagarbiai dievina Tėvą, Sūnų ir Šventąją Dvasią. Visa šio imperatoriaus religinė politika buvo nukreipta į tą tikslą ir vedė prie to, kad katalikų tikėjimas tapo vienintele teisėta romėnų religija.

Žan-Rémi Palankas rašė: „Kovodamas su pagonybe, Teodosijus parodė palankumą ortodoksinei [katalikų] bažnyčiai; savo ediktu 380 m. e. m. jis įsakė visiems savo pavaldiniams išpažinti popiežiaus Damazo bei [trejybininko] vyskupo iš Aleksandrijos tikėjimą ir atėmė kitatikiams garbinimo laisvę. Didysis Konstantinopolio susirinkimas (381 m. e. m.) vėl pasmerkė visas erezijas, ir imperatorius pasirūpino, kad nė vienas vyskupas jų nepalaikytų. Nikėjos [trejybininkų] krikščionybė iš tikrųjų ir visiškai tapo valstybine religija... Bažnyčia buvo artimai sujungta su valstybe ir džiaugėsi išimtine jos parama.“

Taip valstybine Romos imperijos religija tapo ne apaštalų laikų tikroji krikščionybė. Tai buvo ketvirtojo šimtmečio trejybininkų katalikybė, priverstinai įvesta imperatoriaus Teodosijaus I ir praktikuojama Romos katalikų bažnyčioje, kuri kaip tada buvo, taip ir dabar tebėra pasaulio dalis.

[Šaltinio nuoroda]

Imperatorius Teodosijus I. Real Academia de la Historia, Madrid (Foto Oronoz)

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 8 puslapyje]

Scala/Art Resource, N.Y.