Velykos ar Minėjimas — ką tu turėtum švęsti?

KAI balandžio 7-ąją aušra savo raudoniu nušvies horizontą, milijonai žmonių sveikins savo švenčiausią metų dieną — Velykas. Vienu metu taip buvo vadinamas 120 dienų trukdavęs švenčių ir pasninkavimo laikotarpis, kuris prasidėdavo švente, vadinama Septuagesima, ir baigdavosi vadinamąja Trejybės diena. Šiandien šis pavadinimas taikomas vienai Jėzaus prisikėlimo paminėjimo dienai — Velykų sekmadieniui.

Tačiau prieš tai, vieną tos pačios savaitės vakarą, milijonai kitų žmonių sueis švęsti Kristaus mirties Minėjimo, taip pat vadinamo Viešpaties vakariene. Tai šventė, įsteigta paties Jėzaus paskutinę naktį, kurią jis buvo žemėje. Tąnakt jis pasakė savo mokiniams: „Tai darykite mano atminimui“ (Luko 22:19).

Ką tu turėtum švęsti?

Velykų kilmė

Daugelyje kalbų žodžio Velykos ekvivalentas atitinka anglišką žodį Easter, bet jo nėra Biblijoje. Knygoje Medieval Holidays and Festivals (Viduramžių šventės) sakoma, kad ši „šventė pavadinta pagonių aušros ir pavasario deivės Eos [angl. Eostre] vardu“. O kas buvo ta deivė? „Eos, pagal legendą, buvo atidariusioji Valhalos duris ir įleidusioji Balderą, vadinamą Baltuoju dievu dėl jo tyrumo ir Saulės dievu dėl to, kad iš jo kaktos sklido šviesa žmonijai“, — atsakoma The American Book of Days (Amerikos šventės ir sukaktys). Joje priduriama: „Nėra abejonių, kad Bažnyčia savo istorijos pradžioje perėmė senus pagoniškus papročius ir suteikė jiems krikščionišką reikšmę. Kadangi Eos šventė buvo gyvenimo atgijimo pavasarį iškilmės, ją buvo lengva padaryti Jėzaus, kurio evangeliją bažnyčios skelbė, prisikėlimo iš numirusių švente.“

Tai paaiškina, kaip tam tikrose šalyse atsirado tokie Velykų atributai kaip Velykų kiaušiniai, Velykų triušis ir karštos bandelės su kryžiumi. Apie paprotį kepti karštas bandeles, kurių „žvilgančiuose ruduose paviršiuose... įžymėtas kryžius“, knygoje Easter and Its Customs (Velykos ir jų papročiai) sakoma: „Kryžius buvo pagoniškas simbolis daug laiko prieš tai, kai jis įgijo amžiną reikšmę dėl pirmojo Didžiojo penktadienio įvykių, o duona ir pyragaičiai kartais būdavo juo žymimi ikikrikščioniškaisiais laikais.“

Raštuose mes visiškai nerandame paminėtų šių dalykų ir nėra jokių įrodymų, kad pirmieji Jėzaus mokiniai kiek nors tikėjo jais. Iš tikrųjų apaštalas Petras mums nurodė ‛trokšti dvasinio, neatmiešto pieno, kad nuo jo augtumėme išganymui’ (1 Petro 2:2). Tad kodėl krikščionijos bažnyčios perkėlė tokius akivaizdžiai pagoniškus simbolius į savo įsitikinimus ir papročius?

Knygoje Curiosities of Popular Customs (Populiarių papročių keistenybės) atsakoma: „Nekintama ankstyvosios Bažnyčios taktika buvo suteikti krikščionišką reikšmę toms išlikusioms pagoniškoms ceremonijoms, kurių neįmanoma buvo pašalinti. Velykų atveju pakeisti buvo ypač lengva. Džiaugsmas dėl fizinės saulės pakilimo ir gamtos pabudimo iš žiemos miego tapo džiaugsmu dėl teisingumo Saulės patekėjimo — Kristaus prisikėlimo iš kapo. Kai kurios pagoniškos apeigos, kurios būdavo atliekamos apie gegužės pirmąją, taip pat buvo pakeistos, kad atitiktų Velykų šventę.“ Užuot atsisakę populiarių pagoniškų papročių ir magiškų ritualų, religiniai vadovai pateisino juos ir suteikė jiems „krikščionišką reikšmę“.

‛Bet ar tai blogai?’ — galbūt galvoji tu. Kai kurie mano, kad ne. „Kai religija, tokia kaip krikščionybė, ateina į tautą iš svetur, ji perima ir ‛pašventina’ kai kuriuos liaudies papročius, kilusius iš senesnių religijų, — pasakė Episkopalinės bažnyčios kapelionas Alanas V. Vatsas savo knygoje Easter—Its Story and Meaning (Velykos — jų istorija ir reikšmė). — Ji išsirenka ir įpina į liturgijas liaudies apeigas, kurios, atrodo, nurodo tuos pačius amžinus principus, kokių moko Bažnyčia.“ Daugeliui faktas, kad jų bažnyčia priėmė tas apeigas ir laiko jas šventomis, yra pakankama priežastis pritarti joms. Bet ignoruojami svarbūs klausimai. Ką Dievas mano apie tuos papročius? Ar jis yra davęs mums kokius nors vadovavimosi principus šiuo klausimu?

Suvokti Dievo požiūrį

„Velykų diena, mūsų Viešpaties Prisikėlimo šventė, yra didžiausia iš visų krikščionių Bažnyčios švenčių“, — pasakė Kristina Houl savo knygoje Easter and Its Customs. Kiti rašytojai sutinka. „Joks metų šventadienis arba šventė krikščionių gyvenime negali prilygti svarbumu Velykų sekmadieniui“, — pažymėjo Robertas Dž. Majersas knygoje Celebrations (Šventės). Tačiau dėl to iškyla keli klausimai. Jeigu švęsti Velykas taip svarbu, kodėl Biblijoje nėra konkretaus nurodymo daryti tai? Ar joje yra koks nors pranešimas, kad pirmieji Jėzaus mokiniai šventė Velykų sekmadienį?

Biblijoje nėra praleisti nurodymai dėl to, kas turi ir kas neturi būti švenčiama. Dievas labai konkrečiai išdėstė tai senovės Izraelio tautai ir, kaip pažymėta anksčiau, krikščionims buvo aiškiai nurodyta švęsti Kristaus mirties Minėjimą (1 Korintiečiams 11:23-26; Kolosiečiams 2:16, 17). Senojo leidimo The Encyclopædia Britannica mums sako: „Naujajame Testamente arba Apaštališkųjų tėvų raštuose nėra jokio nurodymo, kad buvo švenčiama Velykų šventė. Idėja, kad tam tikros dienos yra šventos, neegzistavo pirmiesiems krikščionims. ... Nei Viešpats, nei jo apaštalai nereikalavo švęsti šios ar kokios nors kitos šventės.“

Kai kurie mano, kad tokių švenčių džiaugsmingumas ir laimė, kurią jos teikia, pakankamai pateisina jų laikymąsi. Tačiau mes galime pasimokyti iš atvejo, kai izraelitai perėmė egiptiečių religinį paprotį ir pavadino jį „švente Jehovai“. Jie taip pat „susėdo valgyti ir gerti“ ir „atsikėlė žaisti“. Bet jų veiksmai didžiai užrūstino Jehovą Dievą, ir jis skaudžiai nubaudė juos (Išėjimo 32:1-4; 32:5, NW; 32:6-10, 25-28, 35).

Dievo Žodis yra labai aiškus. Negali būti nieko bendra tarp teisingų įsitikinimų „šviesos“ ir Šėtono pasaulio „tamsos“, negalima „gretinti“ Kristaus ir pagoniško garbinimo. Mums liepiama: „Todėl: ‛Išeikite iš jų ir atsiskirkite, — sako Viešpats, — ir nelieskite netyrų daiktų. Tuomet aš jus priimsiu’“ (2 Korintiečiams 6:14-18).

Kadangi Biblijoje krikščionims nurodyta švęsti ne Velykas, o Minėjimą, to turi būti laikomasi. Tad kaip mes galime jį deramai švęsti?

[Iliustracija 5 puslapyje]

Izraelitų „šventė Jehovai“ didžiai užrūstino Dievą

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 2 puslapyje]

Viršelyje: M. Thonig/H. Armstrong Roberts