Jie noriai atsiliepė į kvietimą. Bulgarija

Jehovos liudytojams Bulgarijoje darbo tikrai netrūksta – jie su užsidegimu moko žmones tiesos apie Dievą. Kad padėtų tenykščiams bendratikiams, nuo 2000 metų į Bulgariją persikėlė šimtai liudytojų iš kitų šalių. Su kokiais sunkumais jiems teko susidurti? Kuo jie džiaugiasi? Štai keletas istorijų iš pirmų lūpų.

Pirmiausia – tikslas

„Visada turėjome tikslą tarnauti kokioje nors užsienio šalyje, kur reikia pagalbos, – pasakoja Darenas iš Anglijos. – Po vestuvių mudu su Don persikėlėme į Londoną, nes gerąją naujieną norėjome skelbti rusakalbiams. Paskui kelis kartus buvome susiplanavę kelionę į kitą šalį, tačiau dėl įvairių priežasčių planus teko atšaukti. Jei ne vienas artimas mūsų draugas, savo svajonę, ko gero, būtume palaidoję. Jis atkreipė dėmesį, kad mūsų aplinkybės jau pasikeitė ir pasiekti savo tikslą tikrai galime.“ Darenas ir Don pradėjo domėtis, kuriose šalyse reikia daugiau skelbėjų, ir nusprendė, kad realiausias variantas jiems yra Bulgarija. Taigi 2011-aisiais jie ten ir persikėlė.

Broliai ir sesės, kurie persikraustė tarnauti kitur, dažnai tiesiog švyti iš džiaugsmo. O tai užkrečia net ir tuos, kas tokio tikslo niekada nebuvo išsikėlę. Džada, kuri su vyru Luka gyveno Italijoje, pasakoja: „Teko susipažinti su keletu uolių sesių, kurios tarnauja Pietų Amerikoje ir Afrikoje. Džiugi jų dvasia ir įdomūs tarnybos atvejai įkvėpė mane permąstyti savo dvasinius tikslus ir išsikelti naujų.“

Tomašas ir Veronika su dviem vaikais Klara ir Matiju 2015 metais į Bulgariją persikėlė iš Čekijos. Tomašas prisimena: „Matėm, kokie laimingi yra broliai ir sesės, kurie išvyko tarnauti į užsienį. Tokį sprendimą priėmė ir kai kurie mūsų giminaičiai. Mes irgi norėjome patirti tiek džiaugsmo, tad šeimoje vis pasvarstydavome, ką galėtume daryti.“ Šiuo metu Tomašo šeima džiugiai tarnauja Montanos mieste.

Linda, dar viena sesė, kuri persikėlė į Bulgariją, sako: „Prieš kurį laiką, kai buvau Ekvadore, susipažinau su bendratikiais, kurie atvyko ten skelbti gerosios naujienos. Tada pradėjau mąstyti, gal ir aš kada galėčiau tarnauti ten, kur didesnis skelbėjų poreikis.“ Peteris ir Nadia iš Suomijos pasakoja, kas juos paskatino persikelti į Bulgariją: „Mūsų bendruomenėje nemažai skelbėjų buvo išbandę tarnybą kitoje šalyje. Apie tuos metus jie visada kalbėdavo labai entuziastingai, sakydavo, kad tai patys geriausi metai jų gyvenime.“

Geras planavimas

Tiems, kurie nori persikelti tarnauti svetur, būtinas geras planavimas (Luko 14:28–30). Nelė iš Belgijos dalijasi savo patirtimi: „Kai pradėjau rimčiau svarstyti apie tarnybą kitoje šalyje, daug meldžiausi ir mūsų leidiniuose ieškojau aktualių straipsnių. Persikėlimui norėjau kuo geriau pasiruošti.“

Kristianas ir Irmina Bulgarijoje gyvena jau devynerius suvirš metų. Prieš atvykdami, savo gimtojoje šalyje Lenkijoje jie tarnavo bulgarų kalbos grupėje. Broliai ir sesės palaikė jų iniciatyvą ir padėjo išmokti bulgarų kalbą. Kristianas su Irmina sako: „Nuostabu matyti, kaip Jehova pasirūpina tais, kurie stengiasi tarnyboje nuveikti daugiau. Jeigu turi tokią nuostatą: „Štai aš! Siųsk mane!“, tada Jehova padės tau įveikti kliūtis, kurios iš pradžių atrodė neįveikiamos“ (Izaijo 6:8).

Kad pasiruoštų tarnybai užsienyje ir tam sutaupytų pinigų, Ritas ir Kornelija, pora iš Šveicarijos, nusprendė supaprastinti savo gyvenimą. Jie pasakoja, ką darė toliau: „Savaitei nuvykome į Bulgariją – norėjome pasižiūrėti, kokia tai šalis. Ten tarnaujančių misionierių pora davė mums praktiškų patarimų. Stengėmės juos pritaikyti ir po metų Bulgarija tapo naujais mūsų namais.“ Ritas ir Kornelija šioje šalyje gyvena jau daugiau kaip 20 metų.

Sunkumai

Persikrausčius į kitą šalį tenka prisitaikyti prie naujų gyvenimo aplinkybių ir kartais tai nėra lengva (Apaštalų darbų 16:9, 10; 1 Korintiečiams 9:19–23). Daugeliui bene didžiausias iššūkis yra nauja kalba. Anksčiau minėtas Luka sako: „Savo šalyje mes su žmona per sueigas pasisakydavome savais žodžiais. O atvykus į Bulgariją kurį laiką buvo labai sunku paruošti net vieną paprastą komentarą. Atsakinėjome lyg maži vaikai. Nors, tiesą sakant, vietiniai vaikai atsakinėjo daug geriau negu mes.“

Ravilis iš Vokietijos prisimena, kaip mokėsi naujos kalbos: „Tai buvo varginantis procesas. Bet supratau, kaip svarbu nesusireikšminti ir mokėti iš savęs pasijuokti, kai padarai klaidą. Stengiuosi laikytis tokio požiūrio: nauji iššūkiai tarnybai netrukdo, jie yra neatsiejama tarnybos dalis.“

Anksčiau minėta Linda pasakoja: „Kalbos nėra mano arkliukas, be to, bulgarų kalba gana sudėtinga. Todėl ne kartą norėjau viską mesti. Kai negali žmonėms nieko pasakyti ir nesupranti, ką jie tau sako, jautiesi labai vienišas. Iš pradžių, kad likčiau dvasiškai stipri, viską studijavau švedų kalba. Laikui bėgant, su brangių brolių ir sesių pagalba sugebėjau perlipti kalbos barjerą.“

Persikėlusius svetur taip pat neretai užplūsta namų ilgesys – dažnas sako, kad labai pasiilgsta draugų ir artimųjų. „Iš pradžių jaučiausi vieniša, – pasakoja Eva, kuri su vyru Janiu persikraustė į Bulgariją. – Kad įveikčiau slogius jausmus, reguliariai palaikėme ryšį su šeima ir senais draugais, taip pat susiradome naujų draugų ir čia.“

Yra ir kitokių sunkumų. Robertas ir Liana į Bulgariją persikėlė iš Šveicarijos. Jie sako: „Mums sunkiai sekėsi mokytis kalbos ir prisitaikyti prie vietinės kultūros. Ir tikrai nesitikėjome, kad žiemos čia tokios šaltos.“ Vis dėlto teigiama dvasia ir sveikas humoro jausmas padeda šiai šeimai uoliai tarnauti Bulgarijoje jau 14 metų.

Džiaugsmai

Lili nuoširdžiai rekomenduoja paragauti tarnybos svečioje šalyje: „Tai man padėjo pažinti Jehovą taip, kaip turbūt niekad nebūčiau jo pažinusi savo šalyje. Turiu daug progų padėti kitiems, o tai mane suartina su Jehova. Nereikia nė sakyti, kiek džiaugsmo tokia tarnyba teikia.“ Lili vyras Ravilis priduria: „Neįsivaizduoju geresnio gyvenimo. Turiu puikią progą susipažinti su uoliais ir didelę patirtį turinčiais bendratikiais iš įvairių šalių. Kiek daug iš jų išmokau!“

Visi mūsų broliai ir sesės, kurie noriai aukojasi ir atvyko tarnauti į Bulgariją, prisideda prie gerosios naujienos apie Karalystę garsinimo visoje žemėje (Mato 24:14). Kadangi jie nepabijojo žengti šio žingsnio, Jehova, Biblijos žodžiais tariant, suteikė tai, ko trokšta jų širdis, ir padarė sėkmingus visus jų užmojus (Psalmyno 20:1–4).