Mano meilė žemei bus patenkinta amžiams

Papasakojo Dorotė Kaneli

Kai buvau maža mergaitė, man pasakė, jog eisiu į pragarą, nes esu čiabuvė. Vėliau, 1936-aisiais, išgirdau Biblijos paskaitos įrašą, kuris nušvietė tiesą apie pragarą ir įžiebė man viltį. Ta vilties liepsna dabar dar ryškesnė. Prieš paaiškindama, kodėl taip yra, noriu papasakoti kai ką apie save.

GIMIAU apie 1911 metus. Sakau „apie“, nes tais laikais čiabuviams nerūpėjo datos ir gimimo liudijimai. Mano tėvai buvo darbštūs, dievobaimingi žmonės. Gyvenome centriniame Kvinslande (Australija), mažame Springšuro miestelyje, netoli uolėtos, gražios Karnarvono kalnų grandinės.

Mano tėvą užaugino baltųjų šeima ir išauklėjo Romos kataliku. Tačiau čiabuviai tėvai įdiegė man savo vietinius papročius ir meilę žemei. Mes medžiojome kengūras, emu, gaudėme vėžlius bei gyvates ir žvejojome žuvį bei rinkome drugių lervas (didelius valgomuosius vikšrus). Bet aš niekada nevalgydavau emu. Šeimoje tik man tai draudė, nes jis buvo mano totemas. Pagal vietinę tradiciją, arba „Kūrimo metą“, kiekvienas genties narys turi savo totemą, ir draudimo, liečiančio tą daiktą, liepia laikytis šeima ir gentis.

Nors totemizmas yra prietaras, reikalavimas laikytis šio tabu priminė apie gyvybės šventumą. Čiabuviai nežudydavo dėl pramogos. Prisimenu, kaip drebėjau matydama supykusį tėvą, kai jis mane, dar mažą mergaitę, pagavo plėšant gyvus žiogus. „Tai baisu! — sušuko jis. — Ar nežinai, kad Dievas neapkenčia žiaurumo? Ar tau patiktų, jei kas nors taip elgtųsi su tavimi?“

Mes tikėjome daugybe prietarų. Pavyzdžiui, jei kielė (mažytis paukštelis) skraidydavo apie mūsų stovyklą, tai reiškė blogą naujieną; o jei dienos metu ant artimiausio kelmo tupėdavo pelėda, mes tikėjome, kad kažkas mirs. Kai kurie sapnai irgi buvo laikomi blogu ženklu. Pavyzdžiui, sapnuoti drumzliną vandenį reiškė, jog kas nors šeimoje serga. Bet jei drumzlinas vanduo tekėdavo, manydavome, kad kažkas mirė. Tiesa, mes buvome katalikai, bet mūsų gentiniai prietarai dėl to neišnyko.

Be to, mūsų šeima išsaugojo vietinę kalbą. Tačiau dabar ji, kaip ir daugelis kitų, baigia išnykti. Vis dėlto kartais aš kalbu ja pasakodama kitiems apie Bibliją. Bet dažniausiai vartoju anglų arba maišytą kalbą.

Geras auklėjimas nuo vaikystės

Kai man buvo apie 10 metų, mūsų šeima gyveno ūkyje, arba rančoje, maždaug už 30 kilometrų nuo Springšuro. Kasdien suvaikščiodavau po keletą kilometrų iki ūkininkų namų dirbti ruošos darbus. Mano dienos uždarbis būdavo katiliukas pieno ir kepalas duonos. Mes gyvenome iš medžio žievės padarytoje lūšnoje, tradiciniame čiabuvių namelyje. Lyjant naktį praleisdavome artimiausiose olose. Ar toks paprastas gyvenimas mane vargino? Ne. Čiabuviai taip gyveno šimtmečiais, ir mes susitaikėme su tuo.

Iš tiesų aš džiaugiuosi, kad gyvenimas, taip sakant, man nebuvo rožėmis klotas ir kad aš turėjau mylinčius tėvus, kurie mane drausmino, vertė uoliai dirbti ir mokė, kaip prasimaitinti iš žemės. 1934 metais, netrukus po to, kai persikėlėme į rezervaciją netoli Vurabindos (Kvinslandas), aš pirmą kartą palikau namus ir išvykau į vakarus dirbti galvijų ir avių ūkiuose tarnaite bei pagalbine darbininke. Dėl darbo galiausiai turėjau keliauti į rytus, prie pat pakrantės miesto Rokhamptono. Ten sutikau savo būsimą, o dabar jau mirusį vyrą Martiną Kanelą, airio sūnų. 1939 metais mes susituokėme.

Sužinau Biblijos tiesą

Aš visuomet labai gerbiau Bibliją. Kai buvau jaunuolė, ūkio šeimininkė susivadindavo mus, vaikus, — čiabuvius ir baltuosius — ir pasakodavo istorijas apie Jėzų. Kartą ji paaiškino, ką reiškia Jėzaus žodžiai: ‛Nedrauskite mažutėliams ateiti pas mane’ (Mato 19:14). Pirmą kartą nuo to laiko, kai sužinojau, jog esu pasmerkta eiti į pragarą, man sušvito viltis.

Vėliau išgirdau pradžioje minėtąjį paskaitos įrašą, kad pragare nėra karšta. Nors tai paskatino mane susimąstyti, aš neturėjau ryšio su Jehovos Liudytojais iki 1949 metų. Tada mes gyvenome Emeralde, apie 250 kilometrų į vakarus nuo Rokhamptono. Mūsų svečias R. Benetas Brikelasa kalbėdavo su mumis apie Bibliją. Vėliau mūsų namai tapo Beno namais, kada tik jis atvykdavo į mūsų vietovę. Mes visi, įskaitant Martiną ir keturis mūsų vaikus, didžiai gerbėme jį. Martinas nesidomėjo Biblijos žinia, tačiau visada būdavo malonus ir svetingas Liudytojams, o ypač Benui.

Benas man davė daug Biblijos studijavimo vadovėlių, tačiau buvo viena didelė problema — aš nemokėjau skaityti. Tad Benas man ir vaikams kantriai skaitydavo Bibliją bei biblinę literatūrą ir paaiškindavo, ką perskaitęs. Kokia gaivinanti priešingybė jis buvo, palyginus su dvasininkais, kurie atlikę religinius formalumus niekada neskirdavo nė penkių minučių pamokyti mus skaityti! Benas parodė iš Biblijos, kad Šėtonas su savo demonais yra daugelio prietarų, varžančių žmoniją ir mano pačios tautą, iniciatoriai. Aš pradėjau suprasti Jėzaus žodžius: „Tiesa padarys jus laisvus“! (Jono 8:32)

Mane sujaudino tiesa apie Dievo tikslą įkurti žemės rojų paklusniems žmonėms. Labiausiai troškau mirusiųjų prikėlimo; mama mirė 1939-aisiais, o tėtis — 1951 metais. Dažnai įsivaizduoju tą dieną, kai galėsiu apkabinti juos ir pasveikinti sugrįžusius į žemę, kurią jie taip mylėjo. Kaip puiku bus mokyti juos apie Jehovą Dievą ir jo Karalystę!

Neraštinga skelbėja

Įgijusi geresnį Biblijos pažinimą, panorau dalytis juo su kitais. Kalbėdavau su giminaičiais bei draugais, tačiau troškau ir daugiau nuveikti. Tad kai kitą kartą Benas atvyko į Emeraldą, greitai suruošiau vaikus ir mes visi išėjome su juo skelbti. Jis man pademonstravo paprastas įžangas ir pamokė pasikliauti Jehova per maldą. Turiu pridurti, jog mano įžanga nebuvo labai sklandi, tačiau nuoširdi.

Pirmiausia šeimininkams sakydavau, kad nemoku skaityti; antra, prašydavau jų paskaityti mano nurodytas Biblijos ištraukas. Jas buvau išmokusi mintinai. Šiame daugiausia baltųjų gyvenamame miestelyje matydavau nustebusius žvilgsnius, bet žmonės retai būdavo šiurkštūs. Ilgainiui pati išmokau skaityti. Dėl to labai sustiprėjo mano pasitikėjimas bei dvasingumas!

Pirmasis mano kongresas

1951 metų kovą, kai pasiaukojau Jehovai, mano gyvenime buvo dar du svarbūs įvykiai: vandens krikštas ir mano pirmasis Jehovos Liudytojų kongresas. Reikėjo keliauti į didelį Sidnėjaus miestą — baugu kaimo mergaitei. Be to, neturėjau lėšų sumokėti už kelionę traukiniu. Tad ką galėjau daryti?

Nusprendžiau lošti kortomis, kad gaučiau kelionei pinigų. ‛Aš tai darau dėl Jehovos, — samprotavau, — todėl jis tikrai padės man laimėti.’ Sulošusi keletą partijų pamaniau, kad jis padėjo man, nes dabar turėjau pakankamai lėšų užsimokėti už visą kelionę.

Benas žinojo apie mano planus keliauti į Sidnėjų, tad kitą kartą apsilankęs paklausė, ar turiu užtenkamai lėšų. „Na, taip! — atsakiau. — Aš išlošiau pinigų kelionei.“ Jis smarkiai paraudo, ir aš tuojau supratau, kad pasakiau kažką neteisingai. Norėdama apsiginti pridūriau: „Kas tau? Aš jų nepavogiau!“

Atgavęs pusiausvyrą, Benas maloniai paaiškino, kodėl krikščionys neturi lošti, ir raminamai pridūrė: „Bet čia ne tavo kaltė. Aš tau nepasakiau.“

Šiltai sutikta

Tas keturių dienų kongresas, vykęs 1951 metais kovo 22—25 dienomis, buvo pirmasis mano susitikimas su tokia daugybe Liudytojų. Pažinodama tik Beną ir saujelę kitų, nebuvau tikra, kaip mane sutiks. Tad galite įsivaizduoti mano jaudulį, kai buvau šiltai pasveikinta būsimų dvasinių brolių bei seserų, nerodančių jokio išankstinio nusistatymo. Tikrai jaučiausi kaip namuose.

Tas kongresas iki šiol gyvas mano atmintyje, ypač dėl to, kad buvau tarp 160 pakrikštytųjų Botani Bei įlankoje. Matyt, aš viena iš pirmųjų Australijos čiabuvių tapau Jehovos Liudytoja. Mano nuotrauka pasirodė sekmadienio laikraštyje ir viename kino žurnale, kurį demonstravo kino teatrai.

Vienintelė Liudytoja mieste

Praėjus mėnesiui po grįžimo iš Sidnėjaus, su šeima persikėlėme į Maunt Aizą, kalnakasių miestą šiaurės vakarų Kvinslande. Šešerius metus gyvenome pašiūrėje kaip užmiesčio žemės sklypo prižiūrėtojai. Pašiūrės sienas pastatėme iš miško medžiagos, prisikirstos artimiausiuose krūmynuose. Stogą padarėme iš senų bituminių konteinerių, perpjovę juos ir išlyginę. Martinas gavo darbą geležinkelyje, bet girtaudamas galiausiai prarado sveikatą. Tada aš tapau pagrindine šeimos atrama. 1971 metais jis mirė.

Iš pradžių buvau vienintelė Liudytoja Maunt Aizoje. Benas kas šeši mėnesiai aplankydavo mus, nes Maunt Aiza priklausė didelei jo liudijimo teritorijai. Jei jam pasitaikydavo būti mieste per Jėzaus Kristaus mirties Minėjimą — ypatingą šventę Benui, mat jis turėjo dangiškojo gyvenimo viltį, — jis ir mano šeima švęsdavome drauge, kartais susėdę po medžiu.

Paprastai Benas neužsibūdavo, todėl man su vaikais daugiausia tekdavo liudyti vieniems. Tiesa, mes buvome vieni, bet Jehovos dvasia bei jo meilinga organizacija stiprino mus. Ištikimi keliaujantieji prižiūrėtojai su žmonomis nepaisė alsinančio karščio, musių, dulkių ir labai nelygių kelių — vis vien atvykdavo į Maunt Aizą padrąsinti mūsų, nors daug metų mūsų grupelė buvo labai maža. Kartais mus aplankydavo ir Liudytojai iš naujo artimiausio Darvino susirinkimo, iki kurio buvo maždaug 1200 kilometrų.

Įkurtas susirinkimas

1953 metų gruodį Maunt Aizoje buvo įkurtas susirinkimas. Beną paskyrė prižiūrėtoju, o aš su dukra Ana tada buvome vienintelės skelbėjos. Bet netrukus į miestą atsikėlė daugiau Liudytojų. Mūsų teritorijoje ėmė rastis mokinių, tarp jų ir daug čiabuvių.

Susirinkimas augo ir greit pasidarė aišku, jog mums reikia Karalystės salės, kur galėtume rengti sueigas. 1960 metų gegužę, atlikę didelį darbą, baigėme statyti savo naująją salę. Per 15 metų ji buvo dukart padidinta. O aštuntojo dešimtmečio viduryje mes turėjome apie 120 skelbėjų ir salė vėl pasidarė per maža. Tad buvo pastatyta puiki 250 vietų Karalystės salė, 1981 metais paskirta Jehovai. Dėl erdvumo ji naudojama ir gausesniems susibūrimams, tokiems kaip rajono asamblėjos.

Prisideda vis daugiau čiabuvių

Jaudinantis įvykis man buvo 1996 metais čiabuvių ir salų gyventojų grupės sudarymas; ji priklauso Maunt Aizos susirinkimui. Salų gyventojai yra aborigenai, kilę iš salų, esančių šalia Australijos žemyno. Pagrindinis šios grupės tikslas — geriau paliudyti čiabuviams, nes kai kuriems iš jų ne taip lengva bendrauti su baltaisiais žmonėmis.

Australijoje yra išsibarstę maždaug 20 tokių čiabuvių grupių. Be to, čiabuvių susirinkimai sudaryti Adelaidėje, Kernse, Ipsviče, Perte ir Taunsvilyje. Tose grupėse bei susirinkimuose yra apie 500 žmonių, tarp jų ir kai kurie mano šeimos nariai. Beveik 10 procentų čiabuvių skelbėjų yra pionieriai, arba visalaikiai tarnai!

1975-aisiais aš susirgau diabetu ir metams bėgant ta liga, varginanti daug čiabuvių, pakirto mano sveikatą. Skaityti darosi vis sunkiau. Tačiau Jehova toliau palaiko mane ir teikia džiaugsmo.

Aš dėkinga už drąsius tarnus, padėjusius mano šeimai ir man. Dėl jų uolumo, meilės bei dvasinių turtų, gabentų ant dviračių dulkėtais, nuošaliais retai gyvenamo Kvinslando keliais bei takais, mes galėjome pažinti Biblijos tiesą. Dabar aš su pasitikėjimu laukiu laiko, kai mano meilė žemei bus patenkinta amžiams.

[Išnaša]

[Žemėlapis/iliustracija 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Pertas

Darvinas

Kernsas

Taunsvilis

Maunt Aiza

Rokhamptonas

Emeraldas

Springšuras

Vurabinda

Ipsvičas

Sidnėjus

Adelaidė

Dorotė šiandien

[Iliustracija 13 puslapyje]

Praktinė pamoka su Benu šeštojo dešimtmečio viduryje