Laikykis Jėzaus požiūrio į tarnybą

(Iš knygos „Ateik ir sek paskui mane“, p. 84—86, pstr. 16—21.)

¹⁶ Tarnyba Jėzui buvo tikras turtas. Jis su džiaugsmu padėdavo kitiems sužinoti tiesą apie savo dangiškąjį Tėvą, kokie klaidingi painūs žmonių mokymai ir tradicijos. Jėzus norėjo padėti žmonėms užmegzti draugystę su Jehova ir įgyti amžinojo gyvenimo viltį. Jis buvo laimingas nešdamas jiems paguodą ir džiaugsmą, kurį teikia geroji naujiena. Kaip jis parodė turįs tokią nuostatą? Aptarkime tris sritis.

¹⁷ Pirma, tarnyba Jėzui buvo svarbiausia. Kalbėti apie Karalystę buvo jo pašaukimas, gyvenimo tikslas. Būtent dėl to, kaip jau minėta 5-ame skyriuje, Jėzus gyveno labai kukliai. Jis mokė kitus saugoti akį sveiką, sutelkiant dėmesį į tai, kas svarbiausia, ir pats to principo laikėsi. Jis neapsunkino savęs daugybe daiktų, už kuriuos būtų reikėję mokėti, kuriuos būtų reikėję prižiūrėti, remontuoti ar keisti. Jėzus gyveno paprastai, dėl to niekas jo neatitraukė nuo tarnybos (Mt 6:22; 8:20).

¹⁸ Antra, Jėzus visiškai atsidėjo tarnybai. Netausodamas jėgų jis išvaikščiojo visą Palestiną — nukeliavo šimtus kilometrų ieškodamas žmonių, kurie norėtų išklausyti jo skelbiamą gerąją naujieną. Jis kalbėdavo su jais namuose, aikštėse, prekyvietėse ir kitose susibūrimų vietose. Jis skelbė net būdamas pavargęs, alkanas, ištroškęs ir tomis retomis minutėmis, kurias būtų galėjęs praleisti su artimais draugais. Netgi paskutinėmis gyvenimo akimirkomis Jėzus nenustojo skelbti gerosios žinios apie Dievo Karalystę! (Lk 23:39-43)

¹⁹ Trečia, Jėzus žinojo, kad skelbimo darbo atidėlioti nevalia. Prisiminkime jo pokalbį su samariete prie šulinio netoli Sicharo miesto. Apaštalai tuo momentu, matyt, nesuvokė, kad jau laikas skelbti gerąją naujieną. Jėzus jiems kalbėjo: „Argi jūs nesakote: ‘Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis’? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus; jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai“ (Jn 4:35).

²⁰ Jėzus šia iliustracija atkreipė dėmesį į metų laiką. Tada, matyt, buvo kislevo mėnuo (lapkričio pabaiga—gruodžio pradžia). Iki miežiapjūtės buvo likę dar keturi mėnesiai — ji vykdavo nisano 14-ąją, švenčiant Paschą. Todėl žemdirbiai kol kas negalvojo apie pjūtį, žinodami, kad turi dar nemažai laiko. O kaip su simboline pjūtimi — žmonių rinkimu? Daugelis buvo jau pasiruošę klausyti, pažinti Kristų, tapti jo mokiniais ir įgyti nuostabią viltį, kurią jiems dovanojo Jehova. Jėzus tarsi apmetė žvilgsniu simbolinius laukus ir matė, kad jie boluoja: jis regėjo brandžias varpas, linguojančias vėjyje ir skelbiančias apie pasiruošimą pjūčiai.a Atėjo pjūties metas ir delsti nebebuvo galima. Todėl kai vieno miesto gyventojai mėgino sulaikyti Jėzų, jis pasakė: „Ir kitiems miestams aš turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo karalystę, nes tam ir esu siųstas“ (Lk 4:43).

²¹ Mes galime sekti Jėzumi visose trijose srityse. Krikščioniška tarnyba turi būti svarbiausia mūsų gyvenime. Jeigu kaip Jėzus atliekame savo tarnystę uoliai ir reguliariai, tada, netgi turėdami šeimos ar kitokių įsipareigojimų, parodysime, kad ji mums svarbiau už viską (Mt 6:33; 1 Tim 5:8). Savo laiką, jėgas ir išteklius galime atiduoti tarnybai (Lk 13:24). Visada turime prisiminti, kad skelbimo darbas neatidėliotinas (2 Tim 4:2). Todėl išnaudokime kiekvieną progą skelbti gerąją naujieną!

[Išnaša]