Jehova mokė mane nuo jaunumės

Bet neužbėgsiu už akių ir papasakosiu viską nuo pradžios. Gimiau Antrojo pasaulinio karo metais Kalgaryje, Kanadoje. Penktojo dešimtmečio pabaigoje į mūsų duris pasibeldė jaunas pionierius Donaldas Freizeris ir mama priėmė jo pasiūlymą studijuoti Bibliją. Tiesą ji labai vertino, tačiau buvo ligota, todėl bendruomenėje daug nuveikti negalėjo. Vis dėlto 1950-aisiais pasikrikštijo. Deja, nepraėjus nė dvejiems metams, mirė. Tėtis tuo laiku nebuvo liudytojas, bet sutiko, kad mama būtų palaidota kaip priimta pas liudytojus.

Po kelių dienų pagyvenusi pateptoji sesė Alisa pakvietė mane į bendruomenės sueigą. Ji mane jau pažinojo, nes mama, kai tik pajėgdavo nueiti į savaitgalio sueigą, vesdavosi ir mane. Paklausiau tėčio, ar galiu eiti. Jis sutiko ir nutarė pats tąkart nueiti, mat norėjo padėkoti broliui, sakiusiam laidotuvių kalbą. Teokratinės tarnybos mokyklosa ir Tarnybos sueigos programa padarė tėčiui didžiulį įspūdį. Jis buvo baigęs oratorystės kursus ir negalėjo atsižavėti, kaip puikiai broliai kalba nuo scenos. Dėl to nusprendė lankyti šiokiadienio sueigas kas savaitę. Pamažu pradėjo eiti ir į kitas sueigas.

Anuomet Teokratinės tarnybos mokyklos vedėjas iš pradžių pagal sąrašą vardindavo visus į mokyklą įsirašiusius skelbėjus ir kiekvienas atsakydavo: „Esu“. Vieną vakarą pasiprašiau, kad kitoje sueigoje paminėtų ir mano vardą. Brolis mane šiltai pagyrė, bet nepaklausė, ar aš suprantu, ką tai reiškia.

Nė nenumaniau, kad šitaip pasisiūliau sakyti kalbas mokykloje. Aš tik norėjau, kad jis paminėtų mano vardą. Jau kitą savaitę, išgirdęs savo vardą, patenkintas pasakiau: „Esu“. Po sueigos mane daugelis šiltai pagyrė. O jau po kelių savaičių gavau lapelį, apie kurį užsiminiau pasakojimo pradžioje.

Patekau į bėdą. Mokyklos dalyviams reikėdavo paruošti šešių–aštuonių minučių kalbą. Biblijos skaitymo užduoties tada nebūdavo. Tėtis padėjo paruošti kalbą ir liepė repetuoti ją 20 kartų. Kai kalbą pasakiau, gavau vertingų patarimų. Ir nuo tada Jehova mane įvairiopai mokė – per tėtį, gabius bendratikius ir savo organizaciją.

TOLESNIS MOKYMAS

Skelbti mane pirmiausia mokė Alisa. Tomis dienomis buvom skatinami perskaityti pašnekovui tris eilutes iš Biblijos ir tada pasiūlyti knygą. Kai ateidavo mano eilė kalbėti, Alisa prisistatydavo, pradėdavo pokalbį ir paprašydavo manęs perskaityti pirmą eilutę. Toliau pokalbį tęsdavau aš. Perskaitydavau antrą, trečią eilutes ir pasiūlydavau leidinį. Ilgainiui išmokau ir pats pradėti pokalbius. 1954 metų pabaigoje pasikrikštijo tėtis ir tada jau jis ėmėsi mokyti mane skelbimo darbo. Jis visokeriopai mane ugdė ir skiepijo meilę tiesai. Teokratiniuose reikaluose jis buvo labai disciplinuotas. Visada žinojau, ką veiksim sueigų vakarais, taip pat šeštadienio ir sekmadienio rytą.

Mokykloje mokiausi tik vidutiniškai. Tačiau tie 12 metų nenuėjo veltui. Kai kurios įgytos žinios, pavyzdžiui aritmetikos ir anglų kalbos gramatikos, pravertė visą gyvenimą. Įgūdžiai, kuriuos įgijau mokydamasis anglų kalbos ir kūrybinio rašymo, naudingi dabar, tarnaujant Rašymo komitete.

Manęs dažnai teiraujasi, iš kur mano potraukis prie muzikos. Jį paveldėjau iš tėvų. Būdamas septynerių kurį laiką mokiausi skambinti pianinu, bet mokytojai pasirodė, kad nesu gabus, ir ji pasiūlė pamokas nutraukti. Suprantu, kodėl. Tuo metu man išties stigo motyvacijos.

Tačiau po kelių mėnesių tėtis surado kitą mokytoją. Ji mokė mane ne tik pianinu skambinti, bet ir dainuoti. Ir sekėsi kuo puikiausiai. Turėjau patrauklų soprano balsą ir laimėjau keliuose konkursuose. Tikėjausi įgyti muzikinį išsilavinimą, leidžiantį mokyti kitus ir užsidirbti pragyvenimui, kad galėčiau imtis visalaikės tarnybos. Tačiau pamažu supratau, kad norėdamas išlaikyti harmonijos, muzikos istorijos ir kompozicijos egzaminus turėsiu paaukoti mokslams labai daug laiko. Tad juos mečiau ir tapau pionieriumi. Tai buvo 1963 metais.

PIONIERIŠKA TARNYSTĖ

Praėjus metams mane paskyrė specialiuoju pionieriumi į Kapuskei̇̃singo miestą Ontarijo provincijoje. Tarnybos partneris Danielius Skineris buvo daugiau kaip dvigubai vyresnis. Jis padėjo geriau perprasti, kaip veikia krikščionių bendruomenė. Kai suėjo 20, buvau paskirtas į bendruomenės tarnybos komitetą. Taigi, reikėjo daug ko išmokti. Džiaugiuosi, kad šiandien organizacija vėl akcentuoja, kaip svarbu ugdyti jaunus brolius. Kurie stengiasi, tampa gerais Jehovos įrankiais nuo pat jaunystės.

Kapuskeisinge gyvenimas nebuvo lengvas. Žiemą temperatūra nukrisdavo iki 44 laipsnių žemiau nulio. Tiesa, kartais „sušildavo“ net iki minus 33. Mudu su Danieliumi beveik visur eidavome pėsčiomis. Bet ten pat nutiko ir kai kas itin džiugaus. Susipažinau su sese Linda Koul, vėliau tapusia Linda Splein.

Linda buvo uoli skelbėja, ji nuolat turėdavo ką aplankyti. Ši sesė buvo dosni, geraširdė, komunikabili. Lindos mama Goldi irgi ištikimai tarnavo Jehovai. O tėtis Alenas iš pradžių buvo labai priešiškas tiesai. Tačiau Goldi vis tiek reguliariai vesdavosi Lindą ir abu sūnus, Džoną ir Gordoną, į Karalystės salę, mokė juos skelbimo darbo. Goldi ir visi trys vaikai kurį laiką tarnavo pionieriais. Vėliau Alenas taip pat tapo Jehovos liudytoju ir uoliai darbavosi bendruomenėje.

1965 metais mane pakvietė į mėnesio trukmės Karalystės tarnybos kursus Kanados Betelyje. Ten pat pasiūlė užpildyti Gileado mokyklos paraišką. Niekad nemaniau, kad gebėčiau tarnauti misionieriumi, bet paraišką užpildžiau. Ir buvau pakviestas mokytis su 42-a laida. Gileade iš dėstytojų reguliariai gaudavom pažangos ataskaitas. Pačioje pirmoje mane paskatino kuo geriau susipažinti su organizacijos veikla. Tikrai puikus patarimas 21 metų jaunuoliui.

Tarp kita ko, Gileade mus mokė, kaip dera bendrauti su žiniasklaida – radijo, televizijos ir spaudos atstovais. Man labai patiko. Ir nė nenumaniau, kaip tai pravers ateityje.

Į SENEGALĄ

Mudu su Michaeliu Hiole buvome paskirti misionieriais į Senegalą ir išvykome ten kelios dienos po Gileado išleistuvių. Šioje Afrikos šalyje anuomet tebuvo maždaug 100 skelbėjų.

Praėjus keliems mėnesiams mane pakvietė po dieną kas savaitę padirbėti filiale. O tas „filialas“ buvo kambarys vienuose misionierių namuose. Menka pradžia, bet filialo tarnas Emanuelis Paterakis vis pabrėždavo, kad tai Jehovos organizacijos filialas. Kartą jis nusprendė, kad reikėtų parašyti padrąsinamą laišką misionieriams. Lengvo, pigaus būdo kopijuoti laiškus tuo laiku nebuvo, tad kiekvienas laiškas turėjo būti išspausdintas rašomąja mašinėle. Negalėjom padaryti nė klaidelės, nebuvo leidžiama nieko trinti ir taisyti. Pagalvokit, kiek teko paplušėt!

Vakaras buvo vėlus ir jau ruošiausi eiti namo. Prieš man išeinant brolis Paterakis padavė voką ir pasakė: „Deividai, čia tau nuo Bendrijos.“ Vėliau, kai voką atplėšiau, radau savo paties išspausdintą laišką! Tas nutikimas mane pamokė, kad svarbų darbą atlieka visi Jehovos organizacijos padaliniai – tiek dideli, tiek maži.

Bendruomenėje įgijau nemažai draugų ir didumą šeštadienio vakarų praleisdavau su vietinėmis šeimomis. Būdavo labai smagu. Vis dar palaikom ryšį. Be to, Senegale patobulinau prancūzų kalbos žinias ir tai vėliau pravertė lankantis mūsų filialuose visame pasaulyje.

1968 metais mudu su Linda susižadėjom. Keletą mėnesių ieškojausi darbo ne visu etatu, kad abu galėtume toliau tarnauti pionieriais Senegale. Tačiau įstatymai spaudė darbdavius samdyti ne užsieniečius, o vietinius gyventojus. Galiausiai turėjom grįžti į Kanadą. Ten, jau susituokę, buvome paskirti specialiaisiais pionieriais į nedidelį Naujojo Bransviko provincijos miestelį Edmundstoną palei Kvebeko provincijos pakraštį.

PIONIERIŠKA TARNYSTĖ NAUJAJAME BRANSVIKE IR KVEBEKE

Miestelyje skelbėjų nebuvo ir studijų pradėjome nedaug. Žmonėms didžiulę įtaką darė katalikų bažnyčia. Beveik visuose namuose kabėjo užrašas „Jehovos liudytojai nepageidaujami“. Anuomet į tai nelabai tekreipdavom dėmesį ir belsdavomės į kiekvienas duris. Viena katalikiška organizacija kas savaitę vietiniame laikraštyje publikuodavo raginimą: „Išmedžiokime tuos raganas Jehovos liudytojus.“ O „raganos“ miestelyje gyveno tik keturios – Viktoras ir Velda Norbergai, taip pat mudu su Linda. Taigi, buvo akivaizdu, ką jie turi omenyje.

Niekad nepamiršiu, kaip rajono prižiūrėtojas savo pirmojo apsilankymo pabaigoje pasakė: „Bene daugiausia, ko galite čia tikėtis, tai sušvelninti žmonių priešišką nuostatą.“ Nuo tada to ir siekėme. Ir labai sėkmingai. Pamažu žmonės pamatė skirtumą tarp nuolankių Jehovos liudytojų ir privilegijuotų katalikų dvasininkų. Dabar miestelyje darbuojasi nedidelė bendruomenė.

Praleidę metus toje atokioje vietoje, buvome pakviesti tarnauti vienoje iš didelių Kvebeko miesto bendruomenių. Šešis mėnesius darbavomės su svetingais tos bendruomenės skelbėjais, o paskui buvome paskirti į keliaujamąjį darbą.

Tolesnius 14 metų lankėme Kvebeko provincijos teokratinius rajonus. Šis gyvenimo tarpsnis buvo labai įdomus, liudytojų veikla provincijoje įgavo didelį pagreitį. Kai kuriose bendruomenėse net kelios šeimos vienu metu darė dvasinę pažangą ir ruošėsi krikštytis.

MENU DAUGELĮ IŠTIKIMŲ TARNŲ

Brolius ir seses tuose prancūziškai kalbančiuose Kanados regionuose lengva pamilti. Jie atviri, džiugiai nusiteikę, entuziastingi. Bet dėl stipraus šeimos priešiškumo ne visi greit pažindavo tiesą. Kai kuriems jaunuoliams tėvai pagrasindavo: „Arba nutrauki studijas su liudytojais, arba išeini iš namų!“ Tačiau didžioji dauguma nepalūžo. Be abejo, Jehova tais jaunuoliais labai džiaugiasi.

Negaliu nepaminėti ir gausybės reguliariųjų bei specialiųjų pionierių, tarnavusių Kvebeke anais laikais. Dauguma buvo atvykę iš kitų Kanados vietų. Jie turėjo ne tik išmokti prancūzų kalbą, bet ir perprasti vietinių žmonių mąstyseną, kuriai didelę įtaką padarė katalikybė.

Specialiuosius pionierius neretai skirdavo tarnauti atokiose teritorijose, kur išvis nebūdavo skelbėjų. Vietiniai gyventojai, nuteikti prieš liudytojus, nenorėdavo tiems pionieriams nuomoti būsto. Dar sunkiau jiems buvo susirasti darbą ne visu etatu. Net jaunavedžiams tekdavo šlietis prie keturių, šešių ar aštuonių kitų skelbėjų ir dalytis išlaidas. Išsilaikyti vieni jie neįstengė. Bet tie uolūs pionieriai darbavosi negailėdami jėgų ir su atsidavimu rūpinosi kiekvienu nauju Biblijos studijuotoju. Dabar Kvebeke daug vietinių skelbėjų, todėl tie pionieriai išvyko darbuotis į teritorijas, kuriose poreikis didesnis.

Lankydami teokratinius rajonus, į tarnybą šeštadienio rytais stengdavomės eiti su paaugliais. Taip sužinodavome, kokių sunkumų jie patiria. Kai kurie dabar užsienyje tarnauja misionieriais arba eina kitas atsakingas pareigas.

Anuomet kai kurios bendruomenės neišgalėdavo padengti mūsų kelionės išlaidų, tad mėnesio gale kartais baigdavosi pinigai. Pagalbos galėjome tikėtis tik iš Jehovos, nes jis vienintelis žinojo apie mūsų situaciją. Ir Jehova niekada mūsų nenuvylė. Vienaip ar kitaip, pavykdavo nusigauti iš vienos bendruomenės į kitą.

MOKIAUSI IŠ KITŲ

Jau minėjau, kad man labai pravertė paskaitos apie ryšius su žiniasklaida. Kvebeko provincijoje tais laikais būdavo nemažai progų liudyti per radiją, televiziją ir spaudą. Turėdavom susitikti su žiniasklaidos atstovais ir neretai į susitikimus eidavau kartu su kitu rajono prižiūrėtoju, Leonsu Krepo. Šioje srityje jis turėjo nemažai patirties. Į svarbius naujienų agentūrų darbuotojus kreipdavosi ne kaip viešųjų ryšių specialistas, o paprastai: „Pone, mudu su bičiuliu apie žiniasklaidą mažai tenusimanom. Bet mums pavesta informuoti visuomenę, kad rengiamas didelis Jehovos liudytojų suvažiavimas. Būtume labai dėkingi už pagalbą.“ Toks nuolankumas mums atvėrė daugelį durų.

Vėliau turėjau padėti mūsų teisininkui broliui Glenui Hau, nes jo ginamos bylos neretai susilaukdavo žiniasklaidos dėmesio. Čia pravertė tiek Gileade įgytos žinios, tiek patirtis, perimta iš brolio Krepo. Bendradarbiauti su broliu Hau buvo grynas malonumas. Šis bebaimis žmogus labai mylėjo Jehovą ir drąsiai gynė jo organizacijos interesus teismuose.

1985 metais man buvo paskirta lankyti rajoną Kanados vakarinėje dalyje, netoli tėvo namų, todėl galėjome juo rūpintis. Po trijų mėnesių jis mirė. Kanados vakaruose bendruomenes lankėme iki 1989 metų, o tada, savo nuostabai, gavome kvietimą tapti Jungtinių Valstijų Betelio šeimos nariais. Turėjome palikti keliaujamąją tarnybą, kurioje praleidome 19 metų. Esam labai dėkingi šimtams svetingų brolių ir sesių, kad atverdavo mums savo namų duris ir vaišindavo gardžiu maistu.

IŠVYKSTAME Į JUNGTINES VALSTIJAS

Kai atvykom į Brukliną, buvau paskirtas į Tarnybos skyrių. Ten daug išmokau ir tai labai vertinu. Pavyzdžiui, supratau, kaip svarbu išsiaiškinti visus faktus ir niekada nedaryti skubotų išvadų. Vėliau, 1998-aisiais, mane perskyrė į Rašymo skyrių. Čia tarnauju iki šiol ir vis tebesimokau rašyti. Keletą metų talkinau Rašymo komiteto koordinatoriui Džonui Barui. Visada būsiu dėkingas už jo pamokymus ir drauge praleistą laiką. Šio brolio asmenybe išties žavėjausi.

Džiugu darbuotis su visais broliais ir sesėmis Rašymo skyriuje. Jie nuolankūs ir kiekvienos užduoties imasi su malda, gerai suprasdami, kad darbo sėkmė priklauso ne nuo įgimtų gabumų, o nuo Jehovos dvasios pagalbos.

Taip pat mudviem su Linda teko didelė garbė lankyti bendratikius 110 šalių. Patyrėme misionierių, filialų komitetų narių ir kitų visalaikių tarnų meilę. Daug stiprybės įgavom matydami tenykščių skelbėjų uolumą ir tvirtybę. Jie nepabūgo nei karo baisumų, nei ekonominių vargų, nei persekiojimo. Jehova juos tikrai labai myli.

Linda jau daugybę metų yra puiki pagalbininkė tarnyboje. Ji myli žmones, stengiasi visiems padėti ir geba sumaniai pradėti pokalbius liudydama neoficialiai. Daugeliui ji padėjo pažinti Jehovą, o kai kuriems neveikliems skelbėjams pas jį sugrįžti. Ji tikra dovana nuo Jehovos. Dabar mudu jau senyvi. Esam labai dėkingi jaunesniems broliams ir sesėms, kurie padeda su transportu ir kitaip (Mk 10:​29, 30).

Prisimindamas paskutinius aštuonis dešimtmečius aš kupinas dėkingumo ir visa širdim pritariu psalmininko žodžiams: „Mane nuo jaunumės tu mokei, Dieve, ir tavo darbus įstabius aš garsinu lig šiolei“ (Ps 71:17). Esu nusiteikęs daryti tai, kol gyvas būsiu.