Laimėjau savo vyrą „be žodžių“

Gimiau 1952 metais Rumunijoje. Mano mama buvo krikštyta Jehovos liudytoja, tačiau laikui bėgant nuo bendruomenės atitolo ir sueigų mes nelankėme. Kadangi Rumunijoje tuo metu veikė komunistinis režimas, Jehovos liudytojų veikla ir literatūra buvo uždrausta. Taigi pirmus 36 savo gyvenimo metus nežinojau nei kas yra Jehova, nei kas rašoma Biblijoje. Bet 1988-aisiais viskas pasikeitė.

Pasiūlymas, kurio negalėjau atsisakyti

Su vyru gyvenome Satu Marės mieste. Vieną dieną pas mus atvyko mano mama. Ji man pasakė: „Einu aplankyti tavo tetos. Gal norėtum kartu? Paskui nuvažiuotume apsipirkti.“ Jokių didelių reikalų neturėjau, taigi sutikau.

Užeinam pas tetą, o ten – kokie dešimt žmonių susirinkę į Jehovos liudytojų sueigą. Tuo metu sužinojau, kad mano mama vėl yra veikli skelbėja. Ir ne šiaip veikli, bet labai uoli skelbėja. Tai, ką tą rytą sueigoje išgirdau, man padarė neišdildomą įspūdį.

Sueigai pasibaigus, prie manęs priėjo vedėjas. „Aš Janošas, – prisistatė jis. – Pastebėjau, kad atidžiai klauseisi programos. Ar patiko sueiga?“ Pasakiau, kad niekada nebuvau buvusi tokiame susirinkime ir kad norėčiau sugrįžti. „Gal norėtum studijuoti Bibliją?“ – paklausė jis. Tai buvo pasiūlymas, kurio tiesiog negalėjau atsisakyti. Jaučiausi taip, tarsi pats Dievas būtų suvedęs mane su šiais žmonėmis.

Kitą dieną Janošas supažindino mane su Ida ir aš pradėjau su ja studijuoti Bibliją. Nerimavau, kaip reaguos Ištvanas sužinojęs, kad bendrauju su Jehovos liudytojais. Kelis kartus bandžiau jam papasakoti, ko mokausi, bet jis nenorėjo klausytis. Buvo aišku viena: mano naujas užsiėmimas Ištvanui nepatinka.

Vis dėlto aš ir toliau studijavau Bibliją ir 1989-ųjų rugpjūtį pasikrikštijau. Po keturių mėnesių Rumunijoje įvyko didžiulės permainos: komunistinis režimas žlugo, o režimo lyderiui buvo įvykdyta mirties bausmė.

Priešiškumas auga

Subyrėjus režimui, Jehovos liudytojai pagaliau gavo daugiau laisvės – galėjome nevaržomai rinktis į sambūrius ir užsiimti evangelizacijos darbu. Tačiau man ši laisvė atnešė dar daugiau sunkumų. Ištvanas man sakydavo: „Tikėk kuo tik nori, bet per namus tu man nevaikščiosi!“

Žinoma, nustoti skelbti gerosios naujienos aš neketinau (Apaštalų darbų 4:20). Bet stengiausi būti kiek įmanoma atsargesnė. Vis dėlto vieną dieną Ištvano draugai pamatė mane liudijant po namus ir viską jam papasakojo. Kai grįžau namo, jis ėmė šaukti: „Tu darai gėdą man ir visai mūsų šeimai!“ Jis prikišo peilį man prie gerklės ir pagrasino nužudyti, jei nesiliausiu skelbusi.

Bandžiau ramiai su Ištvanu pasikalbėti, patikinau, kad jį myliu. Ir kuriam laikui jis atvėso. Tačiau kai vėliau atsisakiau dalyvauti vienos artimos mūsų giminaitės vestuvėse bažnyčioje, mano vyras vėl prasprogo ir ėmė visaip mane įžeidinėti.

Tokioje įtampoje gyvenau 13 metų. Per tą laikotarpį Ištvanas ne sykį grasino skyrybomis. Kartais jis užrakindavo duris ir neįleisdavo manęs namo. Būdavo ir taip, kad liepdavo man susidėti daiktus ir išeiti.

Tokiais nelengvais momentais jėgų man teikė malda. Prašydavau Jehovos, kad padėtų išlikti ramiai, ir visada jausdavau, kaip jis į maldas atsako (Psalmyno 55:22). Mane taip pat labai palaikė bendruomenė. Tiek vyresnieji, tiek dvasiškai brandžios sesės ragino mane nepasiduoti. Jie vis primindavo žodžius iš 1 Petro 3:1, kur rašoma, kad jei žmona lieka tvirta ir ištikima Jehovai, ji gali laimėti savo vyrą „be žodžių“. Taip ir atsitiko.

Įvyksta lūžis

2001 metais Ištvaną ištiko insultas, po kurio jis nebegalėjo vaikščioti. Mėnesį jis praleido ligoninėje, po to dar kelias savaites reabilitacijoje. Visą tą laikotarpį aš buvau šalia: maitinau jį, bendravau su juo, rūpinausi, kad jam nieko netrūktų.

Ištvaną dažnai aplankydavo broliai ir sesės iš bendruomenės. Jis savo akimis pamatė, kokia stipri yra krikščioniška meilė. Daug bendratikių padėdavo mums apsitvarkyti namuose, vyresnieji visada buvo pasiruošę paguosti ir pastiprinti.

Brolių ir sesių dėmesys Ištvaną labai sujaudino. Jam buvo gėda dėl to, kaip su manimi elgėsi. Be to, jis liko nusivylęs savo draugais, nes nė vienas nepasivargino jo aplankyti. Taigi vos išleistas iš ligoninės, Ištvanas pasakė: „Noriu studijuoti Bibliją ir tapti Jehovos liudytoju.“ Buvau tokia laiminga, kad tiesiog negalėjau sulaikyti ašarų!

2005-ųjų gegužę Ištvanas pasikrikštijo. Kadangi jis negalėjo paeiti, broliai įsodino jį į vežimėlį, nuvežė prie baseino, atsargiai įkėlė į vandenį ir pakrikštijo. Ištvanas tapo uoliu gerosios naujienos skelbėju. Iki pat šiol prisimenu dienas, kai mudu kartu dalyvaudavome tarnyboje. Tik įsivaizduokit: kadaise aršus tiesos priešininkas dabar drauge su manimi entuziastingai pasakojo kitiems apie Dievą!

Ištvanas visa širdimi pamilo Jehovą. Jam labai patiko tyrinėti Bibliją ir mintinai mokytis eilutes. Vėliau tas mintis iš Dievo Žodžio jis aptarinėdavo su bendruomenės broliais ir sesėmis. Jis labai laukdavo tokių pokalbių, nes šitaip galėdavo pastiprinti kitų tikėjimą.

Deja, Ištvano sveikata vis blogėjo. Jis patyrė dar keletą nedidelių insultų, po kurių nebegalėjo kalbėti ir buvo prikaustytas prie lovos. Tačiau mano vyro tai nesugniuždė. Jis ir toliau pagal savo galimybes skaitė ir studijavo Bibliją. Be to, nenustojo bendrauti su draugais. Tam jis naudojosi specialiu elektroniniu įrenginiu. Kai broliai ir sesės Ištvaną aplankydavo, jis pasidalindavo su jais padrąsinančiomis mintimis. Vienas brolis pasakė: „Taip gera pabendrauti su Ištvanu. Kaskart namo grįžtu atsigavęs ir pasistiprinęs.“

Labai liūdna, bet 2015-ųjų gruodį Ištvanas mirė. Jo netektis sukėlė man be galo daug skausmo. Tačiau turiu pripažinti, kad drauge atėjo ir ramybė. Taip sakau todėl, kad Ištvanas mirė būdamas Jehovos draugu. Esu labai laiminga žinodama, kad tiek Ištvanas, tiek mano mama dabar yra Jehovos atmintyje. Su nekantrumu laukiu naujojo pasaulio, kai vėl galėsiu juos pamatyti ir stipriai apkabinti.

Nuo tada, kai mama mane nusivedė pas tetą, praėjo jau daugiau kaip 35 metai, bet tos dienos niekada neužmiršiu. Dabar man jau 70 suvirš, tarnauju pioniere. Manau, tai geriausias būdas atsidėkoti Jehovai už visa, ką dėl manęs yra padaręs (Psalmyno 116:12). Kai teko patirti vyro priešiškumą, Jehova padėjo man likti ramiai ir toliau ištikimai jam tarnauti. Per gyvenimą supratau, kad net ir pačios blogiausios aplinkybės gali pasikeisti. Ir nors to net nesitikėjau, man pavyko „be žodžių“ laimėti savo vyrą.