Kalba, kurią matai!

KAIP tu išmokai gimtąją kalbą? Galbūt dar kūdikystėje girdėdamas kalbant artimuosius ir draugus. Daugelis kalbėti išmoksta klausydamiesi, o savo mintis išreiškia žodžiais. Formuluodami mintį, girdintys žmonės mintyse nesąmoningai surepetuoja žodžius ir frazes, o paskui ištaria. Tačiau jei vaikas gimė kurčias, kaip jo protas gali formuluoti mintis? Ar yra kalba, kuria galima būtų nebyliai perduoti vienas kitam tiek abstrakčias, tiek konkrečias mintis?

Matoma, bet negirdima

Viena iš žmogaus smegenų ypatybių — kalbos gabumai bei sugebėjimas ją pritaikyti. Kurtieji kalbos mokosi ne ausimis, o akimis. Laimei, didelis žmogaus troškimas bendrauti nugali visokias kliūtis. Visame pasaulyje, stengdamiesi patenkinti šį poreikį, kurtieji sukūrė ne vieną gestų kalbą. Šiuos žmones suvesdavo gyvenimas — jie arba gimdavo kurčiųjų šeimose, arba mokėsi specialiose mokyklose, arba kartu gyveno; taip atsirado regimajam suvokimui skirta sudėtinga kalba — gestų kalba.

Karlui iš Jungtinių Valstijų ši kalba — jo kurčių tėvų dovana.a Gimęs kurčias, jis jau vaikystėje amerikiečių gestų kalba galėjo pavaizduoti daiktus, susieti ženklus ir išreikšti abstrakčias mintis. Daugumos gestų kalba kalbančių kurčiųjų negirdintys vaikai pirmuosius gestus ima daryti 10—12 mėnesių. Knygoje A Journey Into the Deaf-World aiškinama, kad „lingvistai dabar pripažįsta, jog žmogaus smegenyse giliai įsišaknijęs sugebėjimas savaime išmokti kalbą ir perduoti ją savo vaikams. Visai nesvarbu, ar šis sugebėjimas pasireiškia mokantis gestų, ar žodinę kalbą“.

Sveta gimė Rusijoje, trečios kartos kurčiųjų šeimoje. Kartu su savo kurčiu broliu ji išmoko rusų gestų kalbą. Sulaukusi trejų metukų, mergaitė pradėjo lankyti kurčiųjų darželį. Tuo metu ji jau gerai „kalbėjo“ gestų kalba. Sveta sako: „Kiti negirdintys vaikai jos nemokėjo ir turėjo mokytis iš manęs.“ Daugelis kurčių vaikų turėjo girdinčius tėvus, kurie nevartojo šios kalbos. Todėl dažniausiai negirdintys vyresni vaikai mokyklose mokydavo gestų jaunesniuosius, kad šie galėtų laisvai bendrauti.

Šiandien vis daugiau girdinčių tėvų kartu su savo vaikais mokosi gestų kalbos. Dėl to vaikai sėkmingai bendrauja dar nepradėję lankyti mokyklos. Taip atsitiko ir su Andriumi iš Kanados. Jo girdintys tėvai išmoko gestų kalbą ir nuo mažų dienų ėmė jos mokyti savo sūnų. Taip jis gavo kalbos pagrindus ir galėjo lavintis toliau. Dabar visa šeima gestais kalbasi bet kokia tema.

Kurtiesiems nereikia mąstyti žodine kalba, kad galėtų suformuluoti abstrakčias ir konkrečias mintis. Jie mąsto gestų kalba taip, kaip ir mes gimtąja žodine kalba.

Kalbų įvairovė

Pasaulyje kurčiųjų bendruomenės arba pačios susikūrė gestų kalbą, arba kai ką perėmė iš kitų kurčiųjų kalbų. Šiuolaikinėje amerikiečių kurčiųjų kalboje pasitaiko prieš 180 metų iš prancūzų gestų kalbos paimtos „leksikos“. Ją sujungus su kalba, kuria tuo metu Jungtinėse Valstijose kalbėjo kurtieji, gimė šiuolaikinė amerikiečių gestų kalba. Gestų kalbos kuriasi ilgai ir kiekviena kurčiųjų karta jas vis patobulina.

Paprastai gestų kalbos socialiniu ir geografiniu požiūriu pasiskirsto kitaip nei žodinės. Pavyzdžiui, Puerto Rike naudojami amerikietiški gestai, nors kalbama ispaniškai. Anglijoje ir Jungtinėse Valstijose kalbama angliškai, tačiau britų gestų kalba labai skiriasi nuo amerikiečių. Meksikiečių kurčiųjų kalba irgi skiriasi nuo kitų Lotynų Amerikos gestų kalbų.

Žmones, kurie mokosi gestų kalbos, stebina vos pastebimų reikšmių atspalvių bei raiškos priemonių gausa. Gestų kalba galima kalbėtis beveik visomis temomis, išreikšti vos ne kiekvieną mintį. Malonu, kad vaizdajuostėse pasirodo vis daugiau kurtiesiems skirtos literatūros: gestų kalba „skaitomi“ pasakojimai, poezija, istorija, mokoma biblinės tiesos. Daugelyje šalių vis daugiau žmonių išmoksta gestų kalbą.

Kaip perskaityti tai, ko niekad negirdėjai

Girdintys žmonės skaitydami pasitelkia girdimąją atmintį — jie prisimena žodžių skambesį. Todėl beveik viskas, ką perskaito, jiems suprantama, nes kažkada jie tai jau girdėjo. Daugumoje kalbų užrašyti žodžiai visai neatspindi savo reikšmės. Daugelis girdinčiųjų išmoksta atpažinti tuos sutartinius ženklus arba rašytinį kodą pagal skambesį, todėl supranta, ką perskaito. Dabar įsivaizduok, jog niekada negirdėjai nei garsų, nei žodžių, nei kalbos! Išmokti perskaityti negirdėtą sutartinį rašytinį kodą bus sunku. Tad nenuostabu, kad kurtiesiems, o ypač tiems, kurie apkurto vaikystėje arba visai negirdėjo, perskaityti rašytinę kalbą labai sudėtinga!

Daugelis kurčių vaikų mokymo centrų visame pasaulyje pažymi, jog vaikus jau nuo kūdikystės naudinga mokyti gestų kalbos. (Žiūrėk rėmelius 20 ir 22 puslapiuose.) Kaip rodo šių centrų patirtis, negirdintys vaikai, nuo mažų dienų mokęsi šnekamosios gestų kalbos ir gavę šiokius tokius kalbinius pagrindus, geriau mokosi, lengviau prisitaiko visuomenėje, o vėliau greičiau išmoksta rašytinę kalbą.

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos kurčiųjų švietimo komisija pareiškė: „Negalime apleisti gestų kalbos, bet turime tobulinti ją kurdami kurčiųjų mokymo programas.“ Kokį mokymo būdą savo kurčiam vaikui beparinktų tėvai, svarbiausias vaidmuo lavinant vaiką tenka tėvui ir motinai. (Žiūrėk 1996 m. lapkričio 8 d. Atsibuskite!, rusų k., straipsnį „Kad galėčiau bendrauti su savo vaiku, išmokau kitą kalbą“.)

Suprasti kurčiųjų jausmus

Suaugę kurtieji dažnai pasisako, jog būdami vaikai labiausiai troško bendrauti su tėvais. Kada negirdinčio Džeko pagyvenusi motina gulėjo mirties patale, jis kaip mokėdamas bandė su ja pasikalbėti. Mama iš visų jėgų stengėsi jam kažką pasakyti, tačiau gestų kalbos nemokėjo, o užrašyti nepajėgė. Tuomet ją ištiko koma ir vėliau ji mirė. Išgyvenęs tokias liūdnas akimirkas, Džekas negalėjo nusiraminti. Šis įvykis paskatino jį patarti kurčių vaikų tėvams: „Jei norite laisvai ir prasmingai bendrauti su savo kurčiu vaiku bei dalytis su juo mintimis, jausmais, sumanymais ir meile, parodykite tai gestais.... Man jau per vėlu. O jums?“

Daugelis ilgai nesuvokė, ką išgyvena kurtieji. Kai kurie manė, jog kurtieji beveik nieko nežino, nes nieko negirdi. Tėvai per daug saugodavo savo kurčius vaikus ir neleisdavo jiems bendrauti su aplinkiniais. Kai kuriose šalyse kurčiuosius klaidingai vadindavo „nebyliais“, nors iš tiesų jų balsas paprastai būna nepažeistas. Jie tik negirdi. Kiti manė, kad gestų kalba primityvi ir neprilygsta žodinei kalbai. Tad nenuostabu, jog dėl tokio nesupratingumo kurtieji kartais jaučiasi pažeminti ir nesuprasti.

Ketvirtajame dešimtmetyje Jungtinėse Valstijose augęs Džozefas užsirašė į specialią mokyklą kurtiems vaikams; ten draudė gestų kalbą. Jį ir jo klasės draugus dažnai bausdavo už tai, kad bendrauja gestais. Baudė net ir tada, kai jie nesuprasdavo, ką sako mokytojas. O, kaip jie norėjo suprasti ir būti suprasti! Šalyse, kur mažai rūpinamasi kurčiųjų švietimu, kai kurie gauna tik menką mokyklinį išsilavinimą. Pavyzdžiui, Atsibuskite! korespondentas iš Vakarų Afrikos pasakė: „Dauguma kurčiųjų Afrikoje gyvena sunkiai ir vargingai. Tarp visų neįgaliųjų kurtieji turbūt labiausiai apleisti ir nesuprasti.“

Visi norime, kad mus suprastų. Liūdna, tačiau kai kuriems kurčiasis tėra žmogus, kuris kažko „negali“. Pastebimi trūkumai užgožia tikruosius kurčiųjų sugebėjimus. Tuo tarpu daugelis kurčiųjų kaip tik laiko save tais, kurie „gali“. Jie laisvai bendrauja tarpusavyje, išsiugdo savigarbą ir daro pažangą mokymosi, socialinėje bei dvasinėje srityse. Deja, daugelis kurčių žmonių patyrę blogą girdinčiųjų elgesį jais nebepasitiki. Tačiau, kai girdintis žmogus nuoširdžiai domisi kurčiųjų kultūra bei kalba ir žiūri į kurčią žmogų kaip į tą, kuris „gali“, visiems geriau.

Jei nori išmokti gestų kalbą, prisimink, kad kalba atspindi mūsų mąstyseną. Tad jei asmuo trokšta gerai išmokti kalbą, turi ja mąstyti. Išmokęs gestus iš vadovėlio, vargu ar sugebėsi laisvai bendrauti. Kodėl gi tau nepasimokius šios kalbos iš žmonių, kurie kasdien ja kalba, — iš pačių kurčiųjų? Jei mokaisi naujos kalbos iš tų, kuriems ji gimtoji, galėsi kitaip, tačiau sklandžiai mąstyti bei analizuoti informaciją.

Visame pasaulyje kurtieji didina savo perspektyvas vartodami turtingą gestų kalbą. Ateik ir pats susipažink su ja.

[Išnaša]

[Rėmelis 20 puslapyje]

„Niujorko kurtieji mokomi gestų, o vėliau anglų kalbos“

Taip vadinosi straipsnis, išspausdintas laikraščio The New York Times 1998-ųjų kovo 5 dienos numeryje. Felicija Li straipsnyje rašė: „Visi džiaugsmingai sveikina žymią permainą kurčių studentų mokymo istorijoje: buvo peržiūrėta vienintelės miesto kurčiųjų mokyklos mokymo programa. Nuo šiol visi mokytojai dėstys kalba, kurios pagrindą sudaro simboliai ir gestai.“ Anot straipsnio autorės, „tyrimų duomenys rodo, kad kurčiųjų kalba yra regimoji, o ne žodinė, ir kad mokyklose, kuriose dėstoma amerikiečių gestų kalba, studentai mokosi geriau nei kitur. Tai patvirtina ir dauguma pedagogų.

Jų nuomone, kurtieji studentai turi būti laikomi dvikalbiais, o ne invalidais“.

Šiaurės Rytų universiteto (Bostonas) profesorius Harlanas Leinas pasakė: „Manau, kad [Niujorko mokykla] yra judėjimo avangardas.“ Atsibuskite! korespondentui jis papasakojo, jog galutinis tikslas — išmokyti anglų kalbos kaip antrosios, skirtos skaitymui.

[Rėmelis/iliustracijos 21 puslapyje]

Tai kalba!

Kai kurie girdintys žmonės susidarė klaidingą nuomonę, jog gestų kalba — tai sudėtinga pantomimos forma. Ją net vadino vaizduojamąja kalba. Nors gestų kalboje veiksmingai naudojama mimika, kūno bei rankų judesiai ir erdvė, dauguma gestų visai neatspindi arba tik iš dalies atspindi tai, ką reiškia. Pavyzdžiui, amerikiečių gestų kalboje ženklas, reiškiantis „daryti“, rodomas taip: vienas kumštis ant kito ir abu sukiojami. Nemokančiam gestų kalbos, šis „žodis“ neaiškus. Rusų gestų kalboje ženklas, reiškiantis „reikia“, rodomas taip: abiejų rankų nykščiai suglaudžiami su bevardžiais pirštais ir plaštakos lygiagrečiai sukamos. (Žiūrėk nuotraukas šiame puslapyje.) Daugelio abstrakčių sąvokų pavaizduoti neįmanoma. Gestais galima pavaizduoti konkrečius daiktus, pavyzdžiui, „namą“ ar „kūdikį“, tačiau tokie gestai — išimtis. (Žiūrėk nuotraukas šiame puslapyje.)

Kitas kalbos kriterijus — bendruomenės naudojamos sakinių struktūros. Gestų kalbos turi tokią gramatinę struktūrą. Pavyzdžiui, amerikiečių gestų kalboje sakinio pradžioje nurodomas dalykas, paskui jis komentuojamas. Be to, pagrindinis daugelio gestų kalbų bruožas yra įvykių išdėstymas laiko seka.

Mimika irgi atlieka gramatinę funkciją: padeda atskirti klausimą nuo paliepimo, sąlygos sakinį nuo paprasto teiginio. Kadangi gestų kalba regimoji, buvo galima ištobulinti šią ir dar daugelį kitų tik jai būdingų savybių.

[Iliustracijos]

„Daryti“ (amer.)

„Reikia“ (rus.)

„Namas“ (amer.)

„Kūdikis“ (amer.)

[Rėmelis 22 puslapyje]

Tikrų tikriausios kalbos

„Priešingai paplitusiai nuomonei, gestų kalbos nėra pantomima ar paprastas gestikuliavimas, tai nėra ir pedagogų išradimas ar užšifruota tam tikros vietovės žodinė kalba. Gestų kalba yra tik ten, kur įsikūrusi kurčiųjų bendruomenė. Visos tos kalbos savitos ir užbaigtos; joms taikomos tos pačios gramatinės taisyklės, kaip ir viso pasaulio žodinėms kalboms.“

Tose Nikaragvos „mokyklose, kuriose [kurti] vaikai buvo mokomi skaityti iš lūpų bei žodinės kalbos, o ir visur kitur, kur buvo taikomas šis metodas, pasiekimai menki. Tačiau tai nesvarbu. Žaidimų aikštelėse ir mokyklų autobusuose vaikai susikūrė savo gestų sistemą. ... Netrukus ta sistema įsitvirtino ir dabar ji vadinama Lengvache de Signos Nikaragvense“. Naujoji kurčių vaikų karta sukūrė dar sklandesnę kalbą, pavadintą Idioma de Signos Nikaragvense (Stivenas Pinkeris. The Language Instinct).

[Iliustracijos 23 puslapyje]

Tai vienas iš būdų, kaip amerikiečių gestų kalba galima pasakyti: „Suvaikščiojęs į parduotuvę, jis išėjo į darbą“

1 Parduotuvė

2 jis

3 eiti į

4 baigti

5 eiti į

6 dirbti