Ar esi ‘įsišaknijęs ir įsitvirtinęs ant pamato’?

AR ESI kada matęs, kaip didelį medį plaka vėtra, bet jo neįveikia? Kaip jam pavyksta atsilaikyti? Medį saugo tvirtos, giliai į žemę įsiskverbusios šaknys. Mes, grumdamiesi su sunkiais išbandymais, irgi galime atsilaikyti, jeigu esame „įsišakniję ir įsitvirtinę ant pamato“ (Ef 3:14-17; NW). Kas tas pamatas?

Dievo Žodyje sakoma, jog krikščionių bendruomenė pastatyta ant „pamato, kur pats Kristus Jėzus yra kertinis akmuo“ (Ef 2:20, Jr; 1 Kor 3:11). Mes, krikščionys, esame raginami ‘gyventi Jame, įsišaknyti bei statydintis Jame ir įsitvirtinti tikėjime’ (Brb). Jeigu stengiamės tai daryti, pajėgsime atremti visus išpuolius, nukreiptus prieš mūsų tikėjimą, pavyzdžiui, net „įtikinančią kalbą“, kuri iš tiesų yra tik „tuščia apgaulė“ (Kol 2:4-8, Brb).

„Plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis“

Kaipgi mums įsišaknyti bei įsitvirtinti tikėjime? Idant įstengtume, taip tariant, giliai įleisti šaknis į dirvožemį, visų pirma turime stropiai studijuoti įkvėptąjį Dievo Žodį. Jehova nori, kad suvoktume „kartu su visais šventaisiais, koks yra [tiesos] plotis ir ilgis, ir aukštis, ir gylis“ (Ef 3:18). Todėl nė vienas krikščionis neturi tenkintis tik elementariu supratimu, žinoti vien „pagrindinius dalykus“ iš Dievo Žodžio (Hbr 5:12; 6:1). Priešingai, visi turėtume trokšti Biblijos tiesas suvokti kuo geriau (Pat 2:1-5).

Tačiau tai nereiškia, kad turėdami daug žinių jau būsime „įsišakniję ir įsitvirtinę“ tiesoje. Kas Biblijoje rašoma, puikiai žino ir Šėtonas. Taigi reikia dar kai ko. Mes turime „pažinti Kristaus meilę, kuri pranoksta pažinimą“ (Ef 3:19). Vadinasi, jei studijuojame Bibliją dėl to, kad mylime Jehovą ir branginame tiesą, mes augsime Dievo Žodžio pažinimu ir taip stiprinsime savo tikėjimą (Kol 2:2).

Patikrink, ar supranti

Dabar ir patikrink, ar supranti kai kurias svarbias Biblijos tiesas. Tai galbūt paskatins tave dar kruopščiau studijuoti Šventąjį Raštą. Imk ir perskaityk apaštalo Pauliaus laiško efeziečiams įžangines eilutes. (Žiūrėk rėmelį „Efeziečiams“.) Tada pagalvok: ar šioje ištraukoje suvokiu prasmę tų frazių, kurios rėmelyje išskirtos kursyvu? Aptarkime jas paeiliui.

Išrinkti „prieš pasaulio sutvėrimą“

Paulius savo bendratikiams rašė: „[Dievas] iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais.“ Iš tiesų Jehova nusprendė kai kuriuos žmones įsūnyti ir priimti į savo tobulų dangiškųjų esybių šeimą. Tie Dievo įsūnytieji bus karaliai ir kunigai ir valdys drauge su Kristumi (Rom 8:19-23; Apr 5:9, 10). Stojęs prieš Jehovos valdžią Šėtonas piršo mintį, neva Dievas sukūrė žmones su trūkumais. Kaip tad tinkama, kad Jehova būtent iš žmonių giminės išsirinko asmenų padėti pašalinti visatoje blogį, taip pat ir jo pradininką, Šėtoną! Tačiau Jehova iš anksto nenustatė, kurie žmonės taps jo sūnumis. Dievas tiesiog numatė žmonių grupę (arba klasę), valdysiančią su Kristumi danguje (Apr 14:3, 4).

Paulius bendratikiams rašė, jog juos, kaip grupę, Dievas išsirinko „prieš pasaulio sutvėrimą“. Jis turėjo omenyje ne laiką prieš žemės ar pirmųjų žmonių sukūrimą. Antraip būtų buvęs pažeistas pagrindinis teisingumo principas. Juk Adomo ir Ievos negalima būtų buvę kaltinti už savo veiksmus, jei Dievas dar prieš juos sukurdamas būtų nulėmęs, jog jie nusižengs. Kada tad Dievas nusprendė, kaip ištaisys padėtį, susidariusią dėl to, kad Adomas ir Ieva drauge su Šėtonu atsisakė paklusti aukščiausiajai jo valdžiai? Jehova tai padarė tik po mūsų pirmųjų tėvų maišto, bet anksčiau nei jiems gimė palikuonys — ištisos kartos netobulų žmonių, kuriems reikėjo išpirkimo.

„Jo malonės gausa“

Kodėl Paulius teigė, jog visa, ko Dievas ėmėsi, kaip rašoma Laiško efeziečiams pradžioje, padaryta „jo malonės gausa“? Apaštalas čia norėjo pabrėžti, kad Jehova nebuvo įpareigotas išpirkti nupuolusios žmonijos.

Išties nė vienas nesame nusipelnę išpirkimo. Tačiau iš didelės meilės žmonijai Jehova parūpino auką mums išvaduoti. Suvokdami savo netobulumą ir nuodėmingumą, tikrai turime pripažinti, kad išpirkti galėjome būti tik Dievo malonės gausa.

Dievo valios šventoji paslaptis

Iš pradžių Dievas neatskleidė, kaip pašalins Šėtono padarytą žalą. Tai buvo „slėpinys“ — „šventoji paslaptis“ (Ef 3:4, 5; NW). Vėliau, įkūrus krikščionių bendruomenę, Jehova aiškiai paskelbė, kaip įgyvendins savo tikslą žemės ir žmonijos labui. Paulius paaiškino, kad „nustatytajam laikui“ atėjus Dievas ėmėsi tam tikro sutvarkymo norėdamas suvienyti visus protu apdovanotus savo kūrinius.

Siekdamas šio tikslo, Jehova per Sekmines 33 m. e. m. pradėjo rinkti tuos, kurie valdys su Kristumi danguje (Apd 1:13-15; 2:1-4). Vėliau turėjo būti renkami tie, kurie gyvens žemės rojuje valdant Kristaus Mesijiškajai Karalystei (Apr 7:14-17; 21:1-5). Žodžiu „sutvarkymas“ čia nurodoma ne pati Mesijiškoji Karalystė, nes ji buvo įkurta tik 1914 metais. Šis žodis pasako, ką Dievas darė ir ko ėmėsi, kad įgyvendintų savo tikslą atkurti visatoje vienybę.

„Išmanymu — subrendę žmonės“

Nėra abejonių, geri studijavimo įpročiai padės tau aiškiai perprasti tiesos „plotį ir ilgį, ir aukštį, ir gylį“. Tačiau neabejotina ir tai, jog dėl dabartinio gyvenimo tempo Šėtonui lengva mus paveikti, kad studijuoti imtume rečiau ar net visai nustotume. Nesileisk Šėtono įveikiamas. Vadovaukis Dievo duota nuovoka, kad išmanymu taptum subrendęs (1 Jn 5:20; 1 Kor 14:20). Turi gerai žinoti, ką tiki, kodėl tiki, tik taip būsi pasirengęs „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie [tavyje] gyvenančią viltį“ (1 Pt 3:15).

Įsivaizduok save tarp Efezo krikščionių, kai ten pirmą sykį buvo skaitomas Pauliaus laiškas. Argi jo žodžiai nebūtų sužadinę tavyje noro augti tikruoju „Dievo Sūnaus pažinimu“? (Ef 4:13, 14) Be abejo! Tad tegu Dievo dvasios įkvėpto Pauliaus laiško mintys uždega tave ir šiandien. Ugdydamasis nuoširdžią meilę Jehovai bei siekdamas aiškaus Dievo Žodžio pažinimo, liksi ‘įsišaknijęs ir įsitvirtinęs ant pamato’ — Kristaus. Tai padės atlaikyti visus išbandymus, kuriuos Šėtonas, kol dar neatėjo šio blogo pasaulio galas, gali mėginti tau sukelti (Ps 1:1-3; Jer 17:7, 8).

[Rėmelis/iliustracija 27 puslapyje]

„Efeziečiams“

„Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nesutepti jo akivaizdoje. Iš meilės, palankios savo valios nutarimu, jis iš anksto paskyrė mus per Jėzų Kristų tapti jam įsūniais savo malonės kilnumo šlovei. Ja jis apipylė mus dėl Mylimojo, kuriame turime atpirkimą jo krauju ir nuodėmių atleidimą jo malonės gausa. Jis dosniai apdovanojo mus savo malone su įvairiopa išmintimi ir sumanumu, paskelbdamas mums savo valios slėpinį, kaip jis panorėjo iš anksto nutarti jame, amžių pilnatvei atėjus, visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje kaip galvoje“ (Ef 1:3-10).