Iš kur kilo Kalėdos, Velykos ir Helovinas?

Skaitydami Bibliją sužinome, kad Jėzus mirė ant kančių stulpo ankstyvą 33 m. e. m. pavasarį, per Paschos šventę, būdamas trisdešimt trejų su puse. Taigi išeina, kad jis gimė ankstyvą rudenį.

Po kokių trijų mėnesių romėnai šventė saturnalijas – nenugalimosios Saulės gimtadienį. Kaip atsitiko, kad Jėzaus gimimo diena buvo perkelta į gruodžio 25-ąją ir šventvagiškai sutapatinta su pagoniška Saulės gimimo švente?

Trumpėjančios gruodžio mėnesio dienos Saulės garbintojams kėlė prietaringą baimę – jie manė, kad jų dievas miršta. Kad jį atgaivintų, žmonės degindavo žvakes ir kurdavo laužus. Galėjo atrodyti, kad tai padeda – po žiemos saulėgrįžos, kuri paprastai būna gruodžio 21-ąją, dienos ima ilgėti, todėl žmonės manydavo, kad jų dievas atgauna jėgas.

„Gruodis buvo svarbiausias pagoniškų švenčių mėnuo, o 25 diena – žiemos linksmybių kulminacija, – rašoma leidinyje Church Christmas Tab. – Kai kurių manymu, Romos vyskupas Jėzaus gimimo diena parinko gruodžio 25-ąją tam, kad „pašventintų“ pagonių šventes. To rezultatas buvo keistas pagoniškos ir krikščioniškos švenčių mišinys, kurį šiandien pasaulis vadina Kalėdomis.“ Leidinyje dar komentuojama taip: „Žodžio „Kalėdos“ Biblijoje nėra. Be to, Šventasis Raštas neįpareigoja tikinčiųjų švęsti Jėzaus gimtadienio.“

Taigi nenuostabu, kad teologas Tertulijonas skundėsi: „Mums – žmonėms, kuriems šabas, jaunatys ir kitos anksčiau Dievo pripažintos šventės yra svetimos, – saturnalijos [ir kitos pagoniškos šventės] tapo įprastos, keičiamasi dovanomis, [...] rengiamos triukšmingos sporto rungtynės ir puotos.“

Popiežius Grigalius I neužkirto kelio šioms bjaurioms tradicijoms. Kaip rašoma žurnale Natural History, „užuot dėjęs pastangas, kad tokie žmonių papročiai ir įsitikinimai būtų išdildyti, popiežius nurodė juos puoselėti. Jeigu kokia grupelė žmonių garbino medį, jo nereikėjo nukirsti – verčiau reikėjo jį paskirti Kristui ir leisti toliau garbinti.“

Nedera tiesos maišyti su melu

Ar Dievas pritaria tokiems kompromisams? Atkreipkite dėmesį, dėl ko jis perspėjo savo tautą prieš jai įžengiant į pagonių gyvenamą Kanaano kraštą: „Žiūrėk, kad neįpultum į pinkles. Neklausinėk apie anų tautų dievus ir nesakyk: ‘Kaip tos tautos garbino savo dievus? Aš irgi noriu taip daryti.’ Jehovą, savo Dievą, garbinsi kitaip, nei tie žmonės savuosius dievus garbina. Juk norėdami dievams įtikti jie daro tai, kas Jehovai bjauru ir ko jis nekenčia“ (Pakartoto Įstatymo 12:30, 31). Panašus perspėjimas yra ir graikiškojoje Biblijos dalyje: „Neįsikinkykite į nelygų jungą su netikinčiais. Argi gali teisumas bičiuliautis su neteisumu? Kas sieja šviesą su tamsa? Argi kas vienija Kristų su Beliaru [išn. „Šėtonu“]? Ar yra kas bendra tarp tikinčio ir netikinčio?“ (2 Korintiečiams 6:14, 15).

Kodėl Dievas taip bjaurisi netikrais dievais ir tuo, kaip jie garbinami? Per saturnalijas romėnai garbino saulės dievą Saturną. Ar jis buvo to vertas? Harvardo universiteto istorijos profesorius Saimonas Šama (Simon Schama) pavadino jį „apsivalgymo, pasigėrimo ir kitokio nepadorumo dievybe“. O saturnalijos žurnale Lear’s pavadintos „žinomiausiomis viduramžių išgertuvėmis“.

Azijoje buvo paplitęs saulės dievo Mitros kultas. Anot antropologo Gabrieliaus Sibruko (Gabriel Seabrook), šis dievas buvo „karys, kuris mūšio lauke laidydavo į priešus mirtinas strėles arba siųsdavo jiems nepagydomas ligas“.

Actekų tautoje Saulės garbinimas pasižymėjo itin dideliu žiaurumu. Žurnale Natural History aiškinama, kuo actekai buvo įsitikinę: „Jeigu saulės dievams nebūtų aukojami žmonės, pražūtų ne tik visa gyvybė, bet ir patys dievai.“

Geriau susipažinę su Kalėdų kilme (žr. rėmelį „Kalėdų simboliai“), nesistebime, kad raganoms ir Šėtono garbintojams gruodžio 25-oji iki šiol labai svarbi. Žurnalo San Francisco Chronicles 1991 m. gruodžio 21 d. numeryje cituojami vienos rašytojos, išpažįstančios pagonybę ir užsiimančios okultizmu, žodžiai: „Tai šventė, pareikalaujanti iš mūsų bene daugiausiai jėgų. Nemiegame visą naktį.“ Viena moteris, priklausanti organizacijai, pasivadinusiai Covenant of the Goddess, pasakė taip: „Tradiciškai surengiame vaidinimą. [...] Kai kurie mūsų dvasininkai suvaidina misteriją apie Saulės vaiko gimimą.“

Ar Dievui ir jo Sūnui gali būti priimtinas garbinimas, perimtas iš netikrų dievų kulto?

Velykos – Astartės kulto palikimas

Ši šventė prasideda anksti ryte – visa šeima, pagarbiai ir pamaldžiai nusiteikusi, eina sutikti kylančios saulės. Vaikai pasipuošę naujais puošniais drabužiais ir kepuraitėmis. Šventės atributai – triušiukai, krepšiai su ryškiai dažytais kiaušiniais ir bandelės su įspaustu kryžiaus simboliu. Panašu, kad tai Velykos. O kaip yra iš tikrųjų?

Pavasaris buvo šventas laikotarpis finikiečiams. Ši tauta praktikavo sekso kultą. Finikiečių garbinamos vaisingumo deivės Astartės, arba Ištarės (graikų – Afroditė), simboliai buvo kiaušinis ir kiškis. Ji troško kraujo ir degė nedorais geismais. Astartės statula dažnai vaizduojama su dideliais lytiniais organais, kartais su kiškiu prie šono ir kiaušiniu rankoje. Neatsiejama jos kulto dalis buvo ritualinė prostitucija. Senovės Kanaano krašte šią vaisingumo deivę laikė Baalo žmona. Astartė buvo pagerbiama išgertuvėmis ir sekso orgijomis – jos garbintojai tikėjo, kad taip jie pažadins Baalą ir paskatins jį santykiauti su savo žmona. Knygoje Recent Discoveries in Bible Lands rašoma: „Jokiame kitame krašte nerasta tiek daug nuogos vaisingumo deivės statulėlių; kai kurios labai nepadorios.“

Kartaginoje po minėtos deivės statulomis rasta ryškiaspalvių urnų su apanglėjusiais mažų vaikų kaulais. Daugumos jų tėvai – aukštą padėtį visuomenėje užėmę žmonės – aukodami savo vaikus siekė dievų palaimos, kad užsitikrintų turtus ir įtaką. Kai kuriose urnose rasta keleto skirtingo amžiaus vaikų kaulų – galimas dalykas, iš tos pačios šeimos.

Galima sakyti, kad šiuolaikinės šventės ir tradicijos yra senovinių ritualų atspindys (žr. rėmelį „Pavasarinės apeigos ir ritualai“). Net ir šventės pavadinimas „Velykos“ kai kuriose kalbose (pvz. angl. Easter) beveik nesiskiria nuo vaisingumo deivės (Astartės) vardo. Argi tokia šventė tinkama šventam Dievo Sūnui pagerbti?

Helovinas – šiurpo naktis

Paskutinė spalio naktis. Šviečiant mėnuliui, grupelė persirengėlių eina nuo namo prie namo reikšdama šeimininkams įvairius reikalavimus ir svaidydamasi grasinimais. Ne vieno namo duris saugo moliūgai su išskaptuotomis baisiomis grimasomis ir iš žmogaus riebalų išlieta žvake jo viduje. Kitų namų durys apšlakstytos žmogaus krauju. Tai naktis, skirta Samhainui, keltų mirties dievui.

Turbūt nėra kitos sukrikščionintos šventės, per kurią taip atvirai atiduodama garbė Šėtonui ir pagerbiamas žuvusių jo sekėjų atminimas. Tyrinėtojas Džonas Garnieris (John Garnier) iškėlė prielaidą, kad kančių ir mirties šventės šaknys siekia senovės laikus, kai per pasaulinį tvaną žuvo Šėtono sekėjai – žmonės ir puolusių angelų palikuoniai. Visame pasaulyje žmonės turi švenčių, skirtų mirusiesiems, ir „jos švenčiamos maždaug tą pačią dieną, kurią pagal Mozės pasakojimą įvyko tvanas, tai yra antro mėnesio septynioliktą dieną. Tas mėnuo iš esmės atitinka mūsų lapkritį“ (The Worship of the Dead, J. Garnier).

Mirusiųjų šventę rengdavo ir druidai, keltų dvasininkai. Jų įsitikinimu, spalio 31-ąją Samhainas leisdavo mirusiųjų sieloms aplankyti gyvuosius. Nešini žibintais, druidai išeidavo į gatves ir eidavo po namus reikalaudami iš gyventojų pinigų – aukos Šėtonui.

Satanistams Helovinas yra svarbiausia metų diena. Viename USA Today straipsnyje rašoma: „Tai religinė mirusiųjų dvasių šventė. Jos metu satanistai aukoja aukas, o raganos atsideda maldai arba ruošia maistą mirusiesiems.“ Straipsnyje buvo cituojamas raganius Brajanas Džordanas (Bryan Jordan) iš Vašingtono: „[Krikščionys] nesupranta, kad jie kartu su mumis švenčia mūsų šventę. [...] Mums tai patinka.“

Tėvai, ar norite, kad jūsų vaikai švęstų tokią šventę?

[Rėmelis]

Kalėdų simboliai

Kalėdų eglė „turi labai mažai bendro su krikščioniškomis šventėmis, bet daug bendro su tūkstantmečius gyvuojančiais pagoniškais ritualais, siejamais su žiemos šviesa ir atgimimu“ (The Boston Herald). „Puošti medžius per pagoniškas šventes buvo įprasta daugybę amžių“ (Church Christmas Tab).

Keltai naudojo bugienį, kad „žiemos saulėgrįžos metu nuramintų namų goblinus [...]. Buvo manoma, kad šis visžalis augalas apsaugo nuo blogio ir nuo žaibo, taip pat padeda išaiškinti sapnus“ (Beautiful British Columbia).

Amalą „keistose garbinimo apeigose, susijusiose su demonais ir okultinėmis jėgomis, naudojo Anglijoje gyvenę druidai“ (Church Christmas Tab).

Gruodžio 25-ąją „mitraizmo išpažinėjai švęsdavo dievo Mitros gimimą. [...] Nėra jokio biblinio pagrindo gruodžio 25-ąją laikyti Kristaus gimimo diena“ (Aizekas Asimovas (Isaac Asimov)).

Dovanoti dovanas buvo įprasta švenčiant saturnalijas. „Buvo tikimasi, kad šios šventės proga kiekvienas paruoš dovanų visiems savo draugams“ (Ancient Italy and Modern Religion).

Žvaigždė „medžio viršūnėje Rytuose buvo laikoma tyrumo, gerumo ir taikos simboliu jau 5000 metų iki Kristaus gimimo“ (United Church Herald).

Žvakę „mes paėmėme [...] ne nuo krikščioniškos šventovės altoriaus, o nuo daug senesnio aukuro – druidų šventu laikyto ąžuolo“ (United Church Herald).

Kalėdų senelis buvo pasivogtas „iš senovės germanų mitologijos: „Toras buvo pagyvenęs vyras, linksmas ir draugiškas, apkūnus, su ilga balta barzda. Jis važinėjo vežimu ir, manyta, gyveno šiaurėje. [...] Mėgstamiausia jo stichija buvo ugnis, o spalva – raudona. Kiekvienų namų židinį Toras laikė šventu, buvo sakoma, kad jis nusileidžia į jį per kaminą“ (United Church Herald).

[Rėmelis]

Pavasarinės apeigos ir ritualai

Velykos „buvo pavasario šventė, skirta teutonų šviesos ir pavasario deivei, anglosaksų vadintai Eostre“ (The Westminster Dictionary of the Bible). „Naujajame Testamente nėra užuominų apie Velykų šventimą“ (Encyclopædia Britannica).

Triušis „buvo germanų deivės Ostaros palydovas (Funk & Wagnalls Standard Dictionary of Folklore, Mythology and Legend).

Kiaušiniai, „kaip manoma, buvo dažomi ir valgomi per pavasario šventes senovės Egipte, Persijoje, Graikijoje ir Romoje (Celebrations).

Velykinės kepuraitės iš pradžių „buvo gėlių arba lapų vainikai. Apskrita kepuraitės forma arba karūna vaizdavo saulės formą ir jos kelionę danguje – sugrįžusį pavasarį.“ Tradicija per Velykas apsirengti naujais drabužiais kilo iš „įsitikinimo, kad skandinavų pavasario deivė Eostrė pavasarį papuošia žemę nauju rūbu, todėl pasitikti ją kitaip, nei apsirengus naujais drabužiais, būtų nemandagu ir žmogui užtrauktų nelaimę“ (The Giant Book of Superstitions).

Šviežios bandelės su įspaustu kryžiaus simboliu. „Kaip ir graikai, romėnai valgydavo bandeles, pažymėtas kryžiaus simboliu [...] per viešus aukojimus.“ Saksai jas valgydavo Eostrės garbei (Encyclopædia Britannica).

Rytinės pamaldos atitinka apeigas, „kurios būdavo atliekamos per pavasario lygiadienį pasveikinant saulę ir jos galią suteikti naują gyvybę viskam, kas auga“ (Celebrations).

[Rėmelis]

Šiurpi Helovino kilmė

Kaukės ir kostiumai. „Keltai padėdavo dvasioms vaišių – maisto ir gėrimų, o tada apgaule išviliodavo jas iš kaimo – užsidėję kaukes ir apsivilkę kostiumus iškilmingai žingsniuodavo iki kaimo pakraščio.“

Laužai (angl. bonfires), galima sakyti, buvo tikra kaulų ugnis (angl. bonefires). Joje „kunigai aukodavo gyvūnus, dažnai ir žmones, siekdami pamaloninti saulės dievą“ (The Tampa Tribune). „Stebėdami, kaip aukos miršta, druidai mėgindavo įžvelgti pranašiškus ateities ženklus“ (Beaumont Enterprise).

„Pokštas ar saldainis“. „Druidų apeiginius šūkius galima palyginti su šiais laikais tariamu posakiu „pokštas ar saldainis“ (Central Coast Parent).

Siaubo istorijos. „Kruvini druidų ritualai yra gyvi jaunuolių pasakojimuose apie vaiduoklius ir dvasias. [...] Helovino vakarėliai ir tradicija pasakoti siaubo istorijas irgi atėjo iš druidų laikų, kai buvo tikima, kad dvasių yra visur“ (The Tampa Tribune).

Net ir žinodami visų šių švenčių kilmę, kai kurie nemato reikalo drausti vaikams jose dalyvauti. Juk ką vaikai žino apie senovėje garbintus Saturną, Astartę ar Samhainą? Vis dėlto kai kurie šį tą apie juos žino ir nenori turėti su jais nieko bendro.

[Iliustracijos]

Mitra

Toras

[Šaltinių nuorodos]

Mitra: Musée du Louvre, Paris

Toras: The Age of Fable by T. Bulfinch, 1898

[Iliustracija]

Astartė

[Iliustracija šaltinis]

Kaukolė: U.S. Forest Service photo