Kaip padėti trokštantiems grįžti pas Jehovą

Karalius Dovydas pats patyrė, kad Jehova gailestingesnis už žmones. Įsitikinęs, kad eiti Dievo keliais geriausia, Dovydas troško juos pažinti ir gyventi tiesa (1 Met 21:13; Ps 25:4, 5). Ar ir tavo požiūris toks?

O kaip Dievo gailestingumas gali būti parodytas tiems, kurie yra atskirti arba patys atsiskyrę nuo bendruomenės, bet dabar pasikeitė ir trokšta grįžti? Aišku, kalbinti tokius asmenis mums nebūtų tinkama, nes Dievo Žodis krikščionims liepia nebendrauti su atskirtaisiais (1 Kor 5:11, 13). Tačiau ar bendruomenės vyresnieji gali imtis iniciatyvos ir susitikti su atskirtais asmenimis? Taip. Pavyzdys — pats Jehova. Prieš leisdamas išvesti neištikimą tautą į tremtį, jis per pranašus suteikė izraelitams viltį grįžti: „Nepamiršk šių dalykų, Jokūbai, ir tu, Izraeli, nes tu mano tarnas [...] Išsklaidysiu tavo nusižengimus kaip debesį, tavo nuodėmes kaip miglą. Sugrįžk pas mane“ (Iz 44:21, 22, kursyvas mūsų).

Paskui, izraelitams esant tremtyje, Jehova ėmėsi tolesnių veiksmų jų labui. Jis siuntė savo atstovus pranašus raginti Izraelį ‘ieškoti jo ir rasti’ (Jer 29:1, 10-14). Ezechielio 34:16 Jehova prilygino save piemeniui, o izraelitus — paklydusioms avims: „Suieškosiu paklydusias, sugrąžinsiu išblaškytas“ (kursyvas mūsų). Jeremijo 31:10 Jehova irgi vadina save Izraelio ganytoju. Ne tokiu, kuris avidėje tik laukia grįžtant paklydusios avies; ne, jis pats eina jos ieškoti. Įsidėmėtina, kad Dievas ėmėsi iniciatyvos sugrąžinti tautą, nors didžioji dauguma žmonių neatgailavo ir buvo ištremti. Remiantis Malachijo 3:6, Dievas taip elgiasi ir su krikščionių bendruomene.

Ar tai nerodo, jog yra pagrindo imtis iniciatyvos dėl kai kurių atskirtų, dabar galbūt atgailaujančių, asmenų? Pamename, kad apaštalas Paulius liepė pašalinti nusidėjėlį iš Korinto bendruomenės, tačiau vėliau ragino korintiečius parodyti tam žmogui meilę. Kodėl? Todėl, kad šis atgailavo, o tai leidžia vėl priimti žmogų į bendruomenę (1 Kor 5:9-13; 2 Kor 2:5-11).

Vienoje enciklopedijoje sakoma: „Logiškas ekskomunikos [atskyrimo] pagrindas buvo apsaugoti grupės normas: ‘truputis raugo suraugina visą maišymą’ (1 Kor 5:6). Šis motyvas akivaizdus daugumoje biblinių ir nekanoninių tekstų, bet rūpinimasis žmogumi, net ir pašalintu, buvo pagrįstas Pauliaus raginimu iš 2 Kor 2:7-10“ (kursyvas mūsų). Vadinasi, kaimenės ganytojai ir šiandien turi būti tokie rūpestingi (Apd 20:28; 1 Pt 5:2). Buvę draugai ir giminaičiai galbūt tikisi, jog atskirtasis grįš; tačiau gerbdami priesaką iš 1 Korintiečiams 5:11 jie nebendrauja su juo ir palieka tą reikalą paskirtiems vyresniesiems, kad šie imtųsi iniciatyvos sužinoti, ar tas asmuo nori grįžti.

Su kai kuriais atskirtaisiais net ir vyresniesiems netiktų imtis iniciatyvos kalbėtis, pavyzdžiui, su atskalūnais, mat šie ‘klastingomis kalbomis stengiasi patraukti paskui save mokinius’. Tokie ‘netikri mokytojai bando įvesti pražūtingų klaidamokslių ir išnaudoti bendruomenę suktais žodžiais’ (Apd 20:30; 2 Pt 2:1, 3). Biblija taip pat neduoda pagrindo ieškoti atskirtųjų, kurie elgiasi įžūliai arba kursto kitus nedorai elgtis (2 Tes 2:3; 1 Tim 4:1; 2 Jn 9-11; Jud 4, 11).

Tačiau daugelis atskirtųjų nėra tokie. Vienas padaręs sunkų nusižengimą, galbūt liovėsi. Kitas, anksčiau galbūt rūkęs ar girtuokliavęs, dabar nieko nebeveda iš kelio. Atminkime, kad ištremtiems izraelitams dar net nesiėmus atkurti gerų santykių su Dievu, Jis siuntė pasiuntinius, raginančius atsiversti. Biblijoje nesakoma, ar Paulius arba Korinto bendruomenės vyresnieji ėmėsi iniciatyvos pasikalbėti su atskirtuoju. Kai šis atgailavo ir paliko nedorą kelią, Paulius paragino bendruomenei jį priimti atgal.

Pasitaiko, kai vyresnysis netyčia sutinka atskirtą asmenį. Jeigu tinkama, ganytojas trumpai paaiškina, ko reikia imtis norint grįžti į bendruomenę. Kai kurie iš tų asmenų atgailavo ir vėl buvo priimti į krikščionių tarpą. Tokie džiugūs rezultatai rodo, kad esama tokių atsiskyrusių ar atskirtų nuo bendruomenės asmenų, kurie mielai atsilieptų į malonų ganytojų kvietimą. Kaip vyresniesiems spręsti šį klausimą? Vyresniųjų taryba turėtų reguliariai (pakanka kartą per metus) apsvarstyti, ar jų teritorijoje yra tokių asmenų. Jie turi sutelkti dėmesį į tuos, kurie atskirti daugiau kaip metai. Atsižvelgiant į aplinkybes, galbūt derėtų pasirūpinti, kad du vyresnieji (pageidautina, tokie, kuriems tas konkretus atvejis žinomas) atskirtąjį aplankytų. Neturi būti lankomi tie, kurie rodo kritišką, pavojingą požiūrį arba jau davė suprasti, kad pagalbos nenori (Rom 16:17, 18; 1 Tim 1:20; 2 Tim 2:16-18).

Abu ganytojai gali pasiteirauti telefonu, ar jis nenorėtų būti trumpai aplankytas, arba jie galėtų užeiti pas jį patogiu laiku. Per aplankymą jie neturi būti griežti arba šalti, bet parodyti, kad nuoširdžiai juo rūpinasi. Užuot nagrinėję, kas buvo anksčiau, jie gali aptarti tokias Biblijos eilutes kaip Izaijo 1:18; 55:6, 7 ir Jokūbo 5:20. Jeigu žmogus nori grįžti į Dievo kaimenę, jie gali maloniai paaiškinti, ką jis turi daryti, pavyzdžiui, skaityti Bibliją ir mūsų leidinius bei lankyti sueigas Karalystės salėje.a

Vyresniesiems reikia išminties ir įžvalgumo pamatyti, ar yra atgailos požymių ir ar verta tą žmogų aplankyti dar kartą. Reikia nepamiršti, kad kai kurių atskirtųjų nebus įmanoma „atgaivinti atsivertimui“ (Hbr 6:4-6; 2 Pt 2:20-22). Paskui jie apie apsilankymą trumpai praneš bendruomenės tarnybos komitetui, o šis per kitą susitikimą informuos vyresniųjų tarybą. Maloni vyresniųjų iniciatyva atspindi Dievo požiūrį: „Sugrįžkite pas mane, ir aš pas jus sugrįšiu, — sako Galybių Viešpats“ (Mal 3:7).

[Išnaša]