Ar Dievas reikalauja išpažinti nuodėmes?

Daugelyje bažnyčių per pamaldas iki šiol tebėra įprasta eiti išpažinties — pasisakyti nuodėmes dvasininkui. Tačiau ar šiais laikais, kai, regis, viskas leidžiama, reikia ar netgi būtina išpažinti nuodėmes?

NUOMONIŲ šiuo klausimu yra įvairių. Štai vienas žmogus, pasak Kanados laikraščio National Post, išreiškė tokį požiūrį: nors sunku prisipažinti padarius ką bloga, „nepaprastai palengvėja, kai kas nors tave išklauso, tada meldžiasi su tavimi ir pasako, ką tau daryti“. Visiškai priešingą nuomonę randame knygoje Bless Me, Father, for I Have Sinned, kur pacituoti tokie vieno vyro žodžiai: „Išpažintis — labiausiai luošinantis Bažnyčios ritualas; ji stumia žmones į neurozę.“ O kas apie nuodėmių išpažinimą sakoma Biblijoje?

Ką sako Biblija

Izraelio tautai duotame Dievo Įstatyme buvo konkrečiai nurodyta, ką daryti nusidėjus. Pavyzdžiui, kai žmogus nusidėdavo kitam žmogui arba pažeisdavo kurį nors Dievo įstatymą, jis turėdavo išpažinti nuodėmę paskirtam kunigui iš Levio giminės ir šis tada atlikdavo permaldavimą jo labui, atnašaudamas Dievui auką už nuodėmę (Kunigų 5:1-6).

Prisiminkime, kaip reagavo karalius Dovydas, kai pranašas Natanas papriekaištavo jam dėl jo nuodėmių. Tuoj pat pripažino: „Nusidėjau Viešpačiui!“ (2 Samuelio 12:13). Be to, maldavo Dievą pasigailėti. Ar Dovydas buvo išklausytas? Vėliau jis rašė: „Išpažinau tau savo nuodėmę, nebeslėpiau savo kaltės. Tariau: ‘Išpažinsiu savo nusikaltimus Viešpačiui’, — ir tu, atleisdamas man nuodėmę, pašalinai kaltę“ (Psalmyno 32:5; 51:3-6 [51:1-4, Brb]).

Pirmajame mūsų eros amžiuje krikščionys taip pat turėjo laikytis Dievo reikalavimo išpažinti nuodėmes. Jėzaus įbrolis Jokūbas, tuomet vienas iš Jeruzalės krikščionių bendruomenės vadovų, bendratikius ragino: „Išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą“ (Jokūbo 5:16). Taigi kokias nuodėmes krikščionys turi išpažinti ir kam?

Kokias nuodėmes reikia išpažinti?

Esame netobuli ir galbūt kasdien neapgalvotai pasielgiame ar nesuvaldome liežuvio ir taip vieni kitiems nusidedame (Romiečiams 3:23). Ar tai reiškia, jog privalome apie kiekvieną tokį nusižengimą pasisakyti kokiam asmeniui, įgaliotam išklausyti nuodėmes?

Nors kiekviena nuodėmė žeidžia Dievą, jis maloningai atsižvelgia, kad iš prigimties esame netobuli. Tai žinodamas psalmininkas giedojo: „Viešpatie, jei Tu neatleisi kalčių, kas, Viešpatie, išsilaikys? Bet Tu atleidi nuodėmes, kad Tavęs bijotų“ (Psalmyno 130:3, 4, Brb). Taigi ką turime daryti, kai savo poelgiu ar žodžiais, galbūt netyčia, nusidedame kitam žmogui? Prisiminkime, kad Jėzus mokydamas savo sekėjus, kaip melstis, skatino prašyti: „Atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas“ (Luko 11:4). Taip, Dievas mums atleis, jeigu artinsimės prie jo malda ir prašysime atleidimo Jėzaus vardu (Jono 14:13, 14, Brb).

Atkreipkite dėmesį, kokią sąlygą čia nurodė Jėzus: mes irgi turime atleisti kiekvienam, „kuris mums kaltas“. Apaštalas Paulius taip pat priminė bendratikiams: „Būkite malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Efeziečiams 4:32). Kai atleidžiame kitiems jų nusižengimus, tada tikrai galime neabejoti, kad Dievas ir mums dovanos mūsų nuodėmes.

O ar galima tikėtis, kad Dievas atleis sunkias nuodėmes, pavyzdžiui, vogimą, sąmoningą melavimą, seksualinį amoralumą, pasigėrimą ir panašias? Kiekvienas, kas daro tokias nuodėmes, sulaužo Dievo įstatymus ir taip nusideda Dievui. Ką toks asmuo turėtų daryti?

Kam turime išpažinti nuodėmes?

Dievas nesuteikė žmonėms teisės atleisti jam padarytų nuodėmių — jas atleisti gali tik jis pats. Biblijoje aiškiai sakoma: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, [Dievas] ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių“ (1 Jono 1:9). O kam turime išpažinti tokias nuodėmes?

Kadangi atleisti nuodėmes gali tiktai Dievas, išpažinti jas privalome jam. Kaip minėjome, Dovydas būtent taip ir padarė. O ko reikia, kad Dievas atleistų? Biblijoje rašoma: „Tad atgailokite ir atsiverskite, kad būtų išdildytos jūsų nuodėmės, kad nuo Viešpaties veido ateitų paguodos metas“ (Apaštalų darbų 3:19, 20a [3:19, Brb]). Kaip matome, nepakanka vien pripažinti nusidėjus ir apie tai pasakyti Dievui maldoje. Būtina norėti liautis nuodėmiauti, trauktis iš blogo kelio. O tam pasiryžti paprastai būna nelengva, tačiau kai kas gali padėti.

Prisiminkime jau cituotus Jėzaus mokinio Jokūbo žodžius: „Išpažinkite vieni kitiems nuodėmes ir melskitės vieni už kitus, kad atgautumėte sveikatą.“ Tada jis pridūrė: „Daug gali karšta teisiojo malda“ (Jokūbo 5:16). „Teisusis“ galėtų būti vienas iš krikščionių bendruomenės vyresniųjų, kuriuos Jokūbas paminėjo 14 eilutėje. Šie dvasiškai brandūs vyrai paskirti padėti norintiems gauti Dievo atleidimą. Žinoma, vyresnieji negali atleisti nuodėmių, nes nė vienas žmogus nėra įgaliotas atleisti kaltes, padarytas Dievui.a Tačiau tie dvasingi vyrai yra pasirengę pamokyti ir pataisyti sunkiai nusidėjusį asmenį, padėti jam pripažinti savo nuodėmės sunkumą ir suvokti būtinybę atgailauti (Galatams 6:1).

Kodėl reikia išpažinti nuodėmes?

Kad ir kokią nuodėmę asmuo padarė, didelę ar mažą, jis susigadino santykius su kitais ir su Dievu. Todėl tikriausiai jaučiasi prislėgtas ar neramus. Kitaip tariant, jį graužia sąžinė, kuria visus žmones apdovanojo Kūrėjas (Romiečiams 2:14, 15). Ką tuomet daryti?

Dar kartą pažvelkime į Jokūbo laišką, į paguodžiančius žodžius: „Kas nors pas jus [dvasiškai] serga? Tepasikviečia Bažnyčios [„bendruomenės“, Jr] vyresniuosius, ir jie tesimeldžia už jį, patepdami aliejumi Viešpaties vardu. Tikėjimo malda išgelbės ligonį, ir Viešpats jį pakels, o jeigu jis būtų nusikaltęs, jam bus atleista“ (Jokūbo 5:14, 15).

Čia vėlgi paminėta, kad vyresnieji gali suteikti pagalbą kaimenei. Kaip? Ne vien išklausydami nuodėmes. Kadangi kalbama apie dvasiškai sergantį žmogų, vyresniesiems reikia kai ko imtis, kad jis pasveiktų. Jokūbas nurodė du dalykus.

Pirma, jis paminėjo ‘patepimą aliejumi’, turėdamas omenyje gydančią Dievo Žodžio galią. Iš tikrųjų, kaip rašė apaštalas Paulius, „Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, [...] ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Hebrajams 4:12). Išmintingai naudodamiesi Biblija vyresnieji gali padėti dvasiškai pasiligojusiam krikščioniui suvokti savo suklupimo priežastis ir žengti reikiamus žingsnius, kad susitaikytų su Dievu.

Antra, reikalinga „tikėjimo malda“. Tiesa, ne nuo vyresniųjų maldų priklauso Dievo teisminiai sprendimai, — jis noriai atleidžia nuodėmes, tačiau tai daro tik dėl Kristaus išpirkos (1 Jono 2:2). Vis dėlto vyresniųjų maldos daug gali. Dievas pasiruošęs padėti nusidėjėliui, kuris nuoširdžiai atgailauja ir daro „atsivertimą liudijančius darbus“ (Apaštalų darbų 26:20).

Svarbiausia, kodėl turime išpažinti nuodėmę, padarytą kitam žmogui arba Dievui, — kad įgytume gerą vardą Dievo akyse. Jėzus Kristus pabrėžė, jog pirma turime išspręsti nesutarimus su kitais žmonėmis ir susitaikyti su jais, nes tik tada galėsime gryna sąžine garbinti Dievą (Mato 5:23, 24). Patarlių 28:13 sakoma: „Kas slepia savo kaltes, tam nesiseks, o kas jas išpažįsta ir nebenusikalsta, tas susilauks gailestingumo.“ Jei nusižeminame Jehovos akyse ir prašome atleidimo, pelnysime jo palankumą ir jis mus išaukštins metui atėjus (1 Petro 5:6).

[Išnaša]

[Anotacija 23 puslapyje]

Dievas dovanos mūsų klaidas, jeigu prašysime jį atleidimo Jėzaus vardu

[Iliustracija 24 puslapyje]

Svarbiausia, kodėl turime išpažinti nuodėmę, — kad įgytume gerą vardą Dievo akyse