Kokie tiltai sieja žmones Panamoje

„PANAMA — pasaulio tiltas“. Tai šūkis, prieš pusę šimtmečio skambėdavęs vienoje populiarioje tos šalies radijo laidoje. Dabar ši Centrinės Amerikos valstybė yra plačiai įgavusi būtent tokį įvaizdį.

Iš tiesų Panama atrodo tarsi tiltas, jungiantis Šiaurės ir Pietų Ameriką. Tačiau esama ir tikro tilto. Jis nutiestas virš ypatingo inžinerijos šedevro — skersai sąsmaukos iškasto garsiojo Panamos kanalo, jungiančio Atlanto ir Ramųjį vandenyną. Šituo kanalu plaukioja įvairių valstybių laivai ir iš vieno vandenyno į kitą patenka vos per kelias valandas. O kelionė aplink žemyną užtruktų kelias dienas ar net savaites. Taigi Panama, galima sakyti, yra pasaulinės reikšmės „tiltas“.

Rasių bei kultūrų įvairovė

Panamoje gyvena žmonių iš įvairiausių tautų bei etninių grupių. Kartu su vietiniais jie tame gražiame krašte sudaro ištisą margumyną. O ar gali neįkainojama Dievo Žodžio tiesa įveikti kultūros, religijos, kalbos bei socialinius barjerus ir suteikti vienokią mintį, vieną tikslą — susieti žmones tarsi kokiu tiltu?

Taip, gali. Apaštalo Pauliaus žodžiai, užrašyti Laiško efeziečiams 2 skyriaus 17, 18 eilutėse, liudija, kad panašias kliūtis sėkmingai įveikė pirmojo amžiaus krikščionys — žydai ir kitataučiai. Juos suvienijo Kristaus auka. Paulius rašė: „Atėjęs jis [Jėzus] skelbė taiką jums, kurie buvote toli, ir tiems, kurie buvo arti, nes per jį vieni ir kiti galime prieiti prie Tėvo vienoje Dvasioje.“

Panašiai ir šiandien Jehovos liudytojai Panamoje „skelbia taiką“ iš tolimiausių kraštų atvykusiems įvairių religinių įsitikinimų žmonėms. Tų, kurie „prieina“ prie Jehovos, vienybė stiprėja. Panamoje įsikūrusios šešių kalbų Jehovos liudytojų bendruomenės: ispanų, kinų kalbos Kantono tarmės, panamiečių gestų, anglų ir dviejų indėnų kalbų — kunų ir ngobių (gvaimių). Kaip smagu, kad Jehovos garbinimas vienija žmones iš įvairių kalbinių grupių!

Gyvenimas rezervacijoje

Iš aštuonių indėnų kalbinių grupių gausiausia ngobių — maždaug 170000 gyventojų. Didžioji dalis jų įsikūrę teritorijoje, kuriai neseniai suteiktas rezervacijos (čionai vadinamos comarca) statusas. Kur tik pažvelgsi, driekiasi rantyti kalnai, apaugę džiunglėmis, taigi rezervacijoje bemaž visur keliauti tenka pėsčiomis. O vaizdingas pakrantės ruožas pasiekiamas iš jūros. Tankiausiai gyvenama prie upių, nes jomis patogu susisiekti, taip pat palei vandenyną. Žmonės čia neturtingi. Kalnuose dirba kavos plantacijose, kiti verčiasi žvejyba arba ūkininkauja. Daugelis yra krikščionijos bažnyčių šalininkai, tačiau kai kurie išpažįsta vietos religiją, vadinamąją Mama Tatą. Susirgę ar manydami, kad juos kamuoja piktosios dvasios, žmonės kreipiasi ir į sukias (šamanus). Nors daug kas šneka ispaniškai, geriausiai supranta ngobių kalbą.

Į tarnybą — vandeniu

Jehovos liudytojai supranta: tiesos reikia mokyti taip, kad pasiektų ne tik protą, bet ir širdį — kad žmogui atsirastų paskata keisti gyvenseną, vadovautis Biblijos principais. Todėl į aštuonias rezervacijos teritorijas paskirti specialieji pionieriai, padedami prityrusių vietos liudytojų, išmoko ngobių kalbą.

Keturiolikai ten esančių bendruomenių augti galimybės puikios. Štai prieš kelerius metus specialiųjų pionierių pora Dimas ir Gizela buvo paskirti tarnauti Tobobėje, nedidelėje pakrantės srities bendruomenėje, turinčioje apie 40 skelbėjų. Pionieriams buvo nelengva: kad gerąją naujieną galėtų skelbti nuolankiems Atlanto vandenyno pakrantės gyventojams, dažnai tekdavo plaukti kanoja. Dimas su Gizela patyrė, kaip netikėtai ramų vandens paviršių ima šiaušti itin pavojingos bangos. Kol nuirkluodavo nuo vieno kaimo iki kito, neretai imdavo gelti rankas ir nugarą. Jiems reikėjo išmokti ir vietos kalbą. Tačiau už pasiaukojimą ir ištvermę gausiai atlyginta. 2001-aisiais Kristaus mirties minėjime dalyvavo 552 asmenys.

Kitapus įlankos priešais Tobobę yra Punta Eskondidos kaimas. Keli tenykščiai liudytojai į sueigas Tobobėje atplaukdavo valtimi — jei tik orai leisdavo. Iš ataskaitų buvo matyti, kad Punta Eskondidoje jau galima įkurti naują bendruomenę. Todėl Dimo ir Gizelos paprašė persikelti į tą vietovę. Nepraėjus nei porai metų grupė Punta Eskondidoje išaugo į veiklią 28 skelbėjų bendruomenę, o paklausyti viešosios kalbos kas savaitę susirinkdavo vidutiniškai 114 žmonių. 2004-aisiais naujoji bendruomenė džiaugėsi, kad Kristaus mirties minėjime dalyvavo 458 asmenys.

Mokomi rašto

Daugeliui nuoširdžių žmonių išsiugdyti artimus santykius su Jehova padėjo tai, kad jie išmoko rašto. Misionierės, besidarbuojančios nuošalioje kalnuotoje rezervacijos vietovėje, susipažino su jauna moterimi, vardu Fermina. Ši labai atidžiai klausėsi Karalystės žinios. Pasiūlius Biblijos studijas, moteris atsakė, kad norėtų sužinoti daugiau. Tačiau buvo kliūtis: Fermina kalbėjo ispaniškai ir ngobių kalba, bet nemokėjo nei skaityti, nei rašyti. Viena misionierių pasisiūlė ją mokyti pagal brošiūrą „Mokykis skaityti ir rašyti“.a

Fermina buvo uoli: noriai ruošdavo visus namų darbus, stropiai mokėsi rašyti. Per metus ji padarė tokią pažangą, kad jau pajėgė studijuoti brošiūrą Tu gali būti Dievo draugas!b Kai buvo imta rengti sueigas, Fermina jas pradėjo lankyti. Tačiau jos šeima gyveno skurdžiai, tad norėdama su vaikais dalyvauti sueigose ne visada išgalėdavo susimokėti už kelionę. Viena pionierė žinojo apie šią Ferminos problemą ir pasiūlė jai pagalvoti, ar nevertėtų imtis siūti ir pardavinėti tautinius ngobių moterų drabužius. Fermina taip ir padarė. Nors šeimai reikėjo ir kitko, visus šitaip uždirbtus pinigus Fermina panaudodavo tik tam, kad lankytų krikščionių sueigas. Dabar jų šeima persikėlė į kitą vietą, kur ir toliau daro dvasinę pažangą. Šie žmonės džiaugiasi ne tik išmokę rašto, bet — svarbiausia — pažinę Jehovą.

Kurtumas — ne kliūtis

Panamoje nemažai šeimų slegia tai, kad kam nors iš jų narių sutrikusi klausa. Kartais kurtieji negauna jokio išsilavinimo. Dauguma jaučiasi nuo visų atskirti, nes kitiems bendrauti su jais labai keblu.

Todėl, suprantama, reikėjo kažką daryti, kad ir tuos žmones pasiektų geroji naujiena. Keliaujančiojo prižiūrėtojo paraginti kai kurie uolūs pionieriai bei kiti skelbėjai nusprendė mokytis panamiečių gestų kalbos. Jų pastangos davė vaisių.

2001-ųjų pabaigoje Panamos mieste buvo įkurta kalbančiųjų gestų kalba grupė. Į sueigas susirinkdavo apie 20 žmonių. Pramokę gestų kalbos broliai ir seserys jau galėjo liudyti tiems, kas Biblijos tiesos savo kalba dar nėkart nebuvo „girdėję“. Sueigas pradėjo lankyti ir nemažai liudytojų, turinčių vaikų su sutrikusia klausa. Tėvai netruko pastebėti, kad taip vaikai lengviau perpranta Biblijos mokymus ir noriau priima tiesą. Neretai gestų kalbą išmokdavo ir tėvai. Taip jie imdavo daugiau bendrauti su savo vaikais ir galėdavo jiems padėti dvasiškai. Stiprėjo ir šeimos ryšiai. Tai puikiai pailiustruoja Elsos ir jos dukters Iraidos pavyzdys.

Sužinojusi apie Iraidą, viena liudytoja iš gestų kalbos grupės jai davė brošiūrą Gėrėkitės gyvenimu žemėje amžinai!c Merginai labai patiko tai, ką iš paveikslėlių galėjo sužinoti apie naująjį pasaulį. Liudytoja pagal šią brošiūrą pradėjo su ja Biblijos studijas. Užbaigusios tęsė su brošiūra Ko Dievas reikalauja iš mūsų?d Tada Iraida ėmė prašyti mamos, kad padėtų jai pasiruošti studijoms ir išaiškintų, kas brošiūroje rašoma.

Tai daryti Elsai buvo sunku dėl dviejų priežasčių: ji nežinojo Biblijos tiesos, nes nebuvo liudytoja, o ir nesuprato gestų kalbos. Žmonės Elsai sakydavo, kad jai neverta su dukra kalbėtis gestais — tegul ši geriau išmoksta kalbėti normaliai. Dėl to jiedvi bendravo labai menkai. Tačiau Iraida tiesiog maldavo padėti, todėl Elsa vienai liudytojai pasakė norinti studijuoti Bibliją. „Prašiau to dėl dukters, nes dar niekada nebuvau mačiusi jos taip susidomėjusios“, — pasakoja ji. Be to, Elsa dalyvaudavo dukros studijose ir taip išmoko gestų kalbą. Kadangi laiko dukrai skirdavo daugiau, jų bendravimas tapo artimesnis. Iraida dabar ėmė atidžiau rinktis draugus ir labiau suartėjo su bendruomenės nariais. Kartu jos reguliariai lanko sueigas. Elsa neseniai pasikrikštijo, o Iraida daro pažangą ir siekia to paties. Elsa pasakoja, kad tik dabar pradeda pažinti savo dukterį ir jiedvi kalbasi apie svarbius, abiem brangius dalykus.

2003-iųjų balandį gestais kalbančiųjų grupė sostinėje tapo bendruomene. Dabar joje apie 50 Karalystės skelbėjų, o į sueigas renkasi per penkias dešimtis. Daugiau kaip trečdalis bendruomenės narių — kurtieji. Gestais kalbančiųjų grupės yra dar trijuose miestuose. Nors šiame skelbimo lauke gausybė darbo, nekyla abejonių, kad tiesiant tiltą per tylos prarają tarp nuoširdžių kurčiųjų ir jų mylinčio Kūrėjo, Dievo Jehovos, svarbiausi žingsniai jau žengti.

Panašių rezultatų liudytojai pasiekė visoje Panamoje. Nors ir skirtingų kultūrų, kalbų bei kilmės, jie visi vieningai garbina vienintelį tikrąjį Dievą. Jehovos Žodžio tiesa sėkmingai įveikia kliūtis šalyje, kurią daugelis laiko „pasaulio tiltu“ (Efeziečiams 4:4).

[Išnašos]

[Žemėlapiai 8 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

KARIBŲ JŪRA

PANAMA

Tobobė

RAMUSIS VANDENYNAS

Panamos kanalas

[Iliustracija 8 puslapyje]

Kunų moterys su dekoratyviniais audiniais

[Iliustracija 9 puslapyje]

Misionierė skelbia gerąją naujieną ngobių indėnei

[Iliustracija 10 puslapyje]

Liudytojai ngobiai rengiasi plaukti kanoja į specialiąją vienadienę asamblėją

[Iliustracijos 11 puslapyje]

Panamoje Biblijos tiesa įveikia kultūros ir kalbos barjerus

[Iliustracija 12 puslapyje]

„Sargybos bokšto“ studijos gestų kalba

[Iliustracija 12 puslapyje]

Elsa su dukra Iraida džiaugiasi prasmingu bendravimu

[Iliustracijų šaltinių nuorodos 8 puslapyje]

Valtis ir kunų moterys: © William Floyd Holdman/Index Stock Imagery; kaimas: © Timothy O’Keefe/Index Stock Imagery