„Laikas mylėti ir laikas nekęsti“
„DIEVAS yra meilė.“ Yra šalių, kur žmonės šiuos žodžius įsirėmina ir pasikabina namuose ant sienos. Tai iš tikrųjų gražus posakis, rodantis, jog Dievas yra meilės įsikūnijimas.
Tačiau daugelis nežino, kad šitie žodžiai paimti iš Biblijos. Juos užrašė apaštalas Jonas: „Kas nemyli, nėra Dievo pažinęs, nes Dievas yra meilė“ (1 Jono 4:8). Jonas taip pat rašė ir apie Dievo meilę visai žmonijai, kuriai suteikiama proga išsigelbėti per Jo paties parūpintą išpirką: „Dievas taip mylėjo pasaulį, jog davė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, ne pražūtų, bet turėtų amžiną gyvenimą“ (Jono 3:16).
Turėdami omenyje šias Šventojo Rašto eilutes kai kurie padaro išvadą, esą Dievas visuomet pasirengęs viską mums atleisti. Daugelio žmonių gyvensena byloja, jog būtent tokia samprata jie ir vadovaujasi. Jų manymu, kad ir kaip elgtumeisi, Dievas atsakomybėn tavęs nepatrauks. Bet ar tai tiesa? Ar Dievas myli kiekvieną — tiek dorą, tiek piktavalį? O gal būna metas, kai Dievas jaučia neapykantą?
Kada Dievas myli, o kada nekenčia
Išmintingas karalius Saliamonas sakė: „Viskam yra metas, ir kiekvienam reikalui tinkamas laikas po dangumi. [...] Laikas mylėti ir laikas nekęsti“ (Mokytojo 3:1, 8). Vadinasi, nors Dievas labai myli ir yra didžiai geras, būna aplinkybių, kai jaučia neapykantą.
Visų pirma išsiaiškinkime, kas Biblijoje norima pasakyti žodžiu „nekęsti“. Štai kas rašoma viename žinyne: „Šventajame Rašte žodis „nekęsti“ turi kelis atspalvius. Juo gali būti apibūdinamas stiprus priešiškumas, nesiliaujantis piktavališkumas, dažnai lydimas pagiežos. Tokios neapykantos užvaldytas žmogus galvoja vien apie tai, kaip pakenkti tam, kurio nekenčia.“ Būtent ši žodžio „nekęsti“ reikšmė mums ateina į galvą pirmiausia, nes visame pasaulyje gerai matome tokios neapykantos pasekmes. Tačiau minėtame žinyne dar priduriama: „Žodžiu „nekęsti“ gali būti apibūdinamas ir stiprus pasibjaurėjimas, nejaučiant jokio noro pakenkti.“
Pastarąją reikšmę čia ir nagrinėjame. Kalbame ne apie pagiežą, piktumą ar norą pakenkti, o apie stiprią antipatiją, bodėjimąsi. Ar Dievas gali jausti tokią neapykantą? Pasižiūrėkime, kas sakoma Patarlių 6:16-19: „Šešių dalykų Viešpats nekenčia, o septyni jam kelia pasibjaurėjimą: išpuikusios akys, melagingas liežuvis, nekaltą kraują liejančios rankos, nedoras pinkles rezganti širdis, pikta daryti skubančios kojos, neteisingai liudijantis melagingas liudytojas ir šeimoje vaidus sėjantis žmogus.“
Kaip matome, yra poelgių, kurių Dievas nekenčia. Tačiau nereikėtų manyti, jog Dievas būtinai nekenčia ir taip besielgiančio žmogaus. Jis atsižvelgia į aplinkybes — gal žmogus taip pasielgė nugalėtas kūniškos silpnybės, paveiktas aplinkos, vaikystės išgyvenimų ar iš nežinojimo (Pradžios 8:21; Romiečiams 5:12). Tokį Dievo požiūrį į žmogų gerai pailiustruoja kita Patarlių knygos eilutė: „Ką Viešpats myli, tą pabara, kaip tėvas auklėdamas sūnų, kuriuo gėrisi“ (Patarlių 3:12, Brb). Tėvas gali neapkęsti neklusnaus vaiko elgesio, bet patį vaiką vis vien myli ir todėl drausmina — kaip įmanydamas stengiasi padėti jam pasitaisyti. Šitaip, meilės skatinamas, elgiasi ir Jehova, kol dar tebėra vilties nusidėjėlį išgelbėti.
Kai neapykanta yra pateisinama
O kaip tada, jei žmogus sužino Dievo reikalavimus, bet atsisako juos vykdyti? Tuomet vietoj Dievo meilės užsitraukia jo nemalonę. Nesiliaudamas sąmoningai daryti tai, ko Jehova nekenčia, toks asmuo prisišaukia Dievo neapykantą. Štai Biblijoje teigiama: „Viešpats ištiria teisųjį ir nedorėlį. Kas mėgsta smurtą, to jis nekenčia iš visos širdies“ (Psalmyno 11:5). Laiške hebrajams apaštalas Paulius tiesiai sako, jog tiems, kas nerodo atgailos, atleista nebus: „Jeigu įgiję aiškų tiesos pažinimą mes sąmoningai nuodėmiaujame, tada aukos už nuodėmes nebelieka — lieka tik kažkoks baisus teismo laukimas ir liepsnojantis pyktis, prarysiantis priešininkus“ (Hebrajams 10:26, 27). Kodėl Dievas, meilės įsikūnijimas, laikosi tokios nuostatos?
Kai žmogus sąmoningai kartoja sunkią nuodėmę, blogis gali įsišaknyti jame taip stipriai, kad išrauti bus jau nebeįmanoma. Asmuo tampa moraliai sugedęs, nebepataisomas, neperauklėjamas. Dievo Žodis tokį žmogų palygina su leopardu, negalinčiu atsikratyti savo kailio dėmių (Jeremijo 13:23). Nesugebantis atgailauti, jis, pasak Biblijos, kaltas „amžina nuodėme“, už kurią nėra atleidimo (Morkaus 3:29).
Taip atsitiko Adomui su Ieva, taip pat Judui Iskarijotui. Kadangi tiek Adomas, tiek Ieva buvo sukurti tobuli ir Dievo jiems duotas priesakas buvo kuo aiškiausias ir abiejų gerai suprastas, jųdviejų nuodėmė buvo sąmoninga, tyčinė ir todėl neatleistina. Iš Dievo žodžių, pasakytų pirmajai porai po jų nuopuolio, matyti, jog Dievas nė neragino jų atgailauti (Pradžios 3:16-24). O Judas, kad ir netobulas, daug laiko artimai bendravo su pačiu Dievo Sūnumi, tačiau vis vien jį išdavė. Todėl, anot Jėzaus, Judas tapo „pražūties sūnumi“ (Jono 17:12). Taip pat Biblijoje atskleidžiama, kad Šėtonas yra užkietėjęs ir nepataisomas nusidėjėlis, kurio laukia vien sunaikinimas (1 Jono 3:8; Apreiškimo 12:12). Visi šie asmenys užsitraukė Dievo neapykantą.
Tačiau paguodžia tai, kad ne visiems nusidėjėliams uždarytas kelias į atgailą. Jehova yra labai kantrus ir neskuba bausti tokių, kurie prasikalsta dėl nežinojimo (Ezechielio 33:11). Jis ragina šiuos žmones atgailauti, kad jiems būtų atleista. Dievas kviečia: „Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusidėjėlis — savo kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, pas mūsų Dievą, nes jis labai atlaidus“ (Izaijo 55:7).
Pusiausvyra tarp meilės ir neapykantos
Taigi, tikriesiems krikščionims, kurie stengiasi sekti Dievo pavyzdžiu, dera žinoti, kada yra „laikas mylėti“, o kada — „laikas nekęsti“. Sentimentalaus žmogaus požiūris į meilę ir gailestingumą gali būti neadekvatus, kraštutinis. Bet Kristaus mokinio Judo žodžiai padeda mums rasti aukso vidurį tarp pasigailėjimo ir neapykantos nuodėmei: „Rodykite gailestingumą ir kitiems, tiktai su baime, nekęsdami netgi drabužio, kuris nuo kūno susitepęs“ (Judo 22, 23). Tad akivaizdu, jog privalome neapkęsti blogio, bet ne žmogaus, kuris tą blogį daro.
Krikščionims, be to, liepiama mylėti savo priešus ir daryti jiems gera. „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus“, — kalbėjo Jėzus (Mato 5:44). Štai kodėl Jehovos liudytojai vis skelbia gerąją žinią apie Dievo Karalystę savo artimui, nors ir suvokia, kad ne visi į šią žinią įsiklausys (Mato 24:14). Turėdami Biblijos požiūrį, liudytojai tiki, jog iš esmės kiekvienas žmogus gali patirti Jehovos meilę ir gailestingumą. Kai jų pastangos padėti žmonėms lieka be atsako arba juos dėl to net ima persekioti, liudytojai laikosi apaštalo Pauliaus patarimo: „Laiminkite persekiotojus; laiminkite, užuot siuntę prakeiksmus. [...] Niekam neatmokėkite blogu už bloga“ (Romiečiams 12:14, 17). Šie Dievo tarnai suvokia, kad Jehova pats nuspręs, kas bus vertas jo meilės, o kas — neapykantos. Gyvenimo ir mirties klausimas yra jo, aukščiausiojo Teisėjo, prerogatyva (Hebrajams 10:30).
Taip, „Dievas yra meilė“. Na o mums jo meilę reikia vertinti ir stengtis sužinoti bei vykdyti jo reikalavimus. Jūsų kaimynystėje gyvenantys Jehovos liudytojai su malonumu padės jums iš jūsų turimos Biblijos suprasti, kokia yra Dievo valia ir kaip pagal ją gyventi. Taip išvengsite Dievo neapykantos ir džiaugsitės jo meile.
[Anotacija 18 puslapyje]
„Šešių dalykų Viešpats nekenčia, o septyni jam kelia pasibjaurėjimą: išpuikusios akys, melagingas liežuvis, nekaltą kraują liejančios rankos, nedoras pinkles rezganti širdis, pikta daryti skubančios kojos, neteisingai liudijantis melagingas liudytojas ir šeimoje vaidus sėjantis žmogus“ (PATARLIŲ 6:16-19)
[Anotacija 19 puslapyje]
„Jeigu įgiję aiškų tiesos pažinimą mes sąmoningai nuodėmiaujame, tada aukos už nuodėmes nebelieka — lieka tik kažkoks baisus teismo laukimas“ (HEBRAJAMS 10:26, 27)
[Anotacija 20 puslapyje]
„Tepalieka nedorėlis savo kelią ir nusidėjėlis — savo kėslus! Tegrįžta jis pas Viešpatį, kad jo pasigailėtų, [...] nes jis labai atlaidus“ (IZAIJO 55:7)
[Iliustracija 19 puslapyje]
Tėvas iš meilės drausmina vaiką jo labui
[Iliustracija 20 puslapyje]
Daug bausmę atliekančių kalinių atsiliepia į Dievo meilę ir patiria jo gailestingumą