Ar dera religijai kištis į politiką?

Daugybė religingų, krikščionimis save laikančių žmonių, įskaitant ir dvasininkus, aktyviai dalyvauja politikoje. Vieni remia kurį nors politinį veikėją ar partiją, kad būtų apgintos jų propaguojamos religinės ir dorovinės vertybės. Kiti patys veržiasi į politinius postus. Politikai irgi neretai deklaruoja savo religines pažiūras norėdami pelnyti tikinčių žmonių paramą. Krikščioniškiems tikėjimams kai kuriose šalyse net suteikiamas valstybinės religijos statusas.

Kaip manote, ar krikščioniui dera dalyvauti politikoje? Pažiūrėkime, kaip elgėsi Kristus, krikščionybės įkūrėjas. Savo mokiniams jis sakė: „Parodžiau jums pavyzdį, kad darytumėte, kaip aš jums dariau“ (Jono 13:15). Taigi, kokios pozicijos šiuo klausimu laikėsi Jėzus Kristus?

Ar Jėzus kišosi į politinius reikalus?

Trumpai tariant – ne. Su politika Jėzus neturėjo nieko bendra.

Jėzus atsisakė galimybės būti valdžioje. Sykį Šėtonas pasiūlė Jėzui „visas pasaulio karalystes“, tačiau šis būti pasaulio valdovu nesutiko (Mato 4:8–10).a Kitą kartą į politiką Jėzų mėgino įtraukti žmonės, nes matė, kad jis turi visas geram lyderiui būdingas savybes. Ką tada darė Jėzus? Biblijoje skaitome: „Jėzus žinojo, kad jie ketina atėję pačiupti jį ir paskelbti karaliumi, todėl vėl pasitraukė ir vienas užlipo ant kalno“ (Jono 6:15). Žmonių spaudimui Jėzus nepasidavė ir eiti į politiką atsisakė.

Jėzus nepalaikė nė vienos pusės. Jėzaus laikais Romos valdžia buvo uždėjusi žmonėms didelius mokesčius ir dauguma žydų tuo piktinosi. Kartą pas Jėzų atėjusi grupelė žmonių jo paklausė: „Valia mokėti Cezariui asmens mokestį ar ne?“ Jie bandė Jėzų išprovokuoti – norėjo, kad jis pasisakytų, kurią pusę palaiko. Tačiau Jėzus nesileido į diskusijas ir neėmė aiškinti, teisingi romėnų uždėti mokesčiai ar ne. Jis tepasakė: „Kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo – Dievui“ (Morkaus 12:13–17). Nors Jėzus nesikišo į politinius reikalus, jis pasakė, kad mokesčius, kurių reikalauja Romos valdžia, mokėti reikia. Sykiu davė suprasti, kad klusnumas valdžiai turi ribas – yra dalykų, kurie priklauso tik Dievui, pavyzdžiui, tik jį vienintelį turime garbinti ir tik jam vienam turime būti besąlygiškai atsidavę (Mato 4:10; 22:37, 38).

Jėzus palaikė vienintelę valdžią – Dievo Karalystę (Luko 4:43). Jėzus nedalyvavo politikoje, nes žinojo, kad tik Dievo Karalystė – ne žmonių valdžios – išspręs visas pasaulio problemas (Mato 6:10). Taip pat žinojo, kad vieną dieną žmonių valdžios bus pašalintos ir pakeistos Dievo valdžia (Danieliaus 2:44).

Ar pirmojo amžiaus krikščionys dalyvavo politiniame gyvenime?

Ne, nedalyvavo. Jėzus savo sekėjams buvo pasakęs: „Jūs pasauliui nepriklausote“ (Jono 15:19). Taigi pirmieji krikščionys, kaip ir jų mokytojas, su politika nenorėjo turėti nieko bendra (Jono 17:16; 18:36). Jie verčiau susitelkė į darbą, kurį jiems pavedė Jėzus – mokyti žmones apie Dievo Karalystę (Mato 28:18–20; Apaštalų darbų 10:42).

Nors pirmiesiems krikščionims labiausiai rūpėjo įtikti Dievui, jie žinojo, kad turi gerbti ir šalies valdžią (Apaštalų darbų 5:29; 1 Petro 2:13, 17). Taigi krikščionys laikėsi įstatymų ir mokėjo mokesčius (Romiečiams 13:1, 7). Į pačią politiką jie nesikišo, tačiau naudojosi teisine apsauga ir kitomis valstybės teikiamomis paslaugomis (Apaštalų darbų 25:10, 11; Filipiečiams 1:7).

Kokios pozicijos laikosi Jehovos liudytojai?

Skaitydami Bibliją aiškiai matome, kad nei Jėzus, nei jo mokiniai politikoje nedalyvavo. Todėl ir šių dienų Jėzaus sekėjai – Jehovos liudytojai – į politiką nesikiša. Kaip ir pirmieji krikščionys, jie yra susitelkę į Kristaus jiems pavestą darbą – skelbti „gerąją naujieną apie Karalystę“ (Mato 24:14).