„Veržkimės į brandumą“

1. Ko Jehova tikisi?

KAIP džiaugiasi pora, susilaukusi sveiko vaikelio! Apgaubia jį meile ir švelnumu, rūpestingai saugo. Tačiau nenorėtų, kad kūdikis taip ir liktų kūdikiu. Jeigu neaugs, jie rimtai dėl to susirūpins. Jehova irgi labai džiaugiasi, kad tapome Jėzaus sekėjais. Bet jis taip pat nori, kad toliau dvasiškai augtume ir būtume brandūs krikščionys (1 Kor 3:1; 14:20).

2. Apie ką dabar pakalbėsime?

² O kas yra krikščioniška branda? Kaip jos siekti? Kuo čia svarbi dvasinė mityba? Ir kodėl negalime būti pernelyg savimi patenkinti? Apie tai ir pakalbėkime.

KAS YRA KRIKŠČIONIŠKA BRANDA

3. Kas būtina kiekvienam krikščioniui?

³ Kaip kūdikis bręsta fizine prasme, taip mums būtina bręsti dvasiškai, kad taptume dvasingais vyrais ir moterimis (Ef 4:13). Aišku, pažangą reikia daryti nuolatos (1 Tim 4:15). Dvasiškai brandūs gali būti ir jauni krikščionys. O iš ko matosi krikščionio brandumas?

4. Kuo pasižymi brandus krikščionis?

⁴ Dvasiškai brandus žmogus laikosi visų Dievo reikalavimų, nesirinkdamas, kuriems paklusti, o kuriems ne. Aišku, jis yra netobulas ir daro klaidų. Bet vis tiek stengiasi mąstyti ir elgtis kaip patinka Jehovai. Toks krikščionis apsivelka naujos asmenybės drabužį ir vis derina savo galvoseną su Dievo valia (Ef 4:​22–24). Kadangi išmano Jehovos duotus įstatymus ir principus, jis geba protingai spręsti iškylančius klausimus, net jei Biblijoje nėra tiesiai pasakyta, kaip tokiu atveju derėtų pasielgti. Ir jis nepristinga savidrausmės priimtus sprendimus įgyvendinti (1 Kor 9:​26, 27).

5. Kokie pavojai kyla nebrandžiam krikščioniui? (Efeziečiams 4:​14, 15)

⁵ Jeigu krikščionis dvasinės brandos nesiekia, jis gali lengvai susivedžioti „žmonių suktybe ir klastinga apgaule“, visokiais prasimanymais ir atskalūnų šnekomis.a (Perskaityk Efeziečiams 4:​14, 15.) Toks būna linkęs pavydėti, vaidytis, greitai įsižeisti ar pasiduoti pagundai (1 Kor 3:3).

6. Pavyzdžiu pailiustruok žmogaus dvasinį brendimą. (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

⁶ Kaip kalbėjome, dvasinis brendimas Biblijoje lyginamas su fiziniu. Vaikas stokoja įžvalgos, tad jį reikia saugoti ir prižiūrėti. Antai mama prieš eidama su dukrele per gatvę paima ją už rankos. Šiai paaugus, tikriausiai leis eiti vienai, bet vis tiek primins prieš žengiant į gatvę apsižvalgyti. Vėliau tokio priminimo, tikėtina, nebereikės. Kaip vaikui svarbi suaugusiojo globa, taip dvasiškai nebrandžiam krikščioniui būtina patyrusio bendratikio pagalba, kad neįkliūtų į dvasinius pavojus ir mokėtų deramai apsispręsti. O dvasiškai tvirtas Dievo tarnas visada vadovaujasi Biblijos principais. Kai reikia ką nors nuspręsti, jis stengiasi suprasti Jehovos požiūrį ir elgiasi atitinkamai.

7. Ar brandiems krikščionims reikia pagalbos?

⁷ Tiesa, net ir dvasiškai brandžiam asmeniui kartais reikia kitų pagalbos. Tačiau jis nesitiki, kad kiti jam pasakys, ką daryti, arba už jį viską nuspręs. Nors bičiulių patirtis ar patarimai pravartūs, „atsakomybės naštos“ jis nepermeta ant kito pečių (Gal 6:​5, išn.).

8. Kuo brandūs krikščionys skiriasi vieni nuo kitų?

⁸ Kaip nevienodi mūsų išoriniai bruožai, taip ir vidinės savybės. Vieni krikščionys pasižymi aštria nuovoka, kiti drąsa, dar kiti labai dosnūs ar atjautūs. Skiriasi ir požiūris, kaip derėtų spręsti vienokį ar kitokį klausimą. Aišku, visi laikomės Biblijos principų, tačiau tai nereiškia, kad sąžinė kiekvienam sako lygiai tą patį. Todėl jei turime kitokią nuomonę nei bendratikis, jo neteisiame. Saugojame tarpusavio santarvę (Rom 14:10; 1 Kor 1:10).

KAIP DVASINIO BRANDUMO SIEKTI

9. Kuo dvasinė branda skiriasi nuo fizinės?

⁹ Dvasinė branda, kitaip nei fizinė, nevyksta savaime. Antai kadaise Korinto mieste kai kurie įsiklausė į gerąją naujieną, pasikrikštijo, gavo šventosios dvasios dovaną, juos mokė apaštalas Paulius (Apd 18:​8–11). Tačiau ir praėjus kuriam laikui daugelis tenykščių krikščionių tebebuvo nebrandūs (1 Kor 3:2). Ko tad reikia, kad mūsų dvasinė branda nesulėtėtų?

10. Ko reikia norint dvasiškai subręsti? (Judo 20)

¹⁰ Pirmiausia mums reikia stipraus noro tobulėti. „Kiek ilgai, neišmanėliai, branginsite neišmanymą?“ – klausiama vienoje patarlėje (Pat 1:22). Jei nesistengsime daryti pažangos, taip ir neišaugsime iš dvasinės kūdikystės. Tikrai būtų nekas, jei suaugę negebėtume savarankiškai priimti sprendimų ir vis klausinėtume tėvų. Privalome save nuolatos dvasiškai ugdyti. (Perskaityk Judo 20.) Tad jei matai, kad turi pasitempti, prašyk Jehovą suteikti „ir norą, ir gebėjimą veikti“ (Fil 2:13).

11. Kaip Jehova mums padeda siekti dvasinės brandos? (Efeziečiams 4:​11–13)

¹¹ Jehova mums visokeriopai padeda siekti dvasinės brandos. Turime ganytojų ir mokytojų, pasirengusių pagelbėti kiekvienam toliau tobulėti, „kol tapsime kaip brandus vyras – užaugsime tokie, koks Kristus buvo savo pilnatvėje“. (Perskaityk Efeziečiams 4:​11–13.) Be to, „Kristaus mąstyseną“ mūsų prote skiepija šventoji dvasia (1 Kor 2:​14–16). Taip pat evangelijose pasakojama, kaip Jėzus Kristus mokė, kalbėjo ir elgėsi. Stengdamiesi sekti jo pavyzdžiu tikrai galime toliau dvasiškai augti.

STIPRINKIMĖS „KIETU MAISTU“

12. Kas yra „pradinis mokslas apie Kristų“?

¹² Paulius rašė, kad „perpratę pradinį mokslą apie Kristų“ turime toliau veržtis į brandumą. Čia „pradiniu mokslu“ apaštalas pavadino pamatinius krikščionybės mokymus apie atgailą, tikėjimą Dievu, krikštą, prikėlimą ir kitus (Hbr 6:​1, 2). Apie šiuos dalykus atvykusiems į Jeruzalę švęsti Penkiasdešimtinių kalbėjo ir apaštalas Petras (Apd 2:​32–35, 38). Norėdami tapti Kristaus sekėjais visas šias tiesas turime permanyti ir pripažinti. Pavyzdžiui, jei neigtume prikėlimą, mūsų tikėjimas, anot Pauliaus, būtų tuščias (1 Kor 15:​12–14). Tačiau žinoti vien pamatines tiesas negana.

13. Kodėl mums būtinas „kietas maistas“, kaip rašoma Hebrajams 5:14? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹³ Anot apaštalo, be pagrindinių žinių mums būtinas ir „kietas maistas“. (Perskaityk Hebrajams 5:14.) Kitaip tariant, turime gilintis į Dievo Žodžio principus, padedančius perprasti Jehovos mąstyseną. Nuodugniai tyrinėdami Biblijos mokymus, juos apmąstydami ir taikydami išlaviname gebėjimą atskirti, kas, Jehovos požiūriu, gera, o kas bloga.b

14. Kaip Paulius padėjo korintiečiams dvasiškai augti?

¹⁴ Nebrandžiam krikščioniui gali būti sunku apsispręsti vadovaujantis principais. Jei Biblijoje tiesiai neparašyta, ką daryti, neretas elgiasi kaip patinka pačiam. Kai kurie mano, kad viskam Dievo Žodyje turi būti atskira taisyklė. Korinto miesto krikščionys, iš visko sprendžiant, tikėjosi, kad Paulius tiesiai pasakys, ar galima valgyti stabams paaukotą maistą. Tačiau apaštalas nesiėmė jiems nurodinėti. Jis pripažino, kad kiekvienas laisvas elgtis, kaip diktuoja vidinis balsas. O savo laiške tik aptarė principus, padedančius išsaugoti ramią sąžinę ir savo elgesiu nepapiktinti kitų (1 Kor 8:​4, 7–9). Paulius norėjo, kad bendratikiai ne lengviausios išeities ar konkretaus nuostato ieškotų, bet lavintų dvasinį įžvalgumą.

15. Ką Paulius norėjo išaiškinti krikščionims hebrajams?

¹⁵ Daug suprantame iš apaštalo žodžių krikščionims hebrajams. Kai kurie buvo nustoję dvasiškai augti, pasidarė „tokie, kuriems reikia pieno, o ne kieto maisto“ (Hbr 5:12). Jiems buvo sunku suvokti naujas bendruomenei atskleistas tiesas (Pat 4:18). Kai kurie, pavyzdžiui, tebesilaikė Mozės Įstatymo, nors šis neteko galios jau prieš tris dešimtmečius, kai Jėzus Kristus paaukojo savo gyvybę (Rom 10:4; Tit 1:10). Hebrajai tikrai turėjo pakankamai laiko suvokti, kad Įstatymas panaikintas. Užtat Paulius ėmėsi tiems bendratikiams aiškinti, kad būtina maitinti savo protą gilesnėmis dvasinėmis tiesomis. Jiems reikėjo suprasti, kuo krikščionybė pranašesnė už judaizmą. Tik taip galėjo nepristigti drąsos skelbti gerąją naujieną nepaisydami žydų priešiškumo (Hbr 10:​19–23).

NEBŪK PERNELYG PATENKINTAS SAVIMI

16. Ką turime daryti net pasiekę dvasinę brandą?

¹⁶ Turime ne tik tapti dvasingais žmonėmis, bet tokie ir išlikti. Svarbu saugotis pernelyg didelio pasitikėjimo savimi (1 Kor 10:12). Paulius skatina nuolatos save tikrinti – ar ir toliau darome dvasinę pažangą (2 Kor 13:5).

17. Ką apaštalas Paulius pabrėžia Laiške kolosiečiams?

¹⁷ Laiške kolosiečiams Paulius irgi pabrėžia būtinybę saugoti savo dvasingumą. Tie krikščionys nebuvo naujokai tiesoje, bet apaštalas vis tiek juos įspėjo nesusivilioti pasaulio filosofijomis ir galvosena (Kol 2:6–10). Paulius užsiminė apie brolį Epafrą, tikriausiai gerai juos pažinojusį. Perdavęs nuo Epafro sveikinimus apaštalas rašė: „Jis visuomet karštai už jus meldžiasi, kad išliktumėte subrendę“ (Kol 4:12). Taigi tiek Paulius, tiek Epafras suvokė, kad dvasinei brandai išsaugoti reikia asmeninių pastangų ir Dievo pagalbos. Jie troško, kad kolosiečiai liktų tvirti per visus mėginimus.

18. Kas gali nutikti ir brandžiam krikščioniui? (Taip pat žiūrėk iliustraciją.)

¹⁸ Paulius netgi įspėjo hebrajus, kad ir brandus krikščionis gali visam laikui prarasti Dievo malonę. Toks, kurio širdis užkietėja ir nebeatgailauja dėl nuodėmių, Dievo atleidimo nesulauks. Džiugu, kad tie krikščionys nebuvo taip žemai puolę (Hbr 6:​4–9). O kaip dėl tų, kas tampa neveiklūs arba yra atskiriami nuo bendruomenės, bet vėliau atgailauja? Jie, aišku, susilaukia Jehovos atleidimo. Vis dėlto jiems būtina tolesnė pagalba (Ez 34:​15, 16). Vyresnieji gali paprašyti, kad patyręs liudytojas padėtų jiems atgauti dvasines jėgas.

19. Ko turime visi siekti?

¹⁹ Neabejok, kad krikščioniška branda – pasiekiamas tikslas. Stiprinkis sočiu dvasiniu maistu ir stenkis kuo labiau derinti savo mintis su Jehovos mąstysena. Ir nenustok daryti pažangos, kad visada išliktum brandus krikščionis.