Melitonas Sardietis — Biblijos tiesų gynėjas?
KASMET nisano 14-ąją pagal žydų kalendorių tikrieji krikščionys švenčia Viešpaties vakarienę. Jie klauso Jėzaus paliepimo: „Tai darykite mano atminimui.“ Šitą šventę savo pasiaukojamai mirčiai atminti Jėzus įsteigė būtent nisano 14-ąją, 33 m. e. m., atšventęs Paschą. Tą pačią dieną Jėzus ir mirė (Luko 22:19, 20; 1 Korintiečiams 11:23-28).
Antrajame m. e. amžiuje kai kas Jėzaus mirties minėjimą ėmė švęsti kitu laiku ir kitaip. Mažojoje Azijoje krikščionys paisė tikrosios Jėzaus mirties datos. O štai „Romoje ir Aleksandrijoje jau buvo minimas prisikėlimas — pirmąjį sekmadienį po Paschos“, — vadinamas Prisikėlimo Pascha, kaip teigiama viename žinyne. Tikinčiųjų grupė, žinoma kvartodecimanų (arba keturioliktininkų) vardu, gynė tradiciją minėti Jėzaus Kristaus mirtį nisano 14-ąją. Jiems pritarė Melitonas Sardietis. Kas jis buvo? Kaip gynė šią bei kitas Biblijos tiesas?
‘Ryški žvaigždė’
Kaip rašoma Eusebijo Cezarėjiečio knygoje Bažnyčios istorija, antrojo šimtmečio pabaigoje Polikratas Efesietis siuntė į Romą laišką, kuriame tvirtino, jog reikia švęsti „keturioliktąją dieną pagal Evangeliją“, nepažeidžiant šios taisyklės ir visuomet laikantis tikėjimo. Remiantis laišku, vienas iš pripažinusiųjų nisano 14-ąją šventės data buvo Melitonas, Lidijos miesto Sardų vyskupas. Kaip toliau teigiama laiške, amžininkai priskyrė jį prie „ryškių žvaigždžių“, jau užmigusių mirties miegu. Polikrato žodžiais, Melitonas „visą gyvenimą buvo pilnas Šventosios Dvasios“, liko nevedęs, o dabar „ilsisi Sarduose, laukdamas dangaus atsivėrimo, kai atsikels iš numirusiųjų“. Tai gali reikšti, jog Melitonas tikėjo, kad prikėlimas vyks tik Kristui sugrįžus (Apreiškimo 20:1-6).
Šis vyras, matyt, buvo bebaimis ir ryžtingas. Jis vienas pirmųjų parašė „Apologiją“, kuria kreipėsi į Romos imperatorių Marką Aurelijų, valdžiusį nuo 161 iki 180 m. e. m. Joje Melitonas drąsiai gynė krikščionybę ir demaskavo nedorus bei gobšius žmones, kurie prisidengę imperijos įstatymais persekiojo ir neteisėtai puolė krikščionis, siekdami pasisavinti jų turtą.
Imperatoriui Melitonas atvirai rašė: „Mes turime tik vieną prašymą: pasistenk pirmiau pats pažinti apkaltintus asmenis [krikščionis] ir liepk teisingai nuspręsti, ar jie užsitarnavo mirties ir kankinimų, o gal tikriau — išlaisvinimo ir ramybės. O jeigu tai nėra Tavo valios potvarkis, — kurių, beje, netiktų leisti netgi barbarams, — tuomet dar karščiau Tavęs prašome, kad ramiai nežiūrėtum į tos rūšies galvažudystes.“
Gynė krikščionybę remdamasis Šventuoju Raštu
Šventąjį Raštą Melitonas studijavo labai atsidėjęs. Neturime sąrašo visų jo darbų, bet ir tų, kurie žinomi, antraštės liudija, kad jam rūpėjo Biblijos tiesos. Štai kai kurių jo raštų pavadinimai: „Apie krikščionių gyvenimą ir pranašus“, „Apie žmogaus tikėjimą“, „Apie sutvėrimą“, „Apie krikštą“, „Apie tiesą ir tikėjimą ir apie Kristaus gimimą“, „Apie vaišingumą“, „Raktas“, „Apie velnią ir Apreiškimą Jonui“.
Melitonas pats keliavo į Biblijos kraštus norėdamas sužinoti tikslų Šventojo Rašto hebrajiškųjų knygų skaičių. Paskui jis rašė: „Štai buvau Rytuose ir aplankiau vietovę, kur visa tai buvo skelbiama ir veikiama; ten tiksliai pažinau Senojo Testamento knygas ir siunčiu Tau jų sąrašą.“ Tame sąraše nėra Nehemijo ir Esteros knygų, tačiau tai seniausias kanoninių hebrajiškųjų knygų katalogas, randamas krikščionybės išpažinėjų raštuose.
Gilindamasis į hebrajiškąsias Biblijos knygas Melitonas iš jų išrinko fragmentus, kur yra pranašystės apie Jėzų. Jo veikale „Išrašai“ sakoma, kad Jėzus Kristus buvo seniai lauktasis Mesijas ir kad apie jį liudijo Mozės įstatymas bei pranašai.
Aiškino išpirkos reikšmę
Didžiuosiuose Mažosios Azijos miestuose buvo susibūrusios stiprios žydų kolonijos. Sarduose, kur gyveno Melitonas, žydai senovės papročiu nisano 14-ąją švęsdavo Paschą. Siekdamas parodyti, jog tai buvo privalu pagal Įstatymą, bet kad dabar krikščionims tą dieną reikia švęsti Viešpaties vakarienę, Melitonas parašė pamokslą „Apie Paschą“.
Apžvelgęs Išėjimo 12 skyrių ir priminęs, kad Pascha buvo Kristaus aukos įvaizdis, Melitonas nurodo priežastį, kodėl krikščionims šios šventės nebereikia švęsti — Dievas panaikino Mozės įstatymą. Melitonas dar paaiškino, kam Kristus turėjo mirti: Dievas įkurdino Adomą rojuje ir suteikė galimybę laimingai gyventi. Bet pirmasis žmogus nepaisė Dievo draudimo — valgė nuo gero bei pikto pažinimo medžio. Todėl reikėjo išpirkos.
Melitonas taip pat nurodė, jog Jėzus buvo atsiųstas į žemę ir mirė ant stulpo, kad tikinčiuosius išpirktų iš nuodėmės ir mirties. Verta dėmesio viena detalė: nusakydamas, ant ko Jėzus mirė, Melitonas vartoja graikišką žodį ksilon, kuris reiškia „medis“ (Apaštalų darbų 5:30; 10:39; 13:29).
Apie Melitoną žinojo ne tik Mažojoje Azijoje. Su jo darbais buvo susipažinę Tertulianas, Klemensas Aleksandrietis, Origenas. Tačiau istorikas Ranjeras Kantalamesa sako: „Įsivyravus papročiui švęsti Prisikėlimo Paschą, keturioliktininkus imta laikyti eretikais. Nuo tada Melitono autoritetas pradėjo smukti, niekas nebesistengė išsaugoti ir jo raštų.“ Laikui bėgant jų visiškai neliko.
Pasidavė atskalūnybei?
Po apaštalų mirties, kaip buvo išpranašauta, į tikrąją krikščionybę ėmė skverbtis atskalūnybė (Apaštalų darbų 20:29, 30). Tai paveikė ir Melitoną. Jo raštų stilius įmantrus, panašus į graikų filosofų, žymi ir romėnų pasaulio įtaka. Galbūt dėl to Melitonas pavadino krikščionybę „mūsų filosofija“. Tai, kad vadinamoji krikščionybė susivienijo su Romos imperija, pasak jo, buvo „įrodymas, kad mūsų tikėjimas geras“.
Melitonas, matyt, nepriėmė širdin apaštalo Pauliaus perspėjimo: „Žiūrėkite, kad kas jūsų nepasigrobtų filosofija ir tuščia apgaule, paremta žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi.“ Nors kai kurias Biblijos tiesas Melitonas gynė, nemažai ką iškraipė (Kolosiečiams 2:8).
[Iliustracija 18 puslapyje]
Jėzus nurodė minėti jo mirtį nisano 14-ąją