Ko pasimokome iš gibeoniečių

1–2. Kodėl verta pasigilinti į gibeoniečių istoriją?

EINA 1473 m. p. m. e. Izraelitai pradeda Pažadėtosios žemės užkariavimą ir įspūdingai nugali Jericho ir Ajo miestus. Tada nutinka kai kas netikėto. Atkeliauja grupė žmonių ir tvirtina, kad jie iš tolimo krašto ir nori su Dievo tauta sudaryti taikos sutartį.

² Tie žmonės gibeoniečiai. Šiame epizode jie paminėti pirmąsyk, bet ne paskutinį. Žinome, kad vėliau ilgus amžius jie gyveno tarp izraelitų. Pakalbėkime, ko iš gibeoniečių galime pasimokyti ir ką iš jų istorijos sužinome apie Jehovą.

TIKĖJIMO IR NUOLANKUMO PAMOKA

3. a) Kas buvo gibeoniečiai? b) Kodėl jie nusprendė tartis su izraelitais dėl taikos?

³ Tuo metu, kai izraelitai įžengė į Pažadėtąjį kraštą, gibeoniečiai gyveno gerai įtvirtintame Gibeono mieste. Jie priklausė hivams, vienai iš „septynių [Kanaano] tautų, gausesnių ir galingesnių“ už izraelitus (Įst 7:1). Taigi, vertinant kariniu požiūriu, jie turėjo būti gana stiprūs. Bet skirtingai nei kiti krašto gyventojai, gibeoniečiai suprato, kaip beprasmiška būtų priešintis izraelitams. Jie aiškiai matė, kad Jehova kovoja už savo tautą, ir žinojo apie jo pažadą kanaaniečius iš to krašto išvaryti (Iš 34:11; Joz 9:24). Tad izraelitams užėmus Jerichą ir Ają, gibeoniečiai siuntė į Gilgalą pasiuntinius tartis su Jozue dėl taikos.a

4. a) Kaip gibeoniečiai įtikino izraelitus sudaryti su jais taikos sutartį? (Jozuės 9:​8–13; taip pat žiūrėk iliustraciją.) b) Kas buvo nuspręsta, kai jų gudrybė išaiškėjo?

⁴ Perskaityk Jozuės 9:​8–13. Gibeoniečiai dėjosi tolimos šalies gyventojais ir Jozuei pasakė, kad žino apie Jehovos pergales prieš Egipto faraoną, taip pat amoritų valdovus Sihoną ir Ogą. Jie buvo sumanūs ir neminėjo, kas nutiko Jerichui ir Ajui, mat tokios nesenos pergalės vargu ar galėjo taip greitai pasiekti tą atseit tolimą kraštą. Izraelitų vadai, nepasitarę su Jehova, atvykėliais patikėjo ir sudarė su jais taikos sutartį (Joz 9:​14, 15). Netrukus gibeoniečių gudrybė išaiškėjo, bet izraelitai sutarties laikėsi, nes „buvo jiems prisiekę Jehova“ (Joz 9:​16–19). Jozuė nusprendė, kad gibeoniečiai „bus vergai bendruomenėje – rinks malkas ir neš vandenį Jehovos aukurui“ (Joz 9:27).

5. Kaip gibeoniečiai parodė tikėjimą Jehova?

⁵ Išgirdę apie gibeoniečių susitarimą su izraelitais, penki amoritų karaliai susivienijo pulti Gibeoną. Gibeoniečiai tuojau kreipėsi pagalbos į Jozuę (Joz 10:​3–7). Šis su Izraelio kariais leidosi į žygį ir Dievas buvo su jais. Jis netgi pylė ant amoritų smarkią krušą ir stebuklingai pailgino dieną, kad izraelitai galėtų juos visiškai sutriuškinti (Joz 10:​9–14). Siekdami taikos su izraelitais ir prašydami Jozuės pagalbos, gibeoniečiai parodė tikėjimą Jehova – jo gebėjimu tesėti savo žodį ir juos išvaduoti.

6. Ką apie Jehovą sužinome iš aptarto epizodo?

⁶ Ką šis pasakojimas atskleidžia apie Jehovą? Kad jis yra nuolankus ir gailestingas. Izraelitams Jehova buvo nurodęs: „Išvarykite visus tenykščius gyventojus“ (Sk 33:​51, 52). Vadinasi, neišskyrė ir gibeoniečių. Tačiau pasielgė gailestingai ir paliko juos gyvus. Dievas neatšaukė taikos sutarties, nors izraelitai ją sudarė jo neatsiklausę. Taip pat laimino izraelitų pastangas apginti gibeoniečius nuo užpuolikų (Joz 9:26; 11:19).

7. Kaip galime sekti gibeoniečių tikėjimo ir nuolankumo pavyzdžiu? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

⁷ Kaip galime sekti gibeoniečių pavyzdžiu? Ugdydamiesi tokį pat stiprų tikėjimą Jehova. Apie Dievą žinome daug daugiau nei gibeoniečiai, tad turime dar svaresnių priežasčių juo visiškai pasikliauti (Ps 40:​4, 5). Taip pat būkime nusiteikę Jehovos tarnyboje noriai atlikti ir paprastus darbus (Joz 9:​23, 27). Jaunam broliui Lukui įstrigo į atmintį, kokį nuolankumą parodė vienas vyresnis Betelio šeimos narys, einantis atsakingas pareigas. Jis pasisiūlė naktį sargauti prie statomos Karalystės salės. Lukas sako: „Supratau, kad tikras nuolankumas matomas iš darbų.“ Tad ir mes pasikliaukime Jehova, kai kyla sunkumų, ir nuolankiai atlikime bet kokią teokratinę užduotį.

DĖK VILTIS Į JEHOVĄ

8. Kokį nusikaltimą padarė Saulius?

⁸ Biblijoje pasakojama, kad po keleto šimtmečių karalius Saulius užsimojo prieš gibeoniečius. „Per savo didelį uolumą Izraelio ir Judo labui“ norėjo visus juos išžudyti.b Ir su daugeliu išties susidorojo (2 Sam 21:​2, 5, 6). Kokia baisi neteisybė! Karalius sulaužė seną izraelitų ir gibeoniečių sutartį.

9. Kada Jehova parodė rūstybę dėl žiauraus elgesio su gibeoniečiais?

⁹ Bausmė už šią piktadarystę nebuvo greita. Tik Sauliaus įpėdinio Dovydo laikais Jehova atkreipė į tai savo tautos dėmesį. Jis leido trejus metus krašte siausti badui. Kai Dovydas paklausė, kodėl, Jehova atsakė, kad Saulius ir jo namai žudydami gibeoniečius užsitraukė kraujo kaltę (2 Sam 21:1).

10. Kaip gibeoniečiai parodė pagarbą Dievo Įstatymui? (2 Samuelio 21:​3–6)

¹⁰ Perskaityk 2 Samuelio 21:​3–6. Dovydas pasiteiravo gibeoniečių, kaip būtų galima tą kaltę išpirkti. Ar šie pasinaudojo proga ir pareikalavo piniginės kompensacijos už padarytą nusikaltimą? Ne. Jie teisingai atsakė, kad to „neįmanoma atlyginti nei sidabru, nei auksu“, nes pagal Įstatymą negalima priimti išpirkos už žmogžudystę (Sk 35:​30, 31). Jie taip pat pripažino neturintys teisės savavališkai ką nors bausti mirtimi. Galiausiai Dovydo įsakymu buvo nužudyti septyni Sauliaus namų vyrai, tikriausiai padėję tą genocidą vykdyti. Netrukus Izraelio žemė vėl sulaukė lietaus ir badas liovėsi. Tai liudijo, kad Jehovos akyse už gibeoniečių žudynes buvo atmokėta (2 Sam 21:​9, 10, 14).

11. Ką iš šio pasakojimo sužinome apie Jehovą?

¹¹ Ką iš šio pasakojimo sužinome apie Jehovą? Aiškiai matome, koks jis teisingas (Ps 37:28). Jis nori, kad su visais būtų elgiamasi nešališkai ir kad niekam netektų kęsti diskriminacijos, kokią neretai patiria svetimšaliai ar įvairios mažumos. Atėjus metui, Dievas išvaduos savo tarnus iš visos neteisybės. Taip pat jis tikisi, kad vykdysime visus savo pažadus, lygiai kaip izraelitai turėjo laikytis taikos sutarties su gibeoniečiais (palygink su Amoso 1:9).

12. Kaip galime sekti gibeoniečių pavyzdžiu, jei patiriame neteisybę?

¹² Kaip galime sekti gibeoniečių pavyzdžiu? Net jeigu kas nors iš bendratikių pasielgtų su mumis neteisingai, patikėkime tą reikalą Jehovai. Atminkime, kad atėjus savo nustatytam metui jis ištaisys visas negeroves. Pagalvok, kaip buvo sesei Lorai Frenč. 1926 metais ji pradėjo tarnauti Kanados Betelyje. Bet maždaug po dešimties metų patyrė didelę neteisybę – buvo nepagrįstai apkaltinta, kad susidėjo su atskalūnais, ir pašalinta iš Betelio. Ką Lora darė? Nors jautėsi labai įskaudinta, niekada nesiskundė. Ketverius metus uoliai tarnavo pioniere ir, didžiai savo nuostabai, 1940 metais buvo pakviesta atgal į Betelį. Čia ištikimai tarnavo apie 50 metų, kol baigė žemiškojo gyvenimo kelią. Kaip liudija sesės Frenč pavyzdys, neteisybę įstengsime ištverti, jeigu nepaliausime daryti gera ir sudėsime viltis į Jehovą (Iz 26:​3, 4).

TOLIAU IŠTIKIMAI TARNAUK JEHOVAI

13. Kas buvo „šventyklos tarnai“ ir ką jie darė pasibaigus tremčiai? (Taip pat žiūrėk žodynėlį, „Šventyklos tarnai“.)

¹³ Gibeoniečiai dar kartą Biblijoje pasirodo po 500 metų nuo Dovydo laikų. 537 m. p. m. e. baigėsi 70 metų trukusi tremtis Babilonijoje ir pirmoji žydų grupė kartu su valdytoju Zerubabeliu grįžo į Jeruzalę (Ezr 2:​1, 2, 58). 468 metais grįžo kita grupė, vedama Įstatymo perrašinėtojo Ezros (Ezr 7:​1–7). Šiose palyginti nedidelėse grupėse buvo ir „šventyklos tarnų“ šeimos (Ezr 2:58; 7:7). Dauguma tų šventyklos tarnų tikriausiai buvo gibeoniečiai.

14. Kaip gibeoniečiai parodė ištikimybę Jehovai? (1 Metraščių 9:2 ir išnaša)

¹⁴ Perskaityk 1 Metraščių 9:2 ir išnašą. „Šventyklos tarnai“ vieni pirmųjų grįžo į Izraelį. Tai reikšminga, nes šiam žingsniui ryžosi ne visi tremtiniai. Nemažai jų Babilonijoje buvo prasigyvenę, tad norėdami grįžti į nuniokotą kraštą būtų turėję daug ko atsisakyti. Taigi daugelis nusprendė likti. Bet ištikimiausi tremtiniai, tarp jų ir dalis gibeoniečių palikuonių, troško garbinti Jehovą atstatytoje šventykloje ir nepaisydami sunkumų nutarė grįžti. Gibeoniečiai neturėjo žemės paveldo Izraelyje, bet vis tiek parvyko norėdami toliau tarnauti šventykloje ir netgi padėjo remontuoti Jeruzalės sienas (Neh 3:26).

15. Ką ilgaamžė gibeoniečių istorija liudija apie Jehovą?

¹⁵ Ką iš šio pasakojimo sužinome apie Jehovą? Kad jis labai brangina savo ištikimus tarnus ir visada jais pasirūpina. Daugelį amžių nuo pat izraelitų įžengimo į Pažadėtąjį kraštą Jehova gibeoniečius laimino. Kaip kalbėjom, apgynė juos nuo amoritų. O vėliau, 607 m. p. m. e. leido pergyventi Judo ir Jeruzalės nuniokojimą. Gibeoniečiai ir po tremties uoliai tarnavo Jehovai, talkino levitams šventykloje. Kai kurie tikriausiai ir gyveno netoli šventyklos (Ezr 2:70; Neh 11:21). Kadangi tarnavo šventykloje, jie netgi buvo atleisti nuo visų duoklių, mokesčių ir muitų (Ezr 7:24).

16. Kaip galime sekti gibeoniečių ištikimybės pavyzdžiu?

¹⁶ Kaip galime sekti gibeoniečių pavyzdžiu? Mes irgi trokštame visokeriopai tarnauti Jehovai. Mielai dėl to aukojamės, nes Dievą mylime ir norime jį džiuginti. Tai galima pasakyti ir apie mūsų brolį Alviną iš Filipinų. Jis turėjo gerai apmokamą darbą naftos kompanijoje, bet norėjo daugiau nuveikti dėl Dievo. Kai tik bendruomenę lankydavo rajono prižiūrėtojas, Alvinas pasiimdavo laisvadienių ir skirdavo juos evangelizacijos darbui. Savo troškimą atsidėti tarnybai jis neretai išsakydavo maldose ir praėjus kuriam laikui nutarė išeiti iš naftos kompanijos ir ieškotis darbo, leidžiančio tarnauti pionieriumi. Tai buvo nemenka finansinė auka. Tačiau Alvinas tikslą pasiekė. Pioniere tapo ir jo žmona. Abu drauge jie padėjo 21 asmeniui tapti Jehovos tarnais. Be abejo, Jehova šiai porai labai dėkingas. Tad neabejokime, kad jis vertina pasiaukojamą tarnybą ir visada pasirūpins mūsų materialinėmis reikmėmis (Mt 6:33).

17. Ką sužinojome pasigilinę į gibeoniečių istoriją?

¹⁷ Gilindamiesi į gibeoniečių istoriją aiškiai įžvelgiame kai kurias nuostabias Jehovos savybes. Jis nuolankus, gailestingas, teisingas ir ištikimas. Jehova visada savo atsidavusiems tarnams atlygina. Iš pačių gibeoniečių irgi yra ko pasimokyti. Kaip ir jie, tvirtai tikėkime Jehova ir kliaukimės jo parama kilus išmėginimams. Taip pat būkime nusiteikę nuolankiai atlikti visas teokratines užduotis. O jei patiriame neteisybę, atiduokime tą reikalą į Jehovos rankas, nes jis atėjus metui viską ištaisys. Ir su entuziazmu ištikimai darbuokimės tarnyboje.