Ar Dievo Karalystė glūdi žmogaus viduje?
„Dievo Karalystė ateina per imlią širdį“, — rašo popiežius Benediktas XVI savo knygoje Jėzus iš Nazareto. Iš tikrųjų, kai kurių nuomone, Dievo Karalystė yra tam tikras perversmas vidiniame žmogaus pasaulyje, įvykstantis priėmus Jėzų Kristų į širdį ir jį įtikėjus. Ar tikrai Dievo Karalystė tėra vidinė asmens permaina? Kitaip sakant, ar ji — žmogaus širdyje?
JĖZAUS širdžiai Karalystė išties buvo labai brangi. Tą pripažįsta ir popiežius Benediktas XVI, sakydamas, jog žinia apie Karalystę buvo „Jėzaus [...] skelbimo ašis“. Nors Jėzaus tarnystė žemėje truko palyginti trumpai, didžiąją laiko dalį jis keliavo po šalį „skelbdamas karalystės Evangeliją“ (Mato 4:23). Mokydamas žmones ir darydamas stebuklus Jėzus Kristus aiškiai parodė, kad toji Karalystė nėra tiesiog tikėjimas Dievu ar klusnumas Dievui. Karalystę Jėzus siejo su valdžia, teismu ir amžina gerove.
Valdžia ir teismas
Sykį, kai Jėzaus tarnyba jau ėjo į pabaigą, prie jo prisiartino apaštalų Jokūbo ir Jono motina ir paprašė: „Sakyk, kad šitie abu mano sūnūs tavo karalystėje sėdėtų vienas tavo dešinėje, o kitas kairėje“ (Mato 20:21). Iš šių žodžių akivaizdu, kad moteris šnekėjo ne apie kažką, kas glūdi jos sūnų viduje. Ji žinojo, kad būti Karalystėje reiškia valdyti kartu su Jėzumi, todėl ir troško savo sūnums tokios padėties. Be to, ir pats Jėzus vienuolikai savo ištikimų apaštalų pažadėjo, kad šie bus jo Karalystėje, ‘sėdės sostuose ir teis’ kartu su juo (Luko 22:30). Taigi Jėzaus sekėjams Karalystė siejosi su realia valdžia, vadovybe.
O ką galima pasakyti apie kitus Jėzaus dienomis gyvenusius žmones? Ar Karalystę jie suvokė it kokią permainą žmogaus viduje ar kaip kitaip? Pažiūrėkime, kas vyko 33-iaisiais metais prieš Paschą. Į Jeruzalę ant asilaičio įjojo Jėzus Kristus. Jį pasitiko minios žmonių, daugelis šaukė: „Osana Dovydo Sūnui!“ (Mato 21:9). Kodėl jį sutiko tokiais žodžiais? Žmonės parodė suprantą, kad Jėzus yra žadėtasis Mesijas, kuriam Dievas duos amžinąją Karalystę, „jo tėvo Dovydo sostą“. Jie laukė išgelbėjimo, tikros taikos ir teisingumo, tikėdami, kad tai ir suteiks Karalystė (Luko 1:32; Zacharijo 9:9).
Amžina gerovė
Netgi tie, kuriems Jėzaus tarnyba, regis, mažai terūpėjo, apie vieną jo mokymą buvo girdėję. Štai kai Jėzus kabojo ant kančių stulpo, šalia jo prikaltas nusikaltėlis prašė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ Ką Jėzus atsakė? „Su manimi būsi rojuje“, — patikino mirštantį vyrą (Luko 23:41-43).
Tas žmogus tikriausiai tikėjo, kad Jėzus bus prikeltas iš mirties ir gaus Karalystės sostą. Jėzui tada bus duota galia, ir tą vyrą, taip pat milijonus kitų jis noriai prikels iš mirusiųjų, padės jiems pasikeisti į gera. Būdamas dangiškosios Karalystės valdovas Jėzus pasirūpins, kad žmonės visoje žemėje galėtų amžinai džiaugtis nuostabiu gyvenimu (Jono 5:28, 29).
Karalystė buvo tarp jų
Kai kas gal paklaus, argi Jėzus nėra pasakęs „Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“? Taip, tie jo žodžiai užrašyti Luko 17:21. Kai kuriuose Biblijos vertimuose, kaip antai A. Vėliaus, ši mintis išreikšta taip: „Dievo karalystė yra jūsų viduje.“ Ką tad Jėzus turėjo omeny?
Kaip rodo kontekstas, Jėzus šiuos žodžius pasakė fariziejams, prieš jį nusiteikusiems žydų religininkams. Mesiją ir jo Karalystę jie įsivaizdavo savaip. Jų manymu, Mesijas turėjo ateiti „dangaus debesimis“ kaip šlovingas Karalius, išvaduoti žydus iš romėnų jungo ir atkurti Izraelio karalystę (Danieliaus 7:13, 14). Tačiau Jėzus parodė, kad taip manydami jie klysta. „Dievo karalystė ateina nepastebimai, — pasakė jis ir pridūrė: — Juk Dievo karalystė jau yra tarp jūsų“ (Luko 17:20, 21).
Jėzaus mokymai ir stebuklai aiškiai liudijo jį esant žadėtąjį Karalystės Karalių, tačiau fariziejai vis labiau niršo, nes jų motyvai buvo netyri, tikėjimas nenuoširdus. Jokie įrodymai negalėjo jų įtikinti, kad Jėzus yra Mesijas. Todėl Jėzus tiesiai, be užuolankų jiems ir pasakė: Karalystė, atstovaujama paskirtojo Karaliaus, „yra tarp jūsų“. Jėzus čia kalbėjo ne apie jų vidų. Argi jis būtų galėjęs sakyti, kad fariziejų širdyje glūdi Dievo Karalystė? Tiesiog tų žmonių akivaizdoje stovėjo jis pats ir jo mokiniai. Tad viename Biblijos vertime Jėzaus žodžiai perteikti taip: „Dievo karalystė yra čia su jumis“ (Luko 17:21, išversta iš Contemporary English Version).
Karalystė — brangi mūsų širdžiai
Dievo Karalystė tikrai negali būti nuodėmingo žmogaus viduje, tačiau kiekvieno širdžiai ji turėtų būti brangi. Mokydamas, darydamas stebuklus Jėzus stengėsi ugdyti savo klausytojų tikėjimą, kad ateityje stos valdžia, laiduosianti žemei tikrą taiką ir saugumą. Jis norėjo, kad tikėjimas žmogų skatintų keistis į gera. Taip pat jis mokė melsti: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, teesie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje“ (Mato 6:9, 10). Jėzaus žodžiai palietė daugelio klausytojų širdis ir jie įtikėjo. Tvirto tikėjimo vedami jie stengėsi sekti Jėzumi, kad ateityje galėtų džiaugtis Dievo Karalystės teikiama palaima.
Gal ir jūs norėtumėte turėti tokį tikėjimą? Kaip tuomet jį išsiugdyti? Čia verta prisiminti pirmuosius Jėzaus Kalno pamokslo žodžius: „Laimingi, kurie suvokia turį dvasinių poreikių, — jų yra dangaus karalystė“ (Mato 5:3, NW). Tad priimkite Jehovos liudytojų, kurie atnešė jums šį žurnalą, pasiūlymą studijuoti Bibliją. Tuomet galėsite pasidžiaugti ne tik savo asmenybės pokyčiais, bet ir įgysite tvirtą viltį sulaukti Dievo Karalystės — teisingos valdžios, kuri įtvirtins taiką ir saugumą.
[Anotacija 11 puslapyje]
Argi Dievo Karalystė galėjo būti užsispyrusių, nuožmių Jėzaus priešininkų širdyje?