Pirmieji krikščionys ir pasaulis

MAŽDAUG prieš du tūkstančius metų Artimuosiuose Rytuose atsitiko nuostabiausias įvykis. Viengimis Dievo Sūnus buvo pasiųstas iš savo dangiškos buvimo vietos, kad trumpą laiką gyventų žmonijos pasaulyje. Kaip į tai reagavo žmonijos dauguma? Apaštalas Jonas atsako: „Jis [Jėzus] buvo pasaulyje ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius [izraelitus] atėjo, o savieji jo nepriėmė“ (Jono 1:10, 11).

Pasaulis nepripažino Jėzaus, Dievo Sūnaus. Kodėl? Jėzus nurodė vieną priežastį sakydamas: „Manęs jis [pasaulis] nekenčia, nes aš liudiju, kad jo darbai pikti“ (Jono 7:7). Galiausiai tas pats pasaulis, atstovaujamas kai kurių žydų religinių vadų, edomitų karaliaus ir romėnų politiko, įvykdė Jėzui mirties bausmę (Luko 22:66—23:25; Apaštalų darbai 3:14, 15; 4:24-28). O kaip su Jėzaus pasekėjais? Ar pasaulis buvo labiau linkęs priimti juos? Ne. Prieš pat savo mirtį Jėzus perspėjo juos: „Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs — ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia“ (Jono 15:19).

Apaštalų laikai

Jėzaus žodžiai pasitvirtino. Praėjus vos kelioms savaitėms po jo mirties, jo apaštalai buvo areštuoti, jiems buvo grasinama, jie buvo nuplakti (Apaštalų darbai 4:1-3; 5:17, 18, 40). Neilgai trukus, uolusis Steponas buvo jėga atvestas į žydų aukščiausiąjį teismą ir po to užmuštas akmenimis (Apaštalų darbai 6:8-12; 7:54, 57, 58). Vėliau karalius Erodas Agripa įvykdė mirties bausmę apaštalui Jokūbui (Apaštalų darbai 12:1, 2). Savo misionieriškų kelionių metu Paulius buvo persekiojamas kurstant svetur gyvenantiems žydams (Apaštalų darbai 13:50; 14:2, 19).

Kaip reagavo pirmieji krikščionys į tokį pasipriešinimą? Kai religiniai vadai pradžioje uždraudė apaštalams skelbti Jėzaus vardu, apaštalai pareiškė: „Dievo reikia klausyti labiau negu žmonių“ (Apaštalų darbai 4:19, 20; 5:29). Jie visada laikydavosi tokio požiūrio, kai tik kildavo pasipriešinimas. Vis dėlto apaštalas Paulius patarė Romos krikščionims ‛būti klusniems viešajai [valstybinei] valdžiai’. Jis taip pat patarė jiems: „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“ (Romiečiams 12:18; 13:1). Taigi pirmieji krikščionys turėjo išlaikyti sunkią pusiausvyrą. Jie klausė Dievo kaip savo aukščiausiojo Valdovo. Bet taip pat jie buvo pavaldūs valstybinėms valdžioms ir siekė gyventi taikoje su visais žmonėmis.

Krikščionys romėnų pasaulyje

Tada, pirmojo šimtmečio Romos imperijos pasaulyje, krikščionims buvo naudinga Pax Romana, arba romėniškoji taika, palaikoma Romos legionų. Pastovi teisėtvarkos ir teisėsaugos valdžia, geri keliai ir palyginti saugios jūrų kelionės sudarė aplinką, palankią krikščionybės išsiplėtimui. Pirmieji krikščionys, matyt, suprato savo skolą visuomenei ir laikėsi Jėzaus įsakymo ‛atiduoti kas ciesoriaus ciesoriui’ (Morkaus 12:17). Rašydamas Romos imperatoriui Antoninui Pijui (138—161 m. e. m.), Justinas Kankinys tvirtino, kad krikščionys „noriau negu visi žmonės“ moka savo mokesčius (First Apology [Pirmoji Apologija], skyrius 17). Tertulianas pareiškė 197 m. e. m. Romos valdovams, kad jų mokesčių rinkėjai „turi būti dėkingi krikščionims“ už jų sąžiningumą mokant mokesčius (Apology, skyrius 42). Tai buvo viena sritis, kur krikščionys sekė Pauliaus patarimu būti pavaldiems aukštesnėms valdžioms.

Be to, kiek leido jų krikščioniški principai, pirmieji krikščionys stengėsi gyventi taikoje su savo kaimynais. Tačiau tai nebuvo lengva. Juos supantis pasaulis buvo labai amoralus ir pasinėręs į graikų-romėnų stabmeldystę, prie kurios neseniai buvo pridėtas imperatoriaus garbinimas. Pagoniškoji Romos religija buvo iš esmės valstybinė religija, todėl atsisakymas ją praktikuoti galėjo būti laikomas priešiškumu valstybei. Ką tai reiškė krikščionims?

Oksfordo profesorius E. G. Hardis rašė: „Tertulianas išvardijo daugelį dalykų, kurie buvo nepriimtini sąžiningam krikščioniui, kadangi jie buvo susiję su stabmeldyste, pavyzdžiui: priesaika sudarant sutartį, durų iliuminacija švenčių proga ir pan.; visos pagoniškos religinės apeigos; žaidynės ir cirkas; profesija mokyti pasaulietiškos [klasikinės pagoniškos] literatūros; karinė tarnyba; viešoji tarnyba“ (Christianity and the Roman Government [Krikščionybė ir Romos vyriausybė]).

Taip, gyventi romėnų pasaulyje, neišsižadant krikščioniško tikėjimo, buvo sunku. Prancūzų autorius-katalikas A. Amanas rašo: „Buvo neįmanoma net žingsnio žengti, kad nesusidurtum su dievybe. Krikščionio pozicija kasdien sudarydavo jam sunkumų; jis gyveno visuomenės pakraštyje... Jis nuolat susidurdavo su problemomis namuose, gatvėje, turguje... Gatvėje, nepriklausomai ar krikščionis buvo Romos pilietis, ar ne, praeidamas pro šventyklą ar statulą, jis turėjo apnuoginti savo galvą. Kaip jis galėjo to nedaryti ir nesukelti įtarimo, o kita vertus, kaip jis galėjo tam paklusti, neparodydamas ištikimybės veiksmų? Jeigu jis buvo verslininkas ir jam reikėjo pasiskolinti pinigų, tada jis turėjo skolintojui duoti priesaiką dievų vardu. ... Jeigu jis imdavosi viešosios tarnybos, iš jo buvo laukiama, kad jis atnašaus aukas. Jeigu stodavo į karo tarnybą, kaip jis galėjo išvengti duoti priesaiką ir dalyvauti karinės tarnybos ceremonijose? (La vie quotidienne des premiers chrétiens (95-197)[Kasdieninis pirmųjų krikščionių gyvenimas (95—197 m.)].

Geri piliečiai, tačiau šmeižiami

Maždaug 60 arba 61 metais, kai Paulius buvo Romoje, laukdamas imperatoriaus Nerono teismo, vadovaujantys žydai pasakė apie pirmuosius krikščionis: „Apie šią atskalą tiek težinome, jog jai visur prieštaraujama“ (Apaštalų darbai 28:22). Istorijos duomenys liudija, kad krikščionims buvo prieštaraujama — tačiau be pagrindo. Savo knygoje The Rise of Christianity [Krikščionybės iškilimas] E. V. Barnsas pasakoja: „Ankstyvuosiuose autoritetinguose dokumentuose krikščioniškas judėjimas vaizduojamas kaip iš esmės moralus ir paklūstantis įstatymui. Jo nariai troško būti geri piliečiai ir lojalūs pavaldiniai. Jie vengė pagonybės trūkumų ir ydų. Asmeniniame gyvenime jie stengėsi būti taikingi kaimynai ir patikimi draugai. Jie buvo mokomi būti santūrūs, rimti, darbštūs ir gyventi nepriekaištingą gyvenimą. Vyraujant kyšininkavimui ir pasileidimui, jie — jeigu ištikimai laikėsi savo principų — buvo sąžiningi ir teisingi. Jie laikėsi aukštų bendravimo tarp lyčių principų: vedybiniai ryšiai buvo gerbiami ir šeimos gyvenimas buvo tyras. Turėdami tokias geras savybes, jie negalėjo būti, kaip būtų galima manyti, piliečiai, keliantys neramumus. Tačiau ilgą laiką jie buvo niekinami, šmeižiami ir neapkenčiami.

Kaip senovės pasaulis negalėjo suprasti Jėzaus, taip jis nesuprato krikščionių ir todėl neapkentė jų. Kadangi jie atsisakė garbinti imperatorių ir pagoniškas dievybes, jie buvo kaltinami ateizmu. Jeigu įvykdavo katastrofa, jie būdavo kaltinami, kad supykdė dievus. Kadangi jie nedalyvaudavo amoraliuose žaidimuose arba kruvinuose gladiatorių pasirodymuose, jie buvo laikomi antisocialiais elementais ir netgi „žmonių giminės neapkentėjais“. Jų priešai tvirtino, kad krikščionių „sekta“ ardo šeimas ir taip sudaro pavojų sacialiniam pastovumui. Tertulianas kalbėjo apie pagoniškus vyrus-sutuoktinius, kurie norėjo, kad jų žmonos veikiau svetimautų, negu taptų krikščionėmis.

Krikščionys buvo kritikuojami, kadangi jie pasisakė prieš abortus, kurie tuo laiku buvo plačiai praktikuojami. Nepaisant to, jų priešai kaltino juos vaikų žudymu. Buvo nepagrįstai teigiama, kad savo sueigose jie geria paaukotų vaikų kraują. Kita vertus, jų priešai mėgino priversti juos valgyti dešrą su krauju, žinodami, kad tai prieštaravo jų sąžinei. Taigi tie priešininkai prieštaravo savo pačių kaltinimams (Tertulianas, Apology, skyrius 9).

Niekinami kaip nauja sekta

Istorikas Kenetas Skotas Laturetas rašė: „Krikščionybei buvo iškelti dar kiti kaltinimai — ji buvo išjuokta dėl savo nesenos kilmės ir priešpriešinama savo varžovų [judaizmo ir graikų-romėnų pagoniškų religijų] senovei (A History of the Expansion of Christianity [Krikščionybės paplitimo istorija], tomas 1, puslapis 131). Antrojo mūsų eros šimtmečio pradžioje romėnų istorikas Svetonijus pavadino krikščionybę „nauju ir žalingu prietaru“. Tertulianas patvirtino, kad pats vardas krikščionis buvo nekenčiamas ir krikščionys buvo nemėgiama sekta. Kalbėdamas apie tai, kaip Romos imperijos pareigūnai žiūrėjo į krikščionis antrajame šimtmetyje, Robertas M. Grantas rašė: „Pagrindinė pažiūra buvo, kad krikščionybė tiesiog nereikalinga, galbūt net kenksminga religija“ (Early Christianity and Society [Ankstyvoji krikščionybė ir visuomenė]).

Apkaltinti agresyviu prozelitizmu

Savo knygoje Les premiers siècles de l’Eglise (Pirmieji bažnyčios amžiai) Sorbonos profesorius Žanas Bernardi parašė: „[Krikščionys] turėjo eiti ir kalbėti visur ir visiems. Keliuose ir miestuose, viešose aikštėse ir namuose. Laukiami ar nelaukiami. Neturtingiesiems ir turtingiesiems, apsunkintiems savo turtų naštos. Nežymiems žmonėms ir Romos provincijų gubernatoriams... Jie turėjo keliauti keliais, plaukti laivais ir eiti iki žemės pakraščių.“

Ar jie tai darė? Remiantis turimais įrodymais, taip. Profesorius Léonas Omo praneša, kad viešoji nuomonė buvo nuteikta prieš pirmuosius krikščionis dėl jų „veržlaus prozelitizmo“. Profesorius Laturetas tvirtina, kad kai žydai prarado savo uolumą prozelitizmo srityje, „krikščionys, priešingai, buvo agresyvūs misionieriai ir dėl to sukėlė pasipiktinimą“.

Antrajame mūsų eros šimtmetyje romėnų filosofas Celsas kritikavo krikščionių skelbimo metodus. Jis pareiškė, kad krikščionybė tiko tiktai neišsilavinusiems ir galėjo ‛įtikinti tik kvailuosius, vergus, moteris ir mažus vaikus’. Jis apkaltino krikščionis, kad jie mokė „lengvatikius“, versdami juos „tikėti logiškai nemąstant“. Jis tvirtino, kad jie sakydavo savo naujiems mokiniams: „Neklausk, tiktai tikėk.“ Vis dėlto, pagal Origeną, Celsas pats pripažino, kad „Jėzaus mokslas įtikino ne vien tik neišsilavinusius žmones priimti Jo religiją“.

Joks ekumenizmas

Pirmieji krikščionys dar buvo kritikuojami dėl to, kad jie tvirtino turį tiesą apie vieną tikrąjį Dievą. Jiems nebuvo priimtinas ekumenizmas, arba visų tikėjimų suvienijimas. Laturetas rašė: „Skirtingai nuo daugumos to meto tikėjimų, jie [krikščionys] buvo priešiškai nusiteikę kitų religijų atžvilgiu. ... Priešingai gana dideliam tolerantiškumui, kuriuo pasižymėjo kiti kultai, jie paskelbė, kad galutinė tiesa — jų pusėje.“

Imperatorius Septimijus Severas 202 mūsų eros metais išleido įsaką, draudžiantį krikščionims atversti kitus į jų religiją. Tačiau tai nesulaikė jų liudyti apie savo tikėjimą. Laturetas aprašo, kas įvyko: „Atsisakydama eiti į kompromisą su tada egzistavusia pagonybe ir su daugeliu to meto visuomenės papročių bei moralinių elgesio normų, [ankstyvoji krikščionybė] išugdė vienybę ir organizaciją, kuri nukreipė ją prieš visuomenę. Visiškas atsiskyrimas nuo visuomenės, reikalingas tam, kad būtų galima prie jų prisidėti, suteikė jos pasekėjams įsitikinimą, kuris buvo šaltinis jų jėgos ištverti persekiojimus ir būti uoliems atverčiant kitus.“

Taigi istoriniai faktai aiškūs. Apskritai pirmieji krikščionys, stengdamiesi būti geri piliečiai ir gyventi taikoje su visais žmonėmis, atsisakė tapti „pasaulio dalimi“ (Jono 15:19). Jie gerbė valdžią. Bet kai ciesorius uždraudė jiems skelbti, jie neturėjo kito pasirinkimo, kaip tęsti skelbimą. Jie stengėsi gyventi taikoje su visais žmonėmis, bet atsisakė eiti į kompromisą dėl moralinių normų ir pagoniškos stabmeldystės. Dėl viso šito jie buvo niekinami, šmeižiami, nekenčiami ir persekiojami, lygiai kaip ir Jėzus Kristus buvo pranašavęs (Jono 16:33).

Ar jų skirtingumas nuo pasaulio tęsiasi? Ar ilgainiui tie, kurie tvirtino praktikuojantys krikščionybę, pakeitė savo poziciją tuo atžvilgiu?

[Anotacija 4 puslapyje]

„Krikščionio pozicija kasdien sudarydavo jam sunkumų; jis gyveno visuomenės pakraštyje“

[Anotacija 6 puslapyje]

„Krikščionybė [buvo] išjuokta dėl savo nesenos kilmės ir priešpriešinama su savo senovės varžovais“

[Iliustracija 3 puslapyje]

Kadangi krikščionys atsisakė garbinti Romos imperatorių ir pagoniškas dievybes, jie buvo kaltinami ateizmu

[Šaltinio nuoroda]

Museo della Civiltà Romana, Roma

[Iliustracija 7 puslapyje]

Pirmojo amžiaus krikščionys buvo žinomi kaip uolūs Karalystės žinios skelbėjai

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 2 puslapyje]

Viršelyje: Alinari/​Art Resource, N.Y.