Brazilija. Jauna, nepaprasta ir greitai auganti

Gauta iš Atsibuskite! korespondento Brazilijoje

KOKIOJE šalyje galėtum paskambinti projektuotojui, nubraižiusiam pirmąjį šalies sostinės planą? Kur galėtum susipažinti su architektu, suprojektavusiu pirmuosius sostinės vyriausybinius pastatus bei prižiūrėjusiu jų statybą? Ir kur dar, vaikštinėdamas po sostinę ir pamatęs žmones, kuriems per 40, gali būti tikras, jog jie ten negimė? Tik Brazilijos sostinėje Brazilijoje — jauname, nepaprastame mieste, kurį verta pažinti geriau.a

Užsitęsusi pradžia

Kelionė lėktuvu iš San Paulo į Braziliją trunka apie pusantros valandos. Patogiais autobusais atvykstama maždaug per 12 valandų. Aš nusprendžiau keliauti autobusu. Tad turėjau pakankamai laiko susipažinti su miesto istorija.

Jau nuo pirmojo organizuoto sukilimo prieš portugalų valdžią XVIII šimtmečio pabaigoje gimė troškimas įkurti naują Brazilijos sostinę. Netrukus po to, kai 1822-aisiais Brazilija atgavo nepriklausomybę, valstybės veikėjas Žozė Bonifacijus de Andrada e Silva pasiūlė būsimąją sostinę pavadinti Brazilija — taip XVII šimtmečio kartografai buvo pavadinę visą šalį.

1891 metais priimtoje naujoje šalies konstitucijoje buvo nurodyta, jog Brazilijos plokščiakalnyje reikia atskirti 14000 kvadratinių kilometrų savanos. Ten, maždaug už 1000 kilometrų nuo pakrantės, numatyta statyti naująją sostinę. Politikų manymu, perkėlus sostinę iš Rio de Žaneiro į šalies gilumą, paspartės didžiulių centrinių sričių plėtotė. Deja, praėjo 50 metų, o nieko nenuveikta. Pagaliau 1955-aisiais užsitęsęs prologas baigėsi ir prasidėjo audringos veiklos laikotarpis.

Konkursas ir planas

Tais pačiais metais kandidatas į prezidento postą Žuselinas Kubičekas prisiekė, kad, išrinkus jį prezidentu, naujoji sostinė virs tikrove dar nepasibaigus jo penkerių metų kadencijai. 1956-ųjų balandį Kubičekas tapo prezidentu.

Jau prieš kelis mėnesius vyriausybė buvo paskelbusi konkursą: Brazilijos architektai, inžinieriai ir projektuotojai kviečiami paruošti naujosios sostinės planą. Per keletą mėnesių 26 kandidatai atsiuntė savo idealios sostinės variantus. 1957 metais tarptautinė vertinimo komisija paskelbė nugalėtoją. Juo tapo architektas Lučijus Kosta.

Priešingai nei kitų kandidatų, Kostos planą sudarė tik keletas eskizų bei ranka prirašytų popieriaus lapų — visas miestas tilpo storo popieriaus voke! Atsiprašęs už nekokį brėžinį, Kosta pridūrė: „Jeigu eskizas netiks, jį lengvai sunaikinsite; bus sutaupytas mano bei jūsų laikas.“ Tačiau vertinimo komisijai patiko jo planas; komisija nusprendė, jog jis „suprantamas, aiškus ir paprastas“. Koks buvo projektas ir kaip jis virto betoniniu miestu?

„Lėktuvas“ dulkėse

Norint sužinoti atsakymą, geriausia apsilankyti muziejuje Museu Vivo da Memória Kandanga (Muziejus, skirtas kandango atminimui). Jis įsikūręs buvusiame pirmosios sostinės ligoninės pastate, todėl šį pastatą tiesiogine prasme galima pavadinti Brazilijos sostinės lopšiu. Prieš 40 metų čia gimė pirmieji Brazilijos miesto kūdikiai. O šiandien buvusi ligoninė pasakoja apie Brazilijos miesto gimimą bei vaikystę. Kaip rašoma viename muziejaus stende, tai — „dulkių, brezento ir betono“ istorija.

Muziejaus darbuotoja Laureti Mašadu pirmiausia supažindina mane su „dulkėtuoju“ laikotarpiu. Ji sustoja prie 1957 metais darytos fotografijos. Joje matomi per savaną nusitęsę du dulkėti keliai, susikertantys kažkur toli už horizonto. „Šioje nuotraukoje, — sako ji, — užfiksuotas pirmasis miesto statybos etapas.“ Apžiūrinėdami Kostos eskizus, pastebime, jog jis taip išlenkė vieną kelią, kad darbininkams, vadinamiems kandangos,b nutiesus jį savanoje, dulkėse išryškėjo lėktuvo kontūrai.

Brazilijos miestas išliko tokios neįprastos formos: lėktuvas su kabina į rytus bei šiaurės ir pietų kryptimi išlenktais sparnais. „Kabinoje“ išsidėstę pastatai, kuriuose įsikūrę trys valdžios filialai, verslo rajonas — lėktuvo „korpuse“, o gyvenamieji rajonai — „sparnuose“.

Nuo brezento iki betono

„Brezentinėje“ ir „betoninėje“ muziejaus salėse pasakojama, kaip darbininkai iš visų Brazilijos kampelių pardavė savo turtą, kad atvyktų į statybas. ‛Mano tėvas nusipirko sunkvežimį, susodino visą šeimą — daugiau kaip 20 žmonių — ir 19 dienų važiavo čionai“, — prisimena vienas darbininkas, atvykęs 1957-ųjų rugpjūtį. Kiti atriedėdavo autobusais, jaučių traukiamais vežimais ar atkeliaudavo autostopu. Iš viso atvyko 60000 darbininkų.

Tokios didžiulės statybininkų armijos, gyvenančios brezentinėse palapinėse, labai reikėjo, nes iškilmingas miesto atidarymas buvo numatytas 1960 metų balandžio 21-ąją. Vadinasi, inžinieriai, technikai ir statybininkai sostinę turėjo pastatyti per 1000 dienų — neįtikima užduotis! Vis dėlto darbai buvo baigti prieš numatytą terminą. Jauniausia pasaulio sostinė pakilo iš savanos dulkių.

Pirmasis ir vienintelis

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) biure Brazilijoje iki šiol žavimasi miestu bei jo statytojais. „Joks kitas projektas nebuvo taip tiksliai įvykdytas kaip Kostos, — aiškina dr. Brijanis Bika, UNESCO kultūros atašė. — Todėl Brazilijos sostinė — pirmasis ir vienintelis XX amžiaus miestas, įtrauktas į UNESCO Pasaulinio paveldo sąrašą.“c

Brazilija šiame sąraše yra vienintelis miestas, kuris dar vis auga. Pasak dr. Bikos, dėl to kyla viena problema. „Kaip galima išsaugoti pirminį miesto planą, kai jis nuolat keičiasi?“ Kai dar buvo gyvas, architektas Lučijus Kosta, net ir sulaukęs 90 metų, sprendė šią problemą. Jis prižiūrėjo naujas statybas, kad šios nepakeistų jo plano. Pavyzdžiui, sužinojęs, jog Brazilijos mieste ruošiamasi tiesti geležinkelį, jis pareikalavo, kad traukiniai riedėtų po žeme.

Miesto panorama

Laikas pasivažinėti po miestą. Net jei čia lankotės pirmą kartą, nepaklysite. Mieste yra dvi pagrindinės gatvės, o autobusų stotis įsikūrusi jų sankryžoje. Vienas kelias driekiasi iš vakarų į rytus (nuo „lėktuvo“ uodegos iki „kabinos“); jis apstatytas viešbučiais, teatrais, bankais ir parduotuvėmis. Kitas kelias nusitęsia iš šiaurės į pietus (nuo vieno „sparno“ galo ligi kito) ir veda tave pro gyvenamuosius rajonus.

Miesto vaizdas geriausiai matomas iš televizijos bokšto — 224 metrų aukščio statinio lėktuvo „korpuse“, tuoj už „sparnų“. Nemokamu liftu pakilę į 75 metrų aukštį, apžvelgsite miesto centrą, vadinamą Plano Piloto. Kai įsižiūri į beribes, tuščias ir plačias, dangų liečiančias miesto vejas, jis atrodo stulbinančiai erdvus. Iš tiesų sodų ir parkų architektas Robertas Burlė Marksas Brazilijos sostinės parkus bei vejas suplanavo taip dosniai, jog vienam miesto gyventojui žalio ploto tenka daugiau nei kitose pasaulio sostinėse.

Į rytus tęsiasi plati, žole apaugusi alėja. Iš abiejų pusių ją riboja keliai. Išilgai kelių stovi 17 vienodų pastatų. Šiuose dėžutės formos pastatuose įsikūrę vyriausybės departamentai. Alėjos gale iškyla Brazilijos sostinės simbolis — du vienodi kupolai: vienas statmenas, o kitas apverstas. Jie sumontuoti šalia dviejų 28 aukštų pastatų, kuriuose įsikūręs Brazilijos įstatymų leidžiamasis organas — Nacionalinis kongresas.

Nacionalinio kongreso pastatų forma kiek primena Jungtinių Tautų būstinę Niujorke — ir ne be pagrindo. Vienas iš architektų, planavusių JT pastatus, buvo Oskaras Nymejeris — brazilų architektas, suprojektavęs Nacionalinio kongreso pastatą ir beveik visus pagrindinius Brazilijos sostinės statinius. Kai kurie geriausi jo projektai, pavyzdžiui, Užsienio reikalų ministerijos (Palacio Itamaraty) ir Teisingumo ministerijos (Palacio da Justiça) pastatai, stovi šalia Nacionalinio kongreso pastatų.

Kodėl neįmanoma pasiklysti

Brazilijos sostinė — ne tik architektūrinis parkas. Tai — patogiai įrengti namai tūkstančiams žmonių. Kol važinėjomės po gyvenamąjį rajoną, vienas iš sostinės teisėjų, Paulo, aiškino: „Daugumai atvykusiųjų tokia miesto tvarka yra tikras atokvėpis nuo netvarkos, būdingos kitiems miestams.“

Sostinės gyventojai įsikūrę daugiabučiuose namuose. Aplink aikštelę išsidėstę namai sudaro kvartalą. Tokių kvartalų virtinės driekiasi šiauriniame ir pietiniame miesto „sparnuose“. Reikiamą adresą surasti nesunku. Pavyzdžiui, „N-102-L“ yra šiauriniame miesto „sparne“, 102 kvartale, gyvenamajame name L. Vargu ar pasiklysi, jei prisiminsi, jog, važiuojant link „sparno“ galo, kvartalų numeriai didėja (nuo 102 iki 116).

Kad būtų tvarkinga ir patogu, gyvenamieji pastatai ne didesni kaip šešių aukštų. Todėl, pasak senjoro Kostos, kieme žaidžiantis vaikas gali išgirsti, kai jį pro langą pašaukia mama: „Manoel, vem cá!“ (Manueli, namo!)

„Augimo skausmai“

Nors Brazilijos sostinė didžiuojasi, kad buvo pastatyta pagal planą, tačiau miesto projekte neatsižvelgta į sostinę stačiusius darbininkus. Tikėtasi, jog po iškilmingo atidarymo jie susirinks plaktukus bei įrankius ir grįš iš kur atvykę. Tačiau statybininkai visai nenorėjo grįžti ten, kur nėra ligoninių, mokyklų ir darbo. Jie norėjo likti gyventi sostinėje, tačiau kur?

Statybininkai nepajėgtų išlaikyti brangių butų, kuriuos pastatė, todėl kūrėsi šalia sostinės žaliosios juostos. Netrukus išaugo keli už Braziliją didesni miestai. Šiandien suprojektuotoje miesto teritorijoje gyvena tik 400000 žmonių, o daugybė butų yra tušti. Beveik 2 milijonai gyventojų įsikūrę neprojektuotuose priemiesčiuose. Nors mieste norėta sudaryti visiems lygias sąlygas, dėl nevienodų pajamų gyventojai pasidalijo į atskirus miestus.

Netikėtas staigus gyventojų augimas bei klasinė nelygybė gimdo nusikalstamumą ir kitas socialines bei ekonomines problemas, būdingas visiems miestams. Jauna Brazilijos sostinė kenčia augimo skausmus. Puikiai suplanuotų gatvių bei naujoviškos architektūros nepakanka, norint pakeisti žmonių širdis bei elgseną.

„Brazilijos širdis“?

Reklaminiai stendai, išrikiuoti palei Brazilijos sostinės žiedinį kelią, atvykstantiems keliautojams primena, jog šie įvažiuoja į „Brazilijos širdį“. Šiuose žodžiuose esama tiesos: nors sostinė ir nėra geografiniame šalies centre, ji įsikūrusi maždaug vienodu atstumu nuo visų pagrindinių valstybės miestų. Kokia gilesnė šių žodžių prasmė? Ar iš tiesų Brazilijos miestas — braziliškas? Nuomonės skiriasi. Tik apsilankę šiame neįprastame mieste galėsite rasti atsakymą. Tačiau atminkite, kad neverta daryti skubių išvadų. Leiskite miestui atsiverti pačiam, nes, anot vienos jo gyventojos, „Brasília seduz gradualmente“ (Brazilija sužavi palaipsniui).

[Išnašos]

[Iliustracija 15 puslapyje]

„Dulkių, brezento ir betono“ istorija

[Šaltinio nuoroda]

Arquivo Público do Distrito Federal

[Iliustracija 15 puslapyje]

„Kandango“ paradas

[Šaltinio nuoroda]

Arquivo Público do Distrito Federal

[Iliustracija 16, 17 puslapiuose]

Brazilijos panorama

1. Ministerijos

2. Nacionalinio kongreso pastatai

3. Aukščiausiasis Teismas

4. Trijų valdžių aikštė

5. Administracinės įstaigos

[Šaltinio nuoroda]

Secretaria de Turismo, Brasília

[Iliustracija 18 puslapyje]

Žalumos čempionas tarp pasaulio sostinių