Kaip Jehovos liudytojai elgiasi su tais, kurie anksčiau priklausė jų religijai?

Mes stengiamės su visais žmonėmis elgtis maloniai, pagarbiai ir daryti jiems gera. Jeigu kuris nors Jehovos liudytojas nebėra toks aktyvus bendruomenės veikloje kaip anksčiau arba jeigu jis apskritai nustoja joje dalyvauti, ieškome būdų, kaip parodyti jam dėmesį, patikiname jį, kad mylime, taip pat stengiamės padėti jam atgaivinti savo tikėjimą (Luko 15:4–7).

Deja, kartais Jehovos liudytojas padaro ką nors, už ką gali būti iš bendruomenės pašalintas (1 Korintiečiams 5:13). Tačiau mes nenorime, kad taip nutiktų, todėl stengiamės jam padėti. O jei žmogus ir būtų pašalintas iš bendruomenės, ir toliau elgiamės su juo maloniai ir pagarbiai – taip, kaip mus moko Biblija (Morkaus 12:31; 1 Petro 2:17).

Dėl ko asmuo gali būti pašalintas iš bendruomenės?

Biblijoje aiškiai pasakyta, kad jei krikščionis sunkiai nusideda ir keistis neketina, jis turi būti pašalintas iš bendruomenėsa (1 Korintiečiams 5:11–13). Tarp sunkių nuodėmių, už kurias asmuo gali būti pašalintas, yra svetimavimas, arba santuokinė neištikimybė, girtavimas, žmogžudystė, smurtas šeimoje, vagystė (1 Korintiečiams 6:9, 10; Galatams 5:19–21; 1 Timotiejui 1:9, 10).

Jei asmuo padaro sunkią nuodėmę, tai nereiškia, kad iš bendruomenės jis yra pašalinamas automatiškai. Pirmiausia bendruomenės vyresniejib stengiasi tokiam žmogui padėti pakeisti savo mąstymą ir elgesį (Romiečiams 2:4). Jie stengiasi paliesti jo širdį elgdamiesi su juo romiai ir maloniai (Galatams 6:1). Neretai toks vyresniųjų elgesys nusidėjusį žmogų paskatina susiprotėti, gailėtis dėl to, ką padarė, ir keistis (2 Timotiejui 2:24–26). Tačiau jeigu jis, nepaisant visų pastangų jam padėti, toliau laužo Dievo nustatytas moralės normas ir neatgailauja, nelieka nieko kito, kaip pašalinti jį iš bendruomenės. Tokiu atveju vyresnieji bendruomenei praneša, kad tas žmogus nebėra Jehovos liudytojas.

Kodėl sunkiai nusidėjusį ir neketinantį keistis asmenį reikia pašalinti iš bendruomenės? Viena, taip parodoma pagarba Dievo nustatytoms moralės normoms, be to, bendruomenė apsaugoma nuo žalingos to asmens įtakos (1 Korintiečiams 5:6; 15:33; 1 Petro 1:16). Antra, pašalinimas iš bendruomenės gali paskatinti žmogų susiprotėti ir imtis reikiamų pokyčių (Hebrajams 12:11).

Kaip Jehovos liudytojai elgiasi su asmenimis, pašalintais iš bendruomenės?

Biblijoje krikščionims prisakyta nustoti bendrauti su tuo, kuris buvo pašalintas iš bendruomenės, ir, pasak apaštalo Pauliaus, netgi nevalgyti su juo (1 Korintiečiams 5:11). Taigi su asmenimis, pašalintais iš bendruomenės, nesibičiuliaujame. Tačiau tai nereiškia, kad juos ignoruojame – elgiamės su jais pagarbiai. Jie kviečiami ateiti į mūsų sueigas, ir jeigu ateitų, kai kurie iš mūsų galbūt nuspręs su jais pasisveikinti.c Taip pat tie asmenys gali kreiptis į bendruomenės vyresniuosius dvasinės pagalbos.

O kaip tada, jei pašalinto asmens sutuoktinis ir vaikai yra Jehovos liudytojai? Kaip jie su juo elgiasi? Nors religinis ryšys su pašalintuoju nutrūksta, jie visi tebėra susaistyti šeimos ryšiu. Kadangi gyvena po vienu stogu, jie toliau vienas kitu rūpinasi, įprastas šeimos gyvenimas nesikeičia.

Asmuo, pašalintas iš bendruomenės, gali paprašyti vyresniųjų jį aplankyti. Per tokius apsilankymus jie aptaria jam aktualius Biblijos pamokymus ir su meile paragina atgailauti ir grįžti pas Dievą (Zacharijo 1:3). Jei asmuo nustoja daryti nuodėmę ir parodo nuoširdų norą gyventi pagal krikščioniškas moralės normas, jis vėl gali būti priimtas į bendruomenę. Bendratikiai, kaip rašoma Biblijoje, mielai jam atleis ir jį paguos – seks pirmojo amžiaus Korinto krikščionių pavyzdžiu (2 Korintiečiams 2:6–8).

Ką sako tie, kurie sugrįžo į bendruomenę?

Štai ką sako keli Jehovos liudytojai, kurie buvo pašalinti iš bendruomenės, bet po kurio laiko sugrįžo pas Dievą.

„Praėjo keli dešimtmečiai nuo tada, kai buvau pašalinta iš bendruomenės. Nusprendusi grįžti nerimavau, kad vyresnieji norės žinoti viską, ką per tuos metus padariau, bet jie tepasakė: „Svarbu ne ką padarei, o ką ketini daryti.“ Po tokių žodžių man labai palengvėjo“ (Marija, Jungtinės Valstijos).

„Bendruomenė laukė, kada sugrįšiu. Jaučiausi reikalingas. Brolių ir sesių dėka patikėjau, kad man atleista ir kad galiu judėti pirmyn. Vyresnieji padėjo man atgauti dvasinę sveikatą. Jie buvo šalia ir mane guodė. Jų dėka supratau, kad Jehova tebemyli mane ir kad tebesu jam brangus“ (Malkomas, Siera Leonė).

„Jehova savo tarnus myli ir jam rūpi, kad jo organizacija būtų moraliai švari. Tuo džiaugiuosi. Kai kam, žiūrint iš šono, pašalinimas iš bendruomenės gali atrodyti griežta priemonė, bet iš tiesų ji yra būtina, tai meilės išraiška. Dėkoju dangiškajam Tėvui, kad jis toks atlaidus ir kupinas meilės“ (Sandi, Jungtinės Valstijos).